ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-24 nr. 730

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. 25 haiku (58) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jau eina. Arba šoka (3) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šventosios nakties pokalbiai tvartelyje (4) • Filosofė Jūratė Baranova kalbasi su rašytoja VANDA JUKNAITE. Už žodžių (27) • ELIAS CANETTI. Trys novelės (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (23) • TOTORĖ SONATA. Neišsiųsti el. laiškai (3) • AURELIJA JUODYTĖ. Ar mane girdi?VITALIJA BIGUZAITĖ. Televizijai atminti, arba Pasidaryk pats (8) • DALIA STRIOGAITĖ. Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą (1) • SIGITAS PARULSKIS. Antipatiškas pašto demonas (24) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Kalėdų čigonautojai (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Mano beribė savimeilė (205) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (16) • L a i š k a i (427) •

Neišsiųsti el. laiškai

Visą rugsėjį Kryme, Vulkanovkoje, režisierė Giedrė Beinoriūtė, operatorius Audrius Kemežys ir garso operatorius Algimantas A. Apanavičius filmavo dokumentinį filmą "Vulkanovka. Po didžiojo kino"

TOTORĖ SONATA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šarūno Barto filmo objektas

Labas, Juliau,
kaip Šarūno Barto filmui "Septyni nematomi žmonės" kažkur Krymo stepėse buvo atrasta Vulkanovka, galima išgirsti kelias skirtingas versijas. Nes tai, kas vyko filmavimuose, jau virto mitais ir legendomis, perduodamomis iš lūpų į lūpas.
Prieš porą metų į Vulkanovką "prijechali kinošniki". Dvejus metus filmavimo grupė ir vietiniai, daugiausia totoriai, gyveno kinu. Vieni buvo samdomi darbui filmavimo aikštelėje, kiti gamino valgį, – dėl to net kildavo muštynės.
Giedrė nusprendė atvažiuoti čia jau su savo filmavimo grupe ir pasižiūrėti, kas pasikeitė Vulkanovkoje po lietuvių "kino desanto".
Taip keturiese: Giedrė, Audrius, Algis ir aš – išvažiavom ieškoti Barto pėdsakų Krymo stepėse.

Sveikos, šatėnietės,
beveik naują "Sprinterį" pritrombavom Algio ir Audriaus aparatūros, užkrovėm savo mantą ir išjudėjom link Ukrainos. Audrius apskaičiavo, kad turėtume nuvažiuoti apie 1600 km. Nė neįsivaizduoju. Kažkur į Krymo stepes.
Teresė prisakė uždangstyti "Sprinterio" langus, kad nenužiūrėtų bloga akis, nakvynei apsistoti Lenkijoje – atseit saugiau. Važiuodami dar klausomės radijo. CD taupom bent iki Lenkijos. Pasiėmiau nesklaidytų "Šatėnų". Perskaičiau Juknaitės interviu su mergaite. Su Giedre aptarėm kultūrinę spaudą.

Labas, Juliau,
prie Lenkijos ir Ukrainos sienos skrandyje susikaupė įtampa. Susirūšiavau visus Teresės Vilniuje surinktus popierius ir pasiruošiau gražiai šypsotis. Nuo šypsenos priklauso, ar neužstrigsim tarpusieny dėl kokio popierėlio ar muitininko blogos nuotaikos. Lenkams mes nerūpėjom. Ukrainiečiui prireikė šypsenos ir paminkštinto balso. Iš lėto nupasakojau mūsų kelionės tikslus.
"Kur? Į Vulkanovką? O kur tai? Kur yra miestas Leninas? Ką ten filmuosit? Kokius gerus žmones? Kur galėčiau pasižiūrėti filmą? Kokiam festivaly?"

Don Kęstuti,
nė nesitikėjau, kad taip akis badys sovietinė dvasia Ukrainoje. Mums lyg ir nedaug laiko reikėjo, kad socializmo ženklai atrodytų kaip natūraliai įaugę svetimkūniai. Tiesa, Ukraina didžiulė, ukrainiečių daug. Jiems ir patiems vis dar neaišku, į kurį rytojų eiti. Vienišas Janukovičiaus veidas pakelės skyduose ragina rinktis tik jį.
Nusprendėme pernakvoti Lutsko viešbutyje. Administratorė kambarėlyje kramsnojo naktipiečius. Vasilijus Fiodorovičius fojė sėdėjo ir žiūrėjo televizorių – filmą apie karą, kuriame vokietį, aišku, vaidino Masiulis. Apsidžiaugiau pamačiusi saviškio veidą. Nepasitikėdama mano rusų kalba, o gal žengdama pirmuosius paslaugumo žingsnelius, administratorė pati ėmėsi pildyti registracijos lapelius. Baigdama paklausė, ar mums jau gera įstojus į "Jevrosojuzą". Naktinei diskusijai pritrūko jėgų.

Mielas Ričardai,
auksines svogūngalves koplyčias pakeitė mečečių pieštukai.
Dulkėtose Krymo pakelėse driekiasi arbūzų ir melionų sienos.
Monastyriščios laukuose stirkso susideginusių saulėgrąžų
skeletai.
Juodi saulės aukų laukai.

Saliut, Rutka,
kažkur už Simferopolio, neprivažiavę Feodosijos, išlipom prisileisti šaltinio vandens. Tokios pakelės vietos tampa piligrimų traukos centrais. Virš tualeto durų sulipdytas kregždžių lizdas. Giedrė sakė, ir praėjusiais metais buvo.

Mielas Ričardai,
Feodosijos jūros pakrantė – kriauklyčių malsena.
Nugriebiau saują.
Susibėriau į vienkartinę servetėlę Aivazovskio pėdą.

Don Kęstuti,
buvo visiškai tamsu. Neprivažiavę posūkio į Leniną, pasukome dešinėn, Kirovo gyvenvietės link. Vingiuodami asfaltuotu duobėtu keliu pavijome moskvičių pikapą. Matėsi, kad vairuotojui kiekviena kelio duobelė žinoma atmintinai. Taip "prisisegę" prie mašinos ir pasiekėm ne tik Vulkanovką, bet ir "savo" namus. Mūsų vedlys buvo totorius Kemalas – Barto dešinioji ranka Kryme. Dabar jis talkins mūsų grupei.

Sveikos, šatėnietės,
Giedrė sako, kad taip jau atsitinka, jog į Vulkanovką atvykstama naktį. Gyvenvietė išdygusi po karo lygioj stepėj, greta gamtos paminklo – vulkano. Vulkanovka iki Sąjungos žlugimo buvo klestintis ūkis, auginantis galvijus, arbūzus ir kt. Į kaimą septintajame atšilimo dešimtmetyje iš Uzbekijos ir Tadžikijos buvo skatinami grįžti totoriai. Čia jiems valdžia pastatė namus be pamatų.
Lygiagrečiose Lenino ir Puškino gatvėse išsirikiavę balti namai. Dabar didžiausiuose fermų kompleksuose ir trečdalyje namų sukinėjasi vėjai. Kaimo centre stovi parduotuvė su žydromis durimis. Naktimis prie jos dega vienintelis žibintas. Į centrinę Vulkanovkos aikštę dukart per dieną užsuka autobusas, vežiojantis vaikus į mokyklą Kirove.

Sveikas, Dainiau,
jau pirmą rytą pas mus "įsidarbinti" prisiprašė alkani totoriški šunys įkypom akim.
Apsaugos pakako visiems namo kampams.
Paklaikusio žvilgsnio Barbosas pasitikdavo ateinančius.
Vaikinga juočkė Kukla laukdavo prie virtuvės lango.
Šlubas Tarzanas nukirptomis, musių nutūptomis ausimis saugodavo išeinančius iš namo.
Visi kiti barbosai buvo neetatiniai.

Labas, Juliau,
išvažiavom į apžvalginę kelionę po Vulkanovką. Į neakivaizdinį prisistatymą kaimui. Vos pasiekėm Puškino gatvės galą, ir "Sprinterio" ratai suvyniojo kelio purvą. Buvo aišku, kad mašina netinkama važinėti po stepes.

Sveikos, šatėnietės,
Kemalas išskubėjo į Leniną, į kaimyno laidotuves. Mat totoriai laidoja tą pačią dieną, nebent dar turi sulaukti iš toli atvykstančio artimo giminaičio. Negyvėlis suvyniojamas į audeklą. Vyrai jį perduoda per rankas. Moterys išlydi tik iš kiemo. Į kapines joms nevalia. Gedėti susirenkama po dienos, trijų, septynių, penkiolikos. Susirinkusieji gausiai vaišinami. Labai svarbu, kad būtų patiekiama kavos ir šokolado.
Mielas Ričardai,
kaimietės žąsys apgagena kiekvieną, privertusį jas
sudeginti bent vieną kaloriją.
Jų darbas – auginti svorį.
Žąsys jau dabar pasiryžusios riebius užpakalius paguldyti
ant stalo.

Don Kęstuti,
visai karo pabaigoje, 1944 metais, prasidėjo didysis Krymo totorių trėmimas į Vidurinę Aziją. Moterys su vaikais, senimas, dar nesulaukę iš karo grįžtančių vyrų, buvo masiškai varomi iš namų ir grūdami į vagonus.
Klausiausi smulkutės inteligentiškos totorės Sofijos pasakojimo ir linkčiodama galvą antrinau. Ji nenoriai sklaidė prisiminimų albumą. Tuo metu mažosios Sofijos šeimą išgelbėjo močiutė ir paskutinis tėvo kostiumas. Jį pardavus, netrukus juos Uzbekijoje susirado tėvas.
Pargrįžusi į Krymą, Sofija, kaip ir dauguma totorių, turinčių išsilavinimą, taip ir neįsidarbino pagal specialybę.

Saliut, Rutka,
"Kaip gyveni? – Gerai,
Kaip tu jauties? – laimingas
Noriu, kad būtų taip amžinai..."
M. Mikutavičiaus dainos įsikalė man į smegenis. Jos patinka kartu į filmavimus važinėjančiam Memetui.
Totoriai į daugumą klausimų atsako – "normalno". Atsakymas, užkertantis kitus klausimus.
Spindinčio veido, pusiau sulinkusi Elvinos babuška sakė gyvenanti vidutiniškai, – turi karvę, avių, gauna pensiją. Tik blogai prigirdi ir prastai mato.
Totoriškai ji girdi geriau. Kiti garsiniai sąskambiai.
Mielas Ričardai,
vakar turėjom akvariumą.
Šįryt du Algio ir Memeto karosai priekaištingai žiūrėjo
negyvom akim.

Sveikos, šatėnietės,
pradžiūvus duobėtiems stepių keliams, išvažiavom link objekto – ten, kur vyko pagrindiniai Barto filmavimai. Geras galas nuo Vulkanovkos jūros kryptim. Tolumoj Giedrė parodė buvusią Barto rezidenciją. Panorama priminė Bertolucci "Pavogtą grožį". Po naujametinio gaisro liko kelios dviejų statinių sienos.
"Spasibo za smenu", – pasakydavo Bartas, ir žmonėms atsirasdavo antras kvėpavimas.
Barto čia jau nelikę. Aukšta žolė slepia filmavimo likučius – valties griaučius, butelius, skudurus. Ypač daug asociacijų su Tarkovskio kinu.

Labas, Juliau,
dvejus metus išdirbęs su Bartu, Kemalas užsidegė noru pats filmuoti. Nusipirko DVD kamerą ir ėmė fiksuoti totorių šeimų šventes.
Sakė, kad ir Bartui dairosi neįprastų veidų.

Mielas Ričardai,
atšalo. Vėjas stepėj kaukia lyg vasario pūgos lietuviškam
vienkiemy.
Subėgo pelės ir gąsdina Giedrę, kaišiodamos galvas
pro skyles lubose.
Teko Audriui pasirūpinti režisierės privatumu.

Saliut, Rutka,
Vulkanovkoj visiškai neauga medžiai. Totorius Suleimanas pasakojo, kaip mėgino pasodinti sodą. (Majakovskio utopinių eilėraščių įtaka.) Sodink nesodinęs, jei žemė rūgšti. Medžiai, nesiskverbiantys labai giliai, dar gali prigyti. Už Suleimano lango auga kaukazinė slyvaitė. Kaimynystėje pas tiotę Klavą svyruoja gluosnis. Visame kaime gal penkis apskurusius medžius suskaičiuotum. Avys po jais tūno subedusios snukius nuo saulės.

Don Kęstuti,
kone visi sutikti totoriai pasitikslindavo, ar aš ne iš jų. Iš pradžių kračiausi to, vėliau sakydavau esanti Lietuvos totorė. Ką aš žinau, – nepažįstu savo genealoginio medžio.

Sveikas, Dainiau,
pardavėjos Emos karalystėje ant prekystalio užrašas: "Ne šumet’! Ne rugatsa!" Neprisimenu, ko dar negalima. Tačiau galima pirkti skolon, galima, o kartais privaloma išgerti degtinės su Emos vyru. Įmanoma susitarti, kad leistų šeštadienį filmuoti duonos atvežimą. Emos filmuoti negalima. Mat, Dušanbėje buvusi liekna sportininkė, dabar ji pernelyg apkūni. Į šią vienintelę viešą vietą kaime gali užeiti ir šunys.

Mielas Ričardai,
mūsų kaimynystėj kasdien girdžiu Eminemą.
Jaučiuos kaip namie.

Saliut, Rutka,
mums net dušo kabiną padarė. Išcementavo, įtaisė nutekamąjį vamzdį, užkabino juodas polietileno užuolaidas. Kabina yra, bet čiaupo nėr. Nėra ir vandens. Jį Kemalas gabena 50 km iš Lenino. Galima apsilieti. Pasiūliau išmėginti Feodosijos pirtį, Algis atsakė, kad po to vėl tektų pratintis prie purvo. Jis žino, jis buvo Malaizijoj.

Don Kęstuti,
saulei leidžiantis, išėjau ieškoti kapinių. Mergaičiukė Anka ėjo pasitikti karvių. Palydėjusi iki posūkio dešinėn, paklausė, ar nebijau. To paties teiravosi ir Sonia. Čia nebaisu ir mirusiųjų. Praėjusi tuščią, kiaurymėmis šviečiančią avių fermą, nebežinojau, kurį iš trijų kelių pasirinkti. Niekur nepasukau. Matėsi kalvelė, kuri lietuviams būtų tinkamiausia amžino poilsio vieta. Kapavietę primenanti teritorija – buvusi vandens saugykla.

Sveikos, šatėnietės,
kaimas už vandenį valstybei skolingas 2000 grivinų. Todėl jau 4 mėnesiai jie neturi vandens. Grasina ir elektrą išjungti.
Valdiško darbo čia nėra. Todėl apsimoka ieškoti metalo. Pasiėmę reikiamą įrangą – ausines ir ieškiklį – net ir vaikai lyg išminuotojai darbuojasi stepėje. Dar liko neiškastų vamzdžių. Gelžbetoniniai stulpai taip pat neblogas laimikis. Galima prisirinkti ne vieną toną.

Sveikas, Dainiau,
Reza išgėręs mėgsta prisiminti kalėjimo metus. Jo ilgą sėdėjimą už grotų lėmė tautinė diskriminacija. Mat jis totorius. Algis pastebėjo, kad Reza savo gyvenime, be šios patirties, matyt, nelabai ką turi prisiminti.
Barto filme jam teko sodinti žolę. Ši patirtis pravertė – prie namų jis ir dabar augina "žolę".

Mielas Ričardai,
vakare šventėm mediumą.
Užėjo Zakiras, paprašė stiklinės vandens.
Išgėrė lyg degtinę ir išėjo skersti avino.
Žalias Kemalo pikapas labai patogus vežioti vandens
statinaitėms į Vulkanovką ir išrengtoms avims į Leniną.

Sveikas, Dainiau,
kažkodėl nedaug Vulkanovkoj vištų. Žąsų yra, bet vištos tik kelios – ir tos iš liliputinių šeimos. Tačiau kas neturi jokių augintinių stalui, valgo ežius. Spygliai nusvilinami, įmetus padarėlį į liepsnojančią statinaitę. Tada perrėžiamas pilvas. Sako, rudenį ežiai būna riebūs. Labai skanu su grybais, užgeriant degtine.

Labas, Juliau,
Lenine susitikom Margaritą iš Kirovo gyvenvietės. Ji viena iš pagrindinių Barto aktorių. Kaip į urvą, įlindom į barą "Oazė" – tarp turgaus, geležinkelio ir autobusų stočių. Jame vyko naktiniai Barto filmavimai.
Totorė barmenė džiaugėsi, kad barui filmavimai padarė gerą reklamą. Čia ir dabar Kemalas "pririnktų veidų" castingui.

Sveikas, Dainiau,
jaunimo Vulkanovkoj dar yra. Tėvų namų nepalieka. Dirbdami ir gyvendami savarankiškai, neišgyventų. Kaime jie padeda prie ūkio.
Šokiai Vulkanovkoje nebevyksta. Jaunimas susirenka švęsti tik "majovkų" ir gimtadienių. Savaitgaliais į kultūros namus atvažiuoja "Gazelė", atveža tikėjimo žodį. Čia susirinkę vaikai šoka, dainuoja, gauna dovanų.
Pievoje už parduotuvės mokyklinis jaunimas žaidžia futbolą. Komandos skaičius kintantis. Eidamas pasitikti karvės, įsimaišo Reza ir pradeda varinėti kamuolį. Smulkutis Elvinos diadia stoja į vartus. Tik ir skraido kaliošai.

Labas, Juliau,
Giedrė su Audrium peržiūri filmuotą medžiagą, kurioje Suleimano ir Gulsum kelionė vežimu į vandens saugyklą. Mes su "Sprinteriu" sekėm paskui. Suleimanas, apžergęs šulinį, semia vandenį, paduoda žmonai. Ji išpila į statinę. Iškalbingas bežodis dialogas.
Nuspręsta nufilmuoti tobuliau.

Sveikos, šatėnietės,
21 metų totorė Elvina baigė kulinarijos kursus Kerčėje. Grįžusi į Vulkanovką greitai gavo darbą Barto filme – gamino valgį filmavimo grupei. Jos seseriai Alisai teko garbė ruošti maistą režisieriui. Net išmoko virti cepelinus. Dabar Elvina rytais separuoja pieną. Mus po filmavimų pavaišina nuostabiais totoriškais patiekalais. Jos mėgstamiausias rašytojas Coelho. Perskaitė jau penkias rusiškai išleistas knygas.

Saliut, Rutka,
susibičiuliavau su Elvina. Ėjom kartu į kapines, kad daugiau neklajočiau po stepes. Keliuko link jų net užuominos nėra. Mirusieji čia tikrai ramiai ilsisi. Kodėl pasirinko šią vietą artimiesiems laidoti? Slavai nuo totorių atskirti metalinių virbų tvora.
Dideli skirtumai – vienų galvos žiūri į rytus, kitų į vakarus. Kryžiai ir mėnuliukai su žvaigždėm. Tik stepių paukščiai visiems vienodas giesmes gieda.

Sveikos, šatėnietės,
Elvina su močiute kalba totoriškai, su drauge Zarina – rusiškai. Žiūri Ukrainos TV – seka Lietuvos gyvenimą. Ji man davė paskaityti laikraštį "Golos Kryma". Tame numeryje buvo net trys medžiagos apie Lietuvą. Politikos apžvalgininkas K. Bondarenka straipsnyje "Karti lietuviška eurointegracijos patirtis" mėgino aiškintis, kodėl A. Paulauskas taip stengiasi dėl Ukrainos. Pabaigoje apibendrino, kad Lietuvos nepriklausomybė ir vėl prarasta. Laisvai vystytis ji jau nebegalės, tuomet koks skirtumas, iš kurio centro bus virvutė tampoma.
Tame pačiame laikraštyje yra totoriškas vieno lapo priedas – "Tilde birlik" ("Vienybė kalboje", Elvinos vertimas). Jis spausdinamas lotyniškomis raidėmis. Pirmajame puslapyje pateikta lentelė su kirilicos abėcėlę atitinkančiomis lotyniškomis raidėmis. Elvina išvertė straipsnį apie Lietuvoje gyvenančius totorius, pas mus vykusią konferenciją, kurioje buvo svarstomos totorių kalbos nykimo problemos. Vienas iš pasiūlymų buvo kviesti Krymo totorius mokyti lietuvių totorius kalbos.

Sveikas, Dainiau,
pirmame laikraščio "Golos Kryma" puslapyje į mane akis įsmeigęs Anatolijus Kašpirovskis. Rugsėjo mėnesį – Eupatorijoje, Kerčėje, Feodosijoje, o spalį – Sevastopolyje, Jaltoje žmonės bus išgydyti nuo alergijos, kam reikės – sumažins skrandžio apimtį, pakoreguos sukandimą ir dar daug ką.

Mielas Ričardai,
įkaitusi stepė zirzina aukštos įtampos laidais.
Nepasiduoda ir svirpliai.
Jų lydima pasiekiau akacijų giraitę – mėgstamą
"majovkos" vietą.

Don Kęstuti,
amerikietiški drugeliai užpuolė Lenino augmeniją. Surijo visą medžių ir vijoklių žalumą. Pūkuoti kirminai, aplipę namų sienas, medžių šakas, kamienus, nuo išpampimo krinta tiesiog ant galvų. Kuo leniniečiai nusidėjo amerikonams?

Sveikas, Dainiau,
pasirenku kryptį ir išeinu į stepes, į gyvačių medžioklę. Usnija sakė, kad čia jų netrūksta. Ji ne vieną su pagaliu nudobė. Akis nudelbusi brendu per sausžoles, einu karvių išmintais takais. Galėčiau tau lauktuvių gyvatės diržą parvežti, bet šmirinėja tik "mizeriai".

Mielas Ričardai,
"Pomidory, pomidory blia! Miaso blia!" – tokia reklama
sklinda iš sunkvežimio, į Vulkanovką atvežusio pomidorų.

Sveikos, šatėnietės,
dar užsukam į Gurzufą. Čia A. Čechovas parašė "Tris seseris". Čia K. Vildžiūnas filmuoja paskutines naujojo vaidybinio filmo scenas. Dar liko 1000 metrų kino juostos. Dvi dienos darbo.
"Kodėl filmui renkatės ne Krymo grožybes, o socialines atmatas?" – paklausė Kirovo gyvenvietės mokyklos direktorės pavaduotoja, kai užsukom atsisveikinti su Seriožka ir Saška.

Don Kęstuti,
grįžtant Ukrainos pakelės skyduose medikė, santechnikas, inteligentiškas pensininkas kvietė balsuoti už Juščenką.
"Mes pakeliui namo" su Mikutavičium ir 30 videokasečių iš Krymo.

Mielas Ričardai,
du slapti meilužiai – saulė ir mėnuo – pagaliau pažiūrėjo
viens kitam į akis.
Suglumę nuraudo.
Medžiai degė paskutine aistra gyventi.
Ukrainiečiai kasė antro derliaus bulves.

Sveikos, šatėnietės,
Giedrė išmoko daug totoriškų žodžių. Man įsiminė tik "tilde birlik". Palauksiu, kol Krymo totoriai atvažiuos į Lietuvą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


27287. IVS2004-12-27 10:57
Voblyn, tilde birlik, aš irgi turiu e-laiškų. Ir Šarūną pažinojau, kai dar jo pavardė buvo kitokia... Bet mano netiks, tikriausiai, nes beveik visi išsiųsti :(

27478. Kulisų kandis2004-12-28 12:59
Išėjo tokia "meninė dokumentika". Labai įdomu! Ačiū autorei. Yra atmosfera. Ar Sonata nerašo kino scenarijų?

27639. varna2004-12-30 18:22
Neišsiųsti el. laiškai tai čia tie, kuriuos NNS (Naujosios Neurotinės Smegenys) ištrynė?

Rodoma versija 28 iš 28 
0:00:26 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba