ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-24 nr. 685

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Laikinieji dariniai (15) • VYGANTAS VAREIKIS. Kapitalo Capital* (20) • DEBORA VAARANDI. Turdus musicus* (7) • MERRILL JOAN GERBER. Mano savižudybės (79) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Europinė studija (12) • ANTANAS SEREDA. Raitas šventasis (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (18) • SIMONA MAKSELIENĖ. Egzaltacijos sutramdymas (28) • JURGIS KUNČINAS. Aprašytas gyvenimas (6) • KĘSTUTIS PULOKAS. Baltijos jūroje esama Alandų salų (15) • DAINIUS ELERTAS. Klaipėdos sakralinio kraštovaizdžio kaita (1945–1977) (6) • SAULIUS MACAITIS. "Svetimi"ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Autobuse (28) • JONAS SERAPINAS. Mano (10) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIV) (5) • mano laiškas jums (70) •

Aprašytas gyvenimas

Prioritaire / Imprimé à taxe réduite

JURGIS KUNČINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jurgio Kunčino piešinys

Tęsinys. Pradžia Nr. 684

IV

Kariuomenėje skaičiau (rusiškai) vieną Heinricho Böllio apsakymą, Erzählung. Rusai buvo pavadinę jį povest’. Man nepatinka lietuviškas terminas apysaka, nors mūsų apysakininkai prirašę (kitados) kupetas puikių apsakymų, kuriuos vien dėl nemažos apimties (rusų pavyzdžiu) vadino apysakomis. Dabar tai būtų mažasis romanas, gal netgi ne mažasis. Ta apysaka vadinosi tikrai ne "Entfernung von der Truppe" (rus. "Samovolnaja otlučka", liet. – "Pasišalinimas iš dalinio"), kurią vėliau išverčiau "Baltoms lankoms". Kariuomenėje tokius fokusus visi vadino striukai – samovolka. Vienas kareivis, menu, grįžo iš atostogų Sibire, pavėlavęs beveik mėnesį. Visi buvo įsitikinę, kad jį teis. Tas kareivis buvo tykus, be galo sumanus štabo radistas, pirmos klasės specialistas ar net Master. Jį, žinoma, areštavo, patupdė į hauptvachtą, bet po trijų dienų jis, tylesnis, tiesa, už žolę, vėl triūsė štabe. O kitas, seržantas, blatnas toks, Seremūcha, turėjo kaime mergą. Lankė ją kasnakt, visi žinojo ir tylėjo. Seremūcha už mėnesio ar dviejų baigė tarnybą, rengėsi ženytis ir išsivežti tą gudų mergą į Donecką, rodos. Tik šit, grįžtantį iš samovolkos, paryčiais jį, pakaušusį, aišku, norėjo sučiupti toks služaka kapitonas. Seremūcha, kvailys, paleido kumščius, uždėjo kapitonui porą mėlynių ir gavo du metu disbato. Mūsų seržantas Oškadiorovas ėjo žiūrėt, kaip jam viešai plėšia antpečius. Eilinių ten neleido, bet aš ir šiaip būčiau nėjęs. Mačiau tik kaip Seremūchą su konvojumi iki teismo vesdino į valgyklą. Per savaitę iš atleto liko pilkas šešėlis. Kaip jam toliau sekėsi, nieko nežinau.

Böllis irgi buvo kareivis, vermachto eilinis. Kariavo Prancūzijoje, Rusijoje. Viename romane vis mini herojų, sudegusį tanke "tarp Zaporožės ir Dniepropetrovsko". 1984 metais, tranzuodamas iš Feodosijos į Lietuvą, tarp Zaporožės ir Dniepropetrovsko nakvojau kukurūzų plantacijoje. Burbuolės jau buvo valgomos. Tik ryte pastebėjau, kad laukas rimtai saugomas. Išgirdau šuns lojimą, balsus, o išėjęs į plentą išvydau nutolstančius du jaunus vyrus su berdankėmis. Paplentėje stovėjo įbesta fanerinė lentelė su užrašu mėlynom raidėm: "Pole imeni Mariny Delikatnoj, gerojini soctruda". Abu miestai – Zaporožė ir Dniepropetrovskas – man pasirodė klaikūs. Bet gal tik todėl, kad buvau nuvargęs, alkanas, o didysis kelias – priešaky. Čia kažkur kariavo ir Heinrichas Böllis, čia degė jo tankistai.

Suku ir suku ratą aplink tą Böllio apysaką. Buvo metai, kai ne vieną Vysockio dainos tekstą mokėjau atmintinai. Kitados buvusi pochabščina jau senokai virto... taip, tikriausiai klasika. Apie karą Ukrainoje Vysockis dainavo taip:

Vsio vperedi, a nyne, za metrom metr,
Idut po Ukraine soldaty grupy "Centr"!
I ne ostonovitsia, i ne smenit’ nogi,
Sijajut naši lica, grochočut sapogi!

Žodžiu, yra pakankamai įrodymų, kad Böllis nieko neprasimanė. Rusiškai toji apysaka vadinosi "Dolina grochotuščich kopyt". Jis parašė ją būdamas keturiasdešimties, 1957 metais. Žinau, mat Böllis buvo vienmetis su mano tėvais, jiems šis sutapimas, aišku, nerūpėjo. Vokiškai toji apysaka vadinasi "Im Tal der donnernden Hufe". Kada nors aš ją vis tiek susirasiu, vien dėl vieno epizodo: grįždamas iš kareiviškų atostogų Reiche, kareivis (neabejoju, kad tai buvo pats Böllis), traukiniui stabtelėjus kažkur Ukrainoje, žiūri pro langą. Pro tvoros plyšį į jį žiūri mergina. Traukinys stovi, niekas nežino, kiek jis dar stovės, o kareivis ir mergina nenuleidžia vienas nuo kito akių. Tai trunka bent kelias minutes. Kai vagonas krusteli, kareivis suvokia: jis jau niekad jos nepamirš.

Tikrai, nepamiršo. Po keliolikos metų parašė. Gal ir aš buvau sutikęs tokių žvilgsnių, kurie ilgam įstrigo. Paskui gailėdavausi nepriėjęs! Bet ilgainiui viskas išbluko, pasimiršo. Taika išlepina žmogų. Žmonės anais laikais, matyt, buvo jautresni, imlesni, patiklesni. Tarkim, 1942 metais. Dabar jie tik fatališki, mitiški, horoskopiški, prikimšti kvailų teorijų. Visiškai nesikliauja nei širdimi, nei nuojauta. Bölliui tada galėjo būti dvidešimt penkeri. Lygiai tiek pat, kiek buvo man tarnaujant rusų aviacijoje, meteorologijos stotyje (karinėje) šalia Minsko.

V

Feodosija, 1989 metai. Buvau čia prieš penkmetį, visai kita proga, visiškai kitomis aplinkybėmis. Tuomet – karštis, tvanka, tingi, kažkokia tiršta Juodoji jūra, triukšmas, į šnerves mušantis rūgtelėjusio alaus kvapas. Skurdūs, sausakimši paplūdimiai, tokie pat autobusai, nesibaigianti eilė prie Aivazovskio muziejaus. Gretimai įsikūręs Kraštotyros muziejus su graikų amforomis ir skitų ietimis – tuštutėlis. Tada nusifotografavau prie žalsvo Aivazovskio biusto – vario dar niekas nevogė, net bronzos.

Dabar atvykau čia su R. Užsikoduoti. Užburti save nuo alkoholio. R. svajoja, kad "užsikoduosiu" visam gyvenimui, iki mirties. Mes apsistoję tvarkingame butelyje pačiame centre. Penki rubliai už parą. Kol kas vaikštau į "įžangines paskaitas", jos savotiškai įdomios. Kol sėdžiu tokioje paskaitoje (jos vyksta begal anksti, bene 7 val. ryto), R. eina prie jūros. Ji svarsto: koduosiuos iki pat mirties ar keleriems metams? Reikia pripažinti: čia jokios prievartos nėra. Priešingai: laisva valia. Iš Lietuvos šįkart esu vienas. Kelialapį pas didįjį ukrainiečių magą Dovženką (nieko bendra su jų kino tėvu) gavau išimties tvarka. Parūpino Ona Grimalauskienė, vėliau vyriausioji (ir geriausia) Lietuvos narkologė. Kiti čia iš Gruzijos, Maskvos, plačiosios Rusijos. Registratūroje pavartė mano raudonąjį pasą. Iš Lietuvos? Tai kaip čia bus? Ką jūs sugalvojot? Gal greitai vieni pas kitus kaip į užsienį važinėsimės? Ir gydytojas (ne, ne Dovženka) linksmai nusišypsojo. Niekas netikėjo, kad gangreit taip iš tikrųjų ir bus.

Burtininkui valdžia buvo skyrusi didžiulę, labai prašmatnią, tik nepaprastai nugyventą vilą, kurią kaži koks padišachas kadaise buvo statęs mylimiausiai savo žmonai. Buvau įsidėmėjęs ją dar iš ano vizito. Įsimenanti perdėm rytietiška architektūra ir viskas apleista, sulaužyta, nublukę...

Tais laikais nuo priklausomybės alkoholiui žmogų gydė prievarta, gana brutaliai, rezultatai būdavo visiškai priešingi. O čia, Feodosijon, atvykdavo tik savanoriai. Ir tik tie, kurie gaudavo siuntimą. Pasišnekėjęs su "kolegomis" iš dar tebeegzistuojančios SSRS supratau, kad dažnas rengiasi "koduotis" iki mirties. Jei būtų įmanoma, tai koduotųsi ir visam pomirtiniam gyvenimui. Spindinčios akys, dvasingi veidai. Visi, beje, paženklinti ilgamečio, atkaklaus alkoholio vartojimo. Dažną pacientą lydi motina, draugė, sesuo. Naktį R. klausė: Tai kaip apsisprendei? Aš tik numykiau: Miegam, miegam. R. tolerantė: ji nieko nesakytų, jei "užsiburčiau" kad ir trejiems metams. Vestibiulyje kabo didelis didžiojo mago portretas, medžio raižinys. (Lietuviai tokį būtų išsikalę iš vario skardos, metalo kalyba buvo populiari.) Irgi sudvasintas veidas, ereliškas žvilgsnis. Iš abiejų pusių stendai su išrašytomis Dovženkos sentencijomis apie gėrį, grožį, teisingą gyvenimą. Šitai man jau kelia įtarimą. Nemenką, beje. Paskaitas skaito Dovženkos asistentai. Sukrečianti istorija apie stebuklingai pagijusį bocmaną Fursą (taip, rodos, Fursą), kažkokią Nadią Toržestvenają, kuri patyrusi vyro neištikimybę išgėrė, buvo suparalyžiuota ir nusižudė. Kur nors traukiny, stoties laukiamajame... visai nieko istorijos! Suvokiu: šarlatanas šitas didysis Dovženka, bet kai mane įtempia į jo asistento kabinetą, papurškia į burną kažkokio skystimo (aitraus, tvilkinančio) ir sušunka: "Satana! Smert’, smert’, smert’!", aš visai natūraliai pašiurpstu ir vietoj "suplanuotų" trejų metų pralemenu: "Piat’ let, požaluista". Viskas. Kitas. Per vieną rytą per šimtą naujai gimusių abstinentų. Daugelis tokie paliks... iki mirties. Aš – penkeriems metams. R. manęs laukia krantinėje. Jau prašvito. (Seansas – pusę šešių ryto.) R. tyli, laukia, ką pasakysiu aš. Penkeriems, sakau atsainiai. Ji puola man ant kaklo. Ne, galvoju, kaži kas visgi nutiko. Dabar man niekas neįsiūlytų nė alaus kaušo. Apie degtinę suvis patylėkit. Mudu einam į tuščią (žiema) Aivazovskio galeriją, apžiūrim amforas ir skitų ietigalius, išlenda saulė, miestas pilnas jūreivių, mes geriam kavą "Kafoje" (taip antikos laikais vadinosi Feodosija) ir per Simferopolį važiuojam į Aluštą. Stotyje užkliūvu už gerokai įkaušusio jaunikaičio ir su siaubu atpažįstu: juk tai jis sėdėdavo greta manęs per tas paskaitas! Užsikodavęs visam gyvenimui! Dabar – girtas kaip dūmas, gyvas, mieguistai šypsosi, kiša man butelį. Gerai, kad R. stovi eilėje prie cigarečių ir bandelių. Nieko jai nesakysiu, nedrumsiu. Aš sukrėstas. Visa šalis kalba apie Dovženkos metodą, o štai... Mes troleibusu vykstam į Alupką, per stebuklą gaunam viešbučio kambarį. Beje, tik todėl, kad budėtojos vyras karininkas tarnavo Kaune. Už balkono mėnuo nušviečia kažkurią garsią viršūnę, turbūt Čatyr Dagą. Jei ne, tai Aju Dagą. R. gripuoja, bet laikosi narsiai. Alupkoje kone "atogrąžos". Reide stovi baltas garlaivis – "Marite Melnikaite". R. rašo atviruką į VDR nepažįstamajam Uwei T. Aš rūkau Zolotoj pliaž cigaretę ir mąstau: Tai ką? Penkerius metus teks kęsti šitokią baisią apgavystę? Penkerius? Bet nieko, iškenčiau. Būtų gera dar kada nors atsikliūti Feodosijoje, ji ir Kafa.

VI

Gal 1997-aisiais Eimuntas N. atsivedė pas mane į Žvėryną ekstravagantišką teatro kritikę iš Berlyno Barbarą H. Dar nebuvau įsivedęs vandens, B. H. neturėjo kur nusiplauti rankų. Bet ji buvo gyvenusi Rusijoje. Vis dėlto kalbėjomės vokiškai, nors E. N. juokais reikalavo govorit’ na jezyke Lenina. Vokiško teatro reikalai man nelabai rūpėjo. Visgi užsiminiau, kad prieš daugel metų vienas lietuvių teatras sėkmingai rodė Wolfgango Borcherto pjesę "Lauke, už durų". Kad to spektaklio veržėsi žiūrėti maskvėnai ir ne tik jie. Na taip, pasakė B. H., suprantama. Neseniai kažkuris Miuncheno teatras irgi dar kartą statė Borchertą. Taip, "Lauke, už durų". Jau kaip komediją! Berlyne toji pati Barbara nusivedė mane į Büchnerio "Dantono mirtį". Brechto teatre. Režisavo Robertas Wilsonas. Wilsonas, kuris už valandą režisūros gauna milijoną, už pusantros – pusantro milijono ir t. t. Preciziškas, motyvuotas, išradingas spektaklis. Fantastiška scenografija. Būrelis prominentų. Bet viskas šalta kaip ledainėje. Anas Borchertas Panevėžyje, bene 1967 metais, mane sukrėtė. Dabar suprantu: tai lėmė daugybė smulkmenų. Drėgna senojo Panevėžio teatro salė, už langelio savo poste matomas Miltinis, po spektaklio pas mus, germanistus, atėjęs nuvargęs D. Banionis su vermachto miline ir Bekmano dujokaukės akiniais. Tuomet ir aš gyvenau Weltschmerzo laikotarpį. Į jį mane buvo įvaręs tas pats Wolfgangas Borchertas. Rašiau kursinį darbą iš vokiečių literatūros. "Asmeninės atsakomybės problema W. Borcherto pjesėje "Lauke, už durų". Darbui vadovavo rafinuota ir inteligentiška Cecilija Gecienė. Paskaičiusi pirmąjį variantą, ji atlaidžiai nusišypsojo: "Gerai. Galit ir toliau rašyti tokiu karščiuojančiu, ekspresyviu stiliumi". Iš Maskvos išsirašiau rororo bild-monographie apie Borchertą. Laukiau gal mėnesį. Knyga galėjau naudotis tik VU bibliotekos bendrojoje skaitykloje. Monografija buvo išleista Hamburge, gimtajame W. B. mieste. Tai irgi darė įspūdį. Universitetas atrodė apšepęs kur kas labiau negu dabar. Skargos kieme po gluosniu rašalą gerdavo Gorkio gatvės kontingentas. Po arkomis, kur nūnai lentos su profesūros vardais. Siausdavo rusiukai. Varpinėje gyveno sena lenkė, lesindavusi balandžius. Jono bažnyčioje trūnijo išmestos knygos ir paukščių maitos. Visą flygelį greta rektorato užėmė spec. skyrius. Tačiau žvelgiant iš perspektyvos anoje universitetinėje atmosferoje būta ne tik graudulio. Būta kvapą gniaužiančio tarpukario išdidumo, tragizmo (dažniau tragikomizmo), perdėto smulkmenų sureikšminimo iš abiejų pusių – visų pakopų sovietinio aktyvo ir iš masės, kurios "išsišokėliai" buvo ir drąsūs, ir lygiai tiek pat naivūs. Asmeninės atsakomybės problema, kurią mano darbelyje privalėjo justi į Hamburgą grįžęs eilinis Bekmanas, dabar prievarta buvo užkraunama mums – prastiems studentams, nebrandiems dėstytojams; rimtai į tą problemą negalėjau tada žiūrėti. Pjesė man patiko, Borcherto proza dar labiau – dabar suvokiu, kad tai buvo pasmerktojo myriop ekspresija. H. Böllis vadino jį savo "dvasios tėvu", tiesa, jau po šio mirties. Borchertas mirė 1947 metų rudenį, man ėjo devintas mėnuo. Atsakomybė buvo vienas bjauriausių sovietų ideologijos terminų – ji buvo brukama visiems: žemdirbiams, rašytojams, žvejams, net gatvių šlavėjams.

Kai C. Gecienė sumanė išvykti į Izraelį, kažkas prisiminė, kad ją reikia pašalinti iš TSKP eilių. Bet už ką? Moteris tvarkingai mokėjo nario mokestį, partinių nuobaudų neturėjo, nebuvo, aišku, aktyvistė, skaičiuojanti, kiek studentų nedalyvavo gegužinėje demonstracijoje ar pan. Niekuo neišsiskyrė iš kitų partiečių, o išmesti ją vis tiek reikėjo. Tada ji pareiškė: Palaukit, draugai, bet juk nuvykusi aš kaipmat įstosiu į Izraelio kompartiją, ten ji irgi nedraudžiama. Manau, kad didžiuma Filologijos fakulteto partiečių širdyje krizeno iš šito spektaklio, o mažuma spjaudė žaliom tulžingom seilėm ir keikė ne tik Gecienę, bet ir visą tarybinę žydiją.

Kelis mano verstus W. Borcherto apsakymus išspausdino "Literatūra ir menas", "Nemunas". Buvau išvertęs jų bent tuziną. Pjesės sėkmė paakino leidyklą (jau "Vagą") išleisti Borcherto kūrybos rinktinę. Čia tilpo ir J. Miltinio bei M. Melėno versta garsioji pjesė, ir šešiolika apsakymų, kurių šešetą išverčiau aš. Patį ilgiausią (ir ekspresyviausią) "Gegužy, gegužy kukavo gegutė" išvertė "senis" Vyt. Petrauskas, kitus Adomas Druktenis, Vytautas Karalius, o vieną – "Virtuvės laikrodį" – Romualdas Lankauskas. Tą apsakymą buvau išvertęs ir aš, bet vedėja Eug. Stravinskienė pasakė: Na, su Lankausku turbūt nesiginčysim? Ką galėjau atsakyti? Apskritai tik Dominykui Urbui, knygos redaktoriui, galėjau dėkoti. Jis mane ir surado ir paskatino toliau versti. Leidykloje daugiau tokių neatsirado. "Vaga" buvo viena, o versti norėjo daug kas. Net LKP CK gensekas Petras Griškevičius, šis "savo malonumui" vertė Julijaną Semionovą.

O Weltschmerzas juk visais laikais panašus. Tuščios kišenės, noras niekam nepaklusti, saldus maudulys dėl menkiausios neteisybės. Gyvenau tada su kolega T. Četrausku pas pani Daszewską Savičiaus 11. Dabar ten švyti Čiurlionio namai. Tuomet niekas nešvytėjo. Sėdėdavau Parodų rūmų kavinukėje arba tokioje "dešrelinėje" šalia "Spalio" kino teatro. Rašiau eiles, eiliuotas pjeses, niekas jų nespausdino. Palydėjęs draugę, iš Liejyklos gatvės Antokolskio gatvele traukdavau į Savičiaus gatvelę. Tik išvydęs Kapsuko statulą ties Dailės muziejumi, atsidusdavau: jau "namie". Ir tada kastetais luošindavo praeivius, apiplėšinėjo. Buvo ir gėjų, bet šie tuomet buvo už įstatymo ribų ir daug kuklesni nei nūnai. Tik kai kažkoks Gerasimenka, nužudęs mylimąją, sukapojo ją į gabalus, užsiuvo maišuose ir paleido plaukti Nerimi, Vyt. Misevičius parašė "šmaikštų" reportažą "Kalba Vilniui". Beje, Gerasimenka buvo mūsų šeimininkės sūnaus Tadeko Daszewskio bičiulis. Sužinojęs, kad žudiką sušaudys, Tadekas jo labai gailėjo. Tokį Vilnių, kokį miniu, aš dar atrandu kildamas stačiaisiais ir labai aukštais laiptais į "Šiaurės Atėnų" mansardą. Net kvapas tualetuose čia tas pats – chlorkalkės, urinas, surūdiję bakeliai, smarsas.

Kartą Vanda Juknaitė pasikvietė mane pas savo studentus į Pedagoginį universitetą buv. partškoloj. Nors tuo metu kaip tik negėriau, honoraro Vanda įteikė plokščią buteliuką "Dainavos". Išpūčiau akis – penktais Nepriklausomybės metais ant auditorijos suolų buvo išlikę metalinės etiketės su užrašais: Komandir vzvoda, Kursant ir t. t. Bet užvis labiausiai mane nustebino pusrūsyje veikiantis bufetas (buvo gal 1999 metai). Pamaniau: jį reikėtų užkonservuoti! Gremėzdiškas kavos aparatas, aliuminio šaukšteliai, roksai, vinegretas, visas sovietmečio, netgi paties gūdžiausio, meniu. Ir su akcentu lietuviškai šnekanti bufetava. Lygiai toks pat reliktas. Kone fiziškai pajutau aną Weltschmerzo laikų maudulį. Tokių inkliuzų beveik nebeliko. Žinoma, senų adresų, kaip ir jaunų dienų, gaila, bet vis mažiau. Prieš dešimt ar penkiolika metų dar virkaudavau dėl savo gimtinės, miesto, kuris galėjo tapti kurortu (prieš karą jau buvo toks bent formaliai tapęs), o virto Mažąja Čikaga. Seniai nebevirkauju – nei naudos, nei dvasinės satisfakcijos. "Rotušės" ten nebenuversi, aikštės nebeatkursi, nušluoto "senamiesčio" neatstatysi. Neprikelsi iš kapų nei savižudės merės Nijolės, kuri kitados buvo davusi potvarkį "išpjauti visas dilgėles, avietojus, pienes ir iškirsti krūmus". Nemiestiškai atrodo, o ir girtuokliams nebebus kur slėptis. Kadaise verčiau Ingeborgos Bachmann novelę "Jugend in einer österreichischen Stadt". Apie savo mirusį Karintijos miestelį ji papasakojo taip įtaigiai ir talentingai, kad šis tapo jos kūrybos gaire. Irgi ta pati nostalgija ir Weltschmerzas. Bet jau vėliau suvokiau, kad žmonės gedi ne dingusių gatvių ir pastatų, ne uždarytų kavinių ar idiotiškai užstatytos dykros, o savo pačių jaunystės, įvykių, kurių, be jų pačių, jau niekas nesugebės pakartoti. Beje, Liejyklos gatvės fragmentas tarp Totorių ir Vilniaus gatvių vis dar toks pats – niūrokas, pasirengęs susmukti į Kačergos vandenis, truputį miręs ir truputėlį pasmirdęs. Bet ateis eilė ir jam.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11819. T.2004-01-25 12:25
Va čia tai memuarai. Pasakyčiau sveikinu, Jurgi, bet nežinau ar išgirsi, nes Tu tik žinai, kaip ten yra, todėl ačiū Rasai. Gai- la, kad neparašei, kaip Gecienė atėjo pas mus ir pani Daševska ją sugėdino žodžiais: "Takaja staraja i tut xodit". Mat manė, kad ji mūsų pana.

11879. Nevilnietis2004-01-26 11:40
Liejyklos gatvelė jau aršiai įgauna naują pavidalą: tam pasitarnavo ir KAMas ir Prezidentūra. Išsikėlė į Pavilnį buvęs garsus pianistas Augustinas M., katalikiško filosofo A.M. atžala. Nujunkomi alaus gėrėjai nuo ant kampo stovinčios "stekliaškės". Ji dabar tik kioskas. o Jurgis gerai "varo". Taip ir matau (ir girdžiu) jį. Trūksta jo dinamizmo literatūriniame gyvenime.

11982. lietuvis2004-01-28 11:11
gal kas žinot kur galima rast tas Heinricho Böllio apysakas ? Suintrigavo autoriu :)

12001. abc :-) 2004-01-28 17:11
"Bet jau vėliau suvokiau, kad žmonės gedi ne dingusių gatvių ir pastatų, ne uždarytų kavinių ar idiotiškai užstatytos dykros, o savo pačių jaunystės, įvykių, kurių, be jų pačių, jau niekas nesugebės pakartoti." Ne tik, ne tik...

12030. cikada2004-01-29 13:31
"Jurgis Kunchinas aptarnaujamas be eiles"-gal shis uzhrashas "bezhdzhionkeje" galejo buti bent shiokia tokia dvasine satisfakcija?

18130. Snow2004-06-12 22:23
Lauke, už durų...

Rodoma versija 24 iš 25 
23:58:50 Jan 16, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba