RAY C. STEDMAN
Sudėtinga skaityti Raymondo Charleso Stedmano (1917–1992) rašinius. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo nepriimtini. Kalbėti apie Dievo rūstybės doktriną ne viduramžiais yra „pavojinga“. Pavojinga, nes patogiai ir palyginti saugiai įpratę gyventi žmonės šalinasi tokios doktrinos. Nenori girdėti gąsdinimų. Aš irgi nenoriu ir ilgai spyriojausi Stedmano teiginiams. Bet tik tol, kol daugiau pastudijavau šio autoriaus (pamokslininko ir pastoriaus) gyvenimą. Tai žmogus, kuris savo kailiu patyrė ir skurdą, ir karą. Jis daug ko gyvenime atsisakė, o dar daugiau kas iš jo buvo tiesiog atimta. Pavyzdžiui, motina, kuri sirgo astma, – Stedmanas būdamas šešerių persikėlė gyventi pas tetą, – arba tai, kad jis svajojo tapti chirurgu ir baigęs mokyklą įstojo studijuoti medicinos Vašingtone, bet neturėjo iš ko gyventi ir, užuot studijavęs, ėjo dirbti, iš Vašingtono jam teko išvažiuoti. Antrojo pasaulinio karo metais Stedmanas išvyko į Havajus, ten pradėjo dirbti su nukentėjusiųjų nuo karo šeimomis, bendravo su nelaimingais, nežinia kodėl likimo nuskriaustais žmonėmis (žuvusiųjų žmonomis ir vaikais, giminaičiais, taip pat kareiviais). Tada jis ir ėmė „propaguoti“ Dievo rūstybės doktriną, kurios esmė tokia: Dievas galų gale vis tiek nubaudžia tuos, kurie „apimti puikybės“ (manydami, kad yra vertesni už kitus) žudo nekaltus žmones ar ištisas tautas, Dievas baudžia iš meilės, iš meilės tiems, kurie Jo šaukiasi, iš meilės savo vaikams: juos gindamas. Stedmanas kalba apie atsakomybę. Apie tokią atsakomybę, kuri turėtų neleisti likti abejingam matant pasaulio žiaurumą ir kitas nuodėmes. „Jei toleruojate pasakojimus apie žvėriškumą ir priespaudą, siaubingą prekybą kūną ir sielą žlugdančiais narkotikais ir niekada dėl to nedegėte pykčiu, tai štai ką jums pasakysiu: su jumis kažkas negerai. Jūs negalite mylėti“, – sako publikuojamo straipsnio autorius.
Dar tik įpusėjus Antrajam pasauliniam karui Stedmanas be jokių skrupulų dėstė (pranašavo?), kad visas Europos totalitarines struktūras Dievas negailestingai išnaikins. Tą patį jis sakė ir apie komunizmą, taip pat apie visas valstybes bei pasaulio galinguosius (milijardierius, JAV ar ką tik norite), kurie pajutę galią išpuiks ir pamirš, kad yra tik vikšrai ir skėriai, palyginti su Dievo galia. Stedmanas sulaukė ir fašizmo, ir komunizmo žlugimo. Mirė jis 1992 m. po sunkios ligos.
Stedmano palikimas nemenkas: jis parašė 28 knygas ir apie 900 pamokslų, įrašė daugybę radijo laidų. Ieškodami analogijų literatūrinėje bendruomenėje, jį galėtume prilyginti Edgarui Allanui Poe. Arba dar kitaip: Stedmanas visą gyvenimą buvo tiesiog kareivis, jis daug kalbėjo ir rašė apie karą. O jo karas vyko ne tik su šio pasaulio kunigaikštystėmis.
-gb-
Nahumo knyga yra sunkiai suprantama ir tokia trumpa, kad ją retai kas skaito, o dar mažiau kas supranta. Skaitant šią knygą atrodo, kad tai yra sausas senosios žydų istorijos pasakojimas, tačiau Nahumo pranašystė iš tiesų papasakoja apie Dievą netgi daugiau negu kokia kita Biblijos knyga. Pranašo užduotis yra atskleisti Dievo savybes. Savybė, kurią turėjo atskleisti Nahumas, buvo Dievo pyktis. Nežinau kitos doktrinos, kuri šiandien būtų tokia baugi žmonėms, kaip Dievo rūstybės doktrina. Tai viena iš doktrinų, kurias daugelis norėtų pamiršti. Kai kurie Dievą vaizduoja kaip mielą džentelmeną, su liepsnelėmis akyse, kuris net negalvoja apie kažkieno baudimą ar teisimą. Nahumui buvo skirta parodyti Dievo pyktį: Nahumo pranašystėje Sinajaus Dievas plyksteli baisingu įniršiu, Dievas, prieš kurį žmogus privalo stovėti tylus ir drebantis iš baimės.
Norėdami geriau suprasti šią knygą, turime žinoti, kodėl ir ant ko čia Dievas pyksta. Nahumo pranašystė skirta Ninevės miestui, į kurį Dievas buvo siuntęs pranašą Joną. Išgirdę Jonos pamokslus nineviečiai atgailavo su ašutinėmis ir pelenais. Tada Dievo pyktis miestą aplenkė, nes visi (nuo karaliaus iki žemiausio luomo gyventojo) atgailavo dėl savo nuodėmių ir gręžėsi į Dievą.
Nahumas pranašavo praėjus maždaug šimtui metų po Jonos. Tuo metu Ninevės gyventojai buvo liovęsi atgailauti ir vėl pradėjo daryti tuos pačius darbus, kuriais juos kaltino pranašas Jona. Nahumas buvo pasiųstas tarnauti į pietinę Judo karalystę. Kaip tik tuo metu su savo kariuomene į ją įsiveržė Asirijos karalius Sanheribas, kilęs iš Asirijos sostinės Ninevės ir Izraelį užgrobęs dar pranašo Izaijo laikais. Galiausiai Dievas apgynė izraelitus ir judėjus ir asirų kariuomenę sunaikino per vieną naktį.
Vardas Nahumas reiškia „nuraminimas“ arba „paguoda“. Asirijos armijai, kuri garsėjo kaip negailestingų ir kietaširdžių, žudančių ir plėšiančių karių armija, apsupus Jeruzalę, Nahumas pranešė paguodos žinią: Dievas sunaikins Ninevę – Asirijos (Izraelio ir Judo priešų) sostinę.
Nahumo knygą galime padalyti į keturias dalis, kurių kiekviena kalba apie Dievo pykčio galią. Pirmąją dalį geriausiai apibūdina šios eilutės: „Pavydulingas ir keršijantis Dievas yra Viešpats; Viešpats keršija ir dega pykčiu; Viešpats keršija savo nedraugams ir niršta ant savo priešų. Kantrus yra Viešpats, bet didis galybe; Viešpats niekada nepalieka nenubausto kaltojo. Viesulu ir audra jis keliauja, debesys – jo kojų dulkės. Jis sudraudžia jūrą ir ją nusausina, išdžiovina visas upes. Nuvyto Bašanas ir Karmelis, vysta Libano žiedai. Prieš jį dreba kalnai, nyksta kalvos; nuo jo veido krūpčioja žemė, pasaulis ir visa, kas jame gyvena. Kas gali atsilaikyti prieš jo įniršį? Kas gali pakelti jo degantį pyktį? Jo pyktis liepsnoja kaip ugnis; nuo jo skeldėja uolos“ (Nah 1, 2–6).
Pranašas mato supykusį Dievą, žvelgiantį į Asirijos šeimininkus. O drauge pranašas perteikia ir begalinę Dievo kantrybę. Jis apie Dievą sako: „Kantrus yra Viešpats.“ Dievas vieną po kito siunčia pranašus, laukdamas nineviečių atgailos. Dievas supyksta, bet tai nėra staigus įniršis. Šiame įniršyje nėra nieko kaprizinga ar savanaudiška. Įniršis yra kontroliuojamas, tačiau ir siaubingas, baisu jį patirti. Hebrajiškame Nahumo pranašystės variante šiose šešiose cituotose eilutėse yra pavartoti visi hebrajiški žodžiai rūstybei ir pykčiui nusakyti: pavydus, kerštingas, rūstus, piktas, pasipiktinęs, nuožmus, įtūžęs. Pavydas šiuo atveju nėra savanaudiškas ar smulkmeniškas pavydas, kokį mes kartais parodome, tai yra Dievo rūpestis dėl tų, kuriuos Jis myli (izraelitų ir judėjų).
Antroji dalis, prasidedanti 1 skyriaus 8 eilute, atskleidžia kitą dieviškojo pykčio pusę: Dievo rūstybė arba Dievo pyktis gali būti asmeniški, t. y. nukreipti prieš konkretų asmenį, šiuo atveju Sanheribą, asirų armijos vadą: „Iš tavęs iškilo rezgantis piktus kėslus prieš Viešpatį niekšybės patarėjas“ (Nah 1, 11).
Kai Sanheribas su savo armija apsupo Jeruzalę ir pašaipiai karaliui Ezekijui šaukė, kad ruošiasi užimti miestą ir kad nėra tokios jėgos, kuri galėtų jį sustabdyti, Ezekijas paprašė Dievo išgelbėti miestą. Dievas Ezekiją išklausė ir tą naktį mirties angelas praėjo pro asiriečių minią, išžudydamas 185 000 kareivių (Izaijo 36 ir 37 skyriai). Bet Sanheribas liko gyvas. Jo mirtis išpranašauta Nahumo knygos 1 skyriaus 14 eilutėje: „Apie tave Viešpats ištarė: „Savo vardo palikuonių daugiau nebeturėsi; iš tavo dievų namų išmesiu ir drožtą stabą, ir liedintą stabą; supilsiu tau kapą, nes tu niekam nebetinki.“ Taigi, kai mirties angelas praūžė per asirų stovyklą, vado jis nepalietė, šis sugrįžo į Ninevę ir ten, kaip pranašavo Nahumas, buvo nužudytas savo dviejų sūnų, kurie pasisavino jo karūną.
Kaip reikėtų suprasti faktą, kad Dievo rūstybė yra nukreipta prieš konkretų žmogų? Žmonėms labai sunku tuo patikėti. Jie sako, kad Dievas yra meilės Dievas. Kaip Jis galėtų ką nors bausti? Kai aiškini žmogui, jog Dievo teisumas reikalauja, kad Jis mus baustų, žmogus dažnai sako, kad taip negali būti. Dievo meilė yra didesnė už Jo teisumą, ir todėl jokiomis aplinkybėmis Dievo teisingumas negali priversti bausti. Daugelis žmonių ir gyvena šitaip save apgaudinėdami.
Nahumo pranašystės 2 skyrius parodo dar vieną Dievo pykčio ypatybę: nuo jo neįmanoma pasislėpti. Čia Dievas kalba Ninevei: „Griovėjas pakilo prieš tave. Budėk ant pylimų, stebėk kelią, juoskis kalaviją ant strėnų, sutelk visas savo jėgas!“ (Nah 2, 2).
Miesto sargybinis pamato Ninevės miestą sugriauti ateinančią Babilonijos armiją: „Jo galiūnų skydai dažyti raudonai, kariai aprengti purpuru. Karo vežimai, tą dieną apžiūrimi prieš mūšį, tarsi liepsnojantys deglai. Kovos žirgai stojasi piestu! Gatvėmis pasiutusiai daužosi vežimai, aikštėmis darda šen ir ten. Jie atrodo lyg deglai, jie tvyksi lyg žaibai. Jis šaukia savo drąsuolius, ir klupinėdami jie žengia pirmyn, skuba miesto mūrų link; skydų priedanga jau parengta“ (Nah 2, 4–6). O tolesnėje eilutėje randame visiškai tikslią (ir atvirą) pranašystę, kaip bus užimtas Ninevės miestas: „Atsiveria upės vartai, ir tirpsta iš siaubo rūmai“ (Nah 2, 7).
Graikų istorikas Diodoras Sicilietis aprašė Ninevės žlugimą. Štai ką jis sako: „Buvo sena pranašystė, kad Ninevė nebus užimta tol, kol upė netaps miesto prieše. Ir trečiaisiais apgulties metais upė ištvino nuo nesibaigiančio lietaus, vanduo užtvindė visą miestą ir išardė 4020 metrų ilgio sieną. Tada Ninevės karalius, pamanęs, kad pranašystė jau išsipildė ir upė tapo miesto prieše, sukrovė didžiulį laidojimo laužą rūmuose ir surinko visus savo turtus į vieną krūvą, sušaukė suguloves ir eunuchus ir susidegino pats su visais rūmais. Tada priešai įžengė pro skylę, kurią vanduo buvo išgraužęs, ir užėmė miestą.“
Kitais žodžiais tariant, Babilono armija įėjo pro upės vartus: pro tą vietą, kur upė prasiveržė ir užtvindė miestą, ir dėl klaidingos Ninevės karaliaus minties babiloniečiai visus rado rūmuose. Viskas įvyko kaip tik taip, kaip Nahumas buvo išpranašavęs prieš daugelį metų. Nuo Dievo bausmės neįmanoma pasislėpti.
Noriu papasakoti istoriją apie agnostiką, kuris juokėsi iš krikščionio ūkininko, kad šis sekmadieniais nedirba laukuose. Agnostikas kiekvieną sekmadienį eidavo į savo laukus dirbti. Spalio mėnesį jis atėjo pas kaimyną krikščionį ir šaipėsi: „Klausyk, tu esi krikščionis ir sekmadieniais nedirbi, ir tau užderėjo gana geras derlius. Tačiau pažiūrėk, kaip Dievas palaimino mane. Aš dirbau kiekvieną sekmadienį, ir tu tik pažiūrėk, kokį grūdų perteklių turiu. Tai didžiausias spalio derlius, kokį tik kada nors buvau nuėmęs.“ Krikščionis ūkininkas atsakė: „Taip, tačiau Dievas ne visada suveda sąskaitas spalį.“
Taigi, kai Dievas pradeda veikti, niekas nepabėgs iš jo gniaužtų, niekas. Mes esame Jo pasaulyje. Mes esame Jo kūriniai. Nėra kur pabėgti. Nėra jokios vietos, kur būtų galima pasislėpti. Mums reikia sutikti su Dievu, kuris nesiliauja kartoti, kad jeigu Jo malonei yra prieštaraujama, galų gale Jis pradės teisti.
Dabar trečioji Nahumo pranašystės dalis, kurioje Dievas, kreipdamasis į Ninevės miestą, sako: „Tikėk manimi, aš tavo priešas, – tai Galybių Viešpaties žodis, – aš paversiu tavo karo vežimus dūmais, o tavo liūtukus suris kalavijas. Padarysiu galą tavo grobikavimui žemėje, nebebus girdėti daugiau tavo pasiuntinių balso“ (Nah 2, 14)
Maždaug prieš 60 metų archeologai dykumos viduryje rado ir ėmė kasinėti šį miestą. Dabar mes žinome, kur buvo Ninevė, tačiau amžių amžiais šis miestas buvo pradingęs, palaidotas po judančiu dykumos smėliu. Buvo išnaikinti visi šio didingo senovinio miesto pėdsakai.
Nahumo pranašystės 3 skyriuje yra nurodoma priežastis, dėl kurios Ninevė turėjo būti sunaikinta: „Dėl gausiai ištvirkaujančios kekšės, patrauklios kerėjimo valdovės, tautas pavergusios savo ištvirkavimais, o gentis – kerėjimu“ (Nah 3, 4).
Dievas, atsakydamas į raganavimus ir burtus, kurie Ninevėje buvo praktikuojami, sako: „Tikėk manimi, atėjau prieš tave, – tai Galybių Viešpaties žodis. – Užversiu tau sijoną ant galvos, parodysiu tavo nuogumą tautoms ir tavo gėdą karalystėms. Apmėtysiu tave nešvarumais, sudarkysiu tave ir paversiu tave siaubo reginiu. Kas tik pamatys tave, tas trauksis nuo tavęs ir sakys: „Sunaikinta Ninevė! Kas ją apraudos?“ Kur rasiu, kas tave paguostų?“ (Nah 3, 5–7).
Dievas kontroliuoja istoriją ir kai Jis nusprendžia nubausti žmogų, miestą ar tautą, tai Jo bausmės išvengti neįmanoma. Jis yra nenugalimas. Jis kalba ironiškai ar netgi tyčiojasi iš tų, kurie sugalvotų Jam pasipriešinti: „Prisisemk vandens apgulos metui, sustiprink įtvirtinimus; lipk į purvą, mink molį, pasidirbk kietų plytų! Ten suris tave ugnis, paguldys tave kalavijas; jie suris tave kaip skėrių vikšrus. Dauginkitės kaip skėrių vikšrai, dauginkitės kaip skėriai!“ (Nah 3, 14–15).
Nahumo pranašystėje mes matome baisų, asmenišką, nesustabdomą, „pilnatvišką“ Dievo pyktį. Pyktį, nuo kurio neįmanoma pasislėpti. Žmonėms šiandien gresia toks pyktis. Dvi nuodėmės, kurios visada sukels Dievo rūstybę, yra išdidumas ir nenorėjimas atgailauti. Kai žmogus ar tauta sako, kad jie patys gali išspręsti savo reikalus ir valdyti savo gyvenimus, tada tokia tauta, toks žmogus yra pasmerkti. Dievas visada parodo gailestingumą, tačiau jeigu žmogus ar tauta neatgailauja, tada kyla liepsnojanti Dievo rūstybė.
Tie, kurie mano, kad Dievas yra tik meilė ir kad Jis niekada negali būti rūstybės Dievas, tegu pasimoko iš Nahumo. Ar kada nors pagalvojome apie tai, kad Dievo rūstybė kyla iš Jo meilės? Argi mes nesupykstame, kai skriaudžia mūsų vaikus? Jei toleruojate pasakojimus apie žvėriškumą ir priespaudą, siaubingą prekybą kūną ir sielą žlugdančiais narkotikais ir niekada dėl to nedegėte pykčiu, tai štai ką jums pasakysiu: su jumis kažkas negerai. Jūs negalite mylėti.
Tikra tiesa, kad Dievas myli nusidėjėlį, tačiau nekenčia nuodėmės. Biblija mums sako: jei žmogus myli nuodėmę ir laikosi jos bet kokia kaina, atmesdamas Dievo malonę, tuomet jis susitapatina su savo nuodėme. Ir galiausiai Dievo rūstybė, nukreipta prieš nuodėmę, tampa nukreipta ir prieš nusidėjėlį.
Pamenu, skaičiau apie vyrą, kuris buvo apkaltintas vagyste, tačiau ginčijosi su teisėju, kad yra neteisingai nuteistas: atseit ne jis vogė, o jo rankos tai darė. Teisėjas neva neteisingai jį nuteisė, nes turėjo nuteisti tik jo rankas. Vyriškis aiškino, kad teismas turėtų jį paleisti, nes ne jis, o jo rankos įvykdė vagystę. Tada teisėjas priėmė sprendimą nuteisti rankas trisdešimt metų kalėti ir pridūrė, kad vyriškiui reikės jas tik palydėti.
Nė vienas žmogus, kuris atsigręžia į Dievą, nepatirs Jo rūstybės. Dievas tik tada sunaikina, tik tada parodo savo rūstybę, kai žmogus atmeta Jo meilę. Yra išsigelbėjimo kelias ir visada buvo. Mums nereikia pasitikti Dievo rūstybės. Nė vienam to nereikia. Dievas pažįsta tuos, kurie Juo pasitiki, ir jiems visada yra atviras. Jie niekada nepatirs Jo rūstybės. Taip sako Kristus: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24).
Iš: http://www.pbc.org:80/files/messages/3137/0234.html
ATĖNAI
Lietuva internete
