ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-24 nr. 730

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. 25 haiku (58) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jau eina. Arba šoka (3) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šventosios nakties pokalbiai tvartelyje (4) • Filosofė Jūratė Baranova kalbasi su rašytoja VANDA JUKNAITE. Už žodžių (27) • ELIAS CANETTI. Trys novelės (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (23) • TOTORĖ SONATA. Neišsiųsti el. laiškai (3) • AURELIJA JUODYTĖ. Ar mane girdi?VITALIJA BIGUZAITĖ. Televizijai atminti, arba Pasidaryk pats (8) • DALIA STRIOGAITĖ. Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą (1) • SIGITAS PARULSKIS. Antipatiškas pašto demonas (24) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Kalėdų čigonautojai (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Mano beribė savimeilė (205) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (16) • L a i š k a i (427) •

Trys novelės

ELIAS CANETTI

[skaityti komentarus]

Armėno kirvis

Man svetimas pomėgis braižyti topografinius brėžinius, ką lengva ranka daro Stendhalis knygoje "Anri Briularo gyvenimas"; labai apgailestauju, bet visada buvau blogas piešėjas. Todėl gyvenamųjų pastatų išsidėstymą mūsų didžiajame kieme turėsiu trumpai aprašyti.

Vos įžengęs pro vartus iš gatvės į kiemą, dešinėje pamatydavai senelio Canetti namą. Jis atrodė įspūdingesnis nei kiti, be to, ir aukštesnis. Tačiau negaliu pasakyti, ar jame būta daugiau aukštų nei kituose, vienaaukščiuose, namuose. Šiaip ar taip, namas atrodė didesnis, iki jo durų reikėjo palypėti daugiau laiptelių. Buvo ir šviesesnis už kitus, veikiausiai šviesiai dažytas.

Priešpriešiais, name į kairę nuo kiemo vartų, gyveno vyriausioji tėvo sesuo, teta Sofija, su vyru, dėde Natanu. Man niekada nepatiko jo pavardė, Eljakimas, tikriausiai ji mane trikdė, nes skambėjo ne ispaniškai kaip kiti vardai. Jie turėjo tris vaikus: Reginą, Žaką ir Lauriką. Pastaroji, nors ir jauniausia, vis dėlto buvo ketveriais metais už mane vyresnė, ir ilgainiui šis amžiaus skirtumas suvaidino pragaištingą vaidmenį.

Greta šio namo, irgi kairėje kiemo pusėje, stovėjo mūsų namas, toks pat kaip dėdės. Į abu reikėjo palypėti keletu laiptelių iki platformos per visą abiejų namų plotį.

Kiemas tarp šių trijų namų buvo labai didelis, priešais mūsų namą, ne vidury, o kiek į šoną, stūksojo šulinys. Jo vandens nepakakdavo, todėl didžiumą statinėse atgabendavo mulais iš Dunojaus. Prieš naudojant šį vandenį reikėdavo užvirinti, paskui jis vėsdavo dideliuose dubenyse ant platformos priešais namą.

Už šulinio, gyvatvorės skiriamas nuo kiemo, augo vaismedžių sodas. Ne itin gražus, pernelyg tvarkingas, gal ir nepakankamai senas; pas motinos giminaičius mačiau daug gražesnių sodų.

Įėjimas iš didžiojo kiemo į mūsų namą buvo iš siauresnės namo pusės. Įėjus namas tęsėsi tolyn, ir nors tebuvo šis vienas aukštas, namas išlikęs mano atminty kaip labai erdvus. Tolimesniu kiemo pakraščiu jį galėjai apeiti palei ilgąjį pasienį, tada atsidurdavai mažesniajame kieme, į kurį išėjo virtuvė. Čia buvo suverstos pliauskos, lakstė vištos ir žąsys, atidarytoje virtuvėje nuolat virė darbas, virėja zujo pirmyn ir atgal nešina įvairiais daiktais, aplink šurmuliavo triūsdamos pustuzinis mergaičių.

Dažnai šiame virtuvės kieme sukiodavosi tarnas, kuris skaldydavo malkas; geriausiai prisimenu vieną jų, liūdnąjį armėną, mano draugą. Skaldydamas malkas jis traukdavo dainas, kurios, nors ir nesuprantamos, draskė man širdį. Kartą paklausiau mamos, kodėl jis toks liūdnas, ji atsakė: pikti žmonės Stambule norėję išžudyti visus armėnus, ten jis praradęs visą šeimą. Iš savo slėptuvės matęs, kaip nužudė sesutę. Paskui pabėgęs į Bulgariją, mano tėvas pagailėjęs ir priėmęs jį. Dabar skaldydamas malkas jis veikiausiai prisimenąs savo sesutę, todėl ir dainuojąs tokias liūdnas dainas.

Labai jį pamilau. Įsitaisydavau jam dirbant ilgo kambario gale ant sofos, prie lango į virtuvės kiemą. Žiūrėdavau persisvėręs per langą, o kai jis uždainuodavo, galvodavau apie jo sesutę – visada norėjau sesutės. Ilgi armėno ūsai buvo juodi, plaukai irgi dervos juodumo, jis atrodė labai aukštas, gal todėl, kad matydavau jį su rankoje iškeltu kirviu. Mylėjau armėną dar labiau nei parduotuvės tarną Čeleboną, kurį, šiaip ar taip, labai retai matydavau. Mudu ištardavome vienas kitam keletą žodžių, nežinau, kokia kalba. Prieš imdamasis darbo jis laukdavo manęs. Išvydęs mane nusišypsodavo ir pakeldavo kirvį, man būdavo baisu matant, su kokiu įniršiu jis puldavo medį. Darbuodamasis kirviu armėnas apniukdavo ir traukdavo savo dainas. Padėjęs kirvį vėl man nusišypsodavo, aš laukdavau tos šypsenos taip, kaip jis laukdavo manęs, – pirmasis pabėgėlis mano gyvenime.

Čigonai

Kiekvieną penktadienį kiemas prigužėdavo čigonų. Penktadieniais žydų namuose būdavo ruošiamasi šabui. Namus išgrandydavo nuo viršaus iki apačios, bulgarų mergaitės šiaip sau maldavosi aplinkui, virtuvėje vykdavo didžioji ruoša, niekas man neturėdavo laiko. Visiškai vienas prisispaudęs veidu prie didžiulio kambario lango laukdavau čigonų. Gyvenau apimtas paniškos čigonų baimės. Veikiausiai ilgais tamsiais vakarais ant sofos mergaitės man pripasakojo ir apie čigonus. Maniau, kad jie vagia vaikus, ir buvau tikras, kad mane jau nusižiūrėjo.

Vis dėlto net ir taip bijodamas nenorėjau praleisti progos pamatyti juos, tą iškilmingą reginį. Kiemo vartai būdavo atlapoti, nes jiems reikėjo daug vietos. Atrodydavo, tarsi ateina visa gentis, viduryje tiesus aklas patriarchas, man sakė, kad tai prosenelis, gražus, baltaplaukis senis; jis eidavo labai lėtai, abiem rankom remdamasis į dvi suaugusias, margais skarmalais vilkinčias anūkes. Aplink jį būriuodavosi įvairaus amžiaus čigonai, nedaug vyrų, beveik vien moterys, ir begalė vaikų, mažyliai ant motinų rankų, kiti šokinėdavo aplink, pernelyg nenutoldami nuo išdidaus senolio, kuris visada likdavo centrinė figūra. Visa procesija atrodė nepaprastai tiršta, šiaip niekada nematydavau tiek daug žmonių, traukiančių pirmyn taip susibūrusių, tai buvo spalvingiausias reginys net ir šiame labai margame mieste. Skarmalai, iš kurių buvo sudurstyti jų drabužiai, raibuliuodavo įvairiausiomis spalvomis, tačiau labiausiai visur akį rėždavo raudonis. Ant daugelio pečių kūpsodavo maišai, pamatęs juos neįstengdavau atsikratyti minties, kad ten čigonų prisivogti vaikai.

Man atrodydavo, kad čigonų nesuskaičiuojama daugybė; vis dėlto dabar mėgindamas daugmaž įvertinti jų skaičių įsivaizduoju, kad jų galėjo būti apie trisdešimt ar keturiasdešimt. Šiaip ar taip, tiek daug žmonių didžiajame kieme nebuvau matęs, be to, dėl senolio jie slinkdavo pirmyn labai lėtai, todėl atrodydavo, kad į kiemą jie eina nepaprastai ilgai. Tačiau čia neužsibūdavo, o patraukdavo aplink namą į mažesnį kiemą priešais virtuvę, kur buvo pliauskų rietuvės, ir sutūpdavo ten.

Buvau įpratęs laukti akimirkos, kai jie pasirodys prie kiemo vartų, vos pamatęs akląjį senolį šaižiai šaukdamas "Zinganas! Zinganas!" lėkdavau per ilgąjį kambarį ir dar ilgesniu koridoriumi, kuris jungė kambarį su virtuve. Virtuvėje mama nurodinėdavo, kaip ruošti šabo patiekalus, ypatingus skanėstus gamindavo pati. Nekreipdavau dėmesio į mergaites, dažnai pasitaikančias kelyje, šaižiai šaukdavau, kol atsidurdavau šalia mamos, o ši pasakydavo man raminamą žodį. Užuot pasilikęs šalia jos, vėl lėkdavau ilgą kelią atgal, užmesdavau akį pro langą į čigonų eiseną, jau kiek pasistūmėjusią, ir netrukus vėl pranešdavau apie tai virtuvėje. Norėjau matyti čigonus, buvau tarsi apsėstas, tačiau vos pamatęs juos iš baimės, kad mane nusižiūrėjo, vėl skuosdavau šaukdamas virtuvėn. Tai trukdavo gana ilgai, turbūt kaip tik todėl namo ištęstumo tarp dviejų kiemų pojūtis išliko toks stiprus.

Kai visi pasiekdavo tikslą, kiemą priešais virtuvę, senolis atsisėsdavo, kiti susiburdavo aplink jį, atrišdavo maišus, moterys be ginčų imdavo visas dovanas. Iš rietuvės jos gaudavo didelių pliauskų, kurių, regis, ypač troško, ir daug maisto. Joms duodavo po truputį visų jau pagamintų patiekalų, jų anaiptol nemaitindavo atliekomis. Pamatęs, kad maišuose ne vaikai, atsipūsdavau ir mamos prieglobstyje vaikštinėdavau tarp jų, įdėmiai apžiūrinėdamas, tačiau stengiausi pernelyg nepriartėti prie moterų, kurios norėdavo mane paglostyti. Aklasis senolis valgydavo iš dubens, ilsėdamasis ir neskubėdamas. Kiti neprisiliesdavo prie patiekalų, viskas dingdavo didžiuliuose maišuose, tik vaikai galėdavo krimsti saldumynus, kuriais juos vaišindavo. Stebėdavausi, kokie draugiški buvo čigonai savo vaikams, visai nepanašūs į piktus vaikų vagis. Po kiek laiko, kuris man atrodydavo labai ilgas, jie pakildavo, eisena kiek greičiau nei ateidama patraukdavo aplink namą ir per didįjį kiemą atgal. Pro tą patį langą stebėdavau, kaip ji pranyksta už vartų. Paskutinįsyk nubėgdavau į virtuvę ir pranešdavau: "Čigonai išėjo"; tarnas imdavo mane už rankos, nusivesdavo prie vartų ir užrakindavo juos sakydamas: "Dabar jie nebegrįš". Šiaip kiemo vartai būdavo atviri visą dieną, tačiau penktadieniais juos užrakindavo, tad jei pasitaikydavo kita čigonų grupė, ji žinodavo, kad jų žmonės jau čia buvo, ir patraukdavo toliau.

Kėsinimasis nužudyti

Mano pusseserė Laurika ir aš buvome neperskiriami žaidimų draugai. Ji buvo jauniausia tetos Sofijos iš gretimo namo dukra, tačiau ketveriais metais už mane vyresnė. Didysis kiemas buvo mūsų valdos. Laurika prižiūrėjo, kad neišbėgčiau į gatvę, tačiau kiemas buvo didelis ir čia galėjau eiti kur panorėjęs, man tik neleido lipti ant šulinio rentinio, mat kartą į šulinį įkrito ir nuskendo vaikas. Mokėjome daug žaidimų ir gerai sutarėme, neatrodė, kad tarp mūsų toks amžiaus skirtumas. Turėjome bendrų slėptuvių, kurių niekam neišduodavome, kartu tempdavome į jas įvairiausius daikčiukus, ką turėdavo vienas, tas priklausė ir kitam. Gavęs dovanų skuosdavau pas ją sušukęs: "Turiu parodyti Laurikai!" Pasitardavome, kuriai slėptuvei reikėtų patikėti dovaną, ir niekada nesiginčydavome. Darydavau, ko ji panorėdavo, ji darydavo, ko panorėdavau aš, mylėjome vienas kitą taip, kad visada norėdavome to paties. Neleisdavau jai pajusti, kad tėra mergaitė, ir dar jauniausia šeimoje. Nuo to laiko, kai gimė brolis ir pradėjau mūvėti kelnes, labai puikiai suvokiau savo, kaip vyriausio sūnaus, vertę. Galbūt tai padėjo kompensuoti mūsų amžiaus skirtumą.

Paskui Laurika pradėjo lankyti mokyklą ir visą priešpietį nebūdavo namie. Man jos labai trūkdavo. Laukdamas jos žaisdavau vienas, o grįžtančią pasitikdavau tiesiog prie vartų ir klausinėdavau, ką veikė mokykloje. Ji pasakodavo man, aš mėgindavau įsivaizduoti ir troškau eiti į mokyklą, kad galėčiau būti su ja. Kartą ji grįžo iš mokyklos su sąsiuviniu, jau mokėsi skaityti ir rašyti. Tąsyk iškilmingai atvertė sąsiuvinį man prieš akis, ten buvusios mėlyno rašalo raidės sužavėjo mane labiau už viską, ką buvau matęs iki tol. Panorau paliesti sąsiuvinį, tačiau Laurika staiga surimtėjo. Pasakė, kad negalima, jai draudžiama išleisti sąsiuvinį iš rankų. Mane labai sukrėtė pirmąsyk iš jos išgirstas neigiamas atsakymas. Švelniai prašiau, tačiau tiek telaimėjau, kad galėjau pirštu baksnoti raides jų neliesdamas ir klausinėti, ką jos reiškia. Ji nesipriešino, atsakinėjo, tačiau pastebėjau, kad kalba netvirtai ir pati sau prieštarauja; įsižeidęs, kad nedavė sąsiuvinio, pasakiau: "Nieko tu nežinai! Esi bloga mokinė!"

Nuo to laiko ji neleisdavo man prisiartinti prie sąsiuvinių. Netrukus turėjo jų visą aibę, pavydėjau jai kiekvieno tų sąsiuvinių, ji tai žinojo, ir baisus žaidimas prasidėjo. Ji tapo man visiškai kitokia, visą laiką pabrėždavo, koks aš mažas. Dienų dienas leidosi maldaujama parodyti sąsiuvinius ir dienų dienas atsisakinėdavo. Sugebėdavo mane prisivilioti ir prailginti kankynę. Nenuostabu, kad katastrofa įvyko, nors niekas nebūtų galėjęs numatyti, kokią formą ji įgaus.

Tą dieną, kurios mūsų šeimoje niekas niekada nepamiršo, stovėjau kaip visada prie kiemo vartų laukdamas Laurikos. "Parodyk raštą", – pradėjau maldauti vos ją išvydęs. Ji nieko neatsakė, žinojau, vėl viskas prasidės iš naujo, tačiau niekas tą akimirką nebūtų įstengęs mūsų išskirti. Ji lėtai nusiėmė kuprinę, lėtai ištraukė sąsiuvinius, lėtai juos pavartė ir staiga žaibiškai pakišo man panosėn. Stvėriau, ji atitraukė juos ir atšoko. Iš tolo laikydama atverstą sąsiuvinį šaukė: "Tu per mažas! Per mažas! Nemoki skaityti!"

Bandžiau ją pagauti, laksčiau iš paskos, prašinėjau, maldavau. Kartais ji prisileisdavo mane visai arti, jau tikėdavausi pagriebsiąs sąsiuvinius, bet galiausiai paskutinę akimirką juos atitraukdavo. Vikriu manevru man pavyko užspeisti ją prie nelabai aukštos tvoros, iš čia ji negalėjo ištrūkti. Sučiupau ją ir baisiausiai susijaudinęs šaukiau: "Duok juos man! Duok juos man! Duok juos man!", turėdamas omeny sąsiuvinius ir raštą, man tai buvo tas pat. Ji iškėlė rankas su sąsiuviniais virš galvos, buvo daug aukštesnė už mane, ir padėjo juos ant tvoros. Negalėjau jų pasiekti, buvau per mažas, vis šokinėjau pūtuodamas, bet veltui, ji stovėjo šalia ir pašaipiai juokėsi. Staiga nusisukau, palikau ją stovinčią ir nuėjau ilguoju namo pasieniu į virtuvės kiemą, ketindamas atsinešti armėno kirvį ir ją užmušti.

Kieme gulėjo suverstos pliauskos, šalia kirvis, armėno nesimatė; paėmiau kirvį, iškėliau ir laikydamas tiesiai prieš save nužygiavau ilguoju pasieniu atgal į didįjį kiemą, be perstojo kartodamas mirties giesmę: "Agora vo matar a Laurica! Agora vo matar a Laurica!" – "Dabar užmušiu Lauriką! Dabar užmušiu Lauriką!"

Pamačiusi, kad grįžtu abiem rankom prieš save laikydamas kirvį, ji klykdama leidosi bėgti. Klykė taip, tarsi jau būčiau užtvojęs kirviu ir ją sužeidęs. Klykė nenutildama, tad lengvai nustelbė mano kovos šūkį, kurį skandavau be perstojo, ryžtingai, tačiau nelabai garsiai: "Agora vo matar a Laurica!"

Iš savo namo iššoko lazda ginkluotas senelis, pribėgo prie manęs, išplėšė iš rankų kirvį ir apibarė. Atgijo visi trys namai aplink didįjį kiemą, iš kiekvieno pasirodė žmonės, tėvas buvo išvykęs, tačiau mama buvo namie, visa šeima susirinko aptarti žudikiškų vaiko polinkių. Galėjau kiek įmanydamas tvirtinti, kad Laurika mane visiškai nukamavo; niekas neįstengė suvokti, kaip galėjau penkerių metų griebtis kirvio, norėdamas ją užmušti, ir apskritai kaip pajėgiau žygiuoti taip iškėlęs sunkų kirvį. Namiškiai veikiausiai numanė, koks svarbus man buvo raštas, jie buvo žydai, "raštas" jiems visiems reiškė labai daug, vis dėlto, matyt, manyje glūdėjo kažkas perdėm blogo ir pavojingo, jei man kilo noras nužudyti žaidimų draugę.

Buvau griežtai nubaustas, tačiau mama, irgi labai išsigandusi, paguodė mane sakydama: "Netrukus pats išmoksi skaityti ir rašyti. Nereikės laukti mokyklos. Galėsi pirmiau išmokti". Niekas neįžvelgė ryšio, kuris siejo mano žudikišką ketinimą su armėno likimu. Mylėjau jį, jo liūdnas dainas ir žodžius. Mylėjau kirvį, kuriuo jis kapodavo malkas.


Iš: Elias Canetti. Die gerettete Zunge.
Fischer Taschenbuch Verlag, 1979

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


27357. v.p.2004-12-27 14:19
galvojau, kad elias canetti italas?

27383. C. mylėtojas To v.p.2004-12-27 15:53
Elijas Canetti (1905-1994 m.)- austrų literatūros patriarchas, žydų ir ispanų kilmės, gimęs Bulgarijoje, pilietybę gavo Vienoje, gyvenęs čia Londone, čia Ciuriche, rašė vokiškai ir netilpo į jokius geografinius rėmus. 1981 m. Nobelio premijos laureatas po daugel dešimtmečių už 1931 metais parašytą žymiausią ir geriausią kūrinį - romaną "Apakimas". (Viskas ne melas, nusirašyta nuo "Alma litteros".)

27407. itale2004-12-27 17:41
As tai tikejausi, kad taip ir bus:) Vis dar ieskau dingusio brolio... Sorry, isijauciau.

28005. orbit2005-01-06 23:18
labai gera jo knyga "Mase ir valdzia"

Rodoma versija 28 iš 28 
0:00:29 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba