ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-24 nr. 685

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Laikinieji dariniai (15) • VYGANTAS VAREIKIS. Kapitalo Capital* (20) • DEBORA VAARANDI. Turdus musicus* (7) • MERRILL JOAN GERBER. Mano savižudybės (79) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Europinė studija (12) • ANTANAS SEREDA. Raitas šventasis (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (18) • SIMONA MAKSELIENĖ. Egzaltacijos sutramdymas (28) • JURGIS KUNČINAS. Aprašytas gyvenimas (6) • KĘSTUTIS PULOKAS. Baltijos jūroje esama Alandų salų (15) • DAINIUS ELERTAS. Klaipėdos sakralinio kraštovaizdžio kaita (1945–1977) (6) • SAULIUS MACAITIS. "Svetimi"ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Autobuse (28) • JONAS SERAPINAS. Mano (10) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIV) (5) • mano laiškas jums (70) •

Egzaltacijos sutramdymas

SIMONA MAKSELIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Javier Marín. En Blanco (detalė). 2003. Vytauto Balčyčio nuotraukos

Tiesą sakant, eiti į Šv. Kotrynos bažnyčią man yra įvykis savaime. Net jeigu joje ir nieko nėra – joje labai daug kas yra. Mistiškiausias Vilniaus barokas. O dabar šio egzaltuoto baroko fone – ne mažiau egzaltuotas 41 metų meksikiečių skulptoriaus Javiero Maríno darbas "En Blanco". Nuo vargonų griaučių nubanguojantis beveik iki altoriaus it koks žeme besivelkantis nuometas – mūsų visų bendrabūvis. Taip savo darbą apibūdina pats skulptorius – jis norėjo pavaizduoti žmonių bendrabūvį dabartiniame megapolyje. Tai it koks kilimas, išaustas iš daugybės žmonių figūrų, dažniausiai – iš drastiškai atkirstų ir išpreparuotų jų kūnų dalių. Visos jos tvarkingai ir ritmiškai suaustos į taisyklingą stačiakampį ir sutvirtintos viela. Jeigu įsižiūrėsime atidžiau – pamatysime, kad figūros, ypač veidai, plaštakos, pėdos, labai manieringos, hiperbolizuotai patetiškos. Egzaltuotos kaip ir pačios barokinės bažnyčios skulptūros. Todėl pirmasis klausimas, kylantis žvelgiant į šią instaliaciją, yra kodėl: kodėl pasirinkta būtent tokia aplinka? Autorius šį darbą kūrė specialiai barokinei erdvei – jis buvo pristatytas vienoje iš barokinių Venecijos bažnyčių šiųmetėje 50-ojoje Venecijos bienalėje. Bandau mintyse įsivaizduoti Maríno kūrinį Partenone... romaninės bažnyčios prieblandoje... nutviekstą akinančios saulės po gotikiniais skliautais... klasicistinėje rimtyje... sunaikintuose Niujorko Dvyniuose... Ir vėl mūsiškėje Kotrynoje. Regis, suprantu, kodėl autorius pasirinko būtent tokią erdvę: nenorėjo kontrasto tarp instaliacijos ir ją priglaudusios aplinkos. Norėjo aido: kad erdvė rezonuotų su tuo, kas toje erdvėje įkurdinta, o ne karingai kontrastuotų ar užgožtų. Šv. Kotrynos bažnyčioje šis aidas ypač stiprus: aptrupėjusios bažnyčios sienos, kur ne kur įdėmiai akiai atveriančios freskas; barokinės šv. Bedos Garbingojo ir kitų viduramžių mistikos ir teologijos korifėjų skulptūros; aklomis nišomis boluojantys centrinis ir šoninis altoriai, kuriuose – kaip ir Maríno darbe – neberegime Dievo, o tik numanome jį ten turėjus būti; galų gale – buvusių vargonų liekanos, nuo kurių į žemę kaskada liejasi Maríno instaliacija. "Vargonai", "aidas" ir "rezonansas" tampa ypač svarbiomis sąvokomis bandant suvokti Maríno skulptūros prasmę. Ji – nepaprastai ritmiškas kūrinys, sukomponuotas beveik pagal muzikinę logiką. Galima sakyti – žmonių kūnų formų gausa vizualiai įkūnija barokinę polifoniją; gerai įsiklausę pajustume, kad kiekvienas žmogus ar jo kūno dalis turi savo melodiją.

Pats barokas, kaip kultūros epocha, išreiškia žmogaus nerimastingumą, egzaltaciją, nepasitikėjimą savosiomis jėgomis ir jų sąlygotą kreipimąsi į aukštesniąsias jėgas. Regis, kiekviena klasikinius idealus puoselėjanti epocha užsibaigia savuoju "baroku", kai tais idealais smarkiai suabejojama. Po klasikinės Graikijos periodo eina stipriai Rytų paveiktas "barokinis" helenizmas, po Renesanso – manierizmas, o po akademizmo – secesija. Maríno darbo stilistika yra labai aiškiai "barokinė" būtent šia plačiąja prasme, nes išsyk sukelia asociacijas ir su helenistine "Laokoonto" skulptūrine grupe, ir su barokine Bernini skulptūra, ir su Goyos "Los Caprichos", ir su Williamu Blake’u bei Auguste’u Rodinu. Tai – vizionieriškas kūrinys; Marínas čia tarsi fiksuoja savo pranašišką viziją: puošnaus baroko, europinės kultūros pasididžiavimo, griuvėsiuose matome mechaniškai į vientisą audinį "supresuotus" žmogaus likučius; čia nebeišvysime nė lašo to, ką būtų galima pavadinti pagarba "tikrajam" žmogiškumui, nusilenkimu žmogaus orumui. Nėra čia viso to. Vietoj šito – egzaltuota bleikiška vizija, drauge primenanti ne vieną Europos mene sukurtą pragaro įvaizdį: nuo viduramžiškų pragaro vizijų iki monumentalių bronzinių Rodino "Pragaro vartų". Tėra vienas ryškus skirtumas: paprastai pragaras Europos mene komponuojamas kaip atsvara rojui, o centre sėdi Kristus-teisėjas (tiesa, Rodino "Pragaro vartuose" Kristaus vietą jau yra užėmęs žmogus – Mąstytojas). Maríno darbe tokios "dichotomijos" nebėra. Pragaras ir rojus suniveliuoti, o tai, kas juos skiria – panaikinta. Tačiau visa ši egzaltuotų žmogaus likučių masė labai tvarkingai ir tvirtai suraišiota vielomis ir apribota taisyklingo stačiakampio formos... Kai ką visa tai primena. Konvejerį. Įsivaizduokime baroko skulptūrų gamybos fabriką, per neapsižiūrėjimą prigaminusį perprodukcijos, kuri dabar tvarkingai presuojama, kad ją būtų patogu išvežti "utilizuoti". Beveik nostradamiška Europos idealų (ir žmogiškųjų, ir estetinių) saulėlydžio vizija. Prisiminkim, kad 50-osios Venecijos bienalės, kuriai ir sukurtas šis darbas, tema buvo "Svajos ir konfliktai". Marínas pateikė ir svają – svają su minuso ženklu, ir konfliktą.

iliustracija

Apsidairau. Bažnyčioje skvarbus šaltis ir drėgmė. Maríno darbą apšviečia keli ryškūs prožektoriai, o Šv. Kotrynos interjeras boluoja tamsoje. Tai, kas liko iš andainykščio prabangaus interjero, vertingų freskų, altoriaus... Bandau save įtikinti griuvimo ir nykimo estetikos grožiu ir prasmingumu. Kaip gera ir patogu miesto centre turėti bent vieną objektą, kuris prikišamai parodytų, kad nieko nėra amžino. Kaip gera tame objekte turėti instaliaciją, kuri negailestingai atvirai parodytų mūsų pačių dehumanizuotą bendrabūvį. Ir tuomet akys užkliūva už kiek tolėliau stovinčių kitų Javiero Maríno skulptūrų – dviejų nėščių deivių-motinų, tarsi atkeliavusių tiesiai iš Europos paleolito ir tik truputį paliestų Maríno rankų. Jų žvilgsnis į egzaltuotuosius kūnus sopulingas. Šios skulptūros eksponuojamos kaip atskiri, savarankiški darbai, bet visa instaliacija įgauna kitokią prasmę, jeigu ją sumanome "perskaityti" tų dviejų nėščių moterų akimis. Vaikeli, aš tave ne tam nešiojau ir gimdžiau, kad tavo kūnas būtų suplėšytas į gabalus... Atsiranda kita dimensija. Senoji Europa priekaištauja ir gaili Paskutinių dienų Europos. Gimimo aktas priešinasi mirties aktui. Kūryba nenori pasiduoti naikinimui.

Perskaityti visą Maríno instaliaciją vien kaip barokinės (siaurąja prasme) estetikos metamorfozę būtų neteisinga. Marínas kuria čia ir dabar. Ir XXI amžius nėra baroko epocha, nors tam tikrų paralelių visuomet būtų galima surasti. Marínas remiasi baroko estetika, bet nėra jos apologetas. Jo instaliaciją reikia suvokti ne tik kaip barokiškai nostalgišką in memoriam europinei kultūrai, bet ir kaip fakto – dabartinės megapolių civilizacijos – konstatavimą. Yra, kaip yra. Tame "yra" belieka atrasti grožį ir prasmę, net jeigu jie slypi tokiose nepatraukliose, "nehumaniškose" formose. Žvelgiant atskiro asmens akimis toks bendrabūvis yra kančia ir pažeminimas, bet žvelgdami iš atvirkštinės perspektyvos, t. y. pripažindami bendrabūvio suradimo būtinybę, pastebėsime, kad tai yra pakankamai harmoningas, ritmiškai ir polifoniškai banguojantis būvis. Tai yra tarsi upė, visuomet kita ir visuomet ta pati – nesiliaujanti generacijų, kūrusių civilizaciją, kaita. Toks suvokimas turi paguosti žiūrovą, apraudantį Europos humanizmo idealų bei tobulumo estetikos žlugimą, ir suteikti jam tam tikrą apsivalymo ir nusiraminimo jausmą, kylantį iš suvokimo, kad net idealų žlugimas yra ir dėsningas, ir laikinas reiškinys – atsiras, kas juos pakeičia.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11835. ziema2004-01-25 17:44
kodel man sie darbai tokie panasus i Sauliaus Vaitekuno?

11851. urvinis2004-01-25 22:53
N tonų klaikaus šlamšto žmogus sulipdė Meksikoj, paskui tąsė visokiais lėktuvais ir dideliais gruzovikais po svietą, kol atgrūdo ir Rytų Europos užkampin, vadinamam Lituanica. Ir surado kunigų, kurie tą bjaurastį bažnyčion įsileido. Ir, žinoma, atsirado panelių, kurios ta bjaurastimi žavisi. Gal todėl, kad bjaurastis sulipdyta Meksikoj- reiškia, paslaptinga ir reiktų ją mėgint suprast. Gal todėl, kad jau savaime- kuo įmantresnė nesąmonė- tuo ji labiau traukia intelektualias damas. Žavingas straipsniukas, akivaizdžiai parodantis, kaip galima daug surast, kai ieškoma. Prasmės- beprasmybėje, grožio- bjaurastyje, meno- paprasčiausiame išsidirbinėjime, kultūrinių sensacijų- niekingoje komercijoje.

11853. 2 urvinis2004-01-25 23:23
Nesiparink, urvini, darbas tikrai įdomus, mačiau, nustebau, patiko - toks makabriškas, sakyčiau, apleistos bažnyčios prietemoje

11875. post scriptum urviniui2004-01-26 11:14
tas šlamštas dar lyg Venecijos bienalėje lankėsi, tai šis faktas mūsų panelėms irgi didelį įspūdį daro

11876. post post post2004-01-26 11:15
eij - bet Simona Makselienė ne panelė - ji jau ponia

11919. urvinis2004-01-27 13:21
Kiba aš kokias paneles norėjau įžeist? Api-bendrintas feisas visokiausių kultūringų šatėniškai-ŠMCėniškų senmergių buvo, cypcių-studenčiokių, kurios, dar tik taikydamos tokiomis kada nors tapt, visokiom "meniškai-kultūriškom" nesąmonėm aistringai domisi, bet visai nebando atsirinkt, o juo labiau suvokt, KURIAM GALUI joms to reikia... :) Ir tikrai nenorėjau kabinėtis prie straipsnio autorės... nei aš pažįstu tą ponią, nei jai reikėtų į tokio urvinio nuomones dėmesį kreipt. (Dėl visa ko atsiprašau ponios S.M., jei taip galėjo pasirodyt) Ale apie bienales-triernales-kvartirnales, kad ir venecijose, paryžiuose bei gugenheimuose rioglintas- tai turiu savo nusistatymą bjaurų. Kuo daugiau menininkai man (kaipo skaitytojui-žiūrėtojui ir kitaip konsumuotojui) ryškina, ką tenajaus PRIVALĖTAU matyti, tuo mažiau tenajaus MATAU. Arba matau visai ne tai, ką man liepia matyt. Kaltas, užsipuoliau šitą meksikietį, tik per televizorių jį matęs. Bet kad LABAI jau KLAIKU buvo, įstrigo, kaip itin ryškaus pasityčiojimo iš visko, kas man miela, pavyzdys. :) 1. Kad išsityčiota iš bažnyčios, užgriozdinant ją tokiais įtartinais daiktais... O jei kitą savaitę koks nors japonas ar francūzas susigalvos kokią nors instaliaciją ant altoriaus su striptizu, degutu išteptais ožiais ir vargonų muzika? Irgi džiūgausime, prisilietę prie pasaulinio meno stebuklo? 2. Kad išsityčiota apskritai iš sveiko proto, vežiojant po visą svietą`tiek tonų skulptoriško iškreizėjimo, labiau panašaus į paprasčiausią statybinį šlamštą. :) --------------- Neslepiu- urvinis esu, nesuprantu "instaliacijų". Įtartinos jos man baisiai, nervina jau patys žodžiai "instaliacija", "happeningas", "projektas". Negaliu atsikratyti minties, kad šitais dalykais iš manęs bandoma tyčiotis...:) Duoda į blizgantį popieriuką suvyniotą šlubo briedžio kakutį, ir rimčiausiais snukiais aiškina, koks tas saldainis yra skanus, kad visa Europa, Amerika ir Australija dabar tik dėl tokių ir eina iš proto, o nenoriu to suprast todėl, kad esu tamsus ir nemadingas. Tegu sau, jeigu jiems skanu. Ale man jų biskutį gaila. :)

11927. Mistra2004-01-27 14:35
urvini, dalinai Tave suprantu.Tavo frazė "LABAI jau KLAIKU buvo, įstrigo, kaip itin ryškaus pasityčiojimo iš visko, kas man miela" labai jau ne urvinišku nuoširdumu dvelkia. Bet ar supranti, kad tokia reakcija tam tikra prasme buvo tai, ko ir siekė autorius? Vadinasi, darbas paveikus, įtaigus, jis kalba. Svarbu yra žinoti, kad tokiam menui vertinti netinka kategorijos "patinka" - "nepatinka". Čia greičiau reikia klausti savęs: ar tas darbas man ką nors byloja, ar lieka visiškai nebylus, nesuprantamas, nepriartėjantis prie manęs? Matau, kad Tau šis darbas yra BYLOJANTIS, netgi jei matytas tik per TV. Kitas dalykas - Tavo frazė "Kad išsityčiota iš bažnyčios, užgriozdinant ją tokiais įtartinais daiktais". Vis galvoju, ar tikrai IŠSITYČIOTA? Ir mano atsakymas yra NE, šiuo atveju darbas taip yra derinamas prie aplinkos, kad juntama pagarba bažnyčios erdvei. Jei apskritai nori kalbėti apie išsityčiojimą iš bažnyčios erdvės - tai žmonių aplaidumas jos atžvilgiu yra didesnis išsityčiojimas, nei darbas joje. Man taip pasirodė.

11934. urvinis2004-01-27 15:39
Ponia... (jei vėl neapsiriksiu, p/g...) Mistra, la-abai dėkingas už bandymus suprast ir užjaust. Bo BŪTENT- tik ir lieka užjaust, kai susiduri su kažkuo, apie ką sakoma: "darbas yra BYLOJANTIS". U-HU. Yra truputis. Ačiū Dievui, jis ne tiek "priartėjantis prie manęs", kaip darbas, į kurį anądien teko laimė įlipt, tik išėjus iš lifto tamsioj laiptinėj... Toliau padėtas darbas visada mažiau jaudina :) Ne, panele Mistra, nemoku nuoširdžiai džiaugtis ir vadinti menu kiekvieną DARBĄ, kuris BYLOJA kažką... Būna visaip. :) Ale gi tai skonio reikalas, pagaliau, ar ne? Kažkam labiau grikių košė prie širdies, kažkam kaputt-čino, o kas išvis urve tik savo leteną įsikandęs, apie cukinijas sapnuoja... :)

11938. Mistra2004-01-27 15:58
Pone... (ponaiti?) Urvini, ale Tamsta nueik ir pažiūrėk pirma... Savo akim pamatyk - kažkas vis dėlto jame yra, tame darbe, kas man tikrai neleidžia jo taip lengvai sulyginti su "darbeliu" tamsioje laiptinėje. Nenoriu nei perdėm apologizuoti ar girti ar kitaip liaupsinti to darbo, bet jei jau jis toks yra sykį sukurtas, jis turi teisę būti, ir būti patalpintas į kažkokią gyvenimiškų reiškinių kategoriją - gal "meno", gal "išsidirbinėjimų", gal tiesiog "krūvelių". Aš, subjektyviai žiūrėdama, vis dėlto jį talpinu į "meno", o ne į "gamtinių krūvelių" kategoriją.

11940. ziema2004-01-27 16:04
saunuole Mitra:)

11941. urvinis2004-01-27 16:07
Gerai jau, gerai... Pasižiūrėjau į straipsnio pavadinimą, ir susigėdau:). Bažnyčion tai neisiu, žinoma, per tolimas kelias nuo mano urvo žiemą ropot. Gal geriau Brsnvcių reikia pasinagrinėt, bus tiek pat naudos su mažesnėm darbo sąnaudom. Atia, panelytės.:) Buvo malonu susitikt.

11967. zqna2004-01-28 04:42
geriausia instaliacija tuomet yra nagasakis`45 ar dar kokia nors dideles skerdyklos vieta bukaprociai as vien pagalvoju apie ta menininka su kokiu malonumu jis lipde ta `skulptura` ir mane vien nuo jo buvimo zemeje pradeda pykinti

11969. Anaksimandras2004-01-28 08:39
o šiaip ta instaliacija labai gera. ne joks šlamštas. ir ji labai tinka tai bažnyčios erdvei - laiko ir žmonių sugriautai. visas tas Marino darinys - kaip barokinis altorius koks. ir tikrai bažnyčios neišniekina - priešingai - dar labiau sustiprina sakralumo įspūdį (banalu, bet jo kažkodėl daugiausiai apgriautose, net suniekintose bažnyčiose)

11983. subbine2004-01-28 11:17
nagi instaliacija pateikta prastai ant nevykusios konstrukcijos, autorius matosi buvo0 pasimetes arba sushales,nes negalejo erdveje parinkti tinkamesnes vietos. Pats kurinys venecijoje atrode geriau , labiau atitiko erdve. atidarymo metu kvepejo saloneliu daug vip personazu ir labiausiai i akis krito , kad gerb. meninkas Vaitiekunas visaip bande prisitrinti pabuti kartu su venecijos autoriumu , nekomentuoju kad erdveje pilna buvo jo primitivoko meninio dvoko , kas nedera jei tai autorine instaliacija .juokinga sielu giminystes paieshka.

11988. liuda2004-01-28 12:58
...barokines baznycios ekzaltacija, instaliacijos ekzaltacija. Viskas sioje recenzijoje labai barokiska ir ekzaltuota, o barokiska del to, kad ekzaltuota. Boroko estetika sios instaliacijos analizei naudojama nepreciziskai, pavirsutiniskai, nei viena baroko estetikos kategorija cia tinkamai neiskleista ir nepritaikyta profesionaliai t. y. techniskai naudojant to meto est. kategorijas. Belieka bendravuvis megapolyje, bet tam yra ir kitu vietu: nebutina uztersti tegu ir apleistos baznycios erdve. Na o uz barokinius makaronizmus straipsnio autore galima pasveikinti.

11994. 2 liuda2004-01-28 15:49
o jusu kometaras apie "boroko" estetiką beveik primena "burokų" estetika.

11998. ziema liudai22004-01-28 16:28
geras!

12023. +++++++2004-01-29 12:28
polnoje x.... shi instaliacijos recenzija

12024. katalikas2004-01-29 12:30
Tiesą sakant, eiti į Šv. Kotrynos bažnyčią man yra įvykis savaime. taigi vaikciok kas sekmadieni i bet kuria kita vilniaus baznycia.

12025. 4jo2004-01-29 12:31
balcycio iliustracija gera gelbsti nors kiek nevykusi reishkini

12080. vlk2004-01-30 14:09
Kūrinys šis baisus ir net košmariškas.Aš geriau kaip visi sako "žiūrėk 1 tv programą"Dar į benifisą kvietė kaip sąjudžio laikais.Kodėl lietuviai nekuria legendų?

12092. varna2004-01-31 16:34
Namanau, kad menas turėtų gasdinti. Ir taip baisu gyventi, tai dar ir skulptoriai (instaliatoriai?) bando šiurpinti. Man nepatiko, nors ir esu tolerantiškas. Ir dar. Mano nuomone Menas turi tą privilegiją, kad Jis rodomas ir vaikams. Savo vaikučių į šitą "siaubo filmą` aš tikrai nevesiu. Bet ar tai ne kvailystė? Pradėsim rašyti prie meno kūrinių "tik nuo 14"?

12093. Menas2004-01-31 17:06
Sukurti baisų ir košmarišką meną yra MENAS :)

12094. Menui nuo varnos2004-01-31 17:09
Kvailystė. Vienareikšmiškai. Tada jis, Menas, tik tokiems "baisiems ir košmariškiems" tereikalingas.

42895. Zose :-( 2005-09-25 12:14
ma reik paleolita man nereik jusu durno puslapio! waaaaaaaaaattttttttttttttttttttttttttttttttt lolllllllllllllll

46841. Metalgijus2005-11-15 17:47
Posiumps pypkiu man istorijos pamokai reikia tikru nuotrauku o jus uzkisat intika savo puslapiaias vietj to, kad parasytumet moksliniu straipsniu.

74003. nepatenkintas :-( 2007-01-30 17:20
is sitos atsiprasant xui**os, dar reik teksto suvokima padaryt! pzdc...

164447. poetas :-( 2009-06-28 02:13
kurinys taip sutinku kurinys ir visi turi savo nuomone tiketi juo grozetis ar ne, bet negalima primesti to kad jai jis tau patiko tai butent turi ir kitiems patikti o beto butinai reikia atsizvelkti kur jy eksplotuoti kokioja aplinkoje tarkime kai ir minejo ,,urvinis,,ims kaskas ir sukurs savo mena , natarkime sokancias raudonas oskas sy vyno bonkom , arba kad ir seime visi zinome kad tai pagarbi vieta na buvo jau visko te ir mustyniu ir girtu na bet tarkim sugalvos koks menininkas gyvai per svarbu seimo posedy gyvai pasimyleti na ir kas juk tai meno kurynys juk mes tai turime suprasti ir toleruoti , juk tai kaip minejo ,pone ar panele ,,mistra,, tai menas ir mes turi viska pamirsti savigarba pagarba geda ir taip toliau ir talpinti y meno remus na nevisam laikui bet kaskuriam laikui kol kaskas yvertins ir parasys tai buvo grazu ar ne meniska ar ne ,.isties tai tikrai slykstu kalusytis zmoniu kalba nori visi kalbeti na ir tegul juk DIEVAS dave liezuvy ir vale , tai gerai dabar galim nubekt ir apsikt ,ALTORIU,

Rodoma versija 24 iš 25 
23:58:47 Jan 16, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba