ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-24 nr. 685

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Laikinieji dariniai (15) • VYGANTAS VAREIKIS. Kapitalo Capital* (20) • DEBORA VAARANDI. Turdus musicus* (7) • MERRILL JOAN GERBER. Mano savižudybės (79) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Europinė studija (12) • ANTANAS SEREDA. Raitas šventasis (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (18) • SIMONA MAKSELIENĖ. Egzaltacijos sutramdymas (28) • JURGIS KUNČINAS. Aprašytas gyvenimas (6) • KĘSTUTIS PULOKAS. Baltijos jūroje esama Alandų salų (15) • DAINIUS ELERTAS. Klaipėdos sakralinio kraštovaizdžio kaita (1945–1977) (6) • SAULIUS MACAITIS. "Svetimi"ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Autobuse (28) • JONAS SERAPINAS. Mano (10) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIV) (5) • mano laiškas jums (70) •

Laikinieji dariniai

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
René Magritte. Pavojingi ryšiai. 1926

Visi dariniai yra laikini, bet ne visi – laikinieji.

I

"We were very tired, we were very merry – / We had gone back and forth all night on the ferry". Bet čia Edna St. Vincent Millay. Tuo tarpu mes tas kelias dienas ir naktis leidome ne kelte (nors jis gal ir kėlė netoliese). Mes jas leidome tiesiog pačiame Tallinne. Tačiau džiaugsmo su nuovargiu ir mums netrūko. Aišku, nemažą dalį tiek to, tiek to tiekė alkoholis. Bet ne tik jis. Tiekė, pavyzdžiui, neapsakomą džiaugsmą pati galimybė sėdėti prie staliuko šalia kavinės kokiame parkutyje ir žiūrėti vieniems į kitus estiškame kontekste. Arba kokia smagi Rimčio G. pastaba apie jų meną. Arba Broniaus L. rečituojama klasiška rusų čiastuška "Прохожу я мимо бани..." Arba... Nuovargį tiekė daug sėdėjimo ir daug vaikščiojimo.

O atvykome mes čia į Talino grafikos trienalę. Ir ne tik pasižiūrėti latvių, estų bei lietuvių naujausios kūrybos. Taip pat atvykome dalyvauti žiuri posėdyje ir iškovoti premiją Mikalojui Povilui Vilučiui. Mūsų ateities planas buvo toks aiškus, kad mums beliko džiūgauti kiekviena tinkama ir netinkama proga. O ypač kai Bronius atrečituodavo iki trečios, o paskui ir iki ketvirtos minėtosios čiastuškos eilučių: "Это мой миленок Ваня/ Шлет воздушный поцелуй!"

Žiuri posėdis įvyko ne pirmąją ir net ne antrąją mūsų atvykimo dieną (aš, kiek prisimenu, net neturėjau jame dalyvauti – tiesiog turėjau "daryti pranešimą" apie lietuvių grafiką). Tad ir pasidžiaugti, ir šiek tiek pavargti buvo laiko... Buvo gražus Talino ruduo.

Mikalojus Povilas Vilutis tapo tų metų Talino grafikos trienalės laureatu. Mūsų džiaugsmas, prieš pasibaigdamas, dar sustiprėjo. Aš džiaugiausi prie stalelio Estijos dailininkų sąjungos kavinėje. Man taip besidžiaugiant, per TV pradėjo transliuoti žinias, kuriose pranešė ir apie ką tik įvykusį žiuri posėdį. Ne tik apie tai: pranešė ir kad laureatu tapo Mikalojus Povilas Vilutis. Ir ne tik pranešė: parodė jo kūrinius...

Tą akimirksnį staiga supratau, kad turiu apkabinti savo draugą Mikalojų Povilą Vilutį. Bet taip pat supratau, kad to padaryti neįmanoma. Tačiau tuoj pat supratau, kad galima apkabinti jo kūrinius. O kai supratau, kad ir šitai neįvykdoma, žaibiškai supratau, kad aš galiu apglėbti televizorių...

Skubiai pakilęs ėmiau tai daryti. Tačiau mano išskėstų rankų delnai ėmė slysti daug didesniu nei televizorius glotniu paviršiumi, o prie jo prisiglaudęs veidas pajuto malonią vėsą. Suvokiau, jog man tepasisekė apkabinti televizoriaus ekrano su Mikalojaus Povilo Vilučio estampu atspindį veidrodinėje kavinės sienoje...

Dievaži, tuomet dar nebuvau girdėjęs, kad Li Po, pasak vienos legendos, nuskendo upėje, girtas mėgindamas apglėbti mėnulio atspindį jos vandenyje.

II

Tuos maždaug tūkstantį kilometrų nuo Kairo iki Asuano važiavome traukiniu. Kartais geležinkelis ėjo pačia derlingo Nilo slėnio ir nevaisingos dykumos riba. Atsidarius kupė duris, pro vieną langą buvo galima kontempliuoti sultingą panilės nendrynų žalumą, o pro kitą – besyvį pilkšvai rudą akmenuotų smėlynų peizažą. Čia ir aiškėjo, kas yra riba: galėjai rinktis vieną gyvenimą iš dviejų – arba graužti minkštas saldžias cukranendres dešinėje, arba misti kietais ir (spėju) karčiais skėriais kairėje. Kai geležinkelis kartu su traukiniu nuo ribos pasitraukdavo, pasirinkimo galimybė likviduodavosi.

Paskui, po truputį grįždami atgal, lankėme tuos luksorus ir karnakus. Tai užtruko ne vieną dieną, todėl tekdavo nakvoti. Nebrangiuose viešbučiuose, žinoma.

Vieną vakarą taisėmės gulti visai dorame dviviečiame trečio aukšto kambarėlyje. Arvydas P. buvo greitesnis už mane ir po keliolikos minučių jau miegojo. O aš dar dėliojau rūšiuodamas daiktus, įspūdžius ir įvykius. Staiga kažkas sušlamėjo. Lyg didžiulė langą ir visą tos pusės sieną dengianti portjera: "And the silken, sad, uncertain rustling of each purple curtain" (dabar jau Edgaras Allanas Poe). Pakėlęs akis pamačiau, kaip dvi stambios pilkos žiurkės leidosi viena paskui kitą žemyn tamsiai raudonos portjeros kraštu. Tarsi perjungtos mano žvilgsnio, jos stabtelėjo, drauge apsisuko ir nubėgo aukštyn. Dabar antroji jau buvo pirmoji.

"Arvydai! – sušukau. – Kelkis, užuolaida laksto žiurkės". "Aš jau miegu", – atsakė Arvydas P.

Aš radau išeitį: miegoti vonioje. Vos jon įžengęs, pamačiau grindyse nustumtas į šoną kanalizacijos groteles. Supratau, pro kur žiurkės įžengė į mūsų kambarį. Apsidžiaugęs grįžau ir, palikęs vonios duris atviras bei krutindamas užuolaidą, mėginau jas iš trečio aukšto grąžinti į požemius. Mano pastangos buvo absoliučiai tuščios. Tad pasiklojau vonią. Groteles grąžinau į vietą ir prislėgiau savo kelioniniu lagaminu. Arvydas P. miegojo. "Gal pavyks nusnūsti ir man, – pagalvojau. – Nors atrodysiu kaip Maratas iš Davido paveikslo". Kruopščiai užsikabinau duris. Nevykusiai pakabintame veidrodyje mačiau tik vonios kojūgalį, tad susitikrinti su neoklasicizmo šedevru negalėjau.

Ramybė netruko nė kiek. Vos man atsigulus, žiurkės ėmė brautis vonion. Jos ryžtingai klebeno duris, kišdamos į plyšį po jomis savo snukučius.

Atsikėliau. Plačiai atidariau vonios duris. Nustūmiau į šalį kanalizacijos groteles. Išsitiesiau šalia miegančio Arvydo P. ir ėmiau laukti. Dvi didelės pilkos žiurkės tai leisdavosi tamsiai raudonos užuolaidos kraštu žemyn, tai, lyg paspaudus klavišą, apsisukdavo ir kildavo aukštyn. Tuomet antroji tapdavo pirmąja. Kurį laiką jos pabūdavo pasislėpusios palubėje.

Grįžau į vonią. Groteles grąžinau į vietą ir prislėgiau savo kelioniniu lagaminu. Arvydas P. miegojo. "Atrodysiu kaip Maratas iš Davido paveikslo", – pagalvojau. Kruopščiai užsikabinau duris. Į plyšį jų apačioje įgrūdau sulenktą plastmasinį kilimėlį. Sutikrinti vaizdo su neoklasicizmo šedevru negalėjau.

Ramybė netruko nė kiek. Žiurkės su didžiuliu pasiryžimu puolė graužti kilimėlį...

Nesikėliau. Paskui atsikėliau. Pakartojau kvietimo grįžti į požemius iš trečiojo aukšto scenarijų. Aktorės irgi pakartojo scenarijų. Bet ne manąjį. Arvydas P. miegojo.

Grįžau į vonią. Grįžau į kambarį, į lovą prie Arvydo P. Paskui vėl grįžau į vonią...

Kai paskutinį sykį buvau grįžęs į lovą, prašvito. Arvydas P. atsimerkė, nusižiovavo. "Kaip miegojai?" – paklausiau. "Puikiai", – atsakė. "Sapnavau, kad tu gulėjai vonioje, – pridūrė. – Buvai velniškai panašus į Maratą Davido paveiksle".

Spėjau pastebėti, kaip žiurkės šmurkštelėjo vonion.

Tą dieną mes lankėme požeminius faraonų ir didikų kapus. Pirmą kartą gyvenime mačiau kelias kvadratines mylias lubų ir sienų tapybos. Lubose dominavo tamsiai mėlyna. Taip, taip. Tuomet aš jau buvau skaitęs, ką Carlas Gustavas Jungas parašė apie Picasso "mėlynąjį periodą": "Taigi pradžioje, "Mėlynuoju periodu", Picasso vis dar kuria vaizduojančiąją tapybą – nakties, mėnesienos ir vandens mėlynė, mirtiška anapusinio Egipto pasaulio mėlynuma. Jis miršta, ir jo siela persikelia anapusybėn".

III

"The woods are lovely, dark and deep. / But I have promises to keep, / And miles to go before I sleep, / And miles to go before I sleep". Tai čia Robertas Frostas. Mano jau cituotas ir pernai. O aš keliavau ne rogėmis, bet pėsčiomis. Ir ne per temstantį prisnigtą mišką, o per mėginantį šviesti aptriušusį vakarinį miestą. Aš ėjau iš viešbučio į Vatikaną per besirengiančią nakčiai Romą: šiltą, tačiau man be jokio deepness ir loveliness. Buvo jau ganėtinai vėlu, ir kelias buvo ganėtinai ilgas. Kai pasiekiau Šv. Petro aikštę, galėjo būti kokia vienuolikta vakaro. Aikštė, kaip ir dera krikščionybės simboliui, pasitiko mane pravertu dvigubų kolonadų glėbiu; tačiau jos viduje tvyrojo nepatraukli prieblanda, o gerokai anksčiau už mane apkabintas Egipto obeliskas atrodė vienišas ir niekam nereikalingas. Juste jutau, kaip tamsoje tarp kolonų šmirinėjo prostitutės: Šventojo Sosto papėdėje buvo sudarinėjami paleistuvystės sandoriai.

Ant kažkelintos laiptų į baziliką pakopos stovėjo išrikiuoti bemaž krūtinę siekiantys barjerai: kelias toliau buvo užkirstas.

Tuomet parimau ant vieno jų ir ėmiau žiūrėti, kaip, išnirusios iš pilko dangaus ir pasvirusios mano pusėn, kojomis liesdamos bazilikos karnizą, į mane žvelgia balkšvos šventųjų statulos. Tai šiek tiek užtruko.

Paskui pajutau, kaip kažkas glustelėjo prie mano kojų. Nutraukęs akistatą su šventaisiais, pasižiūrėjau žemyn.

Tai buvo nedidelė juoda katytė. Atsiradusi iš nežinia kur, ji glaustėsi man apie kojas. Pajutau jai neišmatuojamą simpatiją: niekas visoje Romoje dar nebuvo prigludęs prie mano kojų.

Po kurio laiko katė užšoko ant barjero ir, išrietusi nugarą, praėjo pro pat mano nosį. Negalėjau neperbraukti jos ranka: pažiro kelios kibirkštėlės, ir tiek. O ji greitai dingo tamsoje.

Kai grįžau, Romoje buvo jau visai naktis, net po pusiaunakčio. Tačiau nuošalesnėje gatvelėje vyriškis remontavo sugedusį automobilį. Katė buvo nuteikusi mane bendrauti. Todėl "Hello!" tariau vyriškiui. Jis irgi pažvelgė į mane maloniai. Patrynęs, kaip kad tokiais atvejais daroma, skuduru tepaluotas rankas, pasiteiravo: "Where are you from?" "I am from Lithuania", – atsakiau. "Are you from Beirut?" – stengėsi detalizuoti jis. "Surely", – patvirtinau šiek tiek Petro Cvirkos tarme.

Grįžęs į viešbutį, pasižiūrėjau veidrodin: mano akys tebebuvo mėlynos, o pečius siekiantys plaukai – balti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11832. judam visi2004-01-25 17:18
juda juda kaip nejudės kai aplink taip juda kas su kuo ir kam judina juda laureatai, pats judi ėch,juk juda ir juodi!

11840. Perdazyta kalba2004-01-25 18:32
Puiku, geras stilius. Reikia pagaliau nudraskyti nuo kalbos prasmes ir vaizda dengiancius tapetus. //Sis miskas mielas, tamsus ir gilus/ bet as laikiuos pazado ir / eisiu mylias pries uzmigdamas / mylias nueiti pries uzmiegant (R. Frost)//

11841. Eiline2004-01-25 19:26
blogiau nei bet kada anksciau

11847. Spragos2004-01-25 21:08
Ivertinimas "blogai" - "gerai" yra viena is silpnuju Lietuvos aukstosios visuomenes vietu.

11870. Felicija Bauer2004-01-26 10:48
Vos ne mano mylimasis Kafka, "Pilis".

11881. slogutis2004-01-26 12:53
Velnias, ka tik perskaiciau, bet nieko neprisimenu...

11887. slogučiui2004-01-26 14:30
Nieko keisto, juk susidūrei su "laikinuoju dariniu"

11912. Eugenijus :-) 2004-01-27 11:43
Labai pakele nuotaika! Ypac P. Cvirkos tarme ir ziurkiu "pirma tapo antra". Uzkabinamos reikamos stygos, kad suvirpinti skaitova (;

11913. aiva2004-01-27 11:46
tiesiog skaitau ir džiaugiuosi, kad šis tekstas yra

11917. Gvntj :-) 2004-01-27 12:54
Alisa pasižiūrėjo į veidrodį - jame atsispindėjo ant eglutės kabantis žaisliukas, ant kurio, žaisliukui sujudėjus, švysčiojo žiurkių spragtuku paversto berniuko visai nevaikiška šypsena. Alisa įžengė į veidrodį, o paskui - į žaisliuką, kad apkabintų draugą. Palaimingomis rankomis.

11953. skaitymo malonumas2004-01-27 21:03
šventė :)

11987. supratote? :-( 2004-01-28 12:50
"I understood nothing" Tai čia aš. Mano cituotas jau ne kartą. Tai aš supratau ne iš karto, o supratęs tai akimirksniu supratau, kad tai yra baisu suprasti, o kai tą supranti, joks supratimas tampa neįmanomu, nes apima metafizinis siaubas, kylantis akistatoje su grafomanija. Supratote?

12089. sl2004-01-31 01:12
myliu jus. i wish i was that mirror.

48171. uiuiui2005-12-01 23:24
Tikras kaitymo malonumas.

Rodoma versija 24 iš 25 
23:58:49 Jan 16, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba