ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-04-24 nr. 938

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kovo 22 diena yra kovo 30 diena (33) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Netikroje kelionėje (5) • VIRGINIJA VITA. Troškimas (4) • -gk-. Sekmadienio postilė (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (13) • RAY C. STEDMAN. Nahumas: šiurpi Dievo rūstybė (118) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (8) • Su tapytoju ALGIMANTU KURU kalbasi Audra Baranauskaitė. Ką skaito Kuras? (18) • BENAS BĖRANTAS. Skrydis per Afriką (5) • AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ. Eilės (10) • SAULIUS VASILIAUSKAS. Kaip nenumirti miegant (9) • IRNA LABOKĖ. Credo (3) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Kiaulės aukojimas (2) • JONĖ JOMANTAITĖ. Keliauju į Indiją (76) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Ideologinio fronto šabakštynuose (5) • Kitas numeris išeis gegužės 8 d. (44) • ... pasiilgsiu... (568) • ... nedorėliai ... pragmatizmas ... dauginimasis... (611) •

Ideologinio fronto šabakštynuose

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Pradžių pradžia – 1955 m., kai prof. Konstantinas Jablonskis mums, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto fuksams, pasiūlė: ar norit pažinti Vilnių? Kurgi ne! Iš šimto pirmakursių susirinkome penkiolika. Kelias valandas po centrinių rūmų kiemelius ir sales profesorius vedžiojo nepristodamas. Negražbyliavo, tik kiekvienam padavė pažinimo medaus korį.

Į antrą žygį susirinkome penkiese. Gorkio gatve (dabar Didžiąja) nuėjome iki Šlapelių knygyno. Vėl žinių srautas, kiekvieno namo istorija, faktų, grožio, asmenybių pynė. Vardijo, kokius taškus į tautos metraštį sudėliojo čia gyvenę žmonės.

Į trečią susitikimą atėjau vienas. Susinepatoginęs, lyg tai būtų mano kaltė, pralemenau:

– Atsiprašau, profesoriau, bet aš tik vienas. Negi gaišit su manim...

– Tai gerai, tai gerai, – nuoširdžiai atsakė. – Turėsiu nevaidinantį klausytoją. Negaišuokim! – žvilgančiais kaliošėliais peržengė balą.

Su šiuo apavu profesorius niekad nesiskirdavo. Atėjęs į paskaitą, sutrintu laikraščiu nubraukdavo purvą ir juos palikdavo prie durų.

Po Vilnių ekskursavom pusę metų. Išlandžiojom Gorkio gatvės ir aplinkinių skersgatvių kiemelius, dar veikiančias bažnyčias. Atšilus orams, prisėsdavome skverelyje. Profesorius neskubėdamas perlauždavo sumuštinį, pamalonindavo karšta arbata. Tas gėrybes traukdavo iš portfelio metaliniais apkaustais. Jo „dvynį“ nešiojosi kalbininkas Juozas Balčikonis. Senosios inteligentijos patikimumo ir patvarumo atributai...

Ekskursinio darbo pradžia – 1958 m. Gerus studentus universitetas premijavo išvyka į Nidą. Iš Kauno prieplaukos išpukšėjome prieštvaniniu garlaiviu „Julius Janonis“. Studentėlių – it amaro. Nežiniukai. Plaukėm, ir tiek. Apsišniukštinėjome. Pasipylė kalbos apie panemunės pilis, Prūsiją.

– Ar reikėtų ką nors papasakoti? – įsiterpė ištįsęs studenčiokas. – Aš šiek tiek žinau apie Prūsiją.

Tai buvo Tomas Venclova.

– O aš mėginsiu apie Raudonės, Gelgaudų pilis, – pasisiūliau.

Raudonės pilyje nuvirtęs centrinis bokštas, sumaltas pietinis korpusas. Kraupu ir didinga. Panemunės pilyje – 1830–1831 m. sukilimo dvasia, generolo Antano Gelgaudo tragedijos beprasmybė. Tilžėje – nuogi gamyklų kaminai, Karalienės Luizės tilto vartai sudaužytais kartušais, tarybiniai kareiviai, saulės atokaitoje snaudžiantys ant tankų.

Su Venclova ropšdamiesi per plytų krūvas ieškojome Vydūno namo. Įkandin – kirbinės studenčiokų. Visi linksmi, laižo pažinimo medų.

Trylikto amžiaus Ragainės pilyje – niūrūs prisiminimai apie kryžiuočių ordino kontūro širšių lizdą.

Pirmoje improvizuotoje ekskursijoje trūko žinių, bet smalsumas putojo užvirusiu pienu.

Tebestudijuojant universitete brolis Leonidas prakalbo apie turistinę bazę. Šiai įkurdinti remontavo XVIII a. Trinitorių vienuolyną, nugyventą džiovininkų ligoninės. Brolis kasdien maldavosi sunkvežimiais, vežančiais statybines medžiagas, o nuo „Tėvynės“ kino teatro ar Jeruzalės stotelės darban eidavo pėsčias. Entuziazmas putojo per kraštus ir po poros metų į sostinės priemiestyje įsikūrusią Vilniaus turistinę bazę ėmė vykti lietuviškos dešros ir reginių išalkę turistai iš plačiosios tėvynės.

Brolis pasiūlė – padirbėk per atostogas. Alga – svaiginančio dydžio... net 70 rublių per mėnesį. Darbas – gido, kelionių palydovo, turisčių guodėjo. Viename asmenyje.

Pirma kelionė – iš Vilniaus į Birštoną. Kurorto turistinė bazė – kitame Nemuno krante, prie Alksnynės miško, nusavintoje klebono poilsiavietėje. Kieme – stacionarios palapinės, kuriose, kol neužgesindavo šviesos, zvimbdavo turistai.

Ekskursijų vadovams – dviaukštis laivas Nemune. Jame – kriauklė, tualetas, kareiviška dumblo spalvos antklode užtiesta geležinė lova. Puikumėlis!

Dar neribojamos maudynės upėje, lenktynės tarp vadovų, nardymas nuo laivo stogo į švarų vandenį. Kaip toje dainoje: „Kur Nemunas žėri, / Ten vandenį gėrė / Nuo Volgos sugrįžęs lietuvis karys.“

Valgydavome pailgoje palapinėje-valgykloje, lyjant kapsėdavo į pakaušį. Todėl skubėdavome srėbti, kol sriuba nepavandenijo.

Virėjoms kažkas patarė: sriubos – tik Leningrado agurkinė ar ukrainietiški barščiai, kotletai – Kijevo ar Bobruisko „tefteliai“, kompotas – tautų draugystės puokštė: moldavų džiovinti obuoliai, Uzbekijos abrikosai, Kaukazo razinos. Vanduo, beje, lietuviškas. Todėl atvykėliai ir tvirtino: mes jus išlaikome!

Sykį atvažiavom vėluodami, o pieniška makaronų sriuba prisvilusi. Maskvietės susimetė į kumštį ir tėškė:

– Nevalgysim! Tai sabotažas, pasityčiojimas iš atostogaujančių sostinės turisčių. Šen skundų knygą! Kaip paskambinti turistinės bazės direktoriui?

Virėjos, sunkiai rinkdamos žodžius, sielvartavo it žemę pardavusios. Pasiaiškinimus gadino menkas rusų kalbos mokėjimas. Taikdariu pasišoviau būti aš.

– Išklausykite mane! – švelniai, bet tvirtai kreipiausi. – Virėjų komanda atsiprašo.

Įtampa ėmė aižėti.

– O jums, garsiosioms Maskvos šeimininkėms, ar niekada neprisvyla pieniška sriuba? – teatrališkai atmečiau dešinę.

Turistės atlaidžiai sudūzgė.

Įtariau – jau atomazga. Kur tau!

Viena raudonplaukė, atstačiusi papus ne spuogus, neginčytiną nomenklatūrinių pirtelių puošmeną, rėžė:

– Nieko nežinom! Mums priklauso soti ir kokybiška vakarienė. Už viską sumokėta.

Buvo patiektos neliečiamos bazės atsargos – menkių pomidorų padaže konservai, koldūnų sriuba, arbata „Bodrost’“ su sausainiais „Oktiabrskije“. Iš seifo ištrauktas ir trijų žvaigždučių konjakas su nepamainomu servizu – briaunotomis stiklinėmis.

Užkirtusios šių gėrybių, maskvietės subliūško.

Lankydamiesi Kaune, pietaudavome Laisvės alėjoje, dietinėje valgykloje. Visada prie atskiro stalo rasdavome pagyvenusių smetoniškų inteligentų porą. Vyriškis su juoda berete, akiniai sidabriniais rėmeliais, įmantriai išskutinėta barzdelė.

Ji – pastelinių spalvų švarkeliu, smulkučiais auskarais, subtiliai pasidažiusi.

Puolant prie stalų plačiosios tėvynės vaikams, blyksteldavo akinių stiklai:

– Vaduotojai atvyko!

Tik vėliau sužinojau – čia kukliai pietaudavo scenografijos meistras Liudas Truikys su žmona, buvusia Kauno operos teatro primadona Marijona Rakauskaite.

Kaip vėliau prisipažino maestro, jis negaudavo užsakymų ir vos sudurdavo galą su galu. Menininkų šeimą gelbėdavo dešimtmečius kauptos bibliotekos knygos, kurias skaudančia širdim pardavinėdavo.

Apžiūrėję Kauną, spausdavome į Trakus. Turistai aikteldavo, išvydę pilies didybę, nors dar nerestauruotą.

Trakų turistinė bazė – žalias namukas ir stacionarios palapinės, sutūpusios Bernardinų ežero pakrantėje. Vienu metu ten tilpdavo per pusšimtis svečių. Atvykėliai neatsigėrėdavo – Galvės ir aplinkinių ežerų platybė, romantiški saulėlydžiai, garsios praeities aura. Nuolat pralėkdavo akademinių valčių strėlės. Trakuose buvo sąjunginė „Spartako“ irklavimo bazė, čia buvo rengiamasi varžyboms, vykdavo sportininkų kovos.

Mane pakvietė TSRS moterų rinktinei papasakoti apie Trakus. Atplaukė panos (atsiprašau, draugės), viena už kitą gražesnės – augalotos, idealiai sudėtos, mėlynakės. Pasakojau apie garsią Trakų praeitį, Lietuvą nuo jūros iki jūros.

– Ką, ką? – nepatikliai perklausė. – Ir Kijevas jums priklausė?

– Taip!

– Ar nesakiau – fašistai, užkariautojai!– pusbalsiu apibendrino komandos kapitonė Larisa.

Dauguma turistų buvo panašios nuomonės.

Mokytoja leningradietė, apsižvalgiusi, ar mes vieni, paklausė:

– Pasakykit atvirai, jūs nesidžiaugiate „išvadavimu“?

Vilniaus turistinėje bazėje turėdavau dvi dienas poilsio. Miegodavau, kol samanos iš ausų išlįsdavo.

Išsimaudę Neryje su kokia smalsesne turiste goglinėdavom po trinitorių puoselėtą parką. Atrasdavom veimutinių pušų būrelį, graikinį riešutmedį, romantiškus keliukus. Didelį susidomėjimą keldavo dar neišsprogdintos (tai pasistengta padaryti 1963 m.) Kalvarijų koplyčios, keliais einantys maldininkai.

Regis, 1961 m. pasipylė turistai iš didžiųjų Rusijos miestų. Pirmoji grupė – Pulkovo observatorijos astronomai. Prisimenu Pavelą Nesčiastną. Raišuojantis, su randu veide, švytinčiom, nenustygstančiom akim. Jam viskas rūpėjo, klausinėjo be perstojo.

Ekskursija po Vilnių vietoj 3 val. truko iki vėlumos. Nusikalusį gidą astronomai pasikvietė į „Palangą“. Dėmėtu kilimu užkopėme į antrą aukštą. Metrdotelis atmetė lūpą, nesulaukęs riebaus užsakymo. Tik mėsos salotos, pyragaičiai, keturi kavinukai ir 20 žmonių du buteliai armėniško konjako. Kokia vakaronė!

Leningradiečiai pylė Adomą Mickevičių ir Julijų Slovackį, nesuklupo cituodami Salomėją Nėrį ir Jurgį Baltrušaitį. Jutau Peterburgo inteligentų dvasią, o jie sakė nesitikėję čia rasti tokių kultūros ir iškilios dvasios lobių.

Po kelerių metų pasipylė traukiniai „Družba“. Važiavo iš Sibiro, Kaukazo, Vidurinės Azijos. Net Tolimųjų Rytų.

Po 3–4 metų iš LKP CK ėmė kviesti palydėti spec. svečius.

Kažkoks instruktoraitis nurodė: „Surengsi ekskursiją Tatjanai Samoilovai.“

Artistė buvo šlovės zenite – įspūdingi filmai „Skrenda gervės“, „Ana Karenina“.

Juoda CK „Volga“ atvežė skrybėlėtą juodbruvę su audinės pelerina ant pečių. Skvarbiu žvilgsniu išmatavo mane nuo kojų iki galvos. Atsainiai šyptelėjo. Kampuotas žaliūkas darinėjo mašinos dureles neatsitraukdamas nė per žingsnį. Pirmą kartą pamačiau asmens sargybinį.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje viešnia nuobodžiavo. Netrukus supratau – kamavo esminis klausimas:

– Sakykit, kur jūsų turgus? Sakė, ten esą naminių siūlų.

– Atsiprašau, bet turgus – ne mano sritis.

Išlydėdami viešnią CK klapčiukėliai geležinkelio stotyje įteikė S. Krasausko kūrinių aplanką. Maskvietė atsainiai šį „prezentą“ (tikėtasi lietuviškos dešros „šlioso“) nušveitė į šiukšlių dėžę...

Visokias grupes tekdavo lydėti per senelį Vilnių. Po Leningrado, Maskvos keliauninkų plūstelėjo turistai iš atokiausių plačiosios tėvynės kampelių.

Klusniausi ir tyliausi – sibiriečiai. Jie sekdavo nenutolę nė per žingsnį, pritariamai linkčiodami galvomis, būtų neprieštaravę teiginiui, kad iš Vilniaus veda tunelis iki Uralo.

Armėnijos pasiuntiniai negaišuodami eidavo prie reikalo:

– Tu mums nepasakok, kas ta gotika ar barokas. Mes tau pasirašysim vadovo kelialapyje, o tu parodyk kelią į turgų. Girdėjom, Vilniuje net keli yra.

Spalvingiausios grupės – iš Vidurinės Azijos. Vyrai su tiubeteikomis, dryžuotais chalatais, aulinius įsispyrę į kaliošėlius. Visi iki vieno. Moterytės gėlėtom skarom persijuosusios liemenį, ant galvos – veltinės kepuraitės, prispaustos 2–3 skarelių. Susispiesdavo prie vitrinos ir iš nuostabos ciksėdavo liežuviais. Už stiklo – kumpiai, dešros, besišypsančios kiaulių galvos su ausytėm. Tiesa, gipsinės, bet nepriekaištingai atliktos. Neatskirsi.

Prieš akis tebestovi grupė iš Viljandžio (Estija). Laukininkystės kolūkio spartuolių brigada. Visos blondinės, su skarelėm, susegtom estiškom sagėm, lakuotais rankinukais rankose. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje klausėsi sulaikiusios kvapą. Sukiojo galvutes, kur rodžiau pirštu. Paklausus, ar gražu – vieningai linksėdavo galvomis. Baigus ekskursiją, pasitarusios tarpusavyje, paklausė:

A perevod budet?

Buvo grupė, kurios vadovas paprašė kuo vaizdžiau apibūdinti detales, nusakyti skulptūrų dydį. Kai baigiau, paklausiau:

– Ar patiko?

– Labai! – choru patvirtino.

Tai buvo... aklieji. Supratau, kad tokie žmonės pasaulį įsivaizduoja kuo puikiausiai, tik jiems reikia padėti.

Buvo KGB karininkų ekskursija.

Paskambino iš LKP CK:

– Vyksta sąjunginis žinybos suvažiavimas. Jus rekomendavo kaip žinovą.

Autobuse sėdėjo vieni vyrai: asfalto spalvos kostiumai, Čeliabinsko ketaus akys, aukščiausius GOST reikalavimus atitinkantys veidai.

Nepasakojau, kokia laimė būti išvaduotiems, pagal instrukcijas išdėsčiau sostinės ir tautos gyvenimo įvykius, užsiminiau apie LDK nuo jūros iki jūros.

Pasibaigus ekskursijai, vienas iš pilkųjų priėjęs išdrožė:

– Ačiū. Buvo įdomu.

Rankos nepadavė. Nepriimta. O gal mano močiutės neužgeso kovose už tarybų valdžią...

Tikriausiai iš jų grupės pasitaikė ir ekskursijoje į Kauną. Važiuojant pro Vievį, neišlaikiau ir išklojau:

– Čia 1611–1616 m. veikė Vilniaus Šventosios Dvasios brolijos spaustuvė. Joje išspausdinta Meletijaus Smotrickio „Slavų gramatika“, iš kurios mokėsi Lomonosovas, vertino Puškinas. Reikėtų mums pamąstyti, ar šviesa tik iš Rytų. Gal Vakarai kultūros plėtrai daugiau nusipelnę?

Po kelių savaičių Vilniaus ekskursijų biuro viršininkas Jurgelėnas, iš uolumo sukumpęs it kablys, išstenėjo:

– Daugiau ekskursijų negausi.

Nieko nepaaiškino.

Še tau bobut ir devintinės!

Tik vėliau sužinojau, kad mano nacionalistiniai akibrokštai ideologinio fronto šabakštynuose buvo užfiksuoti.

– Išgrūsti! – atėjo iš kur reikia nurodymai.

„Mano mirtis guli tarp mano žandikaulių“, – teigia Rytų išminčiai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


158728. varna2009-04-29 17:57
Labai patiko. Autentiška.

158799. il :-) 2009-04-30 14:42
įdomu. reikia tokių rašinių.

159115. balsas tyruose2009-05-04 12:05
gal kas zino kur dingo rasytojas Rolandas Kausas? Rolaaaaaaaaandaiaiaiaiaiaiaiai!

159377. Jona2009-05-06 14:23
Net ne=inau, kodel šis pasakojimas man nepatiko...Nepatiko ir tiek... Kiek gi laiko galima gyventi senom skriaudom?

159867. archyvaras2009-05-12 14:19
Neįmanomai įdomu. Dar vienas slaptas disidentas, pavėjui pirsteli, kaip ir Ozols...

Rodoma versija 27 iš 28 
23:58:39 Jan 16, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba