ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-24 nr. 685

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Laikinieji dariniai (15) • VYGANTAS VAREIKIS. Kapitalo Capital* (20) • DEBORA VAARANDI. Turdus musicus* (7) • MERRILL JOAN GERBER. Mano savižudybės (79) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Europinė studija (12) • ANTANAS SEREDA. Raitas šventasis (1) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (18) • SIMONA MAKSELIENĖ. Egzaltacijos sutramdymas (28) • JURGIS KUNČINAS. Aprašytas gyvenimas (6) • KĘSTUTIS PULOKAS. Baltijos jūroje esama Alandų salų (15) • DAINIUS ELERTAS. Klaipėdos sakralinio kraštovaizdžio kaita (1945–1977) (6) • SAULIUS MACAITIS. "Svetimi"ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (3) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Autobuse (28) • JONAS SERAPINAS. Mano (10) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXIV) (5) • mano laiškas jums (70) •

Klaipėdos sakralinio kraštovaizdžio kaita (1945–1977)

DAINIUS ELERTAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Restoranas "Neptūnas"

Dėl sacrum poveikio įprastos kraštovaizdžio dalys žmones išplėšia iš kasdienybės ir panardina į kitokį laiką bei erdvę. Tokios savybės būdingos ir kultūrinių herojų, dinastijų, valstybingumo simbolikai. Šurmulio pripildytuose miestuose sacrum salos sudaro sakralinį kraštovaizdį. Klaipėdoje esminiai jo pokyčiai vyko l945–1977 m.

1945 m. sausio 28 d. apie 9 val. ryto į apleistą Klaipėdos miestą įžengė Raudonosios armijos kariai. Po kelių dienų karo komendantūroje užsiregistravo tik 6 civiliai. 1944 m. spalio – 1945 m. sausio bombardavimai, artilerijos apšaudymai, minos atvėrė galimybes kraštovaizdžio kaitai. Ji paspartėjo 1945 m. vasarą ėmus masiškiau kurtis naujakuriams. Klaipėdoje apsigyveno žmonės iš įvairių Lietuvos ir TSRS vietovių. Negausūs krašto autochtonai lietuviai dėl konfesinių ir kultūrinių ypatumų ateivių buvo priskiriami vokiečiams. 1958 m. dauguma jų paliko "sovietinį rojų", emigravo į Vokietiją ir miesto raidai įtakos nedarė. Vokiškos architektūros mieste susidūrė lietuviška katalikų ir sovietinė rusakalbių kultūros. Abiem nebuvo priimtinas Klaipėdos vokiškumas. Dėl mažo gyventojų skaičiaus, išminavimo lėtumo, aplaidumo sunyko dalis pastatų. 1946 m. jų vietoje ėmė kilti kiti.

Šie pokyčiai veikė Klaipėdos sakralinį kraštovaizdį. Prieškario sakralinių ženklų mažėjo. Juos keitė sovietinės ideologijos atributai. 1945–1959 m. buvo sunaikintos visos iškilesnės miesto bažnyčios, nors buvo pakenčiamos būklės. Evangelikų reformatų ir katalikų Švč. Trejybės bažnyčių vietoje iškilo tipiniai gyvenamieji namai, o ant miesto evangelikų liuteronų Jono bažnyčios pamatų – medinis parduotuvės barakas. 1946 m. evangelikams liuteronams buvo uždrausta melstis krašto arba Jokūbo bažnyčioje. Padedant kariškiams pastatas buvo demontuotas, o 1959 m. virš jo liekanų iškilo restoranas "Neptūnas". Apie 1948 m. tvarkant uostą tyliai nugriauta anglikonų bažnyčia. Mažiau išvaizdūs, atokiau stovintys maldos namai išliko. Jie patyrė desakralizaciją. Baptistų bažnyčioje veikė karo jūreivių klubas, vėliau politinio švietimo ir mokytojų namai. Jono bažnyčios parapijos namuose 1945 m. buvo įkurtas vaikų darželis. Nuo 1975 m. šiame pastate veikė Klaipėdos kraštotyros muziejaus liaudies meno skyrius. 1945 m. gruodžio 2 d. iš evangelikų liuteronų atimtoje kapinių koplyčioje sandėliuoti grūdai. 1947 m. gegužės 3 d. pastatas buvo išnuomotas stačiatikiams, jo varpinei primontuotas svogūninis stogelis. 1959–1990 m. po stačiatikių apeigų patalpomis leista naudotis ir evangelikams liuteronams. Pirmaisiais pokario metais katalikai – gausiausia Klaipėdos konfesija – meldėsi nedidelėje salėje. Netrukus bendruomenė gavo valdžios leidimą susiremontuoti Apaštalų (irvingerių) bažnyčią. Bažnyčia pakeistu pavadinimu (Kristaus Karaliaus) ji tebesinaudoja iki šiol. 1957 m. birželio 30 d. su valdžios sutikimu pietiniame miesto pakraštyje katalikai iš suaukotų lėšų pradėjo statyti Marijos Taikos Karalienės bažnyčią. Klaipėdos silueto struktūroje greta įmonių kaminų iškilo 60 metrų bokštas. Tokio "svetimkūnio" sovietų valdžia negalėjo toleruoti. 1961 m. bažnyčia buvo nacionalizuota, religiniai atributai sunaikinti, bokštas nuverstas, o 1962 m. kunigas su bendraminčiais nuteisti ir įkalinti. 1963 m. tame pastate buvo įsteigtas LTSR valstybinės filharmonijos filialas. Iš marių pusės Klaipėdos panoramoje aukštyn akis kreipė tik fabrikų kaminai. Iš jų išsiskyrė CBK kaminas su viršuje nupiešta didžiule penkiakampe žvaigžde. Po 1946 m. konfesinis gyvenimas iš miesto centro persikėlė į užkampius, pakraščius – Vitę, Smeltę, Girulius, Melnragę, Žvejybos uosto kvartalą. Valdžios netoleruojamos mažosios konfesijos, evangelikai liuteronai, iš dalies ir katalikai, melsdavosi privačiuose butuose, namuose. Net oficialiai registruotos stačiatikių bendruomenės maldos namai išoriškai neišsiskyrė. Valdžia pasiekė, kad apie konfesinį gyvenimą nebylotų jokie išoriniai atributai.

Panašios tendencijos matomos ir kitur. 1945–1977 m. miesto valdžios pastangomis Klaipėdoje buvo sunaikintos visos XIX–XX a. kapinės. Žydų kapinių vietoje įrengta slapta radijo trukdymų stotis, ji veikė iki 1989 m. Po karo kurį laiką veikusios Bomelsvitės kapinės, sulygintos su žeme, virto didele dykyne su pavieniais medžiais. Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapai buvo įtraukti į Klaipėdos miesto poilsio bei pramogų parką ir 1970 m. galutinai sulyginti su žeme. Greta jų buvo šokių aikštelė, čiuožykla. Nuo 1945 iki 1962 m. klaipėdiečiai ir apylinkių gyventojai naudojosi senosiomis miesto kapinėmis. 1974–1982 m. jos buvo sunaikintos, o 1978 m. sausio 13 d. jų vietoje įkurtas M. Mažvydo skulptūrų parkas. Miesto valdžia toleravo nepagarbų, utilitarišką atvykėlių elgesį su "svetimais" kapais. Antkapiniai paminklai buvo perdaromi, jų akmeninės dalys naudojamos statybai, metaliniai kryžiai, tvorelės, varteliai išvežami į metalo laužą ar atiduodami naujiems šeimininkams. Jūreivystės mokyklos kursantai kraudami metalinius kryžius į sunkvežimį Bomelsvitės kapinėse prisiminė ne tik "normų" vykdymą, bet ir malonų poilsį su medicinos seserų mokyklos studentėmis tarp antkapių miesto kapinėse ir pramogas ant vokiečių karių kapų. Šeštajame dešimtmetyje kapinės buvo iškeltos už miesto – į Joniškę, po 10 metų – į Lėbartus. Artimų žmonių kapai atvykėlių sielose statė tiltą tarp gimtinės ir gyvenimo Klaipėdoje. Joniškės kapinėse atsirado neišvaizdūs obeliskai su žvaigždutėmis ir antkapiai su inkariuku, juos po truputį išstūmė akmeniniai ir betoniniai antkapiai. Pokariu katalikai aktualizavo Visų šventųjų ir Vėlinių, o evangelikai liuteronai – rudens Kapų šventes. Dideli žmonių susibūrimai, bendras kapų tvarkymas, žvakių deginimas kapinėse kėlė valdžios nepasitenkinimą. Jos pastangos kliudyti žmonėms didino lietuvių norą priešintis.

iliustracija
Paminklas Klaipėdos karių kapinėse

Sakraliniam Klaipėdos kraštovaizdžiui priskiriami ir paminklai. Jie primena ar skatina prisiminti asmenis, įvykius, vertybes. Atmintis pagyvinama šalia jų periodiškai atliekamais individualiais ir grupiniais ritualais. Mūsų laikus pasiekė tik du prieškaryje stovėję paminklai. Sunaikintose Bomelsvitės kapinėse tebestovi kuklus obeliskas 1915 m. Klaipėdoje žuvusiems rusų kariams. Paminklėlis buldozeriu buvo nugriautas, bet netrukus vėl atstatytas. Nuo pražūties jį išgelbėjo rusiškas įrašas. Pasitenkinta nuo obelisko viršūnės nudaužus stačiatikių kryžių. Senosiose miesto kapinėse stovintį paminklą 1923 m. Klaipėdos krašto prijungėjams prie Lietuvos valdžia buvo numačiusi susprogdinti septintajame dešimtmetyje. Jis išliko sąmoningai delsiant sprogdintojams ir aktyviai veikiant Klaipėdos kraštotyros muziejaus darbuotojams. Net praradęs dalį tautinės atributikos, 1923 m. įvykių paminklas lietuviams nuo 1945 m. tapo kovos ir laisvės siekio simboliu. Saugumiečiams ne kartą teko vaikyti ten besirenkančius žmones, naikinti padėtus vainikus, gesinti žvakes. Kiti prieškario paminklai buvo sunaikinti. Miesto valdžios nurodymu išnyko apželdintojo Richerto obeliskas. Sovietiniai kariai išardė Simonui Dachui skirtą fontanėlį su Toravos Anikės skulptūra. Tolesnis poeto bareljefinio portreto ir skulptūrėlės likimas nežinomas. 1979 m. miesto valdžia uždraudė net jų paieškas. Iki šiol neaišku, kada ir kaip dingo atminimo kryžius Vilhelmo kanalą kasusiems prancūzų belaisviams, Karalienės Luizės akmuo, kaizerio Vilhelmo I skulptūra. 1945 m. gegužės 9 d. iškilmingai demontuota kompozicija "Borussia". Metalinės jos dalys buvo išlydytos. Septintajame dešimtmetyje susprogdinta paminklinė taurė Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems klaipėdiškiams. Dėl prieškario įvykių ir vokiškumo atminimo abu paminklai rodėsi svetimi tiek rusakalbiams, tiek lietuviams.

Nuo 1945 m. sovietų valdžia ištuštėjusią erdvę stengėsi užpildyti savos ideologijos ženklais. Ant kaizerio Vilhelmo I paminklo postamento buvo pastatyta Stalino ir rašytojo M. Gorkio skulptūra. Teatro aikštėje ant poeto S. Dacho fontanėlio vietoje 1939 m. gegužės 22 d. iškilusio A. Hitlerio biusto postamento trumpam įkurdintas Stalino biustas. 1971 m. "Borussios" kompozicijos pamatai panaudoti "Žvejo" paminklui. Jam pastatyti buvo skirtos žvejų profsąjungų surinktos vieno šeštadienio "savanoriško" darbo algos. Iki 1957 m. Klaipėdoje stovėjo dar 3 Stalino paminklai. Vienas pro didžiulę arką žvelgė į vakarus dešiniajame Dangės krante, kitas – nuo dviejų metrų postamento skverelyje prie Celiuliozės fabriko, o trečias pasitikdavo ir išlydėdavo Jūreivystės mokyklos kursantus. Iki aštuntojo dešimtmečio į saugumo pastatą S. Nėries gatvėje krypo prieš geležinkelio stotį stovinčio tipinio iš ketaus nulieto Lenino akys. Miesto centre išvalius griuvėsius atsivėrė didelė aikštė, jos pakraštyje prie centrinės gatvės išdygo didelė gulbės formos taurė ir ant keturių postamentų stovinčios natūralistiškos jaunų darbo pirmūnų skulptūros. Gavusi Tarybų vardą, aikštė tarsi tęsė Stalino prie Dangės upės memorialą. Septintajame dešimtmetyje minėta kompozicija buvo panaikinta. 1976 m. šiai aikštei buvo suteiktas Lenino vardas, o jos centro ašimi tapo didžiulė ant nugaros už švarko skvernų rankas susidėjusio Lenino skulptūra. Stagnacijos epochoje ji tapo pagrindine ideologinių Klaipėdos renginių vieta. 1945 m. gegužės 27 d. vienoje šiaurinės miesto dalies aikščių atidengtas kariškių pastatytas Pergalės paminklas. Ant betono aikštelės iškelto postamento į vakarus vamzdį kreipė lengvasis prieštankinis artilerijos pabūklas. 1973 m. karo veteranai piktinosi atlikta paminklo rekonstrukcija. Jo postamentas buvo paaukštintas, papuoštas iškaltais apdovanojimais, o betoninis pagrindas "aprengtas" pilko granito "Borussios" postamento plokštėmis. 1975 m. atidengta skulptūrinė kompozicija su milžinišku kardu, pavardžių siena, amžinąja ugnimi greta miesto kapinių palaidotiems ties Klaipėda žuvusiems Raudonosios armijos kariams. Šie du memorialai siejo Pergalės dienos (Gegužės 9 d.), Klaipėdos išvadavimo metinių (sausio 28 d.) renginius. Prie jų vyko ir priėmimo į pionierius, komjaunuolius bei mokslo metų pradžios "apeigos". Iš mažesnių ideologinių paminklų paminėtina iki septintojo dešimtmečio stovėjusi gipsinė smuikeliu grojanti pionierė ir aštuntajame dešimtmetyje atidengti memorialiniai akmenys 1945 m. karo veiksmų vietose ties Debreceno gatve ir Tauralaukiu. 1973 m. iškilęs paminklas Kristijonui Donelaičiui ženklino naują Klaipėdos valdžios ideologijos posūkį. Klaipėdos šeimininkai ėmė ieškoti tapatybės lietuviškoje šio regiono terpėje. 1977 m. tuo buvo teisinamas net vandališkas senųjų miesto kapinių sunaikinimas.

Po 1945 m. Klaipėda patyrė ateizacijos procesą. Konfesiniai objektai iš centrinės miesto dalies buvo išstumti į pakraščius. 1945–1977 m. prieškario sakralinį kraštovaizdį keitė sovietinės ideologijos simboliai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11937. Valdukas2004-01-27 15:55
Straipsnis neblogas visų pirma tuo, kad ši Vakaruose aktualizuota sakralaus ir sekuliaraus kraštovaizdžio problematika perkeliama į Lietuvos ir , konkrečiai, Klaipėdos erdvę. Daug vertingos empirikos. Silpnesnė teorinė dalis - padarytos išvados (kad sakralinį krašovaizdį pakeitė tarybiniai simboliai bei sakralinių objektų slinkimas periferijos link)perdaug jau nuspėjamos ir nenaujos. Labai liūdna, kad neskirta nors vienos pastraipos pačiai sakralinio kraštovaizdžio sampratai. Juk be bažnyčių, kapinių, paminklų yra ir daugiau sakralinio kraštovaizdžio dedamųjų. Kur riba tarp sakralaus ir sekuliaraus kraštovaizdžio? Būtų labai įdomu sužinoti autoriaus nuomonę. Detalizavus savo teorines nuostatas, kur kas originalesnės ir solidesnės būtų išvados.

12004. Ežiukas rūke2004-01-28 19:17
Vaikštai po Klaipėdą ir stebiesi, kad nėra senų bažnyčių. Pasirodo, štai kaip viskas buvo patvarkyta ir surėdyta.

12055. Buves lankytojas2004-01-29 20:20
Nei zodelio apie "Puta".

Rodoma versija 24 iš 25 
23:58:45 Jan 16, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba