ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-24 nr. 730

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. 25 haiku (58) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jau eina. Arba šoka (3) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šventosios nakties pokalbiai tvartelyje (4) • Filosofė Jūratė Baranova kalbasi su rašytoja VANDA JUKNAITE. Už žodžių (27) • ELIAS CANETTI. Trys novelės (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (23) • TOTORĖ SONATA. Neišsiųsti el. laiškai (3) • AURELIJA JUODYTĖ. Ar mane girdi?VITALIJA BIGUZAITĖ. Televizijai atminti, arba Pasidaryk pats (8) • DALIA STRIOGAITĖ. Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą (1) • SIGITAS PARULSKIS. Antipatiškas pašto demonas (24) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Kalėdų čigonautojai (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Mano beribė savimeilė (205) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (16) • L a i š k a i (427) •

Ar mane girdi?

AURELIJA JUODYTĖ

[skaityti komentarus]

Teko skaityti, kad vidutiniškai trečdalį aktyvios dienos žmogus klausosi muzikos. Iš tiesų nemažai, kai palygini, kiek per šį laiką galima perskaityti, pamatyti, pasakyti, padaryti ar parašyti. Radijas – dažniausiai naudojama žiniasklaidos priemonė. Tačiau nors nuo ryto iki vakaro klausomės iš jo sklindančios muzikos ar žinių, mažiausiai dėmesio kreipiame į perduodamos informacijos turinį. Kaip ir kodėl grojantis radijo imtuvas tampa buities detale? Kokią reikšmę turi tokia kasdienybės dekoracija? Ar iš tiesų tai, ką išgirstame, priklauso tik nuo mūsų pačių? Nesakau, kad radau atsakymą. Bet ieškojau...

Radijo stočių transliuojama produkcija yra dvejopo pobūdžio: informacinės ar publicistinės laidos, kurių komunikaciniai pranešimai suvokiami protu ir priimami kaip naujienos, būtinos žinios, reikalinga informacija ar pan., ir muzika, kuri yra arba garsinis fonas, pramoga (populiarioji muzika), arba estetinis fenomenas (rimtoji muzika). Šioje vietoje galima leistis į diskusijas (nesvarbu, kaip ilgai jos vyktų) apie vertę ir... dėti tašką, nes išvada visuomet ta pati – "popsas" yra šlamštas. Tačiau aš gyvenu šiame triukšme, kai einu į "Europą" maisto, kai važiuoju mikroautobusu pas mamą, kai bendradarbė, gindamasi nuo spengiančios tylos, įsijungia radiją, kai...

Ne aš viena gyvenu, kiti irgi, todėl ir galvoju, kad muzika – komunikacijos forma, kuria individų jausenos fiksuojamos, suvokiamos ir perduodamos garsu – organizuota neverbaline struktūra. Muzikos, kaip ir šokių ("Pašok su manimi", LNK), pobūdis kolektyvinis, jo stokoja vizualinis ir verbalinis menas, ir tai suteikia muzikai daugiau galimybių formuoti įvairioms socialinėms grupėms priklausančių asmenų požiūrius, tapatybę ar elgesio modelius. Ar klausėte savęs, kodėl mus taip veikia sovietiniai filmai? Ar ne juose skambėjusių dainų, kurių nėra šiandienos Holivudo filmuose, labiausiai ilgimės?

Radijas – vienas veiksmingesnių propagandos kanalų. Ir ne todėl, kad jis mobilus. Veikiau todėl, kad jo bangomis sklindanti muzika perneša pasąmoninius asociatyvinius pranešimus, susiedama skirtingus įvykius ar asmenybės tipus su implikuotu vertinimu ir išprovokuodama mūsų emocinę reakciją. Taip pat nostalgiškų jausmų genami įsijungiame Pirmąjį Baltijos kanalą, kad kartu su keturiais vaikinais pasivažinėtume juoduoju automobiliu – prabangos ir mirties mašina ("Bumeris", PBK), kartu su filmo herojaus muzika pereitume didmiesčio košmarą ("Brolis", PBK).

Yra ir kitoks miestas, kuriame, tiesa, muzikos mažiau, tačiau moterų netrūksta ("Seksas ir miestas", TV3). Kerės Niujorke atsirado rusas, o su juo – romantika, poezija, saugumas, pasitikėjimas, dailė. Įdomu tik ar serialo kūrėjai tokį netipišką jį padarė sąmoningai ar porą šimtmečių apsirikę, mat rusas čia primena XIX amžiaus kunigaikštį, o ne šių dienų menininką. Gal amerikiečiams Rusija vis dar tokia kaip L. Tolstojaus romanuose, bet man, šią vasarą vaikščiojusiai Maskvos gatvėmis, šnekėjusiai su jos žmonėmis – žurnalistais, akademikais, pardavėjais, senų knygų prekeiviais, – rusai pasirodė kitokie.

Prisimenu dar vieną "išgalvotą", bet neerzinantį miestą. Tai Alessandro Baricco "City", romanas, kurio istorijos yra kvartalai, personažai – gatvės, visa kita, kaip sako rašytojas, – bėgantis laikas. Nežinia, ar jis, ar miestas atnešė į romaną televizorių ir radiją, bet per Gouldo imtuvą transliuojamų bokso varžybų aprašymas – viena puikiausių literatūrinių istorijų: čia medija nėra masinė ir "masina vartotoją" savo unikalumu: "Gouldas liko sėdėti ir žiūrėti televizorių, pagalvojo: "Reikės pasakyti Pumerangui, kad nuneštų atgal". Japonas turėjo gražų seno modelio radiją, tegul paima jį. Ant priekinio stiklo buvo surašyti visų miestų pavadinimai, sukdamas rankenėlę galėjai varinėti mažą oranžinį brūkšnelį ir keliauti po visą pasaulį. Pagalvojo, kad su televizoriumi kai kurių dalykų negali daryti. Paskui jau nieko nebegalvojo".

Mano radijas skaitmeninis, po pasaulį su juo nepakeliausi, užtat aš visada žinau, kuri radijo stotis kokią dainą groja. Galvoju, kad ir Lietuvos radijas galėtų pasiūlyti tokią paslaugą. Įsijungei "Vidurnakčio lyriką" ir matai ekrane, kokio poeto eilėraščius koks aktorius skaito. Galėtų dar ir raštų tomą bei puslapį nurodyti, kad iš karto į literatūros sąrašą būtų galima įtraukti. O dabar, nors ir išgirdo klausytojas eilutę "Kiek daug tylėjimo gamtoj ir koks kantrus augimas vyksta", ne kiekvienas atpažins, kad ji Marcinkevičiaus.

Kad jau prisiminiau tylą, reikia paminėti ir Kalėdų giesmių koncertą Šventų Jonų bažnyčioje – renginį, kurį reikėjo pamatyti, kad suprastum, kaip vis dėlto gera girdėti. Praskydau čia ne dėl Kalėdų gerumo, kurį televizijos jau mėnesį bando dovanoti vaikams ir seneliams (bažnyčioje jo lygiai tiek pat kiek ir ekrane), ir ne dėl Dievo gimimo stebuklo. Tiesiog šį kartą kartu su Vilniaus universiteto akademiniu choru koncertavo Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro Imitacinių dainų atlikėjų grupė, eilėraščius deklamavo Vilniaus internatinės kurčiųjų mokyklos moksleiviai, vaidino Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro pantomimos teatro "Mimika" trupė. Matyti tas giesmes, atliekamas gestų kalba, buvo ne mano nervams: išgirdusi britų chorinės muzikos kompozitoriaus Bobo Chilcotto "Ar mane girdi?", ėmiau ir apsižliumbiau. Nes tie žmonės rankų judesiais rodė ir lūpomis šnabždėjo: "Man pakanka mano tylaus pasaulio: aš girdžiu tave iš rankų – judesiai mane išlaisvina. [...] Ar mane girdi? Ar ir tu mane girdi?"

Ašaros liejosi ir teatre. Tik ne mano (savąsias palikau bažnyčioje), o draugės. Šį kartą dėl Rasos Rapalytės dainuojamų Edith Piaf dainų ("Dienos ir dainos", Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Dainų apie meilę, apie gyvenimą, vėl apie meilę ir gyvenimą-meilę – dainų apie save, galop virtusių dainomis apie mus, nes visų mūsų gyvenimai kaip bulvarinis romanas – greitai skaitomi. O štai Edith galima klausytis ilgai:

– Madam, jūsų pasirodymas scenoje tolygus mirčiai.

– Tokia savižudybė man patinka. Tai įeina į mano žanrą.

Šie išgirsti balsai įėjo į mano asmeninį repertuarą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 28 
0:00:30 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba