ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-24 nr. 730

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. 25 haiku (58) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jau eina. Arba šoka (3) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šventosios nakties pokalbiai tvartelyje (4) • Filosofė Jūratė Baranova kalbasi su rašytoja VANDA JUKNAITE. Už žodžių (27) • ELIAS CANETTI. Trys novelės (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (23) • TOTORĖ SONATA. Neišsiųsti el. laiškai (3) • AURELIJA JUODYTĖ. Ar mane girdi?VITALIJA BIGUZAITĖ. Televizijai atminti, arba Pasidaryk pats (8) • DALIA STRIOGAITĖ. Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą (1) • SIGITAS PARULSKIS. Antipatiškas pašto demonas (24) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Kalėdų čigonautojai (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Mano beribė savimeilė (205) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (16) • L a i š k a i (427) •

Už žodžių

Filosofė Jūratė Baranova kalbasi su rašytoja VANDA JUKNAITE

[skaityti komentarus]

– Jūs kviečiate kitus į laidą "Rizika gyventi". Norėčiau dabar ir Jus pakalbinti. Girdėjau, kad Lietuvoje pasirodė Janinos Lapinskaitės režisuotas filmas pagal Jūsų apysaką "Stiklo šalis". Kadangi esu taip toli, iš kur, Jūsų žodžiais tariant, "nei pareisi, nei dviračiu parvažiuosi", negaliu kol kas jo pamatyti. Gal galite kaip "žmogus matęs" papasakoti "žmogui nemačiusiam" keletą Jums įstrigusių filmo epizodų. Ar tai "Jūsų" filmas?

– Bijau, kad iš susijaudinimo aš pusės filmo nemačiau. Įsiminė daug kas. Labiausiai – pasaulis iš šuns perspektyvos: pasviręs kambarys, stalo kojos, moters kojos. Moters kojos su aulinukais ir mergaitės kojos, einančios nurudusia pieva. Nepaprastai išraiškingi, neužmirštami vyro ir moters veidai, kalė, įtemptai sekanti kiekvieną krustelėjimą prieš akis. Būtent šiuo pasvirusiu rakursu, per žiūrėjimą šuns akimis, atpažinau savo patirtį. Nors filmas esmingai skiriasi nuo "Stiklo šalies". Tai Janinos Lapinskaitės filmas, kitaip ir negali būti. Žinoma, įsiminė premjerinis šurmulys, operatorius Mikutėnas, žilstantis, juodu paltu ir baltu šaliku; dar mamos klausimas, ar čia visada prieš filmą duoda šampano.

– Sakote: "Filmas esmingai skiriasi nuo "Stiklo šalies". Bet ar galėjo būti kitaip? Ar gali apskritai vienas kūrėjas – šiuo atveju režisierė – iki galo atpažinti kito kūrėjo – šiuo atveju rašytojos – giluminį sumanymo kodą? Ar nerizikavote sutikdama su apysakos ekranizacija visam laikui prarasti savo pačios kūrinį? Juk sukurtas vaizdas gali labiau įstrigti į atmintį nei parašytas žodis.

– Esu tvirtai įsitikinusi, kad kitaip negali būti: kiekviena versija, net vertimas yra interpretacija, todėl niekada nesu bandžiusi kištis, patarinėti dailininkui ar režisieriui. O apie galimybę prarasti savo kūrinį klausimą man jau uždavė studentai. Jie pasakė: "Stiklo šalis" yra įtraukta į mokyklos programą, šiuolaikinėje mokykloje galima rinktis – skaityti kūrinį ar žiūrėti filmą, daugelis mokinių ir mokytojų greičiausiai rinksis filmą, nes taip yra paprasčiau. Apie tai nebuvau pagalvojusi. Jeigu taip atsitiktų, šiek tiek būtų gaila vieno dalyko. "Stiklo šalis" parašyta punktyru. Aš mėginau eiti iki kalbos pakraščio, kur nebėra žodžių, tiktai krebždesiai, lemenimas, inkštimas. Iki to, ką Lacanas vadina Realybės sąmone ir apibrėžia kaip esančią už kalbos ribų. Čia glūdi mūsų pirmapradės vienybės su motina ir pasauliu prisiminimai. Tai, kad ši tikrovė neįmanoma verbalizuoti, ji laikoma nesančia. Apie ją norėjau pasakyti, rašydama "Stiklo šalį". Daug kas kritikavo filmo fonogramą, ir gana piktai, vadino ją dirbtine, net sovietinio stiliaus. O aš manau, jog daugeliui taip pasirodė dėl to, kad žodžiai yra čia tiesiog nereikalingi. Tokio vaizdinio išraiškingumo filme aš, ko gero, būčiau išėmusi visus žodžius, palikusi tik muziką ir vaiko verksmą. Na, bet šis mano pasakymas leistų Janinai Lapinskaitei sakyti: miela Vanda, aš prirašyčiau "Stiklo šaly" porą erotinių scenų.

– Labai įdomiai pasakėte: "Stiklo šalis" – tai apysaka apie tikrovę, kurios neįmanoma verbalizuoti, kuri lieka už žodžių. Man įsiminė panašus Jacques’o Derrida pastebėjimas, jog apie tikrovę galima pasakyti tik tai, kad "yra kažkokia paslaptis". Tos paslapties neįmanoma nusakyti, nes ji ir yra būtent tai, kas kalboje šalinasi žodžių. Tačiau ji vis dėlto provokuoja kažką pasakyti. Ir taip atsiranda tekstai – ir literatūriniai, ir filosofiniai, ir religiniai. Bet tekstas vis dėlto prasilenkia su tikrove – ji lieka paslaptimi, ji visada išslysta. Man įsiminė apysakos epizodas, kai motina kalbasi su sūnumi ir jis jos klausia, kas yra mirtis ir kas nutiks su juo po mirties. Motina bando sužmoginti, "prijaukinti" žmogaus protui nesuvokiamą dalyką. Grįžta vyras ir sako: "Vaikas to neturėtų klausti". Šaltis, nuotolis, prasilenkimas. Ar nenutinka taip, kad ši neįvardijama tikrovė labiausiai mus pasiekia ir provokuoja per mirties, susvetimėjimo, vienatvės, neišsipildymo, kaltės patirtį? Ar ne apie tai ši apysaka?

– Dėl apysakos nežinau. Bet tikrovės paslapties klausimas man yra daug svarbesnis už tekstą ir už filmą. Susidūriau su juo jaunystėje po autokatastrofos, kai dėl kaklo slankstelių pažeidimo visa aplinkui, ypač įtampos metu, imdavo tirtėti, lietis ir suptis. Tai buvo kažkas labai panašaus į gyvenimą "girtame laive". Kieta, aiškių kontūrų, nesisupanti tikrovė man tapo nepasiekiama svajone. Reikėjo proto ir valios pastangomis įtikinti save, kad ji yra, kad ji nesisupa. Taigi kūrybos judesys buvo visiškai atvirkščias įprastam: iš iliuzijų pasaulio, iš "girto laivo" – prie kietos realybės. Vienas kiečiausių jos argumentų, žinoma, buvo mirtis. Na, o kalbos problema iškilo, kai parašiusi "Stiklo šalį" supratau, kad suradau aukso gyslą, beveik niekieno neliestą temą – motinystę. Iš vidaus. Iš išorės apie ją žinome nemažai. Galvojau, dabar tai jau parašysiu! Juo labiau kad turėjau turtingą patirtį, mirties šaltis aštriai paryškino gyvybės plastėjimą. Ir ką gi? Rašydama pamačiau keistą dalyką: ištarti žodžiai virsta priešingybėmis to, kas norėta pasakyti. Po keleto metų beviltiškų pastangų ėmiau vėl vartyti literatūrą, suprantama, ir feministinę. Radau vienintelį Julios Kristevos tekstą "Stabat Mater", labai keistą, parašytą dviem diskursais – asociatyviu emociniu ir racionaliu analitiniu. Abi skiltys yra viename puslapyje, kalba apie tą patį, bet taip skirtingai, kad tekstai beveik neturi sąlyčio taškų. Ką tai rodo? Tą patį kalbos nepakankamumą, jos neįmanomybę. Ten radau tokią Julios Kristevos mintį: "Mes ten be savo vardų ir be asmens pažymėjimų". Nuo savęs pridurčiau – ir be kalbos.

– Jūs prabilote apie tai, kaip rašėte apysaką: kažkokiu ypatingu, neįmanomu, tik Jums vienai būdingu būdu. Kūryba tapo tarsi tiltu atgal į realybę. Ar galėtumėte pasakyti, jog šios apysakos rašymas Jums buvo būtinas, kad save iš naujo sukurtumėte, surinktumėte iš šukių ir nuotrupų? Ar negali nutikti taip, kad papasakotas tekstas nelyg įaudžiamas į kūrėjo asmenybę, kad teksto nebegalima atskirti nuo kūrėjo? Gal tekstas tampa kūrėjo autobiografijos dalimi? Ir tada žurnalistai lengvabūdiškai anonsuoja, kad kuriamas filmas apie Vandos Juknaitės gyvenimą?

– Atsidariau elektroninio pašto dėžutę ketvirtą valandą nakties, pamačiau Jūsų klausimą ir jau nebeužmigau. Apie "atitrauktą realybę", kaip kažkokiame caro laikų vadovėlyje buvo apibūdintas menas, kaip matote, su manimi kalbėtis neįmanoma. Žinoma, kai reikalas prispiria, studentams galiu paaiškinti, kad tekste tikrovės iliuzija yra tokia pat iliuzija kaip ir sapno, nors kažkodėl manoma, kad pastaroji yra iliuziškesnė. Rašymas man yra tik būdas suprasti. Ir šiuo požiūriu buvo įdomu, kiek filmas nueis ta kryptimi, kuri man rūpi, kokią atverties ribą jis pasieks. Taip pat ir Jus aš dabar tempiu prie tų klausimų, pamiršdama filmą ir apysaką. Taip dvylikametė Elzė Kmitaitė šią vasarą kažkokiu būdu nusivedė mane į savo sudėtingą pasaulį, privertė klausti apie jį. Jos pribloškiančiame kalbėjime buvo du būtini Realybės sąmonės dalykai: mirties dimensija ir vaikiška nesužalota vienybė su gyvenimu.

– Jūs mėgstate ir mokate kalbėti su žmonėmis – įvairiausių sluoksnių ir amžiaus grupių. Jūsų laida "Rizika gyventi" labai populiari. Ji užburia savo fundamentalumu. Ir, antra vertus, Jūsų aistringu ir atviru angažavimusi temai ir žmogui, su kuriuo kalbatės. Ar galėtumėte sakyti, kad pokalbis su žmogumi Jums yra įdomesnis už rašymą? Kas žmogaus balse, jo išsisakyme Jums yra įdomiau ir svarbiau nei tekste?

– Jo praeinamybė. Ir tai mane sustabdo. Neseniai žiūrėjom su Tadu, kaip zylės lesa obuoliukus obels viršūnėje už lango. Sakau, ką jos daro, o Tadas: "Ziuliutės kala vinį". Nesulaikoma, ištirpstanti akimirka. Rašymo, galima sakyti, neapkenčiu iš visos širdies. Galynėdamasi su kalba vis tiek beveik visada būni priversta prisipažinti, kad pralaimėjai. Buvo keista, kuo tie pokalbiai patraukia kitus, nes kartais kalbam beveik niekus. Intuityviai jausdavau, kad atidžiai klausyti yra svarbiau už patį kalbėjimą. Neseniai ruošdamasi laidai visai neautoritetingoj lektūroj radau percituotą E. Leviną – išklausyti kitą žmogų yra etinis veiksmas. Pasirodo, mes – "lialialia", o esminis didysis veiksmas vyksta už kadro. Etika yra judesys, ne teorija. Čia labai akivaizdu, kokiu būdu ji lieka šešėlyje. Ji taip pat yra iš tos užtamsintos erdvės, iš kur mūsų nuovoka apie atjautą, meilę, gailestį, ji netoli motinystės slėpinio, kažkur ten, visai arti, yra ir visų religijų vieta. Lyg ten būtų užtamsintos pačios gyvenimo šaknys. Ar neįdomu, Jūrate, kad visa tai (rusai pasakytų, "optom") – etika, religija, motinystė – išstumta iš modernaus pasaulio. Šiandien sninga ir pusto. Studentai sakė, kad "Lietuvos" kino teatro bare siūlomas kokteilis: vodka + vynuogių sultys = Stiklo šalis. Sako: jūs pasiekėte aukščiausią populiarumo laipsnį, kai menininko(-ės) vardu vadinami gėrimai ar konditerijos gaminiai. Juokėmės. Jei būčiau fundamentalistė – verkčiau.

– Pabaigoje pasilikau patį svarbiausią klausimą. Jaučiu simpatiją Jūsų apysakai "Stiklo šalis". Tačiau man atrodo, kad premijos ir ekranizacijos tiesiog šaukiasi kita Jūsų knyga "Išsiduosi. Balsu". Ši knyga sukrečia. Ji priverčia suvokti laisvės kainą. Ta kaina yra tiesiog klaiki ir žodžiais neapsakoma. Jūs turėjote drąsos prisiimti sau, išgyventi šią klaikumą – vaikų kančią ir apie ją prabilti. Mano galva, mūsų visų kaltė yra tokia didžiulė, kad mes, apsvaigę nuo politinės sėkmės, palikome bejėgiškiausius žmones gatvėje mirti. Todėl tiesiog stengiamės apie tai negalvoti. Jūs viena išdrįsote prabilti. Ačiū Jums. Žinau, kad Jūs nemėgstate apie tai kalbėti. Bet kaip Jūs jaučiate – ar pakankamą rezonansą mūsų visuomenėje turėjo "Išsiduosi. Balsu"?

– Diskusijų, dėmesio tokiu aspektu, apie kokį Jūs klausiat, labai trūksta, manau, ne tik šiai knygai. Bet jei mes jau kalbam apie ekranizacijas, gal prisimenate, buvo toks švedų filmas (pavadinimą užmiršau) apie trylikametę mergaitę iš Lietuvos (filme tai – Rusija). Palikta motinos ji susidėjo su valkataujančiais paaugliais, paskui išvažiavo į Švediją, tapo prostitute, galiausiai nušoko nuo tilto. Išėjau iš to filmo. Nors niekada taip nesielgiu. Ir tas filmas, manau, buvo padarytas gerai. Tikrovė, apie kurią daug žinau, buvo tokia atpažįstama, apčiuopiama, beveik užuodžiama. Ir todėl visai nepakeliama. Man atrodo, vienas dalykas – atvaizduoti tikrovę, o kitas – priversti ją rėkti. Triero filmai brutalūs, bet jie rėkia. Jie šaukiasi. Be šito šauksmo tikrovė yra tik Realybės dalis. Mene tą labai akivaizdžiai pamatai.

– Vanda, Jūs labai gerai suformulavote: yra tam tikros rūšies meno kūriniai, kurie ne kalbina žiūrovą, o šaukia. Garsas, kurio tarsi ir nesigirdi, tampa svarbesnis už žodį ar vaizdą. Bijau vėl būti pernelyg filosofiška, bet man norisi prisiminti Martiną Heideggerį, kuris knygoje "Būtis ir laikas" rašė apie negirdimą sąžinės šauksmą, kviečiantį sugrįžti į autentišką būtį – sugrįžti į tai, kas iš tiesų tikra – iš paviršutiniškumo stichijos. Jūsų knyga "Išsiduosi. Balsu" irgi šaukia. Bet ar nesijaučiate vieniša? Ar kas girdi šį šauksmą?

– Keista, tačiau girdi. Nors gal dar keistesnis dalykas, kad jis yra. Pats garsas, šauksmo faktas, apie kurį mes dabar kalbame. Sunku būtų jį tiksliai įvardyti, net pasižiūrėjau į žodyną, ką reiškia žodis "sąžinė". Bet jis įdėtas į prigimtį. Ten, kur aš ilgą laiką buvau prie vaikų, ten jau buvo dugnas. Visiškas dugnas. Šitie vaikai buvo nepaliesti kultūros, išniekinti, sumaitoti, nesocializuoti, dažnai beraščiai, taigi jei jis, šitas šauksmas, būtų vien filosofų išsigalvojimas, jis jokiu būdu nebūtų galėjęs juose atsirasti. Jie turėjo absoliučią klausą. Neteisingumas savo pačių atžvilgiu juos sužeisdavo, bet veriamai ir jau tikru balsu jie pradėdavo klykti tik tada, kai jų akyse žemindavo ar dviprasmiškai elgdavosi su kitu, nesvarbu, vaiku ar suaugusiu. Gal tiksliausias jo apibūdinimas būtų toks: tai šauksmas dėl kito – iš pačių prigimties gelmių, susiejantis mus su žmonėmis ir pasauliu. Deja, visom priemonėm tildomas, galima sakyti, užblokuotas.

– Iš kur radote jėgų atsigręžti į benamius ir beraščius? Juk tai neapsakomai sunku.

– Dabar jau pati vargiai begaliu patikėti, kad ten buvau aš. Tada nebuvo klausimo. Mes patys buvome dugne, vieni iš skęstančių. Priežastys buvo kitokios, bet egzistencijos dugnas yra vienas.

– Ar galėtumėte dabar sakyti, kad ši gyvenimo patirtis Jums buvo tokia svarbi, jog savo tolesnio gyvenimo be jos neįsivaizduojate?

– Taip yra, Jūrate. Tik greta šios patirties buvo ir kita. Lemiančioji patirtis buvo mirties artumas. Be jo aš tikriausiai niekada nebūčiau atsidūrusi ten, kur buvau. O jeigu ir būčiau, tai, kaip visi žmonės, būčiau pasisaugojusi ir pasitaupiusi. Mirtis iki galo atveria mums mūsų pačių gyvastį. Tai buvo kraštutinė situacija ir kraštutinių atsivėrimų laikas. Už jį turėjau sumokėti visą kainą. Tačiau kai kas ir paaiškėjo. Ten buvo visiškai akivaizdu, kad baltasis pelikanas perplėšta krūtine, krauju maitinantis savo vaikus, nėra religinė metafora. Tai gyvenimo sąlyga. Tai dėsnis, toks pat natūralus ir neatšaukiamas kaip Žemės trauka.

– Tačiau ši ekstremali patirtis dar nėra tekstas. Tai gyvenimas. "Išsiduosi. Balsu" – jau knyga, kultūros faktas. Kaip buvo įmanoma paversti tokią egzistenciškai ribinę patirtį tekstu. Ar šios knygos rašymas netapo dar vienu išbandymu?

– Pinigų padirbinėtojui turbūt nederėtų skųstis, kad jam sunku pagaminti banknotą. Tekstas yra kalbinis žaislas. Aš nesugebu, nepajėgiu išreikšti žodžiais to, ką jaučiu ir suprantu. Neseniai nusiunčiau tokį sakinį Icchokui Merui. Gavau atsakymą: "Ir aš". Pirmieji keliolika ar keliasdešimt sakinių išsiveržia sukrėtimo akimirką. Savo kelią jie paprastai baigia šiukšlių dėžėje. Retais atvejais, kai tuo momentu prikimba koks A. Gailius ar V. Sventickas, reikalaudami teksto, būnu priversta pagal pirmojo proveržio tonaciją sugroti visą likusį. Kalba manęs neklauso. Pats įdomiausias dalykas, kurį man davė rašymas, – tai priartėjimas prie tikrovės, esančios anapus kalbos. Dėl šios priežasties, gal kiek panašiai kaip "Stiklo šalyje", knygoje "Išsiduosi. Balsu" visa teko sutelkti į pauzę. Be to užsikertančio kvėpavimo šis tekstas turbūt yra nežinia apie ką.

– Mums bekalbant išseko laikas – tenka ne vietoje padėti tašką. Abi jaučiame, kad kažkas svarbaus liko nepasakyta. Ačiū, Vanda, už pokalbį – už siekimą įvardyti tai, kas lieka anapus žodžių ribos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


27348. Nikvami Vambozi2004-12-27 14:01
velnias, kaip tingiu skaityti - pakomentuokit ką nors konstruktyviai būkit žmonės

27391. Skaitytojas2004-12-27 16:23
Pažįstu p.V.J. Nedaug ką iš jos kūrybos skaičiau, bet gerbiu kaip dinamišką, filosofiškai išprususią, jautrią asmenybę. (Jei neklystu, "Metuose" buvo spausdintas čia nepaminėtas romanas "Šermenys". Kas skaitėt - patikslinkit.) Dėl filmo galiu pasakyti - niekada nėra sutariama, kad režisierius įsikibtų literatūrinio kanono. Galimas tik vienas variantas tiksliai perkelti romaną į kino filmą - toks senas sovietinis terminas - kūrinio EKRANIZACIJA. Bet ar nuo to literatūriniam kūriniui ir autoriui bus lengviau - neaišku.

27472. Meka2004-12-28 11:56
Beje, ka parase Vanda.J? Niekaip neprisimenu:)

27512. Aistė Birgerė2004-12-28 17:15
Puikus pokalbis - tarsi šviesi kalėdinė dovana...

27598. KKK2004-12-29 18:23
Nepaprasta moteris Vanda, tokiu reta, ypac, kai pazisti is arciau. Fantastiskas interviu, lyg pakelia nuo kasdienybes

27600. Alisas2004-12-29 19:26
Kas pasikelia virš kasdienybės, tas atsiduria kasanradienybėje, t.y. netenka 50% sumauto gyvenimo.

27609. Živilė2004-12-30 00:17
bet smagiausia būtų išsisukt nuo filosofų ir filosofijos štampų

27612. Nikvami Vambozi (vot)2004-12-30 05:25
hm, Živile - išsisukti nuo filosofijos beveik neįmanoma. Girdėjau savo kieme tokių filosofijų apie gyvenimą, nors išsilavinimo tie chroniukai neturi absol. Šiaip rūsti informacinio pasaulio realybė.

O filosofiniai štampai tai tik greitis informacijoje (na kaip motociklas Vilnius-Klaipėda), kartais užpisa.

27617. Siaip2004-12-30 09:30
Jurate man labeu patinka-ir jaunesne,ir grazesne....

27624. varna :-( 2004-12-30 12:47
Keista girdėti iš žmogaus, vadinančio save rašytoju, tokį sakinį: "Aš nesugebu, nepajėgiu išreikšti žodžiais to, ką jaučiu ir suprantu." Tai reiškia, jog rašytojos skelbiami tekstai neatspindi nei jos jausmų, nei supratimo? Kas tai? Surogatas? Tai kodėl ji skelbia šituos tekstus? Nemalonu sakyti, bet tada peršasi išvada, jog savo tekstais rašytoja meluoja sau ir skaitytojams. Kokiu tikslu? Bet labiausiai šiame pokalbyje užkliuvo tai, jog V. Juknaitei (RAŠYTOJAI!) trukdo kalba. Ką gi, tada dirbtinis medus geresnis už natūralų - bent jau bitės-žodžiai negelia. Ar ne? Gal todėl V. Juknaitės kuriama tikrovė labai netikroviška.

27630. kristeva2004-12-30 15:18
Juknaite+Lacanas=apsiverkiau:)

27671. Liberalas2004-12-31 18:28
ne varna, o tik vista gali taip nusisneketi. cia juk tiesiog noreta pasakyti, kaip sunku verbalizuoti tikrove, kad tai praktiskai neimanoma. tad nera jokio pagrindo piktintis, kad cia apgaudinejamas skaitytojas. Apgaudineti galima tik naivius skaitytojus, o ne naiviems SA skaitytojams VJ ir prisipazista, kad jaucia, jog taip ir neismoko rasyti. Atvirumas, kokio reta. Uz tai reikia pagirti, o ne kritikuoti. Beje, cia kai kas giria ir vertina ja kaip asmenybe. As turiu kiek kitoki jos ispudi - choleriska, pernelyg emocinga ir bereikalingai viska dramatizuojanti. Jauciu, kad turetu buti ziauriai sunku emociskai su ja ilgiau pabendrauti, manau, kad nesitverciau ir keliu valandu. Reiketu blaiviau ziureti i gyvenima.

27686. Nikvami Vambozi2005-01-01 11:14
liberale 27671, o kam reikalingi Tavo toks "choleriskas, pernelyg emocingas ir bereikalingai viska dramatizuojantis" pirmas sakinys. A?

27783. ji2005-01-03 15:14
šiaip įdomus pastebėjimas apie šiuolaikinę kultūrą , iš kurios išstumta ir religija, ir etika, ir motinystė.Kalėdos jau ne Jėzaus gimimo,o apsipirkimo šventė;šiuolaikinė moteris daro karjerą,o po to kuria šeimą;dabarties etika-mano gerovę pateisinantis elgesys.Tokioj dabartyje ieškoma autentiškos savos būties.Manau, kad Heideggeris čia būtinas ,daug ką paaiškinantis.

27806. mija2005-01-03 20:31
Pokalbis toks pasakyčiau ne tiek pakeliantis ar nukeliantis, kiek nuskaidrinantis, ausį ir žvilgsnį kreipiantis ne tik į kitą, bet ir į save. Mane irgi nustebino, bet skirtingai negu varną sužavėjo kukli J.V. laikysena. Tai, matyt, tikrai neįprasta pozicija vyrų pasaulyje: pati/pats varna bet kokį savo parašaliojimą komentaruose slapta laiko šedevru - tiksliu verbaliniu to momento atspindžiu:)_______ Jeigu rūpinimasis silpniausiais ir labiausiai pažeidžiamais visuomenes nariais, ir negalėjimas liti abejingu/abajinga yra "bereikalingas dramatizavimas", tai gal ir galima sutikti su liberalu dėl nesugyvenamo VJ charakterio. Tikrai, tada gerai darom, kad užuot prieš kalėdas pagalvoję kaip čia padarius kokį gerą darbą, užtvindom prekybos centrus lyg ruošdamiesi stichinei nelaimei.__________ Verbalizuoti tikrovę- vienas iš būdų ją užvaldyti. Biblinis Adomo veiksmas. Vyras negali neįvardyti, nepriskirti kuriai nors kategorijai, žodžiu, negali palikti taip kaip rado-būtinai reik įkišt į kurią nors lentynėlę. Moterims svarbiau pastebėti, pajusti, išjausti, išgirsti menkiausius būties virpesius. Jų jautresnės sielos-jos tai gali. Skaitytojos turi privalumų, kurių neturi skaitytojai: jos supranta ir "savojo fronto" tekstus, ir tiesmukišką vyrų literatūrą (ypač šiuolaikinę, kas jau darosi ne literatūra, o kasdienybės faktų rinkinys, dienos ataskaita, t.y. kuo smarkiau bandoma sugaut tikrovę maitinimosi, dauginimosi ir pan. poreikių tenkinimo detaliais aprašymais, tuo labiau ji tolsta._________ "Mes patys buvome dugne, vieni iš skęstančių. Priežastys buvo kitokios, bet egzistencijos dugnas yra vienas." Tas pats ir su skausmu, pykčiu ar laimės pojūčiu. Sąlygos, aplinkybės skirtingos, o visi jaučiam tą patį. Gali skirtis tik jausmo intensyvumas._______ Kažkoks chaotiškas tekstas išėjo. Taip sakant, mintis paskendo žodžių sraute. Na, tiek to. Matyt, geriausias komentaras čia būtų pauzė tarp dviejų tylų.

27822. pauzė :-) 2005-01-04 09:38
.

27857. varna (sutinka su Mija)2005-01-04 13:24
Šimtu procentu sutinku su tavimi, Mija. Vyrai - gyvuliai. Viskas, ką jie tesugeba, tai tuštintis, ėsti ir dulkintis. Jie buki, savanaudžiai, žodis "jautrumas" jiems tėra tuščias garsas. Į pasaulį jie žiūri godžiomis vartotojo akimis, gerų darbų nedaro, o tik laksto iškišę liežuvius po prekybinius centrus, kuriuos, beje, jie patys ir pastatė, kad patenkinti savo tuščiagarbišką egoizmą. Nei poezijos jie kurt nemoka, nei tapyti, nei muzikos rašyti, nei "normaliai" verbalizuoti tikrovės. O jeigu tai ir daro - tai išskirtinai savanaudiškais tikslais. Dvasios skurdžiai. Jie, vyrai, pasipūtę, nemandagūs, kokčiai materialūs... Nemyli vaikų, gyvulėlių, gamtos ir saulės laidos. Tai besielės mašinos, trypiančios savo kelyje bet kokius gėrio ir grožio daigus. Šlykšti padermė.

27860. mija2005-01-04 14:03
Oho, na ir išrėžei prakalbą:) Nesiimsiu ginčytis. Tik nelabai suprantu, kame tu su manim sutinki:)O savikritiški žmonės (gyvuliai, paukščiai etc.) man patinka.

27872. varna (ir vėl (savo paties nuostabai) sutinka su Mija)2005-01-04 17:16
Mija, argi tai prakalba? Tai tik plaštakės sparnelių dvelksmas, palyginus su tuo, ką aš IŠ TIKRŲJŲ galėčiau pasakyti apie vyrus. Apie šituos... Tiek to, palikime tai kitam kartui. Manau, ne už kalnų ta diena, kai viso pasaulio moterys susivienys ir paduos į teismą šituos išgamas, velnio sėklos nešėjus, šituos... Tiek to, ir tai palikime kitam kartui. Manau, jog žmonijos ateitis mūsų, moterų ir varnų, gležnose rankose, o ne vyrų nevidonų, gėdingų piktavalių, šiknių ... Tiek to, palikime ir tai kitam kartui. O šiam kartui labiau tiktų "pauzė tarp dviejų tylų"...

27918. J2005-01-05 16:54
oho... na ir pasakyta... As jau nebesusigaudau. Tu juk juokauji, Varna?

27926. varna2005-01-05 19:07
Aš VISADA juokauju, todėl žmonės laiko mane pernelyg rimtu.

27935. to mija2005-01-05 23:21
`kukli VJ laikysena` - apsiverkiau dar syki. juk arkliui aisku - viena nekukliausiu lietuviu parasytoju

27999. skaitytojas :-) 2005-01-06 19:11
Labas vakaras, mieli skaitovai.

28008. Nikvami Wambozi skaitytojui2005-01-07 00:04
aha, nu nu

28091. hedgehuogis>Liberalas2005-01-10 01:02
apie ta choleriskuma. man atrodo, kad is savo poziciju tu teisus: visokios neurotiskos laikysenos (cia nesigilinant ar VJ tai is tiesu budinga) yra rimta priezastis suraukti antakius ar ten griebtis cigaretes; vienintele racionaliai atrodanti iseitis yra pateisinti tai kokia masyvesne vertybe. nu bet zinom kaip visi reaguojam i kompromisus:] nu bet mano nuomone tik is savo poziciju (gi tai, kas uzknisa zmogu, zinia, didele dalim siejasi su valia ir visokiais ten reliatyvumais:P). taip kad;) VJ yra lietuviskas A.Camus

31171. lioleta :-) 2005-03-08 22:46
aha tikrai labai idomus pokalbis,,keista parasyta gryniausia tiesa, ko anksciau pati niekaip negalejua suprasti..kad ir kaip stengtumeisi tikslaiu zodziais aprasyti savo mintis, parinktieji vis tiek iki galo neatspindi tikrosios realybes, tavo minciu..labai idomu..

54114. geriau nereikia2006-03-19 12:02
ot vejuota...

Rodoma versija 28 iš 28 
0:00:27 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba