ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-24 nr. 685

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Laikinieji dariniai (15) • VYGANTAS VAREIKIS. Kapitalo Capital* (20) • DEBORA VAARANDI. Turdus musicus* (7) • MERRILL JOAN GERBER. Mano savižudybės (79) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Europinė studija (12) • ANTANAS SEREDA. Raitas šventasis (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (18) • SIMONA MAKSELIENĖ. Egzaltacijos sutramdymas (28) • JURGIS KUNČINAS. Aprašytas gyvenimas (6) • KĘSTUTIS PULOKAS. Baltijos jūroje esama Alandų salų (15) • DAINIUS ELERTAS. Klaipėdos sakralinio kraštovaizdžio kaita (1945–1977) (6) • SAULIUS MACAITIS. "Svetimi"ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Autobuse (28) • JONAS SERAPINAS. Mano (10) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIV) (5) • mano laiškas jums (70) •

Mano savižudybės

MERRILL JOAN GERBER

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stasio Kairio nuotrauka

Praeitais metais balandžio pirmąją, melagių dieną, vienas iš mano studentų, 23 metų jaunuolis ilgais šviesiais plaukais, surištais į arklio uodegą, užsiklijavo burną sidabrine lipnia juosta, skirta vamzdžiams, užsimaukšlino polietileno maišelį ant galvos ir taip sugebėjo priversti save numirti.

"Savastis išėjo ir visi atomai blaškosi", – rašė jis savižudžio laiškelyje, paliktame interneto puslapyje šalia nuotraukos, kur jo atvaizdas ištirpsta šešėliuotame lange ir įgyja laisvą eterio formą.

"Prašau neįkalinti jo dėžėje ir neprislėgti šlifuotu granitu. Kremuokite jį. Ir nemėginkite saugoti pelenų kokioje nors idiotiškoje talpykloje... išbarstykite juos dykumoje... kitą kartą aš noriu būti kaktusas!"

Jo interneto puslapyje buvo daug laiškelių draugams, eilėraščių ir vienintelis pasakojimas, kurį jis buvo parašęs mano seminarui ir kurio "įtaigumas" – kaip vaikinas prisipažino mums kalbantis – vertė jį galvoti apie mokslų metimą ir tapimą rašytoju.

Tą dieną sėdėjome universitete, mano kabinete be langų, ir kalbėjomės apie jo ateitį. Seminare prieš savaitę jis buvo perskaitęs savąjį pasakojimą pavadinimu "X karta". Tai buvo pasakojimas apie narkotikus. Seminaro dalyviai nebuvo ne tik kad nustebinti, bet ir kiek labiau sukrėsti: daugumos jų pačių istorijos buvo susijusios su narkotikais ir seksu. Vaikino pasakojimas buvo apie narkotikų išmėginimą kalnuose. "Pagaliau ta prakeikta saulė teka. Aš stengiuosi iš visų jėgų, kad mano akys neužsimerktų... mažas mėlynas drugeli... nunešk mane į mano vaikystės dobilų lauką... tie pojūčiai išsisklaido, visatoje tuoj vėl viskas grįš į savo vietas, jokių karšto kraujo dūrių, juntamų kiekviena pora. Kodėl mums duoda šitą mėšlą?" Paskutinė pastraipa buvo tokia: "Jis pasiverčia ant šono ir žvelgia į slėnį: tolimi kalnai maudosi ankstyvo ryto aukse, o prieš pat akis driekiasi balto rūko šydas. Tai pažadėtoji žemė. Pasisukęs į Džastiną ir rodydamas į tolumą, jis spindinčiomis akimis ištaria: "Eikime tenai".

Man nesukėlė nerimo tai, kur iš tiesų norėjo eiti mano studento herojus, kol man paskambino dekanas ir pranešė, kad mano studentas mirė. Jis metė mokslus ir draugams išdalijo daiktus, sakydamas, kad išsikrausto į Santa Kruzą, kur pamėgins tapti rašytoju. Kai mudu kalbėjomės apie galimybę tapti rašytoju, jis pasakė visai nesijaudinantis, kaip reikės pragyventi. Sakė, kad galėtų kur nors kelias valandas per dieną dirbti, kad užsidirbtų maistui. Miegotų laboratorijoje, kurios raktus tebeturėjo. Išvardijau visus įmanomus argumentus, dėl ko jam nereikėtų mesti mokslų: negalima tikėtis pragyventi vien iš rašymo, mokslas yra daug patikimesnis dalykas negu literatūra. Paskirti gyvenimą menui – tai tas pats, kas lošti loterijoje.

"Aš tai žinau", – atsakė vaikinas, glostydamas į uodegėlę surištus šviesius plaukus. Jeigu vėl būčiau buvusi dvidešimties, būčiau galėjusi jį įsimylėti. Švelni siela, fiziškai gražus berniukas – stebėtinai grakštus mėlynakis, aukštas ir lieknas. Apie savo šeimą, gyvenusią nuosavame ūkyje kitame šalies krašte, jis tepasakė: "Mano tėvai apie mane nieko nežino. Jie negali įsivaizduoti, koks aš". Po mūsų pokalbio jis ištiesė man ranką. Pirštai buvo šalti ir drėgni. Palinkėjau jam sėkmės ir pasakiau, kad būtinai turi išlaikyti ryšį su manimi. Kai po kelių dienų ėjau per studentų miestelį, pamačiau tą vaikiną tysantį žolėje. Jo rankos buvo atmestos už galvos, akys žvelgė į dangų. Pajutęs mano žvilgsnį, jis kaltai pašoko. Šyptelėjau ir pritariamai linktelėjau galva pavydėdama jam jaunystės, poetinio transo, į saulę atsukto svajingo veido. O praėjus visai nedaug laiko sulaukiau telefono skambučio, pranešančio apie jo savižudybę – kad jis savo besiblaškančius atomus pavertė pelenais kaktusui, augančiam dykumoje, patręšti.

Per neformalų pagerbimą studentų miestelyje aš ir dar du dėstytojai kalbėjome apie vaikiną. Būrelis jo draugų buvo išsitiesę ant pievelės netoli studentų centro. Vaikino piešiniai ir tapybos darbai buvo lipnia juosta priklijuoti prie pastato sienos.

Paprašiau studentus nepaversti jo mirties romantiška. Savižudybė nėra drąsą liudijantis aktas, o jo atveju tai tėra apmaudą keliantis išsieikvojimas. Pasakiau tai, ką tokiais atvejais reikia pasakyti, nors jaučiausi taip, tarsi vėl būtų iškilusi hamletiškoji problema. Atsistojo vaikino draugas ir kalbėjo apie Jėzų, apie tai, kaip gimdamas dar kartą jis įgijo galimybę suprasti gyvenimo ir mirties prasmę. Jis pasisakė dabar mylįs prarastąjį draugą labiau nei bet kada anksčiau ir žinąs, kad tikrai vėl su juo susitiks Dievo akivaizdoje. Man buvo gaila, kad nepanorėjo kalbėti nė vienas iš gamtos mokslų studentų ir niekas nepamėgino prieštarauti tam, kas buvo pasakyta.

Po tokių mišių priėjusi universiteto archyvarė pasakė, kad gerai padariau, kalbėdama griežtai ir neparodydama jokio gailesčio ar žavėjimosi studento mirtimi. Kartu su visais valgėme traškučius dažydamos į padažą, o paskui kaip kokioje dailės galerijoje apžiūrinėjome mirusiojo piešinius. Viename piešinyje buvo didžiulis erelis spindinčiomis karoliukų akimis. Ant jo galvos buvo įrengta mažytė observatorija. Mano studentas aiškiai juokėsi iš žmogaus pastangų "matyti" tai, ko negalėjo įžvelgti juoda tikrai kiaurai reginčiojo akis.

Mano pati ankstyviausia savižudybė buvo tetos Ifigos dukters Bertos. Ji nusižudė Velykų sekmadienį, kai man buvo vienuolika metų. Sėdėdavau mūsų namo Brukline priebutyje ir žiūrėdavau, kaip krikščionių šeimos eina į bažnyčią. Ypač žiūrėdavau į mergaites juodais odiniais bateliais, nėriniuotomis suknelėmis ir didelėmis šiaudinėmis skrybėlėmis, kurių kaspinai plaikstėsi už nugarų. Pavydėjau toms mergaitėms, kad joms pasisekė gimti šeimose, švenčiančiose Velykas. Žydų šeimos turėjo keletą didelių švenčių, bet nė vienos, kuri būtų buvusi tokia spalvinga ir prašmatni kaip ši. Mintyse kartojau Bingo Crosby "Su velykine skrybėlaite..." žodžius, kai mane pašaukė į vidų ir pasakė, kad mūsų pusseserei atsitiko kažkas labai rimto – kažkas tokio, kad ji mirė.

Prisimenu, kaip stengiausi pasijusti išgyvenanti skausmą. Bertos nepažinojau, labiau norėjau būti lauke ir su pavydu žvelgti į gražiąsias mergaičių sukneles pavasario parade. Viskas, ką iki tol žinojau apie Bertą, – kad kūdikystėje ji buvo išmesta iš rankų ir nukrito tiesiai ant galvos ir dėl to liko ne visai normali. Ji slapta ištekėjo už italo, bet liko gyventi motinos namuose, kol motina tarp jos nosinaičių surado vestuvinį žiedą. Ji išsikėlė pas italą, kuris su ja labai blogai elgėsi, ir nenorėjo turėti vaikų, bet pradėjo ant savo namo stogo auginti balandžius.

Užaugusi išsiaiškinau, kaip mažai šeima žinojo apie jos gyvenimą. Italas vyras buvo tikras smurtautojas. Jis mėgo dalyvauti savo didelės giminės vestuvėse ir laidotuvėse. Bertai labiau patikdavo pasilikti namie su savo balandžiais. Tą Velykų sekmadienį jis vienas išėjo į vestuves. Ji užkamšė rankšluosčiais duris ir langus, išmetė lauk katę, atsuko dujas ir taip nusižudė.

Būdama vaikas tesuvokiau, kad ši savižudybė kiekvienam sukėlė daug nerimo. Niekas nežinojo, ar Bertos reikėjo gailėtis, ar ja piktintis; tapatintis su ja ar jausti jai pasišlykštėjimą. Jie svarstė, ar neturėjo būti geresni Bertai. Jos gyvenimas buvo sunkus. Ji nebuvo graži. Niekas iš šeimos niekada nebuvo jos aplankęs. Aš norėjau būti apsilankiusi pas ją ir mačiusi jos balandžius. Man buvo gaila, kad ji ištekėjo už žiauraus vyro, kad sugadino man Velykas.

Kai jau buvau daugiau nei dvidešimt metų ištekėjusi ir turėjau tris vaikus, svainis mėgino padaryti mane savižudybės bendrininke. Mano sesuo su dviem sūnumis slėpėsi smurtą patyrusių moterų prieglaudoje. Pagrindinė tų namų taisyklė buvo tokia: "Jūs negalite skambinti tam, kuris prieš jus pakėlė ranką ar jus prievartavo". Negalėdamas susisiekti su mano seserimi, svainis šimtą kartų per dieną skambindavo man grasindamas užmušti ir susidoroti su mano šeima, jei nepaprašysiu, kad sesuo po penkių minučių jam paskambintų. Kiekvieną kartą įjungdavau diktofoną, kad vėliau tuos jo maldavimus išgirstų sesuo, – norėjau, kad ji būtų informuota, iš dalies ir dėl to, kad nelikčiau vienintele jo likimo lėmėja. Jis skambindavo ir man išdėstydavo savo argumentus, su manimi derėdavosi, išsakydavo savo meilę mano seseriai, – žinodamas, kad vienaip ar kitaip šita informacija ją pasieks.

Būdama viena namie, kišenėje nešiodavausi plaktuką. Prieškambario spintelėje paslėpiau kelis aštrius peilius, kad būtų nematomi jam, bet lengvai pasiekiami man, jeigu tektų gintis. Stebėdavau pro užuolaidų tarpelį, ar jis kur nors nesislapsto laukdamas manęs ar mano dukterų. Jis du kartus mane sekė automobiliu, kai buvau išvažiavusi savo reikalais. Jis žinojo, kad anksčiau ar vėliau turėsiu aplankyti seserį ir tada jis ją suras.

Policija negalėjo man padėti. Jie pasakė, kad pirma turi būti padarytas nusikaltimas, tik tada jie galės jį suimti. Vyras, tyliai sėdintis savo automobilyje gatvėje, nėra nusikaltėlis. Kai jis man paskambino ir maldavo pakviesti pietų, prisiverčiau nepamiršti, kaip jis prieš tai smurtavo namie, daužydavo iš pykčio galvą į sieną, kandžiodavo savo vos gimusiam sūnui galvą, kaip tai galėtų padaryti tik įsiutęs gyvulys. Jis sudaužė į šipulius stalą, metė į mano seserį unitazo dangtį, mat ji nesutiko parduoti namo, kad jis galėtų prisipirkti aukso. Kai aukso kaina pakilo, jis kaltino, kad per ją jie prarado turtą, ir grasino jai mirtimi sakydamas, kad mirtis nėra baisiau už tai, ką jiems jau teko patirti.

Savo tyliuose namuose, kartu su vaikais ir geru vyru gyvendama visais atžvilgiais apgalvotą ir pamatuotą gyvenimą, tapau jo pasiutimo ir sielvarto bendrininke – ir buvau apimta baimės.

Vieną šeštadienio vakarą, kai vyras, dukros ir aš vakarieniavome, jis paskambino ir pasakė: jeigu nepadarysiu taip, kad po dešimties minučių paskambintų mano sesuo, jo neliks gyvo. Jis pasakė, kad iš tiesų padarys tai, apie ką šneka. Jis jau žinojo, kaip tai padaryti. Aš maldavau jo nesižudyti, kalbėjau, kad viskas susitvarkys, jeigu tik jis sutiks eiti į konsultacijas, gers vaistus; jis dar galėtų viską pakeisti... bet tą pat akimirksnį priėjo mano vyras ir išplėšė man iš rankos ragelį: "Nustok mus trukdęs. Nebeskambink mums. Jei nori nusižudyti, taip ir padaryk. Bet nustok mus trukdęs". Ir padėjo ragelį.

Mano vaikai spoksojo į tėvą tokiomis akimis, tarsi jis pats būtų atlaužęs gaiduką. Pradėjau virpėti. Paskambinau seseriai ir persakiau, ką pasakė mano vyras. Ji sirgo, karščiavo. Jos balsas buvo užkimęs ir žemas kaip vyro. "Aš jam paskambinsiu, – ji pasakė, – pasakysiu, kad myliu jį. Nes iš tiesų myliu".

Po penkių minučių ji paskambino, kad pasakytų, jog niekas nekėlė ragelio. Ji jautėsi pernelyg blogai, kad dar juo rūpintųsi, ir pasakė, kad eina atgal į lovą ir užsiklos antklode galvą.

Pirmadienio rytą išvažiavau nusipirkti maisto. Nieko nežinojome apie svainį nuo šeštadienio vakaro. Susikrovusi pirkinius į automobilį, važiavau gatve, po kuria vienoje vietoje buvo kanalizacijos griovys; ta ilga griova, turinčia pradžią kalnuose, lietaus vanduo tekėjo į jūrą. Griovoje pamačiau povų šeimyną. Pilkšvai ruda su šviesesniais atspalviais povė ir du jaunikliai braidžiojo seklioje srovėje tarp susipynusių žolių. Jie atrodė sutrikę, pereidavo tai į vieną, tai į kitą griovos pusę. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip jie ten pakliuvo ar kaip galėtų iš ten išsigauti. Mano akys tuščiai ieškojo povo, paukščio su ryškių spalvų plunksnų vėduokle, kupino spindinčio grožio ir energijos. Jo ten nebuvo.

Kai grįžau namo ir krausčiau maišus su maistu iš automobilio, suskambo telefonas. Mano svainio sesuo pasakė, kad policija jį rado mirusį automobilyje, stovinčiame pačiame viršutinio garažo aukšto kampe. Dulkių siurblio žarna, pritvirtinta prie išmetamojo vamzdžio, buvo įkišta pro šoninį langelį. Jis tikriausiai buvo miręs nuo šeštadienio. Namuose policija rado jo gyvybės draudimo liudijimą, numestą ant grindų ir matomą vos atidarius svetainės duris, – kad mano sesuo galėtų jį iš karto rasti. Tai buvo paskutinis jo įtūžio ir keršto įrodymas.

Ketvirtoji mano savižudybė buvo moters, kuriai buvo tiek pat metų kiek ir man. Ji buvo gerai žinoma paauglių romanų autorė, moteris, apie kokias sakoma: "Ji turi viską, dėl ko verta gyventi". Jos karjera buvo sėkminga, vyras atsidavęs, ji turėjo du gražius vaikus. Jos publikacijų sąrašo ir parduotų tiražų būtų galėjęs pavydėti kiekvienas rašytojas. Ji gyveno puikiame bute Niujorke ir kasmet nuo spalio pirmosios iki trisdešimt pirmosios rašė naują knygą. Ji buvo sau susikūrusi taisyklę: "Per dieną privalai parašyti dešimt puslapių arba būsi nušauta". Žavėjausi jos gebėjimu dirbti. Ji pasirinko spalį romanui rašyti, nes tai buvo niūrus mėnuo. Vaikai buvo mokykloje, danguje nesimatė saulės. Ji rašydavo visą rytą, o po pietų viena eidavo į kiną. Knygos, kurias ji rašė kiekvieną spalį, buvo romanai, skirti jaunuoliams; vėliau tais pačiais metais ji dar rašydavo romaną suaugusiesiems. Kai knyga būdavo baigta, prasidėdavo su jos pardavimu, – paprastai už neblogą sumą, – susijęs jaudulys. Ji buvo drąsi rašydama jauniems žmonėms: seksas nesusituokus (kai išsiskyręs tėvas ar motina leidžiasi į meilės nuotykį); skirtingoms rasėms priklausančių žmonių meilė; berniukas, kuris nusprendžia auginti kūdikį, nors jo mergina nori nėštumą nutraukti. Vėliau jos karjeroje tapo būtina paliesti tokias temas kaip eutanazija, kai herojės tėvui tenka nužudyti kenčiantį senelį – iš gailesčio. Mano draugės knygos dažnai būdavo išimamos iš bibliotekų lentynų; ji kovojo su cenzūra, keliaudama po šalį ir rengdama susitikimus. Pradėjome susirašinėti, kai mūsų bendras agentas mirė, ir ieškojome naujo agento. Ji duodavo man patarimų, asmeniškų ir profesinių. Ji neturėjo jokių paslapčių – kalbėdavo apie pinigus, ko paprastai nedaro suaugusieji: pasakydavo, kiek uždirba, kiek uždirba jos vyras, taip pat – kuo ji pranašesnė už kitus rašytojus. Ji išpasakodavo savąsias, savo vyro ir vaikų paslaptis. Nejausdama jokios kaltės skaitydavo jų dienoraščius ir laiškus. Aš nebuvau tokia atvira, turėjau ribos nuojautą. Ji, atrodo, tuo nepasižymėjo; tai taip pat buvo priežastis, kodėl rašiau atsargiai, o ji rašė laisvai ir tiesmukai.

iliustracija
Stasio Kairio nuotrauka

Kartą, kai draugė atvyko manęs aplankyti, pasitikau ją oro uoste. Važiuojant į mūsų namus ji pradėjo pasakoti siužetą romano, kurį planavo pradėti spalį. Kai ji kalbėjo labai įsijautusi, pravažiavome pro degantį namą. Artėjo gaisrinės, plyšavo jų sirenos. Pro namo langus vertėsi dūmų kamuoliai, ir kitoje gatvės pusėje būriavosi smalsuoliai. Atrodo, draugė net nepastebėjo to reginio, jos mintys buvo visai kitur, jos smegenys buvo užvaldytos būsimosios knygos vaizdinių, jos fantazija buvo stipresnė nei čia pat liepsnojančios tikros liepsnos. Visas tris jos apsilankymo dienas mes prakalbėjome, trumpam nutildamos tiktai tada, kai valgėme ir miegojome. Tačiau daugiausia kalbėjo ji, aš tik klausiausi. Ji negalėjo susivaldyti ir liautis kalbėti, jos galvoje knibždėjo begalė idėjų ir vizijų. Jos dukros, kaip ir maniškės, buvo paauglės. Mes kalbėjomės apie naująjį paauglių seksualumą, kaip į jį reikėtų žiūrėti ir kodėl jis kelia baimę. Ji man papasakojo, kaip vedėsi dukras pasižiūrėti pornografinio filmo – verčiau jos susiduria su tokiu filmu jai esant šalia negu kad patirs šoką kada nors vėliau, kai jos nebus šalia ir į joms iškilusius klausimus nebus kam atsakyti. Vienintelė aš patyriau šoką – mane išgąsdino tai, kad ji tokiu mastu nori kontroliuoti dukrų protus, jog jai net atrodo, kad jos asmeniška pareiga yra supažindinti jas su tais gyvenimo aspektais, kurie tiesiogiai su ja nėra susiję.

Kai aplankiau draugę Niujorke, ji man davė užsikloti antklodę, pasiūtą iš jos mirusio tėvo, kuris buvo psichoanalitikas, kaklaraiščių. Ji papasakojo, kad buvo tėvui angelas, tobulumo įsikūnijimas ir nieko negalėjo padaryti blogo. Ji prisipažino, kad po jo mirties mėgino nusižudyti, bet jai nepavyko. Ji kalbėjo apie tai taip žvaliai, tarsi viskas būtų buvę tik klaida, kurios ji nebepakartos. Visa siena jos bibliotekoje buvo skirta Virginios Woolf, kuri buvo jos herojė ir įkvėpėja, knygoms. Ji man pasakė, kad bet kuri moteris, kuri atėjo į literatūrą po Woolf ir parašė bent knygą, jau iš anksto buvo nugalėta: Woolf padarė geriausia, ką tik buvo galima padaryti. Ir ji nusiskandino upėje būdama penkiasdešimt devynerių.

Mes susirašinėjome penkiolika metų. Ji prirašydavo keturis ar daugiau puslapių, tarp eilučių nedarydavo tarpelių. Atsakymą rašydavo tą pačią minutę, kai gaudavo mano laiškus, – taip ir aš atsakinėdavau į jos laiškus. Tai buvo karštligiškas pokalbis per atstumą, dvi moterys skirtinguose šalies kraštuose kaip išprotėjusios rašė viena kitai laiškus: ramindavo viena kitą, kai ištikdavo literatūrinės nesėkmės, palaikydavo viena kitos idėjas ir planus.

Vieną dieną bibliotekoje perskaičiau recenziją, kurioje naujausias draugės romanas, skirtas suaugusiesiems, buvo maišomas su žemėmis. Tai buvo knyga apie moterį, metus praleidusią psichiatrijos ligoninėje. Mane nustebino atsainiai žiaurus recenzijos tonas, tai, kaip apžvalgininkas išmėtė pagiežos sprogmenis. Po kelių dienų per priešpiečius (kepiau keptuvėje košerinius mėsainius, spirgantys jų taukai tiško man ant rankų) suskambo telefonas ir iki tol man negirdėtas moters balsas pranešė, kad ji yra mano draugės draugė ir turi blogą naujieną.

"Kada ji nusižudė?" – sušukau, ir moteris, kuri buvo pasiruošusi man pasakyti tik tiek, kad draugė sirgo ir numirė (po kelių dienų laikraščiuose buvo rašoma, kad jos mirties priežastis buvo "apsinuodijimas streptokokais"), turėjo pasakyti, kad ji "kažko išgėrė" ir prieš numirdama išbuvo dešimt dienų su deguonies kauke. Keikiau save. Turėjau suprasti, kad atsitiko kažkas negero, nes ilgiau nei savaitę neatėjo joks laiškas. Ir kaip visi po savižudybės, jau esant mirties faktui, žinojau, kad nepaskambinau pakankamai anksti... arba – nepaskambinau iškart... nepakankamai įsigilinau, nebuvau budri.

"Jai buvo tik penkiasdešimt", – pasakė man moteris. Gal kaip ir Virginia Woolf draugė pasirinko tą kelią, kad išvengtų kančios, apeitų senatvę.

Kai nuskridau į Niujorką į laidotuves, apsistojau pas draugės motiną, kuri jau ėjo devintą dešimtį ir gyveno didžiuliame bute netoli Centrinio parko. Sienos buvo nukabinėtos iškarpomis – mano draugės knygų recenzijos, jos nuotraukos, įrėminti apdovanojimų raštai, momentinės jos dukrų nuotraukos. Jos sena motina ir aš kartu autobusu nuvažiavome į bažnyčią, kur susirinkę rašytojai ir redaktoriai giedojo pagyras mano mirusiai draugei. Jos vyras man pasakė, kad ji paskambino jam į darbą ir pasakė, jog "kai ką padarė". Jis paklausė, ar ji prigėrė tablečių (jis man prisipažino, kad keletą paskutinių mėnesių slėpė jos tabletes). Jis užtikrino ją, kad kviečia medicinos personalą ir tuoj pats bus namie. Vėliau sužinojo iš medikų, kad kai šie atvyko, ji atidarė duris ir pasakė, jog tikriausiai įvyko klaida, tai ne ji, pažiūrėkite, ji tiesiog puikiai jaučiasi. Tad šie ir išvyko. Jos vyras įstrigo transporto kamštyje ties Centriniu parku. Mano draugė dar nuėjo į prieškambarį pasiimti pašto (rašytojai visada būtinai turi gauti savo paštą) ir ten susmuko. Kol jos vyras grįžo namo ir iškvietė medikus dar kartą, ją buvo ištikusi koma. Jos šeima ją palaidojo ant upės kranto ir ant akmens parašė: "Grožis skleidžiasi paslaptingai".

Mano mamos sesuo, sena moteris, nesugebėjo nusižudyti, ji tik paliko kruvinus pirštų atspaudus ant telefono ir kriauklės, kurioje liko gulėti dviašmenis skustuvas, taip pat kraujo balą lovoje, – kad įtikintų mus, jog tai tikrai buvo "poelgis", o ne "pagalbos šauksmas", kaip vėliau man pasakė jos psichiatras. Teta paskambino man praėjus pusvalandžiui po to, kai persirėžė abu riešus ir veną rankos sulenkime, tiktai tam, kad sutartume, kur ji paslėps savo deimanto žiedą: ji nenorėjo, kad "tie šūdžiai jį pasiimtų sau". Kai pakėliau ragelį, ji žemu balsu pasakė, kad jai nusibodo gyventi. Aš užjaučiamai, kaip tai dariau kiekvieną dieną, atsakiau: "Žinau. Suprantu, kaip tau trūksta dėdės, bet nieko kito nelieka, kaip tik laukti, kol jausmai nurims". Tačiau ji atsakė: "Kai ką aš galiu padaryti. Ir jau padariau". "Ką jūs padarėte?" "Persipjoviau riešus. Tik niekam apie tai nepranešk".

Jaučiausi netenkanti sveikos nuovokos. Pradėjau galvoti, kad iš tiesų reikia padaryti taip, kaip ji prašė. Mačiau, kaip sirgdamas plaučių vėžiu miršta dėdė. Mačiau spalvotu pieštuku pažymėtas vietas ant jo krūtinės, į kurias turėjo būti nukreiptas spindulių srautas; mačiau, kaip jis nebegali nuryti, nes jo stemplė buvo nudeginta dėl tokio gydymo; mačiau violetines kraujuojančias žaizdas ant jo kulkšnių; mačiau, kaip jis po deguonies kauke tarsi aimanuodamas įtraukia oro. Aš taip pat šimtus kartų lankiausi pas tetą, kai ji tapo našle, sėdėjau ant sofos jos kambaryje senelių namuose kartu su kitomis senėmis, uodžiau jų kvapus, kai susigrūdusios leidomės mažu liftu į apačią valgyti priešpiečių – lėkštės vandeningos sriubos ir skardinės konservuotų pupų. Kam kviestis pagalbos ir grąžinti ją į realybe su visu tuo ir dar kitkuo – jos kūno irimu, sulaužytu šlaunikauliu, neišvengiamai laukiančiu širdies smūgiu (man teko matyti, kaip visa tai išgyvena mano motina). Tokios mintys karštligiškai sukosi galvoje man laikant rankoje telefono ragelį. Ir vis dėlto iškviečiau medikus. Tai mano kaltė, kad tetą išgabeno į ligoninę greitoji ir ji dešimt dienų išbuvo uždaryta vienutėje psichiniams ligoniams, o paskui turėjo lankyti psichoterapijos užsiėmimus kartu su kitais pamišėliais. Vėliau ji gulėjo vienoje palatoje su ligone, kuri atsikėlusi antrą valandą nakties šlapinosi ant palatos grindų. Turėjau nuvykti į senelių namus ir išvalyti kraują bei išmesti visas tetos žirkles, peilius, segtukus, skustuvus ir atsuktuvus, visą laiką galvodama, kad gal turėjau leisti jai mirtinai nukraujuoti ir viskas būtų buvę baigta. Dabar mūsų visų laukė tik dar gilesnė jos senatvė, daugiau sielvarto ir galų gale – vis tiek mirtis. Perkėlėme tetą į kitus senelių namus ir ji toliau gyveno apgailestaudama, kad tą kartą geriau nepasidarbavo skustuvu.

Man yra tekę dirbti karštojoje savižudybių linijoje, prieš tai išėjus šešių savaičių mokymo kursą. Įstaiga buvo kambaryje su dviem užraktais nenaudojamame mažos ligoninės gale. Kambarys buvo mažytis – viena kėdė, stalas, telefonas, arbatinukas, keletas romanų popieriniais viršeliais. Kažkas priklijavo sąrašą specifinių instrukcijų, pagal kurias reikia kalbėtis su skambinančiaisiais: užsitepkite sumuštinį su sviestu. Apsivilkite megztinį. Pažadėkite man, kad padarysite tai, ką aš sakau, ir paskambinsite po penkiolikos minučių, kai nurimsite. Pasakysite man savo adresą. Mes galime jums padėti. Prisiekiu, taip nebus, kad jūs visą laiką jausitės kaip dabar. Kiekvieną kartą, kai suskambėdavo telefonas, mano kūnu perbėgdavo šiurpulys, matydavau, kaip plaukeliai ant rankų pasišiaušia. "Man vyras išmušė du dantis ir neleis jų susitvarkyti. Jis nenori, kad šypsočiausi kitiems vyrams. Nenori, kad aš kur nors išeičiau iš namų. Aš radau jo ginklą ir juo pasinaudosiu".

"Užsitepkite sumuštinį, – sakydavau, – pasakykite man savo adresą". Paprastai jie nebepaskambindavo. Kitą dieną perversdavau laikraštį, ieškodama, ar kas nors nusišovė ar nušoko nuo stogo. Jeigu skambinantysis pasakydavo savo adresą, tuoj pat išsiųsdavau brigadą. Man nebuvo leidžiama žinoti, kokios buvo gelbėjimo operacijos pasekmės.

Dažnai sulaukdavau nepadorių skambučių. Vienas vyras skambindavo kiekvieną vakarą. Aš ėmiau džiaugsmingai sveikintis su juo, jausdama, kad jis tiesiog mėgaujasi gyvenimu. "Įsivaizduoju tave be drabužių. Aš dabar darau tai, kalbėdamasis su tavimi, brangute. Atsisagstyk dėl manęs palaidinukę".

"Daryk ką tik nori, – sakydavau, – jei tik tu nesižudai. Paskambink, kai baigsi, ir pasakysiu, kur tau gali padėti".

Po svainio savižudybės lydėjau seserį į išgyvenusiųjų savižudybę susirinkimą. Susirinkome nušiurusiame pastate senamiestyje ir susėdome ant nutrintų kėdžių pigiais apmušalais. Valgėme sausainius iš pakelių, arbatos puodelius laikydami rankose. Kiekvienas pasakojo savo istoriją – paauglio, kuris pasikorė, tėvai; seno vyro, kuris susivarė kulką į burną giraitėje už namų, dukra; merginos, kuri susipylė nuodų į kavą ir paliko užrašą laiptinėje: "Būkite atsargūs, jei įeisite. Pavojinga! Viduje cianidas!", brolis. Mūsų padėtį turintis palengvinti užsiėmimų vedėjas liepė įvertinti savo kaltę dėl to, kas įvyko, ir bejėgiškumą nesuvokiamos paslapties akivaizdoje ir pasistengti sau atleisti. "Mes, pasirinkusieji gyvenimą, niekad iš tiesų negalėsime suvokti, kodėl tas žmogus, kurį mylėjome, pasirinko mirtį".

Mūsų visų paprašė išsakyti mintis, kurios mus persekioja. Kiekvienas papasakojo savo išskirtinius atsiminimus: kaip į duris beldžiasi policija; kaip skamba ir skamba telefonas, nors mylimas žmogus turėjo pakelti ragelį; kaip atrandamas pribloškiantis laiškelis; kaip akyse liko garaže stovintis užrakintas automobilis su susmukusia žmogaus figūra viduje. Mano sesuo papasakojo, kaip išvydo dovanas, kurias jos vyras suvyniojo ir paliko ant virtuvės bufeto prieš išvažiuodamas iš namų nusižudyti.

Aš tebuvau lydintis asmuo, bet nusprendžiau atsisėsti šalia kitų šeimų narių ir pasidalyti savo prisiminimais. Mano savižudybės gyveno manyje, nors nepriklausiau pirmajai praradusiųjų grupei. Regėjau svainį ant mano namų slenksčio, maldaujantį jį įsileisti. Mačiau jį vieną šaltuose tamsiuose namuose be šeimos, karštligiškai skambinantį man. Bet kas man dažniausiai iškildavo prieš akis, tai vaizdas sutrikusių povų, patelės ir jauniklių, aukšta tvora atitvertame kanalizacijos griovyje, kuris leidžiasi žemyn po miesto gatvėmis ir laimingų šeimų namais, jo vandenims tekant į jūrą.

"Salmagundi", A quarterly of the humanities & social sciences, Skidmore College, Summer-Fall 2003

Vertė Rima Pociūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11821. ziema2004-01-25 13:09
savizudybeje daug egoizmo. jei nebutu nei vieno zmogaus, kuriam nerupeciau, tada... Siaip stebiuosi, kaip zmones nerimtai ziuri , kai uzsimenama apie toki ketinima-et, sako, nusisneka, gasdina, o zmogus dar ilgai svarsto.Kai apsisprendzia-tarsi palengveja ir jis jau inertiskai tarsi eina i tai.

11834. -2004-01-25 17:31
aš tai už e.cioraną - tik nusižudę verti pagarbos,nes pasipriešina puvimui,o dar ir stoikai, o ir nyčė, ir kamiu. o dabar tai visų gelbėjimo laikas,turbūt niekas nepatikėtų, kad galima nusižudyti,nes nebėra, kaip patirti, nes patirtis tėra vienintelė,ir jai praėjus ramiu žingsniu žemyn. galima nusižudyti iš pilnatvės.

11838. ziema2004-01-25 17:52
is pilnatves nesizudoma-nesvaik. ir joks cia priesininmasis puvimui. reik ieskot iseiciu, ka gero gali padaryt, kad neputum, o gyventum. blogai tik, kad zmogui kartais per sunku vienam tai rasti. galetu padeti kunigai, isminciai, bet...kur jie, tokie, galintys padeti?paciam reik ieskot, kiekvienas pats turi rast.niekas nenueis to kelio, jei jau prisigyvenai tokiu minciu:)oi.svarbiausia-suprast save, o tai labai sunku.

11842. nezinau :-) 2004-01-25 19:27
savizudebe tikrai nera kazkas garzaus ir romantisko.atvirksciai tai kazkoks beprasmis liudnas saves "iamzinimas" kitu skausme.jei nori mirti uz idealus, us svajones, us meile- kovok, keiskis, bandyk pazinti, nebijok prarasti, o ne pjaukis venas.jei bandai, esi jau didesnis, geresnis, ieskantis...

11843. Benigna2004-01-25 19:27
geriausias numerio textas

11848. -2004-01-25 22:02
aš ir nesakiau kad žudomasi iš pilnatvės.aš tik svarsčiau tokią galimybę.ieškot, ko? save suprast? čia tai visiška froidistika, neduo, dieve, save suprast...ne.greičiau ne suprast, o pamilt,per Kitą. galima sakyt, kad savižudybė yra vienas iš būdų susitaikyt. įsivaizduoji: mylėdamas atsisakai savęs, gal dabar suprasit apie kokią savižudybę aš kalbu. ėch, jei hitleris būtų nusižudęs...

11852. -2004-01-25 22:56
p.s. japonų samurajų išminties knygoj yra parašyta, kad tam tikru gyvenimo momentu žmogus staiga supranta, kad viską(ne ta prasme, kad ir į šulinį šoko, ir ant galvos išmoko vaikščiot) patyrė, ir tada jam jau nebėra ko siekti, jis nurimsta kaip lietus,kaip audra, kaip įsimylėjėlių žaidimai, tokia yra gėles būtis. štai čia mirtis ir gyvenimas nebėra priešybės. kaip tas klaikus straipsnis panašus į lozungą "choose life".

11857. kava2004-01-26 00:09
graziai romantizuojat savizudybe - o man atrodo, kad dazniausiai tai akimirkos beprotybe, pats blogiausias problemu sprendimu budas - juk net nepasilieki galimybes ka nors pakeisti... o kiek skausmo ir nevilties, ir amzina kaltes jausma savizudziai suteikia artimiesiems...

11859. -2004-01-26 00:56
labai tikslu:nuoširdi savižudybė niekada neskaudina kitų(ji atliekama nusišalinus),ir jokios romantikos ten nėra, juk savižudybė galų gale nėra socialinis faktas, ji-vienišiaus kelias, tad mūsų visuomenė, kur vienatvei nėra vietos, menkina savižudybę, nes pačia savo esme savižudybė ir nurodo į socialumo bergždumą, ar netgi į sociumo prievartą, neleidžiančią tiesiog būti. tad natūralu, kad artimieji jaučia kaltės jausmą, kaltės prieš būtį, kurioje, ir tik kurioje įmanoma laisvė ir meilė. ir dar kartą: didžių sielų pagarba gyvenimui(tiksliau, būčiai)neleidžia joms gyventi vardan metų skaičiaus. kartais savižudžiai daug giliau ir tyliau suvokia savo bejėgiškumą ir tam tikra prasme jie pasielgia drąsiai.aš nekalbu apie tuos, kurie tuom nori išgarsėti, ar atkeršyti.

11862. Artūras iš Vilniaus2004-01-26 02:29
senstelėjusioji tema, kai buvo tranzituojamas savižudybių menas (suicidinis synartas - kažkokio ŠMC bičo terminas). 1999 metais buvo nužudoma ir romantika ir tradicijos ir be to specialiai nebudinama refleksijoms. Tai beje ir privertė mane domėtis tokiam idijotizmui (panašiai kai Mykolo vedybos) Lietuvos politika tiesiog analizuoji analizuoji analizuoji (beje patys įodmiausi ir tikrai savižudiški yra komunistiniai režimai ir kiek Aš pradėjau pagaliau suprasti, kad tai tas pats savižudybių menas nes visų gensekų slaptieji kardinolai principe gerai žinojo savo santvarkų vienokią ar kitokią mirtį ir dirbtinai ją skatindavo. Lietuvoje labai gerai matosi intelektualų faktinė savižudybė(jei jis aišku ne visiškas debilas) remiant dabartinę komunistinę kliką (mažai pinigų ir daryti dar mažiau) tai principe pagreitintas savo gildijos žudymas ir tikrai pas kai kuriuos su visais šio apsakymo dėsniais.

11864. prieblanda2004-01-26 09:42
skaudi tema... ypac kai paliečia asmeniškai. sunku suprasti tuos, kurie jau išėjo ir paliko nežinios šleifą... ir tik galima nujausti jų pasirinkimo priežastis - kelias i save... tas ėjimas į save... sakysit "poetiška" - galbūt, bet būtent tokios sielos žmonės gan dažnai taip ir išeina, nes sielai augant skauda... prisiminiau vieno gruzino žodžius - "vaikystėje, kai man be paliovos mausdavo kojas, motina sakydavo - tai dėl to, kad tavo kaulai auga, - bet kodėl ji niekad nesakė, jog labiausiai skauda tuomet, kai auga siela..." tas skausmas yra žudantis, kaip bebutu gaila

11878. lietuvis2004-01-26 11:19
Ne, na negaliu susilaikyti paskaites tokius.... apsurdiškus minuso komentarus ! Minuse, sena išmintis teigia, kad geriaus paskaityti kitus, nei pačiam rašyti nesamones. Visų pirmą savižudybes romantizuoja paliegusios psichikos asmenys. Savižudybė yra dekadentizmo aktas, protestas, kerštas... Silpnavalis, taip taip silpnavalis, nebesugebantis susitvarkyti su savimi, įskaudintas, nesuprastas žmogus ryžtasi šiam žingsniui tam, kad atkeršytų, įskaudintų kitus. Žinoma, daug kaltės tenka mums, kurie abejingai nekreipia dėmesio į nusivylusį artimą. Minuso žavėjimasis "išminčių" teiginiais - žmogus viską išbandai, pasieki ir belieka neva tai vienas vyriškas dalykas - nusižudyt, rodo, kad tamstos vertybės susiformavusios ne visiškai teisingai, nors tai aišku yra subjektyvu. satanistai ir žmonės.

11889. -2004-01-26 16:16
nieko tokio, lietuvi, nei aš žaviuosi, nei aš garbinu savižudžius, o laikraštis ir tai, ką mes čia darom(va rašom anoniminius pamintijimus)irgi yra dekadansas, protestas...ir mano kalba buvo visai ne apie nūdienos demokratijos nubukintus savižudžius, o apie visai kitą žmonių tipą, labai retą, tokį, koks aprašytas kad ir hesės stepių vilke, o galų gale,juk kiekvienas iš mūsų ne kartą esam nors minties krašteliu užmatę savižudybę, ir jei iš to padarėm pąsamonės klodą nereiškia, jog pasielgėm geriau nei tie, kurie sąmoningai tokią galimybę išmatavo, kas siela, kas ir visa būtim. linkiu, jums, kurių vertybės "susiformavusios teisingai", išmokti ir mąstyti, bei skaityti (viską išbando-kur taip pasakiau?).

11891. -2004-01-26 16:28
i`ve seen his kissed a shining sun his heart then full his eys then saw... now moon has layed his death on him he sees no more he dies within he scares to touch he scares to kiss a true my friend became a stiff

11897. suicidinis synartas2004-01-26 22:52
šikniau (Artūrai iš Vilniaus/11862/) - Aš ne iš ŠMS, Aš iš Media Instituto.

11903. ziema2004-01-27 09:17
labai jus suprantu, gerbiams bruksneli:) bet visgi-man labai gaila savizudziu ir man labai bjauru savizudybe kaip estetiskai ji bebutu atlikta ir del kokiu tik tikslu. esu apie tai galvojusi, pritariu mintims, kad tokiu stepiu vilku visuomene nemegsta, nes dabar tik ir tekalbama apie komunikacija ir t. t. didejanciame vienatviu lauke, taciau, visgi, is savo patirties galiu pasakyti- tai visiskas pralaimejimas ir keliu priezasciu neigiamu susikaupimas, kai pats negali isspresti, kai visko perdaug ir jau nesuimi, todel reikia VISKA padaryt visgi einant ne nuo zmoniu, o i zmones, netgi jei nepasiseks karta kita, reikia prasyti pagalbos, taip, prip[azinti, kad blogai ir prasyti. Ir dar labai gerai perkratyti save-ar nera perdaug egoizmo. iskelt sau klausima-ar vertas tas ir tas zmogus, kad verktu man padarius tai.Apie kitus pagalvoti reikia, del ju gyventi. Kai tik gniauzi savo ego i kumsteli, tai ir pasaulis iki jo susiaureja ir tada nieko kito nebelieka. Gyvastis neatsiranda siaip sau, netgi zole ne siaip sau zaliuoja-taip reikia, vadinasi, reikia buti, jei jau gimei ir geriau kazkaip tas dienas padaryti grazesnes, kas is tavo puses imanoma padaryti. Nori demesio, svelnumo, meiles? neturi to? eik ir kitam duok tai, pabandyk, o gal patiks duoti...

11906. lietuvis - minusui2004-01-27 09:54
Tamstai paiam reiktų žinoti ką rašai, o jau tada kaltinti kitus neraštingumu. Čia parašei : "... žmogus staiga supranta, kad viską(ne ta prasme, kad ir į šulinį šoko, ir ant galvos išmoko vaikščiot) patyrė..." Ir tai yra man žinomi plepalai. Samurajais ir jų išmintim gali žavėtis tik tokie nesusitupėję paugliai kaip tamsta. Paklausk eilinio japono inteligento, ką jis mano apie samurajus, jų kodeksus ir visą panašų bullshitą...

11908. kava Ziemai2004-01-27 10:57
sauniai parasei, galeciau pasirasyti:)

11918. +2004-01-27 13:17
viena shvelni, kitas-piktas,o trechiam jau pabodo shis flirtas(mano kaime,anei tavo, lietuvaiti, inteligentishki japonai negyvena,o nuo lietuvishkų inteligentų vemt verchia čia čia čia, o apie nesusitupejimą, tai gi aš ne daržovė, kad susitupėčiau, žmogau, stipriavali tu, būties puošmena, nihiliste, dekok ir džiaukis, ir savižudžiui leisk būti,amen) o aš eisiu :7o~

11920. /`\2004-01-27 13:26
na,pliuse, tu čia visai nusišneki, taigi nusistovėt reiškia atrast save, savo tapatumą, per kitą, tad ir žudyt save, reiškia žudyt Kitą; nusistovėt ir reiškia pamilt, ką a.šliogeris kažkadaise pavadino filotopija, vietos meile, aplinkinių daiktų ir mirtingųjų meile.

11923. Noja :-) 2004-01-27 14:09
ats i 11589, arba minusui :) Mūsų visuomenėje vienatvei nėra vietos???? Kur tamsta gyveni??? Gal nesi iš šios planetos??? Pati baisiausia vienatvė yra tarp žmonių, kai žiūri į akis, vien trokštančias patenkinti savo aistras, įgeidžius... Žmonės pamiršo kas yra meilė. Ir tikrai jau, tikrai, savižudžiai nemyli net saves. Pavargau gyventi, - sako daugelis. O ar atėjai paklausti žmogaus, kurį vadini draugu, ar jis nepavargo... Nepavargo prikėlinėti tavęs, gyvo lavono, gyvenimui... Baimė gyventi, baimė mylėti, baimė nepritapti, baimė blogos nuomonės, baimė neišgarsėti, baimė netekti garantijų... Vien tik baimė... Tikras kovotojas kovoja iki galo... O galas ateina pats, vienokiu ar kitokiu būdu... Išgyventi mylimo žmogaus mirtį, tikriausiai, yra pati negailestingiausia lemtis,... O mirtis..., taip, ji tėra tik vartai...

11925. ziema2004-01-27 14:23
taip, Noja, gyvenimo kartais baisiau nei mirties, ji bent skaidri kazkokia, paprasta, aiski, o su gyvenimu sunkiau-nieko nezinai apie rytoju. bet verta pabandyti paziureti, o gal kas nors, nors mazas milimetras pajudes gerumo ir meiles link, jei As ir Tu pasistengsim, a? Man labai idomu, ar mano mergaite studijuos daile visdelto ar ne, labai idomu, ar as iveiksiu savo kai kuriuos trukumus, su kuriais kovoju, idomu, ar tikrai jau tokios bus grazios tulpes, kurias naujos veisles sodinau rudeni. taigi-juk idomu:))

11926. prashalaitis2004-01-27 14:35
įpulsiu į nuomonių verpetą ir tarsiu: taigi, tau,minuse, mintys apie savižudybe vien tik iš teorines puses lenda,ir ar nebus paradoksalu, juk tai, kas kitus skatino spresti gyvenimo mįslę(mirtis)[tavo minėti cioranas, nyčė, kamiu, ar net nervalis, kurio nepaminėjai, gyveno ir kažką sukūrė, paliko, taip nugalėdami save, o tu minti vieninteliu stabu-mirtim]- tau rodos kaip atsakymas, bet mirtis yra klausimas,shtai taip tu tampi tuo "demokratijos nubukintu.."ne, ne, ne savižudžiu, o nekrofagu, tu minti kitų mirtim.šlykštu.

11929. -kvadratu2004-01-27 14:53
ish tikro esu ne ish shios planetos, nes Tu esi moteris,ir tavo planeta Kitur, vienatvė sociume ir vienatvė savam kosmose yra skirtingi dalykai:shiam pasauly nėra vietos statymui, jis pergrūstas, būtis nebeshviechia, shio pasaulio yra karalystė, o kur yra būtis? prashalaichiui:o kas yra kuryba? ash tarsiu kaip cioranas-gerbk kito pasirinkimą, net jei jis renkas mirtį, savo mirtį,Savo, suprask, nes aš ir yra ego, niekas kitas. nėra jokio galo, kuris ateina, yra tik žmogus, daiktas, kuris ceases to be. įdomu?-plepalai. yra tik viena galimybė-žmogus, ir jokia baimių daugiskaita chia nieko nereishkia. ash gerbiu savižudžius hemingvėjų, van gogą, stefaną cveigą kaip gerbiu ir Jus, gyvieji, net, jei jūsų buvimas kvepia Nieku. išeiti, kai ateina laikas, štai kur menas.

11930. x2004-01-27 15:11
tariates esas menininkas, minuse ar kvadrate, kaip ten Jus? mirti-menas? gal geriau gyventi menas

11933. pliusui2004-01-27 15:30
8======D O-:

11945. -2004-01-27 17:12
ash dar neishejau, be to, gyventi menas, bet, kaip ir mene,gyvenime pabaiga svarbu. neduo, dieve, būt menininku...

11946. to 119332004-01-27 17:19
O-: savo

11947. pacientas2004-01-27 17:37
kitados esu bandęs save nudobti. Deja, dėl techninių kliūčių nepavyko. Po to dažnai baisėdamasis savimi pagalvodavau, kad būčiau nužudęs gyvastį, kuri pati neturėjo absoliučiai jokių šansų gintis. Praėjo keli dešimtmečiai ir priežastis mirti, virto priežastimi gyventi. Teko jau "po viskam nukabinti" ir kelis pakaruoklius. Tad patikėkit, visai nėra noro apie tai mandrai šnekėti, remtis autoritetais, cituoti angliškai.

11950. -2004-01-27 18:24
Praėjo keli dešimtmečiai ir priežastis mirti, virto priežastimi gyventi? taigi ne apie tokia savižudybę kalbėjau, ne iš nevilties. atsiprašau, jei ką įžeidžiau, būkit.

11959. kava2004-01-28 00:03
vadinasi, jei savizudybe graziai suplanuota, tai ji ne tik pateisinama, bet dar ir turi buti gerbiama, ja reikia zavetis??? Jau atleiskit.... kad ir koks talentingas butu savo noru isejes zmogus, bet sis paskutinis, kad ir tobulai suplanuotas jo zingsnis, mano galva, gali buti vertinamas tik kaip nevykes(svelniai kalbant) pasirinkimas, lemtinga klaida

11961. kavai2004-01-28 01:56
kodėl?kodėl žmogus, įvykdęs tai, ką norėjo, negali išeiti?kodėl tas sprendimas nevykęs? kodėl klaida?

11971. lietuvis - minusui2004-01-28 09:26
Kodėl... kodėl !!! Ar tu apsimeti idiotu ar ištiesų toks esi ? Visų pirma todėl, kad tai yra labai egoistiška. O jei tamsta esi žmogus visiškai be ryšių, ir tavo pasitraukimas liks nepastebėtas, tai vis tiek reikia pagalvoti ir apie estetinę pusę. Koks skirtumas ar kitą nužudai ar save ? Yra šlykštu apie tai net rašyti. Sveikam žmogui tokios mintys į galvą neateina. Kai paskaitau, kad štai koks drąsus, ištikimas, mokantis mylėti vyras - nusižudė dėl nelaimingos meilės moteriai, tikras didvyris... Nė velnio !!! Nusižudė dėl liguisto savimyliškumo, kuris dažniausiai suleidžia šaknis vaikystėje. Tokie didžiavyriavyriai pirmosiomis fronto dienomis pridėję į kelnes suleisdavo sau kulką į kaktą. Tik kaži kodėl nieks už tai jiems medalių nekabindavo posmertno. Tamstos komentarai parodo, kad esate visiškas paliegėlis ir labai derėtų susirūpinti savo dvasios sveikata.

11979. kava2004-01-28 11:02
Lietuvi, bent cia su Tavim sutinku:)

11981. kava to 119612004-01-28 11:07
argi patys suplanuojam savo atejima i si pasauli?- tai kodel isivaizduojam, kad geriausia, kaip galim uzbaigt gyvenimeli - iseit is jo savo noru? savotiska didybes manijos israiska?:))

11986. -2004-01-28 12:36
visų pirma.ne tau, lietuvi, spręst apie mano sveikatą.antra. nužudyti ir nužudyti kitą yra du dideliai skirtingi dalykai.trečia.jei tavo patirtis, tau draudžia apie ką nors mąstyti, tai ir tylėk. ketvirta. savo frontus aš turėjau ir į kelnes nepridėjau.penkta.štai būtent čia estetika ir pakiša koją-yra bjaurumo estetika,jei jau taip.šešta. labai būtų įdomu sutikti žmogų be ego.septinta. tik mirties, ir tik mirties, dėka, taip taip dėka, gyvenimas gali būt gražus. aštunta.(kavai) kas gedi mirusio, tas turi gedėti ir negimusio. devinta. savotishka-būtent, pati sąžiningiausia. dešimta. visi gulsim vienoj linijoj, bet savižudžiai dar atgulės sociopsichologistinės mėsmalės priimamajam.

11989. lietuvis - minusui2004-01-28 13:46
Tamsta esi šiuolaikinis don kichotas. Prieš ką protestuoji ? Taip, mano patirtis sako, kad apie vėjo malūnus, kaip apie potencialius priešus, neverta mąstyti. Ne man žinoma ir spręst apie tamstos sveikatą, tavo monologai jau tai padarė. Mirties dėka gyvenimo grožis tik apkarsta, arba tamstos grožio supratimas apsiriboja antkapių įvairove. Mano gyvenimo grožio supratimas apima šiek tiek kitas sritis nei tamstos. Ir apskritai tuščia ta mūsų diskusija. Siūlau, pasibučiuoti ir toliau tęsti savo kelionę. O jei tau, minuse, reikia pagalbos tai taip ir pasakyk tiesiai, juk negalim mes tau taikyti grupinės psichoterapijos seansą 20 val per parą ir dar virtualiai.

11990. lietuvis - kavai2004-01-28 13:48
O aš tau visiškai pritariu :)))

11995. -+2004-01-28 16:04
shtai ka ash niekinu "mes". dievas("mes"-tad kas chia didybės manija sirguliuoja?) neturi grozhio supratimo, nes jis nemirtingas. jei atimi ish zhmogaus laisvę pabaigti gyvenimą savo valia, tai tu niekini jo laisvę. o tas "argi patys suplanuojam savo atejima i si pasauli?- tai kodel isivaizduojam, kad geriausia, kaip galim uzbaigt gyvenimeli - iseit is jo savo noru? "tai chia kosmopolitan lygio plepalai, nes:jei mano atejimą suplanavo tėvai, tai negi jie turi teisę mane žudyt?o gal jūs apie dievo planus kalbat:tai shtai, jei ash įeinu į dievo planus, tai į juos įeina ir mano pasirinkimai. argument refused. ačiū, man pagalbos nereikia. ir mano grožio suvokimas, spėju, ne per daugiausiai ir nuo "tamstos", lietuvi, skiriasi. mirtis nėra vėjo malūnas. nemirtingumas juo yra. man tikrai plastikinė gėlė nėra graži, o shtai pavasario pabaigos pakalnutė...buchiuokitės tarpusavy.;)

11999. ziema2004-01-28 16:30
o pas mane narcizai ant palanges jau zydes greit, ne, negaliu zudytis:))kazkaip butu geda nepalaukt, nepaziuret, kaip jie susidoros su augimo kanciomis:))

12000. Stebuklas2004-01-28 17:05
Geles prazysta dar pries prazysdamos.

12003. oras2004-01-28 18:37
Barsukas apsiverte ant kito sono ir toliau sau knarkia, hrrrrr.

12005. ->120002004-01-28 20:28
Dar

12006. Pavasario vėjas2004-01-28 21:16
,,gyvenimas yra gražus"-nepamirškime to.

12007. Sodininko pasergejimas2004-01-28 21:41
Kur pazvelgtum - aplinkui zmoniu mintys, igave pavidalus. Jos atsiranda, ir ... auga.

12011. hm2004-01-29 00:46
gyvenimas ne visuomet gražus, bet gražiau yra, jei nors siek tiek imanoma - gyventi, nejucia gali uzgyventi ir graziu dalyku, o jei dar sugyventi pavyksta, tai is vis, oi, viskas cia del menulio.

12013. xX2004-01-29 00:56
Mėnulis daug ko nejaučia, bet dėl to jis nekaltas. Žmogus atsirado ne dėl mėnulio, mėnulis atsirado ne dėl žmogaus. Bet jie tapo kaimynais, visai atsitiktinai. Susitiko ir nežino, kaip pasisveikinti. Taip, kad nereikėtų išsiskirti. Nes jau nebegalima išsiskirti.

12014. Artūras iš Vilniaus xX`ui2004-01-29 01:24
vy o čiom gerbiamasis.
Taškas tiesa pasakius nėra panašus į Mėnulį jis juodas ir nė pas jokį menininką nešvietė.

12015. žiema2004-01-29 08:06
labas kompany, ar visi gyvi? nieks nepasitrauke is gyvenimo. nesitraukit, juk visai nebogai yra, toks minkštas oras, tiek sniego, organizuojamės su slidėmis, a? kokia vieta labiausiai tiktų? gal kleboniškis, ten mano draugai lekia..o šiaip-geros dienos, geriu savąją tradicinę kavą ir sveikunu Jus:))

12027. kava to 119952004-01-29 12:42
dziaugiuosi, kad po visu samurajisku isvedziojimu (idomu, ar jie isteis artimi jusu dusiai?), sunumeruotu minciu kratinio (ar jis turejo pritrenkti mus jusu kompetencija?) ir isreikstos paniekos zodziui (ar savokai) `mes` - vis delto nugalejo prisiminimai apie pakalnutes...:)) mirtingi mes, visi mirtingi, bet ar del to turetume maziau dziaugtis mus supanciu nuostabiu pasauliu? Gyvenimas tikrai yra grazus - ir ta grozi kuriame mes patys:)) tai gyvenkime ir dziaukimes:))

12037. -- - ---2004-01-29 14:08
ne, nesupratai, tu, kavut, manęs. jokie ten išvedžiojimai. ir mirtį ne ton vieton kišat. ir nieks čia jūsų netranko. o grozhio nei jūs patys, nei aš pats nekuriam. stipri pakalnučių arbata gali užmušti žmogų.

12038. x2004-01-29 14:15
kava, leisk tu tam minusui numirt, ar ka. jei taip nori. klausyk, minuse, gal tau reik pagalbos, na , galima gi kazka sugalvoti, nesedek vienas ir negalvok apie mirti, paziurek bent cia -kiek linksmu ir protingu paneliu, negi nematai, sakyk-kuo galima butu tau padeti?

12039. viso2004-01-29 15:00
nei aš vienas sėdžiu, nei man tavo pagalbos reikia. kai užaugsi, tai ir pakalbėsim. pusgalvių kompanija.

12040. x2004-01-29 15:22
neįsižeisk, aš nuoširdžiai, pats lipau iš duobės gan sunkiai.jei noretum, galiu parasyt savo emaila. man 40 metu

12045. viso antrąkart2004-01-29 17:37
aš ne duobėj, o ant kalno.

12049. nereikia2004-01-29 19:33
Ant kalno - tai Naujamiestis

12051. kurmis2004-01-29 19:43
Berods, pats laikas užkąsti

12052. varna2004-01-29 19:45
Žudosi tik bailiai ir jiems ne vieta šitam puikiam Pasauly. O šiaip apie savižudybę niekas nėra taikliau ir šlykščiau pasakęs už Kamiu - "gyvenimas nevertas savižudybės". Na, ar to negana tiems, kurie "myli" gyvenimą? Tai tegu eina peklon! O aš, žiemužė, slidinėsiu Sapieginėj. Nors ir nekenčiu to daryti. Tai gal ir neslidinėsiu.

12054. ziema varnai2004-01-29 20:15
kazkaip isivaizdavau, kad tu, varna, ne Lietuvoj gyveni..smagu, jei esi ne taip toli;)as tai tikrai megstu slidineti, net nezinau kodel, juk regis nieko ten tokio.Nuo kalnu nesileidziu, mat karta sulauziau geras slides, tai bijau, bet siaip ciuoziu sau pakrumem ir man gerai. ir dar man patinka begiojimas.manau, kad slidineti ir begioti ar greitai vaikscioti yra labai smagu-dirba visi raumenys, sirdis, sukaisti, uch, smagu ir tas sportas nieko nekainuoja , na, pvz.man nepatinka dirbti su tais prietaisais salej, brrr...aplink visi lyg darba dirba i sienas ziudedami, ne, ne, smagiau kazka gyvo, lauke...taigi-netingek ir slidinek, ot taip;))

12058. žiemai nuo varnos2004-01-29 21:06
Įsivaizdavai teisingai. Gyvenau. Dabar gyvenu vėl kitaip. Kitaip - tai nei geriau, nei blogiau. bet tai geriau nei bėgioti - brr kaip nekenčiu bėgiojimo. kažkoks šmėklų vaikymasis.

12059. ziema varnai2004-01-29 21:16
:)) ir nebegiok.o man patinka:))ypac anksti ryte pavasari.

12061. žiemai nuo varnos2004-01-29 21:33
Ryte pavasarį? Žymiai mieliau atsibusti merginos glėbyje... nebegiojančios. Fui koks banalus esu. matyt žiema...

12064. ziema varnai2004-01-29 21:53
bandau isivaizdoti, kaip atrodytum begiojancios merginos glebyje, ji bega ir Tu jos gleby ar po pazascia.......kaip linksma:)) dar ziema, begiot negalima, bo koja isinarinsi, varna, sparna nuslausi:)labanakt

12066. varnai zhiemai humoristams2004-01-30 00:49
cha cha cha cha!

12067. trečią kart viso2004-01-30 00:53
skaityk kamiu jungtuves ir junk, junk minteles, suk ratukus, shopenhauerį pakalbink, čiuožk ir bėk nuo savo `mėgstu ir ne`, daržoviautojau

12068. ziema to 120672004-01-30 07:57
mesk tu tuos filosofus, jie tau galva susuko.ir nesakyk viso, geriau uzeik kartais, pasakyk kaip sekas. Dabar tau atrodo, kad taip viskas beprasmiska, bet tik dabar, pakentek kiek, pamatysi-bus kitaip, tikrai. Dabar isiciklinai tik i tas mintis ir suki vis ratuku, ratuku, isspirk save ir nueik pas gydytoja, blogiau gi nebus, o gali buti geriau, ar ne? nueik pas psichologa, pasisnekesit, juk nieko neprarasi.kitu nesmerk, ir tu darzoviautoju taip pat, kiekvienas gyvena kaip ismano-na, kas gi tau sake, kad darzoviautojai blogi, bent jau nekenkia kitiem, o tai ir yra labai svarbu-gyvenk ir duok salia esanciam gyventi. Ka nors megti arba ne-gyvo zmogaus jutimai. bet agresija reiktu kazkaip kitaip islieti-pasportuoti,jei tam nera jegu-trenk i siena kumsti, bet kai nieks nemato. nuosirdziai.

12069. x2004-01-30 09:00
Ziema, negailek tu jo. gal jam botago reikia,zodziu nesupranta.

12081. :)2004-01-30 14:45
apie botagą yra vienas smagus: "eini pas moteris? tai nepamirshk botago".

12085. kava to 12037+120452004-01-30 17:28
na, del grozio kurimo - jei Jus ir nekuriat, tai dar nereiskia, kad kiti - irgi ne:)) O siaip tai man idomu, ka vis delto norejot visais savo samprotavimais, citatom ir pavyzdziais pasakyt? Ir kur, pagal Jus turetume ta mirti `kisti`? Kodel taip zavites savizudybe? Kaip ten Jums atrodo nuo to kalno, ant kurio dabar esat?:))

12086. kavai2004-01-30 19:16
taip aš nekuriu ir Jūs tikrai nekuriat, grožis arba yra arba ne, jo nesukursi, gerų geriausiu atveju meno kūrinį - produktą. samprotavimais norėjau apginti savižudžius nuo socialinio ir psichologinio narpliojimo, ir, beje, ne visus savižudžius. mirtis yra žmogaus buvimo dalis ir būtina grožio patirčiai(ne suvokimui), jos(mirties) įsisamonimu ir apmąstymu tampi laisvesnis. nesižaviu savižudybe, kaip nesižaviu ir gyvenimu:tai tėra abstrakcijos, beje, dar kart perskaičiau straipsnį ir atradau tokį tekstą:" Atsistojo vaikino draugas ir kalbėjo apie Jėzų, apie tai, kaip gimdamas dar kartą jis įgijo galimybę suprasti gyvenimo ir mirties prasmę. Jis pasisakė dabar mylįs prarastąjį draugą labiau nei bet kada anksčiau ir žinąs, kad tikrai vėl su juo susitiks Dievo akivaizdoje."štai tiek.o beje, tas, kas ant kalno, tiesiog mėgaujas šviežiu oru.

12087. Artūras iš Vilniaus2004-01-31 00:47
savižudžius ginti yra tas pats, kaip ginti žydus konclageryje - mes neįpareigoti, bet parodyti šiokį tokį dėmesį privalom - visi prisimins - tai aišku kaip dieną, kaip nuėjus į maximą ir gausi duonos nusipirkti. Tik nereikia kariauti - tegu sistema pati nudvesia - tai dirbama labai stipriai ir be mūsų - pvz. Vengrai tvarko dokumentus Šveicarijoje savąjąm "elitui" kaip verslui kuris gavo pinigus "taip vadinamai pažeidžiant sąžiningai konkurencijai - išvertus vagis visur yra vagis" - bet net jie patys supranta, kad tai yra tik experimentai reikia ieškoti kitų sprendimų, labiau skaudžių ir civilizuotų - tai nuspręs XXI amžius. Neskubėkim - XX amžiaus bausmės ne mirtis bet vienatvė. XXI amžiaus didžiausią bausmę turim sugalvoti patys - nes tai mūsų pačių negimę vaikai, kuriuos mes tikrai būtume mylėję ir daug daug daug davę (net muzikantas, cinikas, Mykolas ir t.t.)

12088. kava to 120862004-01-31 00:58
ka gi - aciu uz atviruma. Nelabai suprantu, kodel taip kategoriskai neigiat grozio kurimo galimybe? Beje, atsargiai - megaujantis svieziu oru galima pavojingai apsvaigti:) O siaip tai manyciau, kad ne Jus vienas jauciates esas ant kalno, bet kiekvienas net ir nuo tos pat virsunes mato skirtingus vaizdus:))

12090. labanakt2004-01-31 03:26
artūrui, man sunku jŪsų minti sekti, bet vienatvė ir mirtis yra visų laikų likimas, bent jau tikiuosi, sviezias oras nesvaigina, ramina, o apie grožį, dabar sunku rašyt, esu per daug išgėręs.

12116. jeremferdenas2004-02-01 12:30
mirsiu as ant mylimos papu, isrezes gilia vaga subinej

12118. zenklai :-) 2004-02-01 14:19
karta visai pries mama istinkant insultui, i mano kiema iejo senas aklas alkanas suo ir isitaise prie nenaudojamo garazo duru. Atejo numirti, pagalvojau. Kad jis aklas supratau tik po to, kai nunesusi esti ir lakti pamaciau, kad prie maisto jo nenesa ne tik kojos, bet ir akys neveda. Kita ryta ateivio jau nebebuvo. Po poros dienu, pasibaigus programai ir isjungusi televizoriu, priejau prie lango paziureti i gatve. Gatveje pro parduotuve uz kokio simto metru zingsniavo tas pats suo, sukdamas link kiemu varteliu, ieskodamas iejimo. Kaskart jam priejus pasigirsdavo prie budos priristo kiemo seimininko arsus lojimas ir ateiviui nelikdavo nieko, kaip aklai sukti i gatve ta kryptimi, is kurios nesklido bauginantys garsai. Nieko nematydamas, jis suko ratus nuo saligatvio i gatve, nuo gatves ant saligatvio, kol kazkuria kryptimi ilgiau trukusi tyla patrauke ji i save ir isvede is man matomo rato ...

12119. ženklams nuo varnos2004-02-01 14:59
Kaip tai panašu į mano kaikuriuos pažįstamus... Ir nepažįstamus irgi.

25821. Odeta :-) 2004-12-06 15:26
savižudybė tai bėgimas nuo kažko.

30123. nomand :-) 2005-02-12 22:34
savizudybe - paciu drasiausiu zmoniu issilaisvinimas is kasdienybes... jei visi butume tokie drasus negyventume siame beprasmiskame pasauly... nera pasaulis grazus NERA

33864. marija :-) 2005-05-12 20:03
kapi reijkia nusizudyti???? prasau atrasykite ar galima nusizudyti neskausmingaij??? pasakykite man mano el pastas musekarusia@one.lt

Rodoma versija 24 iš 25 
23:58:54 Jan 16, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba