ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-24 nr. 730

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. 25 haiku (58) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jau eina. Arba šoka (3) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šventosios nakties pokalbiai tvartelyje (4) • Filosofė Jūratė Baranova kalbasi su rašytoja VANDA JUKNAITE. Už žodžių (27) • ELIAS CANETTI. Trys novelės (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (23) • TOTORĖ SONATA. Neišsiųsti el. laiškai (3) • AURELIJA JUODYTĖ. Ar mane girdi?VITALIJA BIGUZAITĖ. Televizijai atminti, arba Pasidaryk pats (8) • DALIA STRIOGAITĖ. Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą (1) • SIGITAS PARULSKIS. Antipatiškas pašto demonas (24) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Kalėdų čigonautojai (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Mano beribė savimeilė (205) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (16) • L a i š k a i (427) •

Iš mėlynųjų mansardų

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 41

Rugsėjo 12, ketvirtadienis

Kas kaip nori, taip ir mato – apie Žemaitės akis... A. Sprindis, jos kūrybos tyrinėtojas, rašo: "rudom akelėm..."

P. Višinskis, kurs, regis, jai labai simpatizavo, mini "tamsiai mėlynas".

Vyrai Lietuvoje

Toks Jacka Palangoj – kai sudegė kurhauzas... Du sykius baustas, vaikšto su žmonike. Toji ir sakanti:

– Jis visad klausia mano patarimo ir visad – daro atvirkščiai, priešingai.

Tam ir klausia, kad elgtųsi priešingai.

Rugsėjo 13, penktadienis

Jau dabar ima lįsti visi sumerkti "Williams" įleidimo į Lietuvą galai. 1999 metų rudenį Rolandas Paksas, tada premjeras, nuėjęs pasveikinti V. Landsbergio – gimimo dienos proga!

– Geriausia dovana, – tarė Tatulis, – man būtų sutartis su "Williams"...

Ir išvažiavo – koncertuoti į Paryžių.

Paksas netruko atsistatydinti, laikinąja premjere tapo "daktarė" Degutienė, sutartį pasirašė įgaliotasai ministras Kaktys.

Su visu Ministrų kabinetu! Dabar, po trejų metų, daugelis gal ir gailisi. Avinų banda... Tarp jų ir mano draugeliai.

– Reikia saugot kėdę! – sakydavo pagrebluodami.

Apie prezidentūros anuometinę laikyseną jau esu rašęs. Draugystė su amerikonais Lietuvai kainavusi milijardus. Vien bėgant paliktoji skola – 750 milijonų.

Visagino atominės uždarymas kainuos 9 milijardus... Lietuvai žūtbūt reikia surasti 7 milijardus... Kam gali rūpėti žmonės, kultūra etc. – milijardinių sumų apsuptyje?

Tas kraštas seniai jau įkeistas, belieka jį dar bent penketą kartų pralošti.

Rugsėjo 15, sekmadienis

Dvi mušeikos – moteriškės iš Šilalės. Pliekiasi dėl visko: dėl pilstuko (viena pardavinėja po 6 Lt, kita nuleido iki 5...).

Ir dėl vyrų – tik nepasako.

Teisme:

– Kuo mušei?

– Išsitraukiau tokį pagaliuką ir šėriau per liažką...

– Kas toji liažka?

– Nnn, šlaunis, subinė...

Tuotarp vyras:

– Ne pagaliu, o šakių kotu...

Teisėja (vyrui):

– O jūs ko ten buvote šeštą ryto?

– Nnn, labai džiovino gerklę...

Abi moteriškės jaunos ir gražios, bet piktumo – nesvietiško.

– Rrr, rrr...

Teisėja:

– Tylėt! Jūs žemaitės, o temperamento ispaniško!

– Tai kad mane vijosi...

– O tu koreisi nuoga, ant liemenuko...

– Iš kur matei?

– Visi matė. Užuolaidų nėr ant langų.

– Rrr...

Abiejų vyrai kresni kaip jaučiai. Gerai, kad bent tie nesimuša.

Storulis policininkas salėje stovi per vidurį.

Kad čia neįsiliepsnotų "draka".

Yra toks žurnalas moterims – "Ieva". Ir mane ten kvietė. Kalbėtis...

– Paskelbėm konkursą.

– Kas laimėjo?

– Dvylikametis.

– Čia dar ne viskas. Parašė įpykęs senukas, girdi, jis geriau atsakęs.

– O kokie klausimai?

– Pirmas: kur moterų plaukai labiausiai garbanojasi?

Antras: ko labiausiai trūksta vyrams?

Trečias: apie ką svajoja moterys?

Dvylikametis į pirmą klausimą atsakė – Afrikoje, o seniukas nupiešė moterų vietą (žemai).

Dvylikametis į antrą atsakė – žurnalo "Ieva", o seniukas nupiešė moterų vietą (žemai).

Dvylikametis į trečią klausimą – apie žurnalą "Ieva", o seniukas? Gerai, kad nenupiešė!

Replika, kurią parašiau per vieną diskusiją. Anuomet jų būdavo daug, ypač pavasariais.

Radau ją besirausdamas popieriuose.


Į k r i š n a i s t ą b e ž i ū r i n t –
po 13 metų ir aš būsiu
toks: apsikarstęs rožančiais,
žilas, vienu dančiu ir tuo klibančiu,
kaip anava tas, girtuoklis,
praradęs žetoną
prie sovietinių laikų automato
(girdyklos). Įmeti ir –
pribėga šnapso, pusė stiklinės...
Per durną galvą
nemokėjau gert, –
tai bent palaižysiu...

Būdavo tokios briaunotos stiklinės (apie vieną yra rašęs Sigitas P. – kaip pasivogė ir pakliuvo į KPZ Kosciuškos g.). Anuomet sklido kalbos, kad (...) nusipirkęs žetoną ir įmetęs jį į girdyklos plyšelį nespėjo pakišt stiklinės. Tada pakišo rieškutes ir pasikukčiodamas gėrė degtinę, varvančią tarp pirštų.

Visais pasaulio tikėjimais susidomėjo tik į senatvę.

Rugsėjo 18, trečiadienis

Pasinaudokite vyresniaisiais! Jie tam ir Dievo duoti, kad jaunesniesiems padėtų. Jų tokia dalia... Ir aš taip andai dariau.

Tik nemanykite, kad nuo jų peties galima purptelėti – stačiom į dangų (Sauliaus mintis).

Rugsėjo 19, ketvirtadienis

"Mes" – kalbėjimo formulė, nuolat pasikartojanti Korane.

Ar šimtą metų platintoji "mūsų nuomonė" – ne iš čia?

Apie azijietiško pobūdžio kolektyvizmą.

"Mes" – tie, kurie valdome, Alachas, caras, Stalinas, partsekretorius...

Visa kita – minia.

Siaubingas to kreipinio anonimiškumas.

Istorijoje Viešpats (beasmenis) virsta vakuumu, begaline tuštuma.

Toje tuštmėje prisiveisia piktnaudžiaujančių dievukų.

Tai, kas pakelia dvasią

Pokalbiai su jaunais žmonėmis. Iš tiesų W. G. buvo teisus, kai graudenosi: kodėl man žmonės trukdo? Jaunas žmogus gali paskolinti man šiek tiek gyvybinės energijos, o aš jam – patirties. Išmanymo.

Pasakyti tai, kas jam pravers.

Apie dieviškuosius planus

Žmonės, aiškindamiesi pasaulio sandarą, negalėjo nesusikurti tokių terminų.

Korane (ne vien Evangelijoj) Juozapo pardavimas egiptiečiams interpretuojamas irgi kaip Viešpaties valios dalis.

"Ir taip mes prigydėme jį toje žemėje dar ir dėl to, kad išmoktų aiškinti įvykius" (12, Jusufas, 21 (21)).

Sunkiau yra įžvelgti tuos planus istoriniame laike, nelengvas darbas – istorikams.

Ilgainiui – dingęs iš metodologijos. Jį, t. y. Dievą iš istorikų darbų išstūmė "žmogiškasis faktorius", "ekonominis faktorius".

Žodžiu, daugybė faktorių. Iš tos daugybės susidaranti visuma veiksnių.

Taigi tam tikra sinergetika.

Ir vėl – labai daug klaustukų. Poetų ir pranašų zona...

Žmonės, kurie retsykiais "mato praeitį", žino, kad ji atrodo kaip "tai, kas bus". Artimoji ateitis.

Ar čia iš Angelo Silezijaus?

*

Žmonės daro tai, ko... negali daryti. Betgi: tai panašu į atotrankos veiksmą.

Apie patį trenkimąsi nekalbama.

Tai kas yra istorija? Ir veiksmas, ir atoveiksmis:

1) veiksmų istorija,

2) atoveiksmių istorija.

Savaime suprantama, kad po 100 metų atoveiksmis yra kitas.

Dar: istorijos dalyviai, veiksmus atliekantieji, veiksmus stebintieji.

Kai E. pasakojo apie didžiulę avariją prie Kauno (jis ir jo žmona buvo apimti klaiko būsenos), mes, klausantieji, patyrėme tik tam tikrą nuostabą.

Didžioji iš istorijų – vieno žmogaus gyvenimo, ir – niekas nemoka jos parašyti.

Antroji pozicija.

Be galo kvaila (iš žmogaus pusės) visa tai, kas nesuprantama, palikti Dievui.

Dar kvailiau, kada žodį "Kitas" imame rašyti iš didžiosios raidės.

Visa tai išties – iš nebrendilos pasaulio!

"Ir kuomet įkopė jis į brandos amžių..."

Jonas M., kuris visą gyvenimą sudarinėjo savo sapnų kartoteką: sulaukęs 70 (ar 75), t. y. kai "laikas mirti", nuvažiavo į savo priemiesčio sodelį ir viską sudegino – sapnus. Ir pasigėrė...

Paskui užrašė: "Jeigu žmogus rašo dienoraščius, tai jis dar nėra visiškai subrendęs..."

Aš vidujai priešinausi tokiai nuostatai (pats rašydamas), dabar gi pagalvojau – visokių būna dienoraščių.

Jono atveju tai galbūt suvokimas (ar supratimas), kad sapnų, iliuzijų, rašto (dienos raštų) atsisakymas yra branda.

Pasiruošimas mirčiai? Gyvenimo atsisakymas?

Ką norite, tą ir darykite. F. Kafkos įpareigojimai draugui – po mirties sudeginti jo raštus...

Beje, N. irgi klausė prieš mirtį:

– Ar sudeginti savo dienoraščius?

G. patarė nedeginti... Aš perskaičiau tuos jaunystės raštus. Tiesą sakant, nežinau – kas geriau.

Sužinojau kai ką tokio, nuo ko man tik sunkiau pasidarė.

Dar vieno gyvenimo sunkenybė? Tikrai.

Moterys, tos, kurios jaunystėje buvo kekšės, dabar – šykštumo ir dorovingumo įsikūnijimas. Ta pastaba iš patirties...

Nebuvau apie tai niekur kitur skaitęs. Literatūra dažniau eksploatuoja jaunystę.

Esama išvadų, kurios netinkamos jokiai literatūrai. Juoba garsinti.

Apie dorovingumą – suprantu, bet iš kur besaikis ir beveik nesuvokiamas godumas?

Tikriausiai iš to, kad jaunystėje gyveno "iš frajerių"?

Kas nepasakoma prie kapo duobės

Nekrologai yra ypatingas žanras. Tai dar sykį man patvirtino J. Mikelinsko knyga "Žmogus ir jo legenda". Turiu galvoje jo nekrologinio žanro rašinį apie a. a. Joną Avyžių – "Nakties svečias, arba Žvilgsnis iš senos gryčios".

Aš pats esu rašęs nekrologų, ne vieną ir ne du. Mirties etika įpareigoja.

Visad gerbiau ir draugavau su vyresniu už save Jonu A. Deja, esu priverstas užrašyti tai, ko kitas Jonas negalėjo pasakyti. Žanro pančiojamas.

Jųdviejų draugystė užsibaigė tada, kai, prie alaus kaušo atvirai kalbantis apie viską, Jonas A. kitam Jonui pasakė:

– Atleisk, Jonai, šito negaliu pasakyti. Suprask, čia partinė paslaptis...

– Jeigu tau partinės paslaptys svarbiau negu mūsų draugystė, tada mes nesame draugai, – atsakęs J.

Bent jis pats man tą "ryšių atšalimą" aiškino 2001 metų pavasarį. Gal balandžio mėnesį? Kai lydėjau jį į autobusų stotelę, žiebėsi žvaigždė Vakarinė.

Tai liudija tik žmonių tiesą: vienas Jonas priklausė KPSS, kitas – ne. Vienas dalyvaudavo uždaruose posėdžiuose, kitas – ne. Vienas priklausė nomenklatūrai, buvo gavęs Lenino premiją. Kitas – visą gyvenimą ujamas.

Ką dar liudija? Begalinę J. M. toleranciją. Mano kartos žmonės dėl to kartais rimtai supykdavo. Imdavo siutas. Ir tiek.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


27406. toto :-) 2004-12-27 17:15
Sigitai, jei dar ir nevalingai nepolitikuotum, kaip koks V. Petkevičius, parašyčiau 5.

27411. Rūta to IVS2004-12-27 18:01
Jonas M., kuris visą gyvenimą sudarinėjo savo sapnų kartoteką: sulaukęs 70 (ar 75), t. y. kai "laikas mirti", nuvažiavo į savo priemiesčio sodelį ir viską sudegino – sapnus. Ir pasigėrė... Paskui užrašė: "Jeigu žmogus rašo dienoraščius, tai jis dar nėra visiškai subrendęs..." Aš vidujai priešinausi tokiai nuostatai (pats rašydamas), dabar gi pagalvojau – visokių būna dienoraščių. Jono atveju tai galbūt suvokimas (ar supratimas), kad sapnų, iliuzijų, rašto (dienos raštų) atsisakymas yra branda. Pasiruošimas mirčiai? Gyvenimo atsisakymas?

27419. toto2004-12-27 19:48
to: Rūta
100% tikra tik tiek, kad Jono atvejis visada yra Jono atvejis. O Petro atveju, pvz., bus Petro atvejis. Ir tai nereiškia, kad nerašyti dienoraščio yra tas pats, kas rašyti dienoraštį, o sudeginti dienoraštį, ne tas pats, kas nesudeginti dienoraščio.
Jei branda buvo Jono tikslas, o dienoraštis - įrankis tikslui pasiekti, galima prielaida, kad
• Jonas, pasijutęs stovįs ant savo kojų, metė ramentus.
Bet lygiai taip pat galimas (realesnis) atvejis, kad
• Jonas atsikvošėjo išvydęs absurdą, prabudo, suvokęs visą gyvenimą pašventęs tik jam vienam tarnauti turėjusio įrankio tobulinimui, vaikystėje įsikabintos panacėjos, pasirodo, neturėjusios/neturinčios jokios kitos vertės, kaip tik vykdyti asmeninio egoizmo ramento funkciją.
Abiem atvejais, tai naujo Jono gimimas. Linkėjimai Jonui, su antru gimtadieniu! :)

27444. cikada2004-12-28 08:34
tas krashtas jau seniai ikeistas...

27448. Rūta2004-12-28 09:40
Sutinku, toto, kad tai tarsi gimtadienis.bet....oi, kaip nemėgstu žmonių, kurie neturi iliuzijų, kurie netiki sapnais...Kas pagaliau ta branda?

27458. xx2004-12-28 10:28
kartais branda traktuojama kaip šleptelėjimas ant žemės:((

27475. toto :-) 2004-12-28 12:26
Sutikite, Rūta, dėl dviejų dalykų,
• Jono susideginimo motyvas buvo visą gyvenimą brandintų iliuzijų produktas; o tas aktas - jo paties sau pačiam prieitas, savo paties pasirinkta data datuotas, planuotas, ne atsitiktinis veiksmas;
• Joks Jonas iliuzionistas, visą gyvenimą iš savo susikurto puodo šėręs savo ego, staiga netaps mechaniniu akrobatu; niekaip; taip nebūna;
ir jis pats tai puikiai žinojo/žino,... pasirinkdamas sau už savo triūsą aukščiausią užmokestį - satisfakciją -- pasitenkinimą pergale prieš patį save.

Ps. Dar nesutikau žmogaus be iliuzijų.

27476. Rūta2004-12-28 12:41
Sutinku, toto, su abejais dalykais ir pavydžiu Jonui to pasitenkinimo. Įdomu, ar daug žmonių gyvenime tai patiria... ir kaip jie atpažįsta tą ribą. Tai darbas su savimi. O gal daug kam tai tiesiog duodama savaime, tarsi dovana.Gražu būna žiūrėti į tokį žmogų. gaila, kad tas Jonas visa tai gavo ar suplanavo taip vėlai, kad tai jau galima traktuoti kaip pasiruošimą mirčiai, atsisakymą gyventi.o jei tai jau branda-man ji per vėlai pasiekta. Ar nebūtų teisingiau, pilnavertiškiau ramentus numesti, kai pasieki gyvenimo pusiaukelę. kad dar spėtum kažką atiduoti kitiem, padaryti, o ne tik susivokęs ir subrendęs numirti..tai egoistiška:))

27477. Oxygen2004-12-28 12:44
Dieduk, apie kokius milijardus Tamsta kliedi??? Kairiosios purvasklaidos "Pasakos runkeliamas apie blogąjį Wiljamsą" paveikė?

27507. Rasa2004-12-28 16:33
Sigitai, bent apsiramintum su savo negražiais atsiliepimais per Kalėdų šventes. Užjaučiu Tave mirus Tavo žmonai Gražinai.

27528. Rūtai2004-12-28 19:31
Gerbiamoji, Rūta, jeigu esate gerbiamasis, o ne gerbiamoji, tai kam reikia apsimetinėti, kad esate moteris, o ne vyras?

27530. Rūta:))2004-12-28 20:11
o čia tai bent-prajuokinot:))ir iš kur tokios išvados?:))

27540. v.p. rūtai ar rūtui2004-12-28 23:22
"Aš vidujai priešinausi tokiai nuostatai (pats rašydamas), dabar gi pagalvojau – visokių būna dienoraščių." aš irgi pastebėjau.

27548. IVS2004-12-29 05:50
Rūtas. Rūtas. Man patiko. Geras būtų vardas tyros sielos vyrui. Kažin kodėl lietuvių liaudis neduodavo savo sūnums tokio vardo?

27556. Meka2004-12-29 10:04
Rasas irgi gerai. Ausras. Ir pan. Lesbos cia tars savo paskutini zodi.

27557. Rūta2004-12-29 10:11
oi, oi, matyti, kad neskaitote straispnių, tik komentarus, paėmiau gedos citatą, nupeistinau, ikopinau ir pakviečiau diskusijai...

27593. toto2004-12-29 16:02
Šiaip. ...Apie nesudegintus dienoraščius
Juozas Miltinis irgi kadaise buvo prispirtas apsispręst, sunaikinti autentiškus teatro repeticijų audio įrašus ar ne.
Spėkit. Koks buvo tas sunkus apsisprendimas?

27882. po palme2005-01-05 03:34
sudegino

27885. Rūta2005-01-05 08:02
labai negerai padarė:(

27948. toto :-) 2005-01-06 05:49
:) Taigis, kad jau parašiau anksčiau - "šiaip ...apie nesudegintus dienoraščius".
- Miltinis kadaise, matyt, gerokai palaužė galvą, kol nusprendė visiems laikams ...pakišt kultūros istorikams kiaulę, - geriau palikt dokumentuose įamžintu žemišku mirtinguoju, nei (tradiciškai) patapt už virvelių tampomu brošiūrinių spekuliacijų herojumi.
(kaip gerb. šimtametė S.N.)

28018. Korra2005-01-07 11:11
Tai kodėl jis nesudegino įrašų, kuriuos paskui Blėdis net dviem knygom išleido? Dvi knygos Miltinio skiedalų - siaubas. Tie skiedalai repeticijose gal ir darė įspūdį - mimika, balso tembras, akys, įtaiga, nutylėjimai, kurie suprantami iš intonacijos ir pa. O knygoje - absoliutūs pezalai ir daugiau nieko.

28023. toto :-) 2005-01-07 14:11
Tai įrašai ir yra tam, kad juos klausyti vietoj literatūrinių skiedalų, kaip ir spektakliai... vietoj recenzijų :)

28035. Korra2005-01-07 18:59
Įrašai senose juostose, garsas tragiškas - juos iššifravo ir dabar yra du tomai Miltinio kalbėjimų.

Rodoma versija 28 iš 28 
0:00:28 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba