ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-24 nr. 730

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. 25 haiku (58) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Jau eina. Arba šoka (3) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šventosios nakties pokalbiai tvartelyje (4) • Filosofė Jūratė Baranova kalbasi su rašytoja VANDA JUKNAITE. Už žodžių (27) • ELIAS CANETTI. Trys novelės (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (23) • TOTORĖ SONATA. Neišsiųsti el. laiškai (3) • AURELIJA JUODYTĖ. Ar mane girdi?VITALIJA BIGUZAITĖ. Televizijai atminti, arba Pasidaryk pats (8) • DALIA STRIOGAITĖ. Kaip Kazys Boruta lietuvių literatūrą kreipė į modernizmą (1) • SIGITAS PARULSKIS. Antipatiškas pašto demonas (24) • ARŪNAS VAICEKAUSKAS. Kalėdų čigonautojai (5) • LAIMANTAS JONUŠYS. Mano beribė savimeilė (205) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (16) • L a i š k a i (427) •

Kalėdų čigonautojai

ARŪNAS VAICEKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Balys Buračas. "Ožio" kaukė

Žemaitijos Užgavėnių persirengėliai yra sulaukę nemenko tyrinėtojų dėmesio, tuo tarpu Šiaurės Lietuvoje paplitęs čigonavimas platesnei visuomenei yra menkai pažįstamas. Ritualiniu požiūriu tarp Užgavėnių "žydų" būrio ir Kalėdų čigonautojų vaikštynių nėra jokio skirtumo. Skiriasi tik apeigos atlikimo laikas. Kalėdų antrą dieną prasidėjęs čigonavimas neretai užtrukdavo iki Trijų karalių. [Persirengėliai]: prieš Naujus metus. Per Naujus metus eidavo. Visas linksmumas buvo. Eidavo, sveikindavo visus eidami. A veidai tai vis būdavo ištaisyti. Sakydavo, kad ateities sulaukti aina. [Per] Tris karalius dar eidavo. Tai kryželius deda. Tie patys eidavo, kur prieš Naujus metus (Geležiai, Panevėžio r.). Čigonaudavo nuo Kalėdų iki Naujų metų, o daugiau tai jau nečigonauja (Kupreliškis, Biržų r.). Po Kalėdų Trys karaliai, tada jau eina čigonuos (Gaigalai, Biržų r.). Pradėdavo Kalėdose, o vėliau – Trys karaliai eidavo. Trijuos karaliuos pasibaigdavo čigonavimo laikas. Per Užgavėnes jau nėjo (Gajūnai, Biržų r.). XX a. pirmojoje pusėje čigonavimo paprotys patyrė didesnių pokyčių nei Užgavėnių persirengėlių vaikštynės. Šiaurės Lietuvoje anksčiau nei Žemaitijoje išnyko gyvūnų kaukės. Ten plačiau paplito veido išsisuodinimas. Tačiau ir Žemaitijoje iš medžio drožtų, meniškų antropomorfinių kaukių buvo nedaug. Paprastesnes kaukes čigonautojai pasigamindavo patys – išpjaustydavo iš medžio žievės (tošies) ar iškirpdavo iš seno avikailio. Veidų užudeda. Pasisiuva kokį dirbtinį. Tai iš tošies kokį išsidrožia. Patys pasidarydavo. Kaukių nebuvo. Iš kailio gražiai padarydavo. Būdavo gėriukai seniukai margūs. Tokius nulupa ir pataiso (Geležiai). Išsidroždavo patys medines kaukes. Paprasti žmonės. Kaip kas sugalvodavo, tai ir pasidarydavo – išpjaustydavo iš alksnio žievės (Gaigalai). Mūsų partija tai jau neturėjo iš medžio. Sako, kad kituos kaimuos turėjo ir medžio kaukes. Darydavo kaukes iš kailio. Kartu ir kaukė būdavo, ir ūsai, ir barzda, ir antakiai dideli (Gajūnai).

XX a. antrajame ketvirtyje Lietuvos kaimo gyventojai veidą gaubiančias kaukes pradėjo klijuoti iš storesnio popieriaus. Papilio (Biržų r.) apylinkėse popierinės kaukės pasirodė apytikriai apie Pirmąjį pasaulinį karą. O 3–4 dešimtmetyje pramoninės gamybos kaukių jau buvo galima įsigyti parduotuvėse. Šiaurės Aukštaitijoje kaukių buvo mažiau, todėl ten dažniau veidą išsisuodindavo ar net išsitepdavo dažais. Išsipaišę – tai ir palieka dėmė. [Išsipaišo]: raudonai, juodai, – visaip. [Ant veido] daugiausiai nieko [nedėdavo]. Tik išsidažydavo storai. Kad pabučiuoji ir prilimpa (Kupreliškis). Ritualiniu požiūriu išdažytas veidas gali atlikti tą pačią funkciją kaip ir veidą gaubianti kaukė – pakeisti žmogaus prigimtį. Kita vertus, persirengėliai veidus dažniau suodindavo vėlesnėje – XX a. 3–4 dešimtmečio – tradicijoje. Yra duomenų, kad čigonautojai veidus teptis dažais pradėjo tik XX a. 2-ojo dešimtmečio pradžioje.

Kaimo gyventojai XX a. pirmosios pusės persirengėlių vaikštynėse dalyvavusių asmenų amžių dažniausiai nusako nekonkrečiai – "jaunimas". Neretai galima išgirsti sakant: Būdavo visokių, vyresnių ir jaunų. Amžiaus visokio eidavo. Ir 20, ir 30 metų, ir jaunesnių. Pusvaikiai irgi eidavo. Kartu su didesniais. Neša dovanas (Geležiai). Seni neidavo. Tokie viduramžiai. Ir vaikai neidavo. Kai kada koks čigoniokas. Ale daugiau suaugę (Kupreliškis). Ir berniokai eidavo, ir vyrai ženoti, dar pavadydavom kokį senelį su barzdu (Gajūnai).

Skaitant populiarius persirengėlių vaikštynių aprašymus galima susidaryti įspūdį, kad persirengėlių būdavo labai daug. Tikrovė buvo kiek kitokia. Paklaustas apie persirengėlių būrio dydį, kaimo žmogus dažniausiai nepasakys konkretaus skaičiaus: "daug neidavo", "eidavo keliese" arba "prieidavo pilna troba". Kiekvienu konkrečiu atveju persirengėlių skaičius priklausė nuo gyvenvietės tipo. Vienkiemiais išsiskirsčiusiuose kaimuose vaikščiodavo mažos 2–4 "čigonų" grupelės. Gatviniuose kaimuose susirinkdavo 4–8 žmonės. Retai kada dalyvių skaičius grupėje viršydavo 10–14. Be abejo, XX a. pradžioje vaikštynėse dalyvaudavo daugiau kaimo gyventojų nei 4-ajame dešimtmetyje, kai dauguma Lietuvos kaimų jau buvo išsiskirstę į vienkiemius. Didelis būrys eidavo. Kokie 10. Vieni vienan kieman įeina, kiti – kitan. Paskiau vėl sueina (Geležiai). Kaip susitaiso. Jau du trys tai ein. Vis pulkelis (Kupreliškis). Baisiai daug tai jau neidavo. Kaip susitarė – 3–4 (Gajūnai).

Mūsų dienomis net seniausi kaimo žmonės retai kada prisimena buvus persirengėlių būrio vadovą. Kur kas dažniau tenka išgirsti, kad vyresniojo nebuvo, nes "visi buvo lygūs". Arba abejojama – "turėjo būti". Persirengėlių vyresnysis žiūrėdavo tvarkos, vesdavo derybas su sodybos šeimininkais, vadovaudavo kaukių vaidinimams. Po parėdka būdavo. Tai staršinu išrinktas, tai uriadninkas. Tai ti tvarka būdavo (Geležiai). Prieš vaikštynes čigonautojai susirinkdavo sutartoje vietoje. Būdavo kiemas toks jau paskirtas. [Kur] jau būdavo jų drabužiai. Būdavo čia netoli magazinas. Tai ten ir pasidėdavo. Kitais metais vėl pasiimdavo (Geležiai).

XX a. pradžioje aukščiausią statusą turintys kaukininkai kaime pasirodydavo pradėjus temti arba sutemus. Nevėlai. Sutemsta labiau ir pradeda, ba vėliau atsiguls – kas juos te įsileis. Po dvylikai neidavo – žmonės atsigula. Iš vakaro daugiausiai. Vėlai naktį nevaikšto (Kupreliškis). Čigonuos tai tik vakare eidavo, kai sutems (Gajūnai). Mitologiškai priešingas šviesiajam paros metui, nesaugus žmogui vakaro laikas rodo vaikštynių papročio ryšius su anuo pasauliu.

Čigonautojai dažniausiai aplankydavo tik savo kaimo sodybas. Jei netoli, tai nueidavo. Po tolimus kaimus tai nevaikšto. Daugiausiai po savo (Kupreliškis). Tik arklių traukiamomis rogėmis važinėjantys "čigonai" aplankydavo tolimesnius kaimus. Važiuodavo į kitus kaimus – Ničiūnuos, Gudgalin. Čia atvažiuodavo iš kitų kaimų. Iš Skūpų, Užubalių, Šimelinių. Te[n] vėl užulakė kiti svečiai. Kad visi pažįstami būdavo. Visi žinodavo, kad ais ir iš kur ateis. Čia tokie Balčiūnai būdavo, tai visų svietų apeidavo. Bernų daug buvo. Tai ką jie ti sėdės (Geležiai).

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais čigonautojų vaikštynės užtrukdavo, kol aplankydavo visas kaimo sodybas. Kiekvienu atveju jų trukmė priklausydavo nuo sodybų skaičiaus, persirengėlių ir šeimininkų iškalbumo, atskirų personažų atliekamų vaidmenų sudėtingumo. Pradėdavo po pietų. Rytų tai neina. O daugiausiai tai – pavakare. Lig dvylikai vaikščiojo. Kol jau geras sutemimas. Kai jau eina žmonės gulti, tai nesibaladoja. Kiekvienan [kieman] eidavo. Nė vienos [sodybos] nepralinkia. Kur dar nenori įsileist, tai groja armonike ir muša langan. Tai turi įsileist. Iš anksto [persirengėlių] nekviesdavo. XX a. 3–4 dešimtmetyje persirengėliai aplenkdavo tas sodybas, kuriose nesitikėdavo gauti dovanų arba kuriose gyvendavo "nemėgstantys juokų", seni arba turintys mažų vaikų žmonės. Neužeidavo pas kiekvieną. Kur jiems labiau patinka. Kur labiau pažįstam. Kur jaunų yra. O kur kokie senukai, tai pas tokius neina (Kupreliškis). Kai žinom, katrie seni, jau neįsileidžia, tai kų ti pas tuos eisi. Kur žinojom, kad jaunų yra, tai ten eidavom. Kur vaikų [mažų] būdavo, ten neidavom. Būdavo tokių, kurie pamato ateinančius čigonus ir užkiša duris. Ir neidavo pas tokius, eidavo, kur gerai priimdavo. Norėjosi, kad būtų linksmumo, padūkimo. O jeigu nepažįsta juokų, tai kų pas tokį darysi (Gajūnai).

Įprasta teigti, kad persirengėlių būrys po kaimą vaikščiodavęs labai triukšmingai. "Čigonai" esą šėldavę, dainuodavę dainas ir trypdavę šokius. Ateina, daužo duris ir dainuoja smarkiausiai ir groja. Dainuodavo dainas paprastas. Katra papuola. Kad kokių specialių būtų, tai aš nežinau, kad čigonai dainuotų (Kupreliškis). Tyrinėtojai persirengėlių keliamą triukšmą dažniausiai laiko magine apsaugine priemone, esą turėjusia išgąsdinti ir nuvyti šalin piktąsias dvasias. Taip manantiems reikėtų prisiminti, kad ritualiniame kontekste persirengėlis anaiptol ne žmogus. Bet kuri kaukė pakeičia žmogaus tapatumą ir jis tampa tuo padaru, kurį vaizduoja.

Pamiršus apeigų prasmę įsiprašymas vidun persirengėliams nesukeldavo sunkumų. Jau XX a. pradžioje radę neužstumtas duris "čigonai" triukšmingai suvirsdavo vidun neklausę jokio leidimo. Jei durys būdavo uždarytos, jie kurį laiką belsdavosi, o jei namiškiai durų neatidarydavo – eidavo į kitą sodybą. Eidavo tiesiai [vidun] – nesiklausdavo. Daužosi. Čigonai – sako. Ir įleidžia. Dainuodami sueina vidun. Ten – rėkia tarp savęs (Kupreliškis). XX a. pirmaisiais dešimtmečiais persirengėliai elgdavosi kur kas mandagiau. Tai gražiai eidavo, kad žmonių neišgąsdytų. Buvo nėščių moterų. Tai [stengdavosi] gražiai įeiti, kad neišgąsdintų. Leidimo užeiti klausė ti jų tas vadovas išrinktas – starosta, uriadnikas. Tas jau taip pavadintas buvo. Kad jau prieidavo gryčių – tai daugybė... Garbė Jėzui Kristui, pasakydavo. Įeina. Įeidavo visi į kambarį. Įeina į vidų. Kad įsileisdavo. Kada nelaidžia kokia bobutė, tai grojo, mušė... Skaitė, kad jiem reikia aplankyt tų vakarų visi. Kad taip reikia, ir viskas. Ir įleisdavo (Geležiai). Neįleisti į namus persirengėliai iškrėsdavo piktų išdaigų: užremdavo duris; užkeldavo ant daržinės roges ar vežimą; sukeldavo į medžius arimo padargus; užversdavo šiaudais šulinį ar užkimšdavo kaminą.

iliustracija
Balys Buračas. Rankšluostinė

Svarbiausiu Šiaurės Lietuvos Kalėdų laikotarpio persirengėlių būrio personažu, be abejo, buvo "čigonas". XX a. pirmosios pusės tradicijoje šiuo personažu pamėgdžiodavo čigonų tautybės asmenų aprangos ypatumus ir jų elgesį. XIX a. ir XX a. pirmojo dešimtmečio tradicijoje Kalėdų laikotarpio čigonautojo išvaizda beveik niekuo nesiskyrė nuo Užgavėnių "žydo" ar "elgetos". Tokie "čigonai" vilkėdavo išverstus kailinius, jų veidus slėpdavo medžio žievės ar kailinės kaukės. Viršutinius drabužius "čigonai" susijuosdavo pančiu ar šiaudų grįžte. Būdavo vaizduojami kuproti, lazdomis pasiremiantys "seni čigonai". Apsirengia. Kaip kas turi. Tai kailinius išsiverčia. Senelius nuvelka. Atiduoda sermėgėlas, sakydavo: mes nesušalsim. Susijuosia pančiais. Kuprų nesitaisė. Ką duoda – maišelin įsideda (Geležiai). Kailinius išsivertęs, susirišęs su pančiu ar rankšluosčiu ar šiaip su virve. Būdavo ir kupriukų visokių. Ir šlubų vaizduodavo – kad labai šlubas čigonėlis. Katras šlubas, tas ir lazdą turi (Kupreliškis).

XX a. pradžioje "čigonų" išvaizda ir veiksmai dažniausiai būdavo pritaikomi prie personažo vardo. "Čigonų" apranga paprastai apibūdinama kaip prasta: "apsiskarmaluos, ir viskas". Dažnai kaimo gyventojai apsiriboja teiginiu, kad "čigonai" rengdavosi "kaip čigonai". "Čigonės" paprastai dėvėdavo ilgus margus ar net klostuotus ("kvalduotus") sijonus, pečius apgaubdavo skaromis. Ant kaklo pasikabindavo karolius ar blizgančio popieriaus "papuošalus". Neretai "čigonės" nešdavosi į skarą susuptą lėlę – kūdikį. Čigonė vaiką nešasi į skarą susisupusi (Kupreliškis). "Čigonai" apsiaudavo aulinius batus, vilkėdavo palaidus marškinius. Ant galvos užsimaukšlindavo kepurę. Rankose laikydavo botagus ar bizūnus. Kad būtų panašesni į tikrus čigonus, vyrai sugarbiniuodavo plaukus. Didžioji dalis "čigonų" veiksmų buvo skirti pramogai. "Čigonai" šokdavo ir dainuodavo. Pasistumdo, pasišoka. Išveda dar ir šeiminykę, apsuka porą kartų. Ogi aslos būdavo, tai – plumpt, plumpt (Geležiai). Arba būdavo labai draugiški: išsisuodinę veidus glėbesčiuodavosi ir bučiuodavo namiškius. Tai čigoniškai [kalba] – būk tai čigonas barbaliuoja. Tai jie sveikinasi ir bučiuot siekia. Išsipaišę – tai ir palieka dėmė. Tik įeina, susikabina tarp savęs ir šoka. Ir šeimininkus veda. Apsikabina, pabučiuot nori, – palieka paišinas. Taip tai nieko (Kupreliškis). "Čigonės" beveik visuomet burdavo ateitį – spėdavo iš kortų ar "žiūrėdavo į delną". "Čigonai" mainydavo (siūlydavo pirkti) arklį. Čigonė – tai visko primeluodavo, varažydavo, mainyt arklius tardavosi (Geležiai). "Čigonės", nešančios tariamą kūdikį, prašydavo jam maisto, rečiau – vaistų. Pagaliau koks būtų "čigonas", jei jis ko nors nepavogtų.

Kuo arčiau mūsų dienų, tuo dažniau persirengėlių būrio veiksmai apsiribodavo šėlsmu: patrepsi keletą šokių, išsuodina šeimynykščius ir pritrempia purvo. Nesėdi – dūksta. Neilgai būna. Pašoka, pašoka. Dar kokių armoškų nešas grodami (Kupreliškis). Dainuoja, šoka ir pasičiudija. Nieko daugiau nedaro (Gaigalai). Užėję dūksta, siunta, šoka, šoka, iššoka visokius šokius. Jei nešoks, nedainuos, tai negaus išgert (Gajūnai). Kai kurių "čigonų" veiksmų ištakos anaiptol nesusijusios su etninio charakterio ypatumais. Pramoginiai "čigonų" veiksmai neretai atspindi karnavalinį išvirkštumą. Dar rūbus pasisiuva, kailinius išsiverčia. Kelnes [pasisiuva] – viena klešnė tokia, kita – kitokia (Kupreliškis). Dažnai "čigones" vaizduodavo moteriškais drabužiais apsirengę vyrai, rečiau – moterys rengdavosi "čigonais". Moterys kelnėmis, o vyrai apsirengia moteriškais drabužiais. Negalima net pažint (Gaigalai). "Čigonės" savo vaikus nešdavo žemyn galva. Mušdavo, kad vaikas neverktų.

Kalėdų laikotarpio "čigoną" su Užgavėnių "žydo" personažu suartina ne tik vištų vogimas iš pakrosnio, bet ir visai "nečigoniški" veiksmai – laistymasis vandeniu, merginų kabinimas. Prieš nevedusius vaikinus ir netekėjusias merginas nukreipta persirengėlių veiksmų gausa rodo, kad vedybinė pavienių kaimo gyventojų sėkmė buvo siejama su egzistencine visos bendruomenės sėkme. Apeigines ištakas veikiausiai turėjo ir maisto, rečiau – vištų vogimas.

Čigonautojų būrio personažų sudėtis atitinka Užgavėnių "žydo" būrio sudėtį. Tiesa, tai buvo būdinga tik iki Pirmojo pasaulinio karo. 3–4 dešimtmetyje zoomorfinių kaukių šiame regione smarkiai sumažėjo. Čigonautojų būryje galima būdavo pamatyti "ožį", "gervę", "mešką", "giltinę", "velnią", "daktarus", "žydelį su kromeliu" ir kitas kaukes. Dalies jų veiksmai dar mena buvusias apeigas. Ti būdavo ir ožys, ir ožka. Ir barzdukes pasidirbdavo, ir kuleles. Viską mokėjo. Veda į vidų. Mekena. Jie patys pasidarydavo. Du. Ir ragus iškiša. Ir rėplioja. Sako: ožį atavedė. Vėl kokį burtų pasako. Kad ar merga atliks, neištekės. Purkšdavo vandenį ir sakydavo, kad [ožka] daug prigėrusi, pilvan nepareina – tai išpila. Visokių ti gal šposų darydavo su ta ožka. Meškos tai netaisydavo, vilką tai pataisydavo. Kailį paima, prikemša. Gal šiaudų? Ir eidavom žiūrėti. Labai įdomu, kur tas vilkas. Buvo iškamša. Nešdavo. Dar, kur nelaidžia, tai staugia prie kiemo. Kur kokia bobutė neįsileidžia. Kurgi neis žiemą vilkas. Būtinai turi būti. Pasidirbdavo giltinį kokį baisų: "Pasmaugsiu visus". Už virvytės sukiodavo. Ir labai išlaidžia tų kaklų ir vėl įtraukia. Ir velniuką padirbdavo. Juodas, išmaliavotas, uodega jam prikabinta. Šnekėdavo. Prašo ko tenai (Geležiai). Visokių uodegų pasidarydavo: tai lapė, tai vilkas, tai vėl koks bezdžionis (Gaigalai). Ir gervės, ir starkaus kaukes tai dirbdavo. Vyrų darbas. Tai mes ir nežinom, kaip ti padarydavo. Tik žinau, kad ilgas kaklas, snapas buvo. Ir gandras vaikų surišęs šalin nešdavo. Gervės vaikščiodavo ir žnaibydavosi, ir badydavosi. Kišdavo visur tą snapą. Meška tai iš kailinių. Užsidedi. Dar paduškėlių un stuburkaulio. Kaipgi [tave] lups. Į vidų įlįsdavo žmogus. Meškų lupdavo. Varydavo su pagaliu. Meška ropodavo keturiomis. Vienas mešką veda, kits – muša. Atrodė kaip tikra. Gydytojas žarnytį nešdavos, o seselė adatų durdavo. Kitą sykį taip įduria, kad ligonis nuo suolo nušoka (Gajūnai).

Persirengėliai pridarydavo nemažai eibių: pritrypdavo purvo, priliedavo vandens, išsuodindavo arba skaudžiai įdurdavo aštria vinute, įtaisyta kaukės nosyje, išgąsdindavo mažus vaikus. Tačiau šeimininkų reakcija dažniausiai būdavo priešinga. Kaukėtų svečių jie laukdavo pasiruošę: prisikepę bandelių, sausainių. Kų gauna. Va, Kūčiose aidavo, tai kepa ir šližikus... Tai už stalo pasodinsi. Kartu valgo... Aplunko, palinki, kad sulaukt kitų metų. Priimdavo kaip gerus svečius. Žinomi buvo visi. Tokia tradicija buvo. Vaišindavo. Net [kai] kuriose vietose tai labai gražiai stalą parengdavo. Įdėdavo visko. Įdeda, ką turi, žmonės. Seniau tai ir medaus turėdavo. Nebūk skūpus prasčiokėliui. Kūčių vakarėlį – duok medaus kožnam prasčiokėliui. [Persirengėliai] prašydavo, prašydavo dovanėlių. Tai turi krepšiukus. Tai indėdavo po biškį. Mano mama sakydavo, kad... iškept [taip] reikia, kad smulkesni... Sūrio būdavo kieto padėta. Prikapodavo [smulkiai] (Geležiai). Neretai šeimyna būdavo perspėjama: "Šį vakarą laukiam svečių, neužšaukit durų": Jau, būdavo, mano mama sako: tai jau durų nedaryk. Svečių bus (Geležiai).

XX a. 3–4 dešimtmetyje "čigonai" namus dažniausiai palikdavo taip pat, kaip užeidavo: dažnai neatsisveikinę triukšmingai išgriūdavo laukan. XX a. pirmųjų dešimtmečių tradicijoje pavaišinti ar apdovanoti persirengėliai prieš išeidami pasakydavo linkėjimus. Kalbėdavo gražiai. Visi sveikindavo, palinkėdavo, kad jaunų rasdavo, daugiausiai mergaitėm, kad nesėdėtų, šeimų kurtų. [Persirengėliai] labai gražiai padėkodavo. Seniem tai rankų, jaunam į burną [bučiuodavo]. O vaikam mažiem, kur lopšy, tai jie dovanų duoda. Labiausiai senius gerbdavo. Sakydavo, palinkėdavo visko. Ilgiausių metų. Ir kad [pasėliai] augtų, palinkėdavo. Da[r] jie burtų pasakydavo, kad geriau augtų. Dar mano senelis būdavo senovinis žmogus, tai jį labai gerbdavo (Geležiai). Persirengėlių linkėjimai neabejotinai turėjo maginio užkeikimo galią ir mitologine plotme atitiko principą: paslauga (ūkinės ar asmeninės sėkmės garantavimas) už paslaugą (apeiginis apdovanojimas – auka). Užbaigę vaikštynes, jei būdavo paprasta savaitės diena, Šiaurės Lietuvos "čigonai" išsiskirstydavo po namus. Šventadieniais eidavo į šokius arba patys rengdavo vakarėlį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


27421. Kamanė2004-12-27 20:47
Nieko nebuvau girdėjusi apie Kalėdų čigonautojus. Tikrai sudomino šis nelabai paplitęs paprotys. Dėkoju už įdomią medžiagą ir naują informaciją.

27562. Akimirka2004-12-29 11:02
Ir man patiko šis įdomus straipsnis.

27871. knyga :-) 2005-01-04 16:50
Straipsnis išties idomus. Daug naujos informacijos apie senųjų Lietuvos gyventojų pamirštą paprotį(čigonavimą). keista, kodėl jis išnyko, o Užgavėnės tebėra gana popiuliarios?..

109262. aukse :-) 2008-02-04 18:16
istikruju tai patiko taip tikrai

Rodoma versija 28 iš 28 
0:00:20 Jan 17, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba