ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-04-24 nr. 938

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kovo 22 diena yra kovo 30 diena (33) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Netikroje kelionėje (5) • VIRGINIJA VITA. Troškimas (4) • -gk-. Sekmadienio postilė (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (13) • RAY C. STEDMAN. Nahumas: šiurpi Dievo rūstybė (118) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (8) • Su tapytoju ALGIMANTU KURU kalbasi Audra Baranauskaitė. Ką skaito Kuras? (18) • BENAS BĖRANTAS. Skrydis per Afriką (5) • AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ. Eilės (10) • SAULIUS VASILIAUSKAS. Kaip nenumirti miegant (9) • IRNA LABOKĖ. Credo (3) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Kiaulės aukojimas (2) • JONĖ JOMANTAITĖ. Keliauju į Indiją (76) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Ideologinio fronto šabakštynuose (5) • Kitas numeris išeis gegužės 8 d. (44) • ... pasiilgsiu... (568) • ... nedorėliai ... pragmatizmas ... dauginimasis... (611) •

Sekmadienio postilė

-gk-

[skaityti komentarus]

                III Velykų sekmadienis (1 Jn 2, 1–5a)

                Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte.
                O jei kuris nusidėtų,
                tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.
                Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes,
                ir ne tik už mūsų,
                bet ir už viso pasaulio.
                Iš to patiriame, jog esame jį pažinę,
                kad laikomės jo įsakymų.
                Kas sakosi jį pažinęs,
                bet jo įsakymų nesilaiko,
                tas melagis, ir nėra jame tiesos.
                O kas laikosi jo žodžių,
                tas iš tiesų tobulai myli Dievą.
                Iš to ir pažįstame, jog jame esame.

Skrisk, nuodėme, sparnuotoji mano

Laiškas gerai literatūriškai sudėliotas: emociniai kirčiai ryškūs net ir šioje trumpoje ištraukoje. Nesunkiai atpažįstama Jono evangelijos stilistika. Svarbusis pranešimas pačioje pradžioje – apaštalas net ir klystančiam palieka galimybę pasitaisyti, neatstumdamas ir ragindamas kliautis Jėzumi Kristumi. Tai ištariama patikimu balsu, tvirtai, ne vien tikint, bet ir žinant. Kažkodėl galvoju, kad tik brandaus žmogaus lūpose tokie žodžiai turi tikrąją galią. Vien jau tas švelnus kreipinys – „mano vaikeliai“, sutriuškinantis bet kokią nuodėmės baimę, kaltės neurozę. Jeigu šiandien ganytojai dažniau jį prisimintų, šilčiau taptų sterilumu ir abejingumu tvoskiančiose bažnyčiose. Tiesa, pagyvenę dvasininkai dažniau savo kalboje išreiškia Bažnyčios kaip šeimos santykius, kaip tik todėl juos labiau ir mėgstu. Nors „Dievą pažinusiems“ tai gali pasirodyti ir savininkiška; nedaug kas iš jų leistų pretenduoti kam nors į savo individualumą ir savarankiškumą. Bet ištariantysis tą kreipinį prisiima atsakomybę už klausančiojo mažumą, drįsdamas parodyti globą ir motinišką rūpestį, ir tai kažkaip nuginkluoja net ir skeptiškai nusiteikusį adresatą.

Nors ši ištrauka kvepia adaptaciniu momentu (rašyta lyg ir gnostikams), ji atspindi atsakomybės prisiėmimą ir už juos; tais nuostabiais laikais turbūt dar nebuvo tokio gilaus griovio tarp „mes“ ir „jie“, į visus žiūrėta kaip į savus. Pažinimas kaip įstatymų laikymasis yra slidi vieta: aišku, kad turėtas galvoje klusnumas. O aklas klusnumas, kaip visi esame patyrę, gali tapti ir blogio išraiška. „Tobulai“ Dievo žodžių laikosi gausybė įvairių konfesijų tikinčiųjų, jie ir griežti, ir kategoriški, ir vis dėlto turbūt teisūs, nors savo pareiškimais ir elgesiu užgauna ir atstumia daugybę abejojančių ar ieškančių žmonių. Todėl galbūt teisieji kaip tik ir yra tie, kurie laikosi agnostiškų įsitikinimų, atsargiai formuluodami ne atsakymus, bet klausimus. Nors ne, kokie klausimai čia dar gali kilt. „Iš to patiriame, jog esame jį pažinę.“ Jei esame pažinę, nebegali.

Apie nuodėmę daug esu galvojusi ir pasilikusi prie nuostatos, kad ji gali padėti mokytis siekti šventumo, nes juk iš to save sukuri, tikriniesi ir suvoki. Tiesa, blogis turi savo struktūras, galbūt jis netgi yra valdomas vadinamųjų blogio kunigaikščių, bet nuodėmė vis tiek yra žmogaus recepcijos dalis, per ją jis save pažįsta ir gali išmokti pasirinkti sprendimus. Kiekvienas esame prisijaukinę savo nuodėmes, galbūt netgi laikome jas kaip kokią simbolinę karvelidę, retkarčiais išleisdami pasiskraidyti ir vėl sugrįžti.

Guodžia mintis, kad ne tik asmeninės, bet ir viso pasaulio nuodėmės Dievo priežiūroje neturi jokio svorio. Jos net ne pedagoginė priemonė, jos niekas. Kažkodėl įsivaizduoju jas kaip pilkus paukščius, o gal debesis, kurie nuskrieja bedugnėn lyg besvoriai šešėliai. Kai pagalvoji, ne tokios jos ir menkos, reiktų didelės bedugnės. Tačiau kartais blogio akivaizdoje apima tas sunkiai protu įvertinamas jausmas, kad yra kažkas už tai galingesnio, kas visas jas nuplaus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


158821. twice 2009-04-30 22:36
Jei laiskas gerai literaturiskai sudeliotas, kaip autore pradzioje sako, tai turbut nebuvo apastlai nerastingi, o jei nebuvo nerstingi, tai mitas, kad jie buvo tuo, kuo bandoma juos vaizduoti - zvejai. O jei deliojo literaturiskai tai klausimas: kam to reikejo?

158919. ivs2009-05-02 06:59
privalomas rasinelis.

159103. balsas tyruose2009-05-04 11:58
gal kas zino kur dingo rasytojas Rolandas Kausas? Rolaaaaaaaaandaiaiaiaiaiaiaiai!

159545. twice2009-05-08 11:06
Taip, zinoma, kurgi ne: jei shiandien ganytojai dazniau sakytu `mano vaikeliai` tai butu baznycioje shilciau visiems. Neinu ir neisiu, nors ir kaip mane vadintu, vakeliu, seneliu ar dar velniai zino kuom. Uzteko kai ant pirmos komunijos vede.

Rodoma versija 27 iš 28 
23:58:40 Jan 16, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba