Septyniolika brulijonų

Tęsinys. Pradžia Nr. 683

Mirusiųjų tauta

balsas iš duobės – pagal Liudviką J.
– Ei, ei! Jūs ten, lietuviai,
Liaukitės stukalinę!
Smėlys byra man iš dantų...

"Kai aš mažas buvau" (V. Gerulaičio laida).
Apie tai, kas iškirsta iš atminties ir kultūros. Nelikę jokių muzikos įrašų: nei B. Kutavičius, nei S. Geda negalėjo įeiti į Radijo ir televizijos rūmus... Bronius šiandien papasakojo, kas dėjosi po ciklo "Avinuko pėdos" (1968).
Kompozitorių suvažiavimas buvo sustabdytas, kai a. a. Adamkevičius padainavo mano ir Broniaus dainą – ketvirtąją ciklo dalį su žodžiais "antras slibinas raudonas / išlenda iš vandenų..."
Tuometinis kompozitorių "vadas" E. Balsys CK įsakymu išsikvietė Bronių ir ėmė daužyti stalą... Bronius:
– Bet tekstas iš "Nemuno" žurnalo...
– Tai ką! Geda karves nudažo raudonai! O čia slibino negali perdažyti...
Šiek tiek atlyžo.
(Cenzūra palaidojo 40 mūsų gyvenimo metų!)
Ir visai nejuokingas situacijos įvertinimas (Nepriklausomybė!): kol inteligentija ir padoresnieji žmonės aiškinosi, kas "baltas", kas "raudonas", visur į viršų išėjo padugnės.
Padugnių hierarchija – kiekvienam žingsny, kraštas supuvo mūsų akyse. Niekas jo negalės išgelbėti. Keista, kad dar laikosi pavieniai žmonės. Beveik pavieniui.
Nieko nėra baisiau už įtūžį, apėmusį žmones. Karnavalinė laikysena nepadeda jau ir man pačiam.
Mano Tėvo daina. Visos neatsimenu. Jis tarnavo – ulonuos.

Ulonų pulkelis
Kardais nusagstytas,
O mano bernelis
Krauju aptaškytas.

Ulonų pulkelį
Dar į karą veda,
O mano bernelį
Jau į grabą deda.

Kai dainuodavo, nebuvo jokio sentimento!
(Spalvotos sudužusių mašinų skeveldros kubais ir kvadratėliais, stiklo šukės ir kaži kokios atliekos lėkė ties daugiaaukščiais, artimiausioje sankryžoje... Kaip Salvadoro Dalķ paveiksle – ugnis, geležis ir dangaus amžinybė.)
•
O ir Velnią kartais apima begalinis nuovargis.

Kovo 25, pirmadienis

Šiąnakt, pirmą valandą, iš 24 į 25-ąją mirė Nijolė Miliauskaitė. Laidotuvės bus Vilniuje. Prieš tai pašarvota Druskininkuose, paskui, antradienį, Rašytojų sąjungoje.
Iš graudžiųjų detalių.
Vieną ranką jau sunkiai bepakėlė. Sesuo šįryt dar sakė, kad prieš mirtį klausė:
– O iš kur aš imsiu antrą ranką?..
Kai prie jos dvi dienas budėjo G., tai pasakojo – paskui N. jau matydavusi tik savas vizijas.
– Matai, – sako, – žmonės...
– Kur?
– Ant sienos. Ir ko jie nori? Matai, kokia pavardė?
Ir sudėliojo po skiemenį "Bi-ti-nėlis..."
Gal iš vaikystės?
Trys skaudžios netektys: J. Degutytė, J. Vaičiūnaitė, dabar ji... Pusamžio lietuvių turtas. Jeigu čia tinka tas žodis. Bet mūsų kultūros žmonės labai mažai apie jas žino. O ir nesidomi.
Laidotuvės Antakalnio kapinėse trečiadienį.
Kada nors gyvensime netolies.
Visų tų netekčių akivaizdoje: žmonės tėra netikusiai sukonstruotos tuštybės mašinos.
O dar baisiau: kai jos susiduria viena su kita, dūžta, dūžta ir dūžta. Ir besidaužydamos, ir šiaip – vidury baltų dienų, naktim, priešaušriais.
•
Tada, kai mane be galo išvargina (...), griebiuosi utopinės taktikos: kas būtų, jeigu pabandyčiau prisijaukinti varlę? Ar įmanoma užmegzti kontaktą?
Varlės ir žmonės, man regis, įdomiau nei pas Orwellą. Kiek čia vaizduotės ir kiek pamišimo? Kiek žmonių išsigelbėjo apsimetinėjimu? Ilgainiui tatai smogia per kiaušius!
Bekiaušių, t. y. nukvakėlių amžius bus XXI.
Trys aiškaus proto žmonės gali "sutvarkyti" padugnes.
A. a. Justis kaži kokiu būdu "pražiopsojo" Dominikonų bažnyčią. Jinai jam buvo "per didelė".
Žemaitiškas požiūris. Nė vienas žmogus neišvengia pats savęs. Žmogus yra pati didžiausia provincija. Tie, kurie bėga "į pasaulį" – dar didesnė provincija. Esam pasmerkti, t. y. įkalinti savyje. Šitai reikia pripažinti, bet tokiam prisipažinimui žmogus subręsta per penkias ar šešias dešimtis metų.
Justinas mirė 1988-aisiais, buvo gimęs 1922...
Mikutis. Iš Kretingos apylinkių. Taigi eidamas 66-uosius.

Kovo 26, antradienis

Radijo dainelė (šiek tiek pataisyta):

Kai aš būsiu nebegyvas,
Mano kūnas bus pasyvas,
Nejudės sąnariai,
Dangumi lakios gandrai...

Jeigu gerai įsiminiau.
Kuo ne dainų dainelė?

Kas pas mumis tynai dėjos,
Kad pelėda ženijos!
Varna buvo kukorius,
O žvirblelis štukorius,
Zuikis babkes iškepė,
Lapė ratus sutepė...

Babkės – dabar reiškia – oho-ho! Zuikis babkių atnešė...

Kovo 27, trečiadienis

Tai, kas beveik dėsninga.
Jeigu moteris turi dukrą, jeigu toji dukra užauga, tai motušė būtinai ją pakiš pirmam pasitaikiusiam... kuiliui.
Kodėl taip dedasi, aš nežinau. Tikriausiai moterys yra tokios pat neatsargios kaip kad savo jaunystėje... Paskui jau šaukiasi pagalbos.

Gyvenimo šaipuliai

Laidotuvių dieną nei iš šio, nei iš to išdygo priešais mane "giesmininkas visos Lietuvos", norintis gauti kaži kokią premiją, ir ėmė linkėti (šv. Velykų proga):
– Norėjau jums palinkėt kieto pauto!
Myžalas trenkia vyrams į galvas pavasariais, tikri "morčiniai katinai". Ko pykti ant moterų?

Iš šventraščių

– Nėr abejonės, kad nuodėmiautojai piktnaudžiauja Dievo malone ir pasirinkimu.
Niekur nėr sulyginti tie, kurie skleidžia gėrį, su tais, kurie užtraukia rūstybę.
Blogišiai nebus išganyti! Nėr atleidimo "šūdžiams". Niekur neparašyta!
Šiknos degs pragare... (Iš pamokslų atviroj jūroj.)

Kovo 28, ketvirtadienis

Vedų rėdas apie pagyvenusius vyrus, kurie pasinaudoja jaunų panelių naivybėmis:
– Lopšių plėšikai!

Žmogus, kuris norėjo susitaikyti –
išgeltusio satanisto aureolėje. Švietė, raitėsi visas. Ranką tiesė tarsi geltoną pagaikštį...
– Nenori?
Atitraukė geltoną pagaikštį – – –
(Ar tatai – iš mano vaizduotės? Laidotuvėse tai dėjos...)

Įspūdingiausios rusų dainos

Dabar išeina Dzeržinskio stilių sujungus su budistiniu. Grupė "Rankas aukštyn!":

Aš trukteliu naganą,
Jis krenta į nirvaną...
Ne bej po golove!

Stalinizmas ir budizmas. Arba dzenbudizmas... Žmonės iš visko padaro "prekę".

Apie mirusiąsias

Tai kaip dabar apibrėžt mano ryšį su ta moterim?
Padarys iš jos Laurą, Beatričę, Žaną Arkietę... O kitados atnešė man drabužius į ligoninę...
Buvau smarkiai apkvaišęs. Neturėjau daug kalbos, sykį bulves kasėm. Pasišnekučiuodami.
Medliavą sodinome! Tiek poezijos.
Vaikutį čiučiavo... Dabar jau a. atilsį.
Toksai čia nekrologas. Tokia čia pro memoria.

Iš absurdiškų klausimų

Ar tą pačią akimirką gali būti dvi prieštaraujančios nuomonės apie tą patį žmogų ir daiktą?
Tikrai taip, jeigu kambaryje yra du žmonės.
Tą patį mirksnį?
Jiems kalbant?
Geriau – tylint, tylomis.
Tikrovė yra košmaras, žmones gelbsti tik slinktys.
– Čiuožkite į iliuzijas, į regimybes!

Pokomunistinės nuostatos

Kaip skausmingai vieni žmonės keršija kitiems!
Lyg norėtų atsigriebti už savo suniokotus gyvenimus.
Tie, kurie nepakelia (nenori pakelti) savo naštos, permeta ją ant kito pečių.
– Še tau! Ir pats ne geresnis buvai!..
Tatai, regis, truks amžinybę. Tol, kol šitos kartos išnyks. Nesakyk, kad buvai nesusijęs.
Gyvenai, tai ir buvai. Susiesim!
Neatgailaujantys žmonės, ilgai gyvenantys žmonės (Viešpaties leidimu) dar akivaizdesnę padaro savo nuodėmę, dar niekingesnę gėdą užtraukia patys sau.
Viešpats palauks ir – atskirs niekšą nuo geradario (3 sura, 173 (179)).

Smurtavimai

Prieš aplinką, žmones, daiktus.
Daugelis taip darė.
Šiukšlinuose priemiesčiuose kartais atsiveria išniekintieji šito smurto.
Akmenys, smulkūs gyvūnai... Sušiukšlėjusiais, gailiai cypiančiais veidais.
Bet koks neįsiklausymas yra smurtas. Bet koks sambūvio išnykimas.
Atmintinas vakaras. Tai buvo seniai, A. Ch. skaitė pirmuosius savo "Dieviškosios komedijos" vertimus. Po jo (anuometiniam Dailės institute) išėjo nukaušęs architektas ir padeklamavo iškilmingu balsu. Ą la Dante Alighieri:

Saulė nusileido zajobų krašte,
O aš pasiklydau dideliam raiste...

Apstulbimas buvo visuotinis. Vėliau – skundai visose instancijose.
Ar žmonės neturėjo humoro?

Papročių kaita

Viena pana, gerai pakaušusi, su bernu, paleistu iš zonos, nupyz... jo vaikutį iš savo draugės.
Kaltinama pagrobimu sakė norėjusi, kad tas kalinys ją vestų.
Girdi, turim savo vaiką!