ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-04-24 nr. 938

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kovo 22 diena yra kovo 30 diena (33) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Netikroje kelionėje (5) • VIRGINIJA VITA. Troškimas (4) • -gk-. Sekmadienio postilė (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (13) • RAY C. STEDMAN. Nahumas: šiurpi Dievo rūstybė (118) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (8) • Su tapytoju ALGIMANTU KURU kalbasi Audra Baranauskaitė. Ką skaito Kuras? (18) • BENAS BĖRANTAS. Skrydis per Afriką (5) • AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ. Eilės (10) • SAULIUS VASILIAUSKAS. Kaip nenumirti miegant (9) • IRNA LABOKĖ. Credo (3) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Kiaulės aukojimas (2) • JONĖ JOMANTAITĖ. Keliauju į Indiją (76) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Ideologinio fronto šabakštynuose (5) • Kitas numeris išeis gegužės 8 d. (44) • ... pasiilgsiu... (568) • ... nedorėliai ... pragmatizmas ... dauginimasis... (611) •

Kiaulės aukojimas

NIJOLĖ LAURINKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Skerstuvės Vedarių kaime (Zarasų r.). 1974. m.
Liudviko Giedraičio nuotrauka

Kiaulė – vienas tipiškiausių chtoninės mitologijos, ne vieno religijotyrininko traktuojamos kaip itin archajiškos pasaulėžiūros fazė, gyvūnų. Kiaulės ar jos laukinio pirmtako – šerno – gerbimas ar aukojimas paliudytas daugelio baltų religijos ir mitologijos šaltinių. Dar Publijus Kornelijus Tacitas, I a. pateikęs žinių apie aisčių, vakarų baltų, genčių religiją, užsiminė, kad šios gentys, dievų motinos (mater deum) garbintojos, kaip tikėjimo ženklą nešiojančios šernų atvaizdus. „Tasai ženklas lyg ginklas ar apsaugos priemonė – sergsti nuo visko deivės garbintoją net ir priešų maišaty“ (Germania, 45; BRMŠ I 143, 145). Vadinasi, šernas buvo dievų motinos išpažinėjų kultinis gyvūnas. Tacito paminėtoji mater deum, garbinta žemdirbių, duoninių javų augintojų, ne vieno mitologijos tyrėjo (Norberto Vėliaus, Vladimiro Toporovo) identifikuota su prūsų palikuonių ir lietuvių žemės bei javų deive Žemyna (BRMŠ I 140–141). Vadinasi, jau viename ankstyviausių baltų religijos ir mitologijos šaltinių šernas buvo siejamas su dievų motina, kurią, galimas dalykas, reprezentavo Žemyna.

Šernas minimas ir pasakojime apie mitinį veikėją Sovijų, baltų ir kai kuriose kitose tautose įvedusį mirusiųjų deginimo paprotį bei naujus dievus (Jono Malalos kronikos intarpas, 1261 m.). Jame kalbama apie šerno kūno dalių (devynių blužnių) paruošimą vaišėms, kitaip tariant, aukojimui, prieš jam nusileidžiant į „pragarą“ (BRMŠ I 266–267). Šio mito interpretuotojai yra aiškinę, kad šerno sumedžiojimas galėtų priklausyti archajiniam aukojimo Deivei motinai ritualui (G. Beresnevičius) ir kad, nugalėdamas šerną, Sovijus nutraukia ryšį su chtoniškąja senosios religijos faze, kuriai atstovavęs šernas (A. J. Greimas). Tad minėtame kontekste šernas priskiriamas prie chtoninės religijos ir su Deive motina susijusių vaizdinių.

Kai kuriuose vėlyvesniuose – XVI a. – istoriniuose šaltiniuose yra liudijimų, kad kiaulę aukodavę prūsai. Luko Davido pastebėjimu, Sembos valstiečiams nesisekant sugauti žuvų, vaidila Valtinas Suplitas surengęs aukojimą. Juoda, gerai nušerta, riebi kiaulė buvo paskersta Rantavos pakrantėje. Vaidila nupjovė jos spenius ir, „ištaręs ar sumurmėjęs keletą žodžių, įmetė juos į jūrą“ (BRMŠ II 290).

Kasparas Hennenbergeris aprašė kiaulės atnašavimą, vykusį Pabėčių parapijoje panašiu tikslu kaip ir pirma minėtu atveju, tai yra tam, kad gautų Dievo palaiminimą ir sugautų daug žuvų. Susirinkus krūvon šešiems kaimams, nusipirkus dvylika statinių alaus buvo aukojama nupenėta kiaulė (BRMŠ II 333, 345).

Apie juodo žindomo paršiuko aukojimą Žemaitijoje svirnuose gulėjusiems akmenims, laikytiems grūdų ir galvijų saugotojais ir vadintiems Deivėmis (Deyuesturbūt tai viena iš Žemynos manifestacijų), kalbama Vilniaus kolegijos jėzuitų 1600 m. ataskaitoje (BRMŠ II 620, 628).

Šiame straipsnyje nesiekiama apžvelgti ir išanalizuoti visų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotų šerno, kiaulės ar paršiuko aukojimo atvejų. Atkreipiamas dėmesys į kiaulienos panaudojimą sėjos papročiuose, aprašytuose XVII a. antroje pusėje Mato Pretorijaus ir XX a. lietuvių etnografų. Juose užsikonservavusi kiaulės sąsaja su agrariniais papročiais veikiausiai laikytina senosios mitologinės pasaulėžiūros, siejusios žemdirbystę su religiniais reiškiniais ir tam tikromis chtoninėmis dievybėmis, atplaiša.

Kiauliena – apeiginis prūsų palikuonių valgis po sėjos

M. Pretorijaus veikalo „Prūsijos įdomybės“ skyriuje apie sėjos šventę prūsų palikuonių gyvenamose žemėse (Nadruvoje, Skalvoje ir kt.) kalbama apie kiaulienos ir dargi reikšmingų kiaulės kūno dalių – galvos, būtinai su knysle, taip pat kojų – kaip apeiginio valgio patiekimą po sėjos: „šeimininkė padengia stalą, ant kurio ji paprastai dubenyje patiekia kiaulės galvą, kiaulės kojų ar kitokių valgių, bet būtinai turi būti kiaulės knyslė linkint, kad artojams sektųsi arklu lengvai versti dirvą, kaip žemę verčia kiaulė ją knisdama“ (P 5, 4, 8).

Atkreiptinas dėmesys į pridėtą paaiškinimą, kodėl vaišėms paruošiamas toks kiaulienos patiekalas, kurio akcentas – knyslė: esą tai turėtų veikti kaip maginė priemonė, turėsianti įtakos artojo darbui. Iš tiesų knisimu kiaulė asocijuojasi su žemės dirbimo procesu: ji knysle judina žemę, panašiai kaip artojas, arklu verčiantis vagą. Dėl tokio gebėjimo senosiose mitologinėse tradicijose (visų pirma graikų) šis padaras šlietas prie žemdirbystės deivių, jos atradėjų. Be to, primintina ir tai, kad kiaulių padermė pasižymi vislumu, tai yra stipria vaisingumo potencija. Galų gale ir pats šio gyvūno kūnas žmonių sąmonėje galėjo žadinti pertekliaus, pilnatvės vaizdinius.

Kiaulės galvą su kojomis laikyti aukojamuoju patiekalu skatina ir prie vaišių stalo, ant kurio stovėdavęs dubuo su kiauliena, maldininko atliekama ritualinė procedūra: „Po to prie stalo prieina maldininks ir meldžiasi tris kartus atlikdamas tas apeigas, kurios buvo aprašytos anksčiau; ketvirtą kartą jis užgeria šeimininką, kuris ir dabar, kaip kukliai buvo daręs pirma, išleisdamas savo žmones, išgeria ir paleidžia kaušelį eiti ratu; po to valgoma [...]“ (P 5, 4, 8). Tad prieš valgant kiaulės galvą ir kojas melstasi, taip pat atlikinėtos apeigos, „kurios aprašytos anksčiau“. M. Pretorijaus turimos omenyje jo paliudytos religinės ceremonijos prieš sėją, kai maldininkas atlikdavo libacijas Žemynėlei, žemdirbystės deivei, su palabinimais ir leisdavo kaušelį, kaip ir pastaruoju atveju, aplinkui (P 5, 4, 4; BRMŠ III 180, 286). Nekyla abejonių, kad po sėjos valgomas kiaulienos patiekalas buvo apeiginis ir, matyt, atliko aukos javus ir jų sėją globojusiai deivei (kontekstas rodo – Žemynai) vaidmenį.

Kiaulės ryšį su agrarine sfera atspindi ir kiti M. Pretorijaus pateikti duomenys. Šis gyvulys prūsų palikuonių aukotas ne tik per sėją, bet ir per mėšlavežį, kai taip pat kartotos Žemynos pagerbimo alaus nuliejimu apeigos (BRMŠ III 194–196, 297–298).

Pažymėtina ir tai, kad įprastos šio gyvulio skerstuvės priminė atnašavimo dievams ritualą. Per M. Pretorijaus aprašomas kiaulės skerstuves būdavo rengiamos alaus gėrynės su alaus libacija Žemynėlei. Anot istoriko, šis įvykis būdavo švenčiamas „su palabinimais (Palabinken) ir žemynėliavimais (Zemynelaucken) bei daugkartiniais nugėrimais“. Sudeginti kiaulės kaulai būdavo pakasami į žemę. Tai, be abejo, auka žemei ir jos deivei (BRMŠ III 195, 298–299). (Su sėja buvo susijusi ne tik Žemyna, bet ir dievas Pergubrius, kuriam taip pat būdavo aukojamos kiaulių galvos: „Pergubrių (Pergubrio) garbindavo kovo mėnesį ir rudenį. Mat manė, kad darbo dievas reikalingas tiek pavasarį, ruošiant dirvą sėjai, tiek tada, kai turėdavo paruošti tą patį [lauką] žiemkenčių sėjai. Kovo mėnesį, prasidėjus darbams, prašydavo jo pagalbos ir jo garbei valgydavo kiaulių galvas“, BRMŠ III 255.)

Kiaulės ar paršiuko aukojimas pietų Europoje ir kituose kraštuose

Kiaulės ar paršiuko ryšys su sėja ir su žemdirbystės deivėmis pastebėtas ne vien baltų, bet dar akivaizdžiau – pietų Europos tautų religinėse tradicijose. Kiaulė buvo laikoma graikų deivės Demetros gyvuliu, su kiaule deivė dažnai vaizduojama terakotose (G. Wissowa, 1901: 2761 col.). Anot Georgo Wissowos, artimas kiaulės santykis su šia deive aiškinamas jos nepaprastu vaisingumu (dėl to ji traktuota ir kaip auka, ir kaip deivės atributas), taip pat dėl apvalančio kiaulės kraujo poveikio (aus der kathartischen Wirkung) (ten pat).

Tesmoforijų (tai yra rudeninės) sėjos šventėje Demetrai tam tikru būdu buvo aukojami paršiukai. Mėnuo, kada būdavo švenčiama ši šventė, atitiktų mūsų spalį (G. Wissowa 1901: 2751 col.). Archajiškas Tesmoforijų ritualas – sutrūnijusių paršiukų liekanų iškėlimas iš specialių požeminių urvų. Paršiukai kaip auka ten kartu su kitais aukojamais daiktais būdavo sumetami iš anksto – dar kūlės laikotarpiu. Jie būdavo suverčiami į specialius požeminius urvus, paskui supūdytos jų liekanos iškeliamos ir sumaišomos su sėkla. Sėklos sumaišymas su mėsos likučiais buvo efektyvi ritualinė priemonė. Mat tikėta, kad tai turėjo maginį poveikį javams (M. P. Nilsson 1995: 312, 319). Požeminės duobės su jose aukojamais paršiukais galėjo vaizduoti ir priminti Korės nusileidimą į žemutinius regionus, kai prasiskyrus žemei joje taip pat prasmego kiaulių banda. Tesmoforijos buvo agrarinė valstiečių šventė, kurioje dalyvaudavusios tik moterys. Tai aiškintina tuo, kad žemdirbystė primityviose visuomenėse buvo moters išradimas, ji buvo pirmoji, pamėginusi žemę išdirbti, įberti į ją sėklą ir išauginti vaisių. Tikriausiai dėl to ir žemdirbystės dievybės daugelio tautų mitologijose buvo moteriškosios lyties.

Romėnų dievybėms Cererai ir Tellus taip pat aukota kiaulė (ir netgi paršinga). Tai galėję vykti, kaip ir kitose žemdirbių tautose, per sėjos šventę. Toji šventė vadinta sementiuae / sementinae (data nenustatyta, nes šventimo laikas galėjo kisti dėl nepastovių klimato sąlygų). Šia proga atlikinėtos libacijos deivėms. Cereros, vegetacijos deivės, prašyta gero javų dygimo ir augimo, o pastarajai artimos Tellus, kuri buvo derlių teikiančios dirvos personifikacija, – geros priedangos jos įsčiose pasėtiems grūdams (J. Guillen 1985: 98).

Egiptiečiai kiaulę laikė, pasak Herodoto, nešvariu gyvūnu, tačiau kai kuriems dievams, būtent Selenai ir Dionisui (istoriko turėta omenyje Izidė ir Ozyris; Izidė graikų tapatinta su Demetra), per pilnatį būdavo aukojamos kiaulės. Aukojimo ritualas vykdavęs tam tikru būdu. Paskerdus kiaulę, žynys atskirai padėdavęs uodegos galiuką, blužnį ir paūdrę, juos apdengdavęs taukais iš gyvulio pilvo. Visa tai būdavo sudeginama. Likusi mėsa valgyta tos pačios pilnaties metu (Herodotas 2, 47). Manoma, kad Herodotas turėjo omenyje Pamilijų šventę (Pamilijos buvo rengiamos Ozyrio garbei ir priminė, pasak Plutarcho, „falines procesijas“). Artimą Izidės santykį su kiaule patvirtina ir tai, kad, anot egiptologo religijotyrininko Hanso Bonnet, viena iš šios deivės apraiškų buvo esybė kiaulės pavidalu (H. Bonnet 1971: 326).

Kiaulės aukojimas žemės deivei Lietuvoje

Apie rudenį (in autumno colenda) Lietuvoje (Žemaitkiemyje, Ukmergės r.) vien tik moterų atliekamą ritualą (kaip tik kiaulės aukojimą), skirtą žemės deivei (tellure dea), 1583 m. rašyta jėzuito misionieriaus Jokūbo Lavinskio: „Mat iš pradžių šis prietaras buvo susijęs su rudenį garbinama žemės deive (tellure dea), kuriai vienos moterys aukodavo ilgai penėtą kiaulę ir pačios ją, tinkamai paruošusios ir pasikvietusios žiniuonę, suvalgydavo; ir kai puotoje kuri nors gerdavo šiai deivei paaukotą alų, kitos šnypšdamos ją mediniais strypais ragindavo“ (BRMŠ II 605–606, 608).

Visiškai aiškiai pasakyta, kad nupenėta kiaulė – auka deivei, pristatytai kaip tellure dea, tai yra žemės deivei. Veikiausiai turėta omenyje Žemyna. Taip leistų galvoti ir moterų aukojamas alus, tipiška auka Žemynai, jį gerdavusios ceremonijos dalyvės. Tai, kad atnašavimui vadovauti kviestasi žiniuonę, rodo, jog šiame tekste kalbama apie išplėtotą dievybės kultą, kuriam funkcionuoti reikėjo turėti specialių kulto tarnų. Tik moterų dalyvavimas šiame aukojime, rengtame kaip tik rudenį, asocijuojasi su graikų Tesmoforijomis, taip pat, kaip minėta, moterų švente, vykdavusia rudenį ir taip pat skirta žemdirbystės deivei, tai yra Demetrai ir jos globojamai religinę reikšmę turėjusiai akcijai – sėjai. Tad gretinamieji ritualai sutampa net keliais komponentais. J. Lavinskiui pavyko užfiksuoti dar XVI a. antroje pusėje lietuvių praktikuotą ritualą, išlaikiusį itin archajiškus tellure dea garbinimo bruožus. Tiesa, minėtame šaltinyje nepasakyta, su kokia agrarinio kalendoriaus situacija turėjęs ryšį šis atnašavimas, tačiau užuomina, kad tai vykę in autumno colenda (per rudens kalendas), vadinasi, kažkurio rudens mėnesio pirmąją dieną (lot. Calendae – pirmoji kiekvieno mėnesio diena senovės romėnų kalendoriuje), leidžia spėti, kad tai buvo susiję su žiemkenčių sėja rudenį. Tačiau, be abejo, tai tik viena iš galimų prielaidų.

Kiaulės aukojimas Deivei Žemei (Deae Telluri) užregistruotas ir Vilniaus kolegijos jėzuitų 1588 m. ataskaitoje: „[...] Viename miestelyje klestėjo toks tamsumas, jog kiaulę aukojo Deivei Žemei (Deae Telluri) [...]“ (BRMŠ II 618, 626).

Žinią apie Žemei (matyt, žemės deivei) aukojamą kiaulę praneša ir jėzuitas Stanislovas Rostovskis „Lietuvos jėzuitų provincijos istorijoje“: Telluri porca faciebant [...]; „Žemei aukojo kiaulę [...]“ (1583 m., BRMŠ IV 140, 146; manoma, kad jis rėmėsi J. Lavinskio žiniomis). To „gyvulio liekanas saugojo namuose manydami, jog tai užtikrinsią jų gerovę ir saugumą“ (ten pat).

Sutelkus visumon paminėtas žinias turbūt nekiltų abejonė, kad lietuviai dar XVI a. aukodavę kiaulę žemės deivei, kuri rašytiniuose šaltiniuose įvardijama kaip tellure dea, Deae Telluri, Telluri, kitaip tariant – Tellus. Tellus – ne tik bendrinis lotynų kalbos žodis, reiškiantis „žemę“, bet ir vienos iš seniausių romėnų dievybių vardas. Jos atitikmuo lietuvių mitologijoje, be abejo, yra Žemyna. Pastaroji savo veikla aprėpė būdingąsias tiek Cereros, tiek Tellus funkcijas (Cerera romėnų mitologijoje ilgainiui išstūmė archajiškesnę Tellus).

Lietuvių dar visai neseniai praktikuoti sėjos papročiai, nors ir desakralizuoti, atliekami nebesuvokiant jų tikrosios, su pirmykščiais tikėjimais susijusios prasmės, išlaikė glaudų ryšį su kiaule kaip mitiniu gyvūnu. Jie atspindėjo žemės, sėjos ir kiaulės – chtoninio mitinio pasaulio realijų – koreliaciją, turinčią gilias šaknis senosiose Europos religijose.

Apeiginis kiaulienos valgymas vykdavęs prieš pradedant javų sėją tiesiog lauke: „Sėjant javus į lauką išsineša kiaulės kojas ir degtinės puskvortį, ten suvalgo ir sugeria, tai sako, kad geriau javai auga“ (Pabiržė, BlŽ 22/343); „Gaspadinė niekuomet neatiduoda kiaulės uodegas šeimynai suvalgyti, pakol nepradeda sėti vasarojų, – kai sėjėjas pareina pirmąkart sėjęs vasarojų, tai jam atiduoda, kad varpos tarptų, kaip kiaulės uodega“ (Klovainiai, BlŽ 22/344).

Nurodytoji intencija, paaiškinanti apeigos motyvą – kad geriau javai augtų, kad varpos tarptų – rodo, jog šie veiksmai buvo grindžiami specifine, su tam tikra mitologine tradicija susijusia mąstysena. Kiaulienos valgymas prieš sėją lauke ar kiaulės uodegos įteikimas vasarojaus sėjėjui po darbų parėjus namo interpretuotina kaip auka javų vaisingumą lemiančiai chtoninei dievybei.

Kiaulės koją rekomenduojama valgyti sėjikui ir sėjant žirnius, kad jie gerai derėtų (BlŽ 57/925), o sėjant miežius kiaulės uodegą siūloma įsikąsti į dantis, tada užauga didelės varpos (BlŽ 50/813–817).

Maginį poveikį javų ir kitų sėjamų augalų vaisingumui, kaip įsivaizduota, darydavusi ne tik pati kiaulė, bet ir su ja lietęsi, jos specifinės galios įgiję daiktai – pantis, ant kurio kabojo mėsa, taip pat šiaudai, likę po paskerstos kiaulės svilinimo: „Sėdamas turi laikyti dantyse pantį, su kuriuo buvo mėsa pakabinta, tada javai derės“ (Daugailiai, BlŽ 27/420); „Kai kiaulę svilina, tai stengiasi, kad tų šiaudų liktų pabiržyti [sėjant žymėti, iki kur krinta grūdai – N. L.] pavasarį pradėjus sėti: užaugs gerų javų, kiaulės bus geresnės ir bus kuo penėti“ (Antazavė, BlŽ 27/421a).

Su kiaulėmis siejamas ir rugių sėjimo metas. Apie Aukštadvarį sakoma: „Rugius pradeda sėti, kada kiaulės miega, tai duona bus soti ir skalsi“ (Aukštadvaris, BlŽ 40/658).

Apžvelgti lietuvių sėjos papročiai, kuriuose daugeliu atvejų minimos kiaulės kūno dalys – kojos, uodega – sėjos metu suvalgomos ar kaip kitaip panaudojamos siekiant sėkmingos sėjamų augalų vegetacijos, gali būti aiškinami kaip kiaulės aukos žemei ir ją įasmeninančiai dievybei atspindžiai. Pateiktieji etnografijos duomenys pagrindžia kiaulienos kaip apeiginio, su žemės dievybe susijusio valgio interpretaciją M. Pretorijaus aprašytuose sėjos papročiuose. Peršasi logiška išvada, kad baltai sėjos metu atlikinėjo panašius ritualus kaip ir pietų Europos tautos: kiaulė arba jos dalys aukotos tiek graikų Demetrai, tiek romėnų Cererai bei Tellus, tiek prūsų palikuonių ir lietuvių Žemynai.

Santrumpos ir literatūra

BlŽ – Jonas Balys, „Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai“, Lietuvių tautosakos lobynas, X, Silver Spring, MD, 1986.

BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, V., 1996; t. 2: XVI amžius, V., 2001; t. 3: XVII amžius, V., 2003; t. 4: XVIII amžius, V., 2005.

P – Matas Pretorijus, Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 3, V., 2006. Pirmas skaičius po santrumpos žymi knygos numerį, antras – skyriaus, trečias – poskyrio.

Hans Bonnet, Reallexikon der ägyptischen Religionsgeschichte, Berlin, New York, 1971.

Jose Guillen, Urbs Roma: Vida y costumbres de los romanos, t. 3, Salamanca, 1985.

Martin P. Nilsson, Griechische Feste von religiöser Bedeutung mit Ausschluss der attischen, Stuttgart und Leipzig, 1995.

Georg Wissowa, „Demeter“, Paulys Realencyclopädie der classischen Altertumswissenschaft, unter Mitwirkung zahlreicher Fachgenossen, herausgegeben von Georg Wissowa, neue Bearbeitung, Stuttgart, 1899.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


158681. rama2009-04-29 10:04
anais senais senais laikais kol dar nebuvo persivalgius gruziniškų šašlykų užgerdama ispanišku vynu rašė Šimelionytė Pagiriuos apie perkūnus vaivorykštes ir žalčius . ir štai puikus bei savalaikis opusas kiaulių gripo proga . kitas rašinėlis bus apie gaidžius ?

159112. balsas tyruose2009-05-04 12:04
gal kas zino kur dingo rasytojas Rolandas Kausas? Rolaaaaaaaaandaiaiaiaiaiaiaiai!

Rodoma versija 28 iš 29 
23:58:43 Jan 16, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba