ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-07-11 nr. 900

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MERAB MAMARDAŠVILI. Psichologinė kelio topologija (21) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Diena kaip diena (46) • -rv-. Sekmadienio postilė (13) • SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ. Kaip Maša Vsemogučeva ieškojo meilės Sočyje (8) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (10) • DAINA OPOLSKAITĖ. Dykumoje (2) • MONIKA LIOČAITĖ. Laivelis vandens stiklinėjeSARA POISSON. Eilės (5) • KAREN ELLIOT. Situacionistai: darkyti, bastytis ir griauti spektaklio visuomenę (1) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Ką matau, tą dainuoju (12) • ARŪNAS KAZYS KYNAS. Laiškai iš praeities: petroglifaiANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XLIII)MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Marija Šileikaitė-Čičirkienė. Našlaitis ir Kunigas. 1999 (11) • Nu baisu. Kas čia dedas (463) • 2008 m. liepos 18 d. Nr. 27 (901) turinys (8) •

Situacionistai: darkyti, bastytis ir griauti spektaklio visuomenę

KAREN ELLIOT

[skaityti komentarus]

iliustracija
SI Miuncheno konferencija, 1960 m. balandis. Iš kairės: Constantas, Giuseppe Pinot-Gallizio, Asgeris Jornas

Situacionistų internacionalas (SI) susiformavo 1957 metais, susiliejus Guy Debord’o letristų internacionalui ir Asgerio Jorno tarptautiniam imažinistinio bauhauzo judėjimui (International Movement for an Imaginist Bauhaus, IMIB) – dviem svarbioms pokarinės Europos menininkų grupėms. IMIB save laikė meno grupės COBRA palikuoniu. Tuo pat metu prie situacionistų prisijungė ir trečioji menininkų grupė – Londone įkurta psichogeografų draugija.

SI laikėsi utopinio antimeno tradicijos, kurią pradėjo futuristai, dadaistai ir siurrealistai. Ankstyvuoju laikotarpiu SI tęsė meninę letristų internacionalo veiklą, bet po 1962-ųjų skilimo tapo politiniais teoretikais ir agitatoriais. Per visą veiklos laikotarpį grupei priklausė apie 70 narių, bet dėl dažnų pašalinimų jų skaičius vienu metu niekada neviršydavo 10–20 žmonių.

SI dalyviai pelnė skandalistų ir ardytojų reputaciją. Šio judėjimo politinės teorijos, kurias išpopuliarino pankai, sujungė marksizmą ir anarchizmą. Nepaisant to, SI griežtai smerkė tiek komunizmą, tiek anarchizmą. Tačiau labiausiai situacionistai kritikavo šiuolaikinę vartotojų visuomenę, kuri privertė žmones susvetimėti ir jų gyvenimus pavertė beprasmišku prekių vaikymusi.

Situacionistų internacionalas gyvavo iki 1972-ųjų ir iširo turėdamas tik du narius. Buvo išspausdinta 12 žurnalo „Internationale Situationiste“ numerių. Debord’as vienintelis grupės veikloje dalyvavo visą jos gyvavimo laikotarpį.

Meninis SI tarpsnis

Pirmoji svarbi SI akcija buvo Belgijoje susirinkusios Tarptautinės meno kritikų asamblėjos antpuolis. Buvo sutrikdyta spaudos konferencija ir išplatintos įžeidžiančios skrajutės. (Panašią taktiką taikė ir letristų internacionalas, nutraukęs Charlie Chaplino spaudos konferenciją.) Vėliau vienas šios grupės narys persirengė kunigu ir prakeikė Dievą iš Paryžiaus katedros sakyklos.

Pirma SI paroda „Industrinė tapyba“ buvo surengta 1958-ųjų gegužę Turine. Giuseppės Pinot-Gallizio ir jo sūnaus Giorso Melanottės abstrakčiojo ekspresionizmo kūrinys „Industrinė tapyba“ buvo nutapytas didžiuliame 33×60 metrų drobės ritinyje. Kūrinio pavadinimu siekta parodyti paveikslų gamybos mastus, kurie vis didėja, nors gamybos metodai išlieka tradiciniai. Drobės ritinys po metrą buvo išparduotas mažmeninių krautuvių klientams. Pirmoje „Industrinės tapybos“ ekspozicijoje modeliai dėvėjo iš aptapytos drobės pasiūtus drabužius.

1959 metais SI tris kartus surengė parodas prestižinėse galerijose, vienoje jų eksponavo „Industrinę tapybą“, kitoje – Jorno „kičinę“ tapybą, trečioje – architektūrinius Constanto modelius. Pastaruosiuose taikytos unitarinės urbanistikos teorijos, namų maketai buvo pakabinti ant vielų. Constantas taip pat suplanavo miestą viename labirinto formos name, čigonų stovyklos modelį ir elektroninės muzikos koncertų salę. Meninės SI teorijos aptariamos tolesniame skyriuje.

Psichogeografija, unitarinė urbanistika ir dérive teorija

SI urbanistikos ir architektūros teorijas įkvėpė letristo Ivano Ščeglovo esė „Naujosios urbanistikos maldaknygė“. Joje Ščeglovas įrodinėjo naujų miesto gyvenimo formų būtinybę: „Mums nuobodu mieste, nes čia nebėra saulės šventyklų“; „Nebėra dvarų – mums reikia pastatyti dvarus.“ Naujajame mieste „kiekvienas žmogus gyvens savoje katedroje“, o svarbiausia gyventojų veikla taps nuolatinis dérive įvairiomis zonomis, sukurtomis tam, kad gyventojai jose galėtų pajusti nuotaikų ir suvokimo pokyčius.

Kad apibrėžtų savo eksperimentus kuriant naują miestą, kuriame žmonėms būtų leista gyventi žaismingai ir išlaisvinti savo geismus, situacionistai nusikalė terminą „unitarinė urbanistika“. Visuose šiuose eksperimentuose SI naudojo sudarkytų (detourned) žemėlapių koliažus, menines instaliacijas ir dérive idėjas. Dérive yra unitarinės urbanistikos eksperimentais pagrįsta praktika, lietuviškas šio termino atitikmuo būtų „bastymasis“. Šios praktikos esmė – betikslis bastymasis po miestą, sugeriant jo atmosferą. Psichogeografija buvo naudojama siekiant aprašyti miesto poveikį psichikai. Savo dérive rezultatus situacionistai pateikdavo psichogeografinėse ataskaitose.

Sudarkymo metodai

Sudarkymas ( detournement; dar galima versti „diversija“ – K. P.) buvo pagrindinis situacionistų meno kūrimo metodas. Tiesą sakant, tai buvo panašu į plagiatą: tiek pirminis šaltinis, tiek jo prasmė suardomi ir panaudojami naujam kūriniui. Situacionistai teigė, kad „paties situacionistų meno nėra, jis atsiranda tik jį pritaikant“. Sudarkymas skiriasi nuo plagiato – „vagystės“, kai nuplagijuojama tik šaltinio informacija, ir kitos plagiato formos – postmodernaus „ironiško citavimo“, kai suardoma pranešimo prasmė, o pats pranešimas tampa prasmingas. SI naudojo sudarkymą filmuose, dailėje, savojo žurnalo iliustracijose ir 1968-ųjų gegužės plakatuose, kuriuose sudarkė komiksus.

Skilimas ir antrasis SI

SI skilimo užuomazgos pastebimos po ketvirtosios konferencijos Londone, kai vokiečių sekcija „Gruppe Spur“ dėl politinių įsitikinimų užsipuolė prancūzus ir belgus. (Šią menininkų grupę 1958-aisiais atrado Jornas, o 1959-aisiais vykusioje trečiojoje konferencijoje Miunchene „Gruppe Spur“ prisijungė prie SI. 1961 metais Jornas pasitraukė, ir SI valdžia liko vieno Debord’o rankose. Tais pačiais metais prisijungė Raoulis Vaneigemas, jis ir įkaitino radikalią atmosferą prancūzų sekcijoje.)

Politinio angažuotumo problema vėl iškilo 1961-aisiais vykusioje penktojoje SI konferencijoje Švedijos mieste Geteborge, kur debatai peraugo į asmeninius įžeidinėjimus. Netrukus prancūzų sekcija bandė primesti savo redaktorius „Gruppe Spur“ leidžiamam žurnalui, o kai žurnalas išėjo be šių redaktorių pagalbos, „Gruppe Spur“ buvo pašalinta iš SI. Situacionistų skilimas įvyko 1962-ųjų kovą, kai šeši minėtosios menininkų frakcijos nariai atskilo nuo politinės Debord’o, Vaneigemo ir Michelės Bernstein (Debord’o žmonos) frakcijos. Menininkų frakcija buvo pašalinta ir kartu su nepriklausoma „Gruppe Spur“ netrukus suformavo antrąjį SI. Antrasis SI tęsė meninį pirmojo darbą: piešė graffiti ir be galvos paliko Kopenhagos uoste stovinčią undinėlės statulą.

Spektaklio visuomenė

Padedamas Vaneigemo, Debord’as iš SI ėmė daryti politinę organizaciją. Politines teorijas jis konstravo remdamasis grupės „Socialisme Ou Barbarie“ ir Marxo, Hegelio, Lefebvre’o, Baudrillard’o, Lukácso ir Korscho idėjomis. Situacionistų internacionalui įtaką darė ir anarchizmas, kurį situacionistai, turėdami omenyje Ispanijos pilietinį karą, laikė „pažangiausia proletarinės revoliucijos forma“.

1960-aisiais Debord’as trumpai prisijungė prie grupės „Socialism Ou Barbarie“. Ši grupė atskilo nuo ketvirtojo trockistų internacionalo, kai nusivylė SSRS biurokratija ir Antrojo pasaulinio karo rezultatais – po karo, kaip ir spėjo Trockis, neįvyko jokia revoliucija. Marxas manė, kad biurokratinė komunistų valstybė virs utopine visuomene, bet taip neatsitiko, todėl „Socialisme Ou Barbarie“ ėmė kvestionuoti ortodoksinį marksizmą. Grupė propagavo darbininkų tarybas, o ne valstybinę biurokratiją (nes buržuaziją pakeitė biurokratija – nauja „šeimininkų“ klasė).

Debord’as ir Vaneigemas 1957–1958 metais lankė Henri Lefebvre’o paskaitų kursą, šiam tuo metu talkininkavo Baudrillard’as. Knygoje „Kasdienio gyvenimo kritika“ Lefebvre’as teigė, kad žmonių kasdienybė (t. y. visa tai, kas žmogui lieka po darbo) virto beprasmiu ir trivialiu laiko švaistymu – važinėjimu į darbą ir atgal bei prekių vartojimu. Jis domėjosi, ar įmanoma žmones išvaduoti iš darbo susvetimėjimo, prekinio fetišizmo ir pinigų, kaip suteikti jiems galimybę patirti kasdienio gyvenimo malonumą – „žmogus turi gyventi kasdien arba išvis negyventi“.

iliustracija
Situacionistų psichogeografija: Guy Debord. Nuogas miestas. 1959

Iš Georgo Lukácso situacionistai perėmė sudaiktinimo idėją. Tai objekto pasirinkimo būdas, teigiantis, kad santykius tarp žmonių keičia santykiai tarp daiktų. Prekės pradeda koncepcijų. Visoje knygoje Debord’as teigia, kad svarbiausias revoliucinės praktikos elementas yra darbinimąstyti pačios, o žmonės paverčiami robotais, kad jas garbintų.

Šias idėjas Debord’as sujungė knygoje „Spektaklio visuomenė“, išleistoje 1967-aisiais. Tais pačiais metais pasirodė ir Vaneigemo „Kasdienybės revoliucija“, kuri, skirtingai nei „Spektaklio visuomenė“, turėjo skleisti SI idėjas masinei auditorijai.

Spektaklis yra išplėsta sudaiktinimo idėja: „tai, kas buvo išgyvenama tiesiogiai, virto reprezentacija“, visus realius santykius pakeitė prekiniai santykiai, prekės gyvena savo pačių gyvenimą – atsiranda „autonominis negyvų daiktų judėjimas“. Spektaklis egzistuoja ten, kur atsiranda „modernios gamybos“ sąlygos, o jos atsirado tik XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje kartu su prekių pertekliumi.

Spektaklis nėra įvaizdžių ar kitokių sąmonės kontrolės formų viešpatavimas pasaulyje, tai tokia tvarka, kai įvaizdžiai viešpatauja socialiniuose santykiuose. Sudaiktinimas atskiria vieną žmogų nuo kito, bet spektaklis yra visuomenės suvienijimo principas, jis „iš naujo suvienija atskirtuosius, bet jie lieka atskirti toje vienybėje“.

Kai žmonės vartoja prekes arba spektaklio objektus – įvaizdžius, jie tampa spektaklio dalimi ir apsunkina maištą prieš jį. Spektaklis sušvelnina net patį radikaliausią gestą ir paverčia jį preke neigdamas subversyvią jo reikšmę. „Kyla klausimas, kaip pasitelkus maištą neplėtoti spektaklio, bet jį atmesti.“ Spektaklyje viskas virsta preke – net televizija, radijas, internetas, knygos, idėjos, mintys ir geismai. Maištas mums perparduodamas kaip įvaizdis, kuris mus nuramina.

„Spektaklis generuoja savo žiūrovų pasyvumą“, – teigiama SI esė „Savižudybės stebėtojai“, kurioje aprašoma publika, nebandanti įkalbinėti aukštai stovinčio žmogaus ir klykianti iš džiaugsmo, kai juos linksminantis subjektas krenta žemyn. Spektaklis verčia žmones paklusti stereotipams, prisiimti vaidmenis ir specializuotis darbui (tu esi tavo darbas ir daiktai, kuriuos vartoji). Spektaklis pateikia klaidingą požiūrį į pasaulį – „melagis meluoja sau pačiam“.

Debord’as ne tik apibrėžia spektaklio sąvoką, bet ir nuodugniai tyrinėja prekinį fetišizmą, stebi, kaip spektaklis gamina nepasitenkinimą, kuris irgi virsta preke. Jis apžvelgia darbininkų judėjimo ir apskritai pasaulio istoriją, laiko suprekinimą ir grįžta prie unitarinės urbanistikos bei sudarkymo nkų tarybos. Įpūsti joms gyvybę jis bandys per 1968-ųjų gegužės įvykius.

Britų sekcija ir „Karaliaujanti gauja“

Britų sekcija iš SI buvo pašalinta 1967-aisiais, nes atsisakė nutraukti ryšius su Niujorko grupe „Juodoji kaukė / Prie sienos, močkrušiai!“ – „analizuoti sugebančia gatvės gauja“. Britų sekcijai priklausė Timas Clarkas, Chrisas Grayus, Donaldas Nicholsonas-Smithas ir Charlie Radcliffe’as, kurie suformavo grupę „Karaliaujanti gauja“ („King Mob“). Pavadinimą jie pasiskolino iš Gordono džino (sic!) maištininkų, kurie XVIII amžiuje ant Niugeito kalėjimo Londone sienų užrašė „Jos Didenybės karaliaujanti gauja“. „Karaliaujanti gauja“ planavo susprogdinti krioklį Anglijos ežerų regione, apipurkšti poeto Wordswortho namus graffiti „Coleridge’as dar gyvas“, karti povus Londono Olandijos parke, tačiau grupė to niekada neįgyvendino. „Karaliaujanti gauja“ apsiribojo žygiu į parduotuvę „Selfrige’s“ Londone – ten vieną savo narį aprengė Kalėdų Seneliu ir ėmė dalyti vaikams parduotuvėje parduodamus žaislus. Buvo iškviesta policija, ir vaikai buvo priversti grąžinti dovanas.

„Karaliaujanti gauja“ taip pat leido žurnalą „King Mob Echoe“, kuriame šlovino žudikus Džeką Skerdiką, Mary Bell ir Johną Christie. Visur paplito jų graffiti, pavyzdžiui: „Tas pats kasdien: metro – darbas – pietūs – darbas – metro – fotelis – televizorius – miegas – metro – darbas – kiek dar jūs tversite?“, „Vienas iš dešimties išprotėja – vienas iš penkių palūžta“ ir „Aš netikiu niekuo – jaučiu, kad jie turi sudeginti pasaulį – na, ir tegul jis dega, mažule.“

1968-ųjų gegužė

1968-ųjų gegužės įvykiai situacionistų internacionalui prasidėjo 1966-aisiais Strasbūro universitete, kai studentų sąjunga kreipėsi į SI, prašydama parašyti studentišką gyvenimą kritikuojantį tekstą. Jis buvo išleistas sąjungos lėšomis ir netgi paviešintas per oficialų universiteto atidarymą mokslo metų pradžioje. Teismo sprendimu studentų sąjunga buvo uždaryta, o situacionistams iškelta byla. Brošiūra „Apie studentiško gyvenimo skurdą“ kvietė studentus maištauti, ji įkvėpė studentų lyderius Danny Cohn-Benditą, Jeaną-Pierre’ą Duteuilį, padėjusius ją platinti. 1968-ųjų universitetų okupacijos prasidėjo Nantere ir išsiplėtė iki Sorbonos. Policijai bandant atsiimti universitetus, kildavo riaušės. Pranešama, kad vėliau paskelbtame visuotiniame streike dalyvavo 10 milijonų darbininkų. SI nuo pat pradžių dalyvavo Sorbonos okupacijoje, kėlė riaušes ir gynė barikadas. Situacionistai platino raginimus užimti fabrikus ir kurti darbininkų tarybas, bet, nusivylę studentais, paliko universitetus ir įkūrė Okupacijų palaikymo tarybą (The Council for the Maintenance of the Occupations), kuri skelbė daug platesnius reikalavimus. Vyriausybė ir profsąjungos tarpusavyje susitarė, bet niekas negrįžo į darbą. Tik tada, kai prezidentas de Gaulle’is pagrasino pilietiniu karu, o Paryžiaus gatvėse pasirodė kariuomenė, visuotinis streikas užgeso. Policija atsiėmė Sorboną, o Okupacijų palaikymo taryba išsiskirstė.

SI pabaiga. Kas po to?

Po 1968-ųjų gegužės SI žlugo. Situacionistai pasirodė nepajėgūs susitaikyti su prasta jų veiklos reputacija ir nesugebėjo pasiūlyti aiškios strategijos po to, kai 1968-ųjų maišto nesėkmė tapo akivaizdi. Galo pradžia – tai 1967-ųjų gruodis, kai išėjo Michele Bernstein. Po 1968-ųjų gegužės įvykių į SI prancūzų sekciją buvo priimti „prositai“ – SI gerbėjai, nedalyvavę internacionalo veikloje. Pasitraukė pagrindiniai Debord’o ir Vaneigemo rėmėjai – Mustapha Khayati ir René Viénet, o tie, kurie pasiliko, buvo pašalinti vėliau. Galų gale SI sumažėjo iki dviejų aktyvių narių – Debord’o ir Gianfranco Sanguinetti. Paskutinis SI veiksmas – knygos „Tikrasis internacionalo skilimas“ išleidimas. Tai SI istorija, jo sėkmių ir nesėkmių kritika.

Daugumai žmonių SI žinomas dėl sąsajų su pankroku. Šiaip ar taip, šie ryšiai geriausiu atveju yra labai silpni, o blogiausiu – melagingi. Kalbama, kad Malcolmas McLarenas ir Jamie Reidas buvo „Karaliaujančios gaujos“ nariai, tačiau iš tikrųjų jie jai nepriklausė (nors Reidas iliustravo „Heatwave“ – SI britų sekcijos žurnalą). O Chriso Grayaus planą sukurti visiškai nepaklausomo roko grupę kai kas norėtų laikyti „Sex Pistols“ projektu. Saitai su pankroku išties reiškia situacionistų teorijos atgaivinimą, ja pasinaudota, kad būtų galima parduoti madingas kelnes, singlus ir nuobodžias pseudoakademines teorijas – tokias kaip Greilo Marcaus.

Turint omenyje Debord’o panieką anarchistams, įdomu, kad būtent šie perėmė didžiąją SI politinių teorijų dalį. Tarp jų – „teroristų“ grupė „Piktosios brigados“ (išties ji nebuvo teroristinė, nes niekada nieko nenužudė). Daugumą SI knygų taip pat išleido anarchistų leidybos grupės.


1999 m. spalis. Jokių autorinių teisių

Vertė Kasparas Pocius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


124398. Štai kaip reikia!2008-07-17 19:26
Jokių autorinių teisių.

Rodoma versija 23 iš 24 
23:59:58 Jan 16, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba