G. Fernandes. Miręs Kristus |
Tojana Račiūnaitė. Vizijos ir atvaizdai. Basųjų karmelitų palikimas. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. 288 p.
Gal tai knyga apie Lietuvos ir Europos karmelitus, gal apie vaizdo ir vizijos santykį, gal apie Vilniaus šv. Teresės bažnyčią, gal apie baroką Lietuvoje; čia viskas paliesta, apimta ir pateikta iš autorės žiūros taško; kiek pavojingas ėjimas, nes galima lengvai nuklysti į lankas, bet autorė turi stebėtiną kompetenciją šioje srityje. T. y. šiose srityse. Jos kompetencija leidžia kalbėti ir apie karmelitų dvasingumą, ir apie dailę vienodai profesionaliai, su išmanymu ir patraukliai.
Šv. Kryžiaus Jonas ir šv. Teresė mano buvo skaitomi dar sovietmečiu, lenkiški leidimai (lenkų karmelitų inspiruoti) buvo stiprus dvasinės atramos taškas, ypač šv. Jono samprotavimai apie didžiąsias meilės sutemas, naktį, kurią turi pereiti siela, Karmelio kalno vizijos. Žinojau, jog karmelitų Lietuvoje būta, tik maniau, kad jie čia tepasirodė kaip trumpalaikė kultūrinė marginalija, nelabai palikdami pėdsakų. Pasirodo, pėdsakų jie paliko. Įtariu, jie ir taip barokiškame lietuvių mentalitete įspaudė papildomas barokines žymes.
Nuo pradžių matyti, kaip Karmelio vienuolija, savo dvasingumo tradiciją kildinanti iš paties pranašo Elijo ir siejama su konkrečiu ir dvasiškai suprantamu Karmelio kalnu, į Lietuvą atnešė specifinį europietišką ir konkrečiai itališką "dvasingumo stilių". Europai Lietuva priklausė netgi vadinamojo politinio nuosmukio laikotarpiu; ir Abiejų Tautų Respublikoje bent jau dvasiniai dalykai įsispausdavo išsyk ir (beveik) be tarpininkų. Ispaniškas ir itališkas pamaldumas artimi. Kaip pažymi autorė, "šv. Teresės raštai, kaip ir pirmieji basųjų karmelitų misionieriai, mūsų kraštus pasiekė per Italiją. Raštijos kelią atkartojo ir architektūra bei dailė Šv. Teresės bažnyčia statyta pagal Romos Santa Maria della Scala pavyzdinį modelį, o freskos tapytos remiantis romietiškaisiais raižinių ciklais" (p. 8). Italija, anų amžių kultūros etalonas, Lietuvai buvo ranka pasiekiama, ir Ispanijoje įkvėptas judėjimas atsirito per Europą iki Lietuvos labai greitai, anksčiau jėzuitai, o baroko laikotarpiu karmelitai įleido čia savo šaknis aibėje vienuolynų. Didžioji jų dalis, deja, sugriuvę arba paversti cerkvėmis, arba išvis išnykę be pėdsakų, ypač stovėję dabartinėje Baltarusijoje ir pan. Bet Lietuvoje karmelitai paliko pėdsaką. Visų pirma tai Šv. Teresės bažnyčia Vilniuje, bet, ko gero, ne vien architektūra.
Tojana Račiūnaitė savo studijoje stengiasi ne tik nustatyti autorius ir aprašyti paveikslus, kas plačiajai publikai ir kultūros istorijai nėra pritrenkiančiai įdomu; ji meno istoriją regi kaip organišką dvasios istorijos dalį ir veikiau krypsta prie mentalitetų istorijos. "Mentalitetų istorijoje nyksta disciplinų ribos ir griežtų metodų dominavimas, o istorinio smalsumo objektu tampa ne tik kūriniai, bet ir vien sąmonėje egzistavę vaizdiniai, jausmai, taip pat socialinių santykių bei vertybių sistemos. Toks susitelkimas į visuomenės ar jos dalies gyvensenos ir mąstysenos sritis gali istoriškai pagrįsti meno reiškinio kilmę ir prasmingumą jo aplinkoje" (p. 17).
Pirmieji basųjų karmelitų misionieriai |
Orientuojamasi ne į paviršių, o į gelmę, tačiau iš jos paviršius matosi kitaip kaip prasmingas laukas. Kad ir pamokslai, kuriuos matome kaip tekstus, retai pajudinančius ką sąmonėje. Kalbėdama apie karmelitų pamokslininkus XVIIXVIII a. barokiniame Vilniuje autorė randa tikrai įspūdingas scenas, ne tik atsispindinčias Jėzaus kruviną ir negailestingą mirtį vaizduojančiuose paveiksluose, bet ir atskleidžiančias gyvą "publikos reakciją". Plg.: "Dievo bausmės, Paskutinio teismo tema laidotuvių pamoksluose nuskamba kaip dramatiškiausia moralo kulminacija: "Su vieninteliu Dievo akies mirktelėjimu, su vieninteliu Jo valios krustelėjimu sudrebės žemė ir praris nuodėmingus žmones, o vietomis ir ištisus miestus ar nuodėmėmis apkrėstas provincijas". Galima įsivaizduoti, kaip grėsmingai ir jaudinančiai Paskutinio teismo ir pragaro temos skambėdavo kapinėse prie atviro karsto arba jau sutemus blausiai apšviestoje žvakėmis bažnyčioje, kurioje "ceremonijos dalyviai kartais balsu suvaitodavo, sušukdavo: "Pasigailėk!", "Pagalbos!", kartais suaimanuodavo ar net apalpdavo, ir pamokslininkai turėdavo pertraukti pamokslą, kad nuramintų minią" (p. 79).
Gyvas vaizdas ir išsyk mes perimti barokinės jausenos. Tokių žavių įžvalgų mūsų kultūros istorijoje maža. Čia galima regėti, tiesiog regėti realybės vaizdą.
Karmelitų vienuolijos užsiėmė ir karitatyvine, ir misijine veikla, ir išlaikydavo studentus (tarkime, medicinos). Pati karmelitų regula buvo griežta, be to, kandidatus atsijodavo ir gana griežti išankstiniai reikalavimai. Įdomiai nuskamba vienas iš jų jau vienuolyne vyresnysis per egzaminą turėdavo išsiaiškinti ne tik tai, ar kandidatas nėra užsispyręs ir ar turi pakankamos vienuolyno gyvenimui ištvermės, bet pirmiausia tai, ar jis "nėra melancholikas" (p. 70). Mat manyta, jog melancholija tai velnio darbas, ir melancholikų vengta visoje Europoje. Iki romantizmo, kai triumfavo melancholikai, ir iki mūsų depresijų buvo toloka.
Įdomus karmelitų "paprastumo" dailėje poreikis. Tačiau tas paprastumas labai savitas. Vienas karmelitiškojo meno ir drauge pamaldumo įsikūnijimų šv. Kryžiaus Jono "Nukryžiuotojo" piešinys. Tai mažas ovalus paveikslėlis, vaizduojantis Kristaus kančios ir nužeminimo apogėjų (p. 126). Nukryžiuotasis paveikslėlyje pavaizduotas... iš viršaus. Galvoju, kur matyta? Žinoma tai Salvadoro Dalķ Jėzus ant kryžiaus, pavaizduotas tarsi žvelgiant iš viršaus. Štai iš kur siurrealizmas semiasi šio bei to? Ir apskritai, ar nebūtų siurrealizmas baroko tąsa XX a.?
T. Račiūnaitės knyga greičiau vadintina veikalu. Galingas darbas, aibė iliustracijų, palyginimų, puikiai perteiktas barokinis mentalitetas, Lietuvos karmelitų ir apskritai barokinės dailės europinis kontekstas žvilgsnis į epochą toks motyvuotas ir stiprus, kad leidžia basųjų karmelitų palikimą pamatyti tarsi transliuojamą interneto kamera. Tiesiogiai. Live.
ATĖNAI
Lietuva internete
