ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-04-24 nr. 938

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kovo 22 diena yra kovo 30 diena (33) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Netikroje kelionėje (5) • VIRGINIJA VITA. Troškimas (4) • -gk-. Sekmadienio postilė (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (13) • RAY C. STEDMAN. Nahumas: šiurpi Dievo rūstybė (118) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (8) • Su tapytoju ALGIMANTU KURU kalbasi Audra Baranauskaitė. Ką skaito Kuras? (18) • BENAS BĖRANTAS. Skrydis per Afriką (5) • AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ. Eilės (10) • SAULIUS VASILIAUSKAS. Kaip nenumirti miegant (9) • IRNA LABOKĖ. Credo (3) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Kiaulės aukojimas (2) • JONĖ JOMANTAITĖ. Keliauju į Indiją (76) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Ideologinio fronto šabakštynuose (5) • Kitas numeris išeis gegužės 8 d. (44) • ... pasiilgsiu... (568) • ... nedorėliai ... pragmatizmas ... dauginimasis... (611) •

Ką skaito Kuras?

Su tapytoju ALGIMANTU KURU kalbasi Audra Baranauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Skaitančioji. 2009
Algimanto Kuro piešinys

– Porą kartų mačiau tave skaitantį, ir man pasirodė, kad tu visiškai tame skaityme prasmengi. Nors esi sakęs, kad mokykloje per pamokas sunkiai susikaupdavai.

– Taip, būdavo, mokytoja pasakoja kokią istoriją, o aš pro langą žiūriu ir galvoju, kaip pasidarysiu ragatkę ir žvirblius šaudysiu... Panašiai simfoninės muzikos koncerte. Iš pradžių įdėmiai klausai, o paskui imi priprast, garsai tave pagauna, mintys pradeda plaukt, ir tu atsijungi nuo to koncerto... O tada būgnai kad trenks!

Manau, skaitydamas esu kaip amfibija: pasineriu, bet kartu jaučiu aplinką, matau katę, girdžiu visus garsus. Jeigu įdomi muzika, nueinu pasigarsinu, bet šiaip, jei skaitau, man neturi niekas trukdyti.

– Bibliotekose skaityti gali?

– Negaliu. Tas tylus vaikščiojimas, tylus kalbėjimas labai nervuoja, jau kokioje nors kavinėje, kur triukšmas, daug geriau skaitosi. O šiaip aš skaitau ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Todėl negaliu to daryti greitai. Aš tariu žodžius skaitydamas, kalbu viduje. Nežinau, kaip būna kitiems, kai kurie iškart varo po dvi eilutes.

O aplinka mane tikrai veikia. Kur nors išvažiavus, apskritai norisi tik žiūrėti, bendrauti. Turiu Joyce’o „Dubliniečius“, vežiausi į vieną kūrybinę stovyklą, po kelerių metų į kitą, knyga vežtis patogi, nestora, bet taip ir neatsiverčiau.

– O šiaip esi knygų graužikas?

– Nesu, bet buvo etapų, kada labai skaitydavau. Tai – vienas maloniausių užsiėmimų. Man skaitymas susijęs su tuo, kur aš būnu. Labai gerai atsimenu, kur kokią knygą skaičiau: ar keliavau, ar namie, ant ko sėdėjau – ant kėdės ar ant šieno. Panašiai ir su muzika: išgirstu melodiją ir prisimenu, kur buvau, kai ją grojo. Ir dar jei skaitant būna įdomi vieta, gerai žinau – kairėj knygos pusėj ar dešinėj, kuriame puslapyje, kiek eilučių nuo viršaus ar nuo apačios. Labai lengva ieškoti, jeigu noriu sugrįžti. Skaitau vėl, kad sustiprinčiau įspūdį, kad pajausčiau, kodėl ta vieta man pasirodė tokia reikšminga.

– Vadinasi, tau neatrodo, kad laiko turime mažai ir prie ko nors grįžti per didelė prabanga?

– Ką nors daryti skubant – ne mano būdui. Be to, labai bjaurus dalykas žinoti, kad knygą, kuri tave žavėjo, po dvidešimties metų pamirši, nebent prisiminsi kelias vietas, gal vieną kitą sakinį, gal bendrą įspūdį... Aš anksčiau geriau atsimindavau. O dabar perskaitau kad ir tuos pačius „Šiaurės Atėnus“ ir tai, ką skaičiau, po pusės metų galiu skaityt kaip iš naujo. Tik radęs kokią nors vietą staiga supranti: a, tai jau skaityta... Ir viskas atsigauna kaip nuo kibirkšties, iš tų žarijų vėl liepsna atsiranda.

Arba turiu laikraštį, kuriame esu ir aš aprašytas. Tai perskaitau absoliučiai viską. Arba, būna, šiaip skaitau, kas po ranka pakliūva, ir sugaištu daugybę laiko, skaitydamas nežinia ką valandų valandas... Kokį „Lietuvos rytą“.

– Tu jį perki?

– Tik šeštadieniais, nes būna televizijos programa. Bet daug kas man ten neįdomu: gyvenimo būdas, visos tos tragiškos istorijos, kažkokios įžymių žmonių meilės...

– Tačiau vis tiek perskaitai?

– Perskaitau, bet paskui labai gailiuosi. Dabar truputį saugausi. Praeitą šeštadienį jau skaičiau tik apie visokius nusikaltėlius ir vagystes (juokiasi)... Paraleliai skaitau Sruogos „Dievų mišką“, Rapolo Šaltenio „Aš – mokytojas“, iš naujo Hemingwayaus „Kam skambina varpai“. Guliu lovoj, o tos knygos ranka pasiekiamai...

– Kelintą kartą skaitai „Dievų mišką“?

– Pirmą. Ir tik trečdalį perskaičiau. Nes jį skaitau jau pusę metų, labai iš lėto... Be to, užsiroviau ant „Šiaurės Atėnų“, kur viena amerikietė rašė apie Gulagą, tai paskui Sruogą ilgam atidėjau... Nors, laikui praėjus, nutyla tavyje tas kažkas, ir vėl pasiilgsti. Knygas skaitau tikrai nenuosekliai. Nors, pamenu, Greene’o romanus skaičiau vieną po kito.

Turiu daug knygų, bet iš jų esu perskaitęs gal trisdešimt procentų. Vieną sykį man reikia vienokios knygos, kitą sykį visai negaliu jos skaityti. Sunku... Arba kaip tik norisi sunkiai. Kai skaičiau Faulknerio „Triukšmą ir įniršį“ rusiškai, – beje, man patiko, kad rusiškai, o ne lietuviškai, nes nebūtų buvę tokio įspūdžio; vis tiek autoriaus rašyta svetima kalba, o angliškai aš nemoku, – ir ten vos gali atskirti, kuris veikėjas kalba. Žinau, kad originalo kalba išleistoje knygoje kiekvieno veikėjo žodžiai išspausdinti skirtinga spalva, o čia taip nebuvo. Bet man labai patiko skaityti taip sunkiai, taip lėtai, net norėjau, kad tai niekada nesibaigtų. Taip smagu, lyg valgytum kietą, sotų maistą – tas sakinių griozdiškumas, nerangumas ir kartu viskas labai vientisa.

– O tau nebaisu, kad tavo lentynose tiek daug neskaitytų knygų?

– Baisu. Bet aš žinau, kad mano draugai turi jų dar daugiau, ir aš jų taip pat neskaičiau. Nespėju perskaityti net to, kas man įdomiausia, tačiau nuramina baskų patarlė: „Gyvenimas – pilnas bliūdas trešnių, bet nebūtina jas visas suvalgyti.“

Kai dar mokėmės mokykloje, turėjau tokį draugą Juozą... Buvo likę mano, taip pat mano žuvusio brolio knygų. Per karą jos nukentėjo, buvo sulytos, ir mama pasiūlė jas restauruoti. Juozas, padėdamas man, visas čia pat perskaitydavo... Bet jis skaitė kaip? Tik vieną puslapį perskaito, jau už lapo kampo verčia. Matėsi, kad jis daug ką praleidžia. Aš taip negalėdavau.

– Bet kažkokias vietas ir tu praleisdavai? Gal gamtovaizdžius?

– Kai buvau moksleivis, visokius aprašinėjimus tikrai praleisdavau. Balzacą skaitai: vajėzau, žolytė iš šaligatvio... Viskas aprašyta. Negalėjau iškęsti.

– O dabar?

– Dabar skaitau su pasimėgavimu. Bet anksčiau, šeštoje, septintoje klasėje, būdavo, nueini į biblioteką – gražus knygos pavadinimas ir pasiimi. Parsineši namo, skaitai skaitai ir taip norisi veiksmo... Ir sakydavau sau: kai užaugsi ir rašysi knygas, tai nerašyk neįdomiai. Neaprašinėk ten visko, ir jokių ilgų pokalbių, svarbu, kad būtų koks karas ar nuotykiai... Panašiai būdavo ir kine. Nueini, pradžioje – veiksmas, o paskui ilgiausias lyrinis nukrypimas, mergina su tuo kareiviu net bučiuojasi, ir taip nuobodžiai, taip ilgai visa tai vyksta. Laukdavau, kad tik pradėtų vėl šaudytis. Jei būčiau gimęs šiais laikais, man būtų buvę labai geri filmai.

iliustracija
Šešėliai. 2009
Algimanto Kuro piešinys

– Ir kada toks veiksmo berniukas ėmė kontempliuoti pasaulį?

– Gal kokioje dešimtoje klasėje užkliuvo Whitmanas. Dar toks Petras Naraškevičius, kuris rašydavo miniatiūras. Paskui pradėjau domėtis poezija, atsirado kiti dalykai, bet vis tiek dar ilgai skaičiau Cooperį, Mayne Reidą. Pastarasis kurį laiką buvo uždraustas, o paskui ėmė ir bibliotekoje atsirado, tai mes ta knyga negalėjom pasidalinti – gaudavai tik trim dienom ar vienai nakčiai.

Anais laikais į kiną negalėdavai kasdien patekti, tai žiūrėdavai kiekvieną filmą, o knyga nepabėgs... Šalia mūsų Šakiuose buvo kareivių priėmimo punktas. Ir name, panašiame į kazarmą, tam tikrą valandą vis naujiems vyrukams rodydavo filmą – lietuvių tarybinį „Aušra prie Nemuno“. Galėjai žiūrėti nemokamai, tai eidavau kiekvieną dieną, mokėjau atmintinai, kas ką sakys.

Kartais ir dabar žiūriu filmą po kelis sykius. Kai pirmą kartą žiūri, seki pagrindinę giją, bet kai tą darai antrą kartą, tada tyrinėji užkulisius, stebi, kas antrame plane. Taip ir su skaitymu. Pirmą kartą eini kaip nepažintu taku, o antrą – jau žinai siužetą, tada gali ragauti visiškai įsijausdamas. Panašiai ir su muzika. Pirmą sykį klausai įsitempęs, būni atidus, lyg kokį varžtą suktum į medieną. Sunkiai lenda. Paskui ištrauki, ir antrą sykį jau lenda lengvai...

– O ar turėjai mylimų vaikystės knygų?

– Man patiko Gogolio „Baubas“, „Kalėdų naktis“. Namuose mėtėsi.

– O vaikiškų?

– Buvo. Eilėraštukų... Palauk, tuoj parodysiu [kalbamės dirbtuvėje, ir Kuras šlubčiodamas nueina už pertvaros, kur, įtariu, sukrauta jo pusė gyvenimo, ir atsineša knygelę – A. B.]... Čia Telesforo Valiaus iliustracijos, o eilėraščiai Leonardo Žitkevičiaus. „Tarp tūkstančio žvaigždelių“, 1944 metų leidimas... Skaičiau mokydamasis trečiame skyriuje. Bet man nelabai patikdavo, kad eiliuota, galvodavau, kodėl negalima parašyti tiesiai... Užtat buvo iliustracijos, kurias galėjai žiūrėti... Aha, čia kažkoks saulutės veidrodis – saulė vandeny atsispindi, visko čia pripiešta, tušu, gana meistriškai, vaizdingai.

Nors, kai žodžiai rimuojasi, pamažu išmokdavai atmintinai, ir skaityt pasidarydavo beveik malonu. Dar man patiko apie „Margučių daužtynes“. Kadangi aš – Algis, man jau čia buvo įdomu, jau intriga. Žiūrėk:


        Ei, Alguti, trauk margutį,
        Tai sudaušime abu.
        Šimtą kartų jau laimėjęs,
        Per kiemelį aš skubu.

O baigiasi taip:


        Ei, brolyti, kas daryti,
        Taip skaudžiai apsirikau,
        Šimtą kartų aš laimėjau,
        Šimtas pirmo netekau.

Ir man taip gaila, kad nepasisekė. Šitas buvo geriausias eilėraštis... Va, dar tokius sakalėlius paišydavau.

– Perpiešdavai iš knygos?

– Žiūrėdamas paišydavau. Iš akies. Arba čia, žiūrėk, katiušos tarp erškėtrožių. Langas apšalęs... Čia jau man buvo labai įdomu. Nupiešta laisvai, realistiškai, kartu poetiškai, labai aiškiai, norėdavosi pačiam piešt.

...Jau sakiau, kad turiu įsivaizduoti tai, ką skaitau, ir man geras rašytojas būna tas, kuris keliais žodžiais taikliai apibūdina situaciją, keliais štrichais nupaišo – kaip koks žaibas nušviečia. Arba skaitau kokiame nors laikraštyje apie mažus žmones, na, kad būna devyniasdešimties centimetrų... Tai aš sustoju, atsinešu metrą, pridedu prie spintelės ar prie viryklės ir pasižiūriu, koks iš tikrųjų tas aukštis. Arba jei tekste kaip nors charakterizuojamas žmogus, tuoj pat nustoju skaityti ir vaizduotėje nusipiešiu, kas dar tame charakteryje nenupiešta, kad galėčiau jį įsivaizduoti labai realiai.

– Tai tik tau būdinga ar ir kitiems vizualaus pasaulio atstovams?

– Ko gero, daugumai dailininkų yra panašiai.

– Bet pripažink, ne visi dailininkai skaito knygas.

– Negaliu pasakyti apie visus, būtų per daug drąsu. Pažįstu tik savo kartą. Dar Dailės institute, jei vienas ką nors gero turi, kiti skolindavosi. Pvz., Hemingwayaus „Žaliosios Afrikos kalvos“. Taip kietai parašyta, nušlifuota, viena jo gryniausių.

Arba jau vėliau, būdavo, Vaitiekūnas ateina pas mane į dirbtuvę, atsineša „Meistrą ir Margaritą“, atsisėda ir skaito garsiai... Patriaršyje prudy. Geria jie dviese tas prarūgusias sultis, taip nyku, ir pasirodo Volandas... Smagiai labai skaitė. Tada kažkas tą knygą atšvietė, atsimenu, buvo lietinga vasara, o aš keliavau ir skaičiau ją kažkokiame kaime prie Merkio ant šieno. Raidės vietomis blogai atsišvietusios, žinai, ant eros... Ir tokį malonumą turėjau... Lietus tegul lyja, taip tinka, nueinu pieno ir duonos pas šeimininkus, atsinešu ir toliau skaitau, ir nieko man daugiau nereikia.

– O kiek yra rašančių dailininkų?

– Daug. Šerys rašė, Šimulynas, Dzikaras rašo, Skačkauskas rašo, net dainų tekstus, Vaitiekūnas...

– Kuras rašo...

– Nelaikau to profesionaliu rašymu. Vieną kitą eilėraštį esu sukūręs, bet niekam nerodau, tiesiog drovu. Esu dar parašęs tokią marmalynę, pasąmonės srautą, kitaip tariant, aprašiau savo sunkią būseną, bet labai jau drastiškai, neromantiškai.

– O tavo garsieji dienoraščiai?

– Tai tik užrašai, eskizai, pastebėjimai. Tiesiog topteli mintis ir užsirašau, kad nepamirščiau.

iliustracija
Bendrabutyje. 2009
Algimanto Kuro piešinys

– Na, taip... Tik kažkodėl jie labai nušlifuoti. Pirmą kartą juos aptikau Alfonso Andriuškevičiaus sudarytoje knygoje „72 lietuvių dailininkai apie dailę“.

– Kol mintis būna gyva, stengiuosi užfiksuoti tai, kas svarbiausia. Dažnai nepabaigiu, nes rašyti būna nepatogu. Rašau važiuodamas ar gulėdamas, kaip nors kreivai, bet aš niekad nemanydavau, kad čia kažkam rašau. Tik jau vėliau, jei kam nors prireikdavo, tuomet pašlifuoju, nuvalau, kaip nuo morkos ataugas. Nors kai ilgai neužrašai, o mintis sukasi sukasi ir jau būna gerai apgalvota, tada pavyksta parašyti taip, kad taisyti beveik nebereikia.

– Aš taip pat kartais norėčiau užsirašyti, bet siaubingai tingiu...

– Aš irgi tingiu. Aišku, jeigu tik rašyčiau ir man nerūpėtų tapyba, tai atsisėsčiau prie stalo.

O pradėjau rašinėti šešiolikos metų. Toks ten ir rašymas: „Atsikėliau. Norėjom eit riešutauti, bet namie neradau draugo...“ Nors dabar kartais pavartau arba susitinku ką nors iš tų laikų, kažką prisimenam, tada susirandu apie tai dienoraščiuose ir iš to gaunu naudos.

– Bet jau žinai, kad, būdamas garsus tapytojas, tuos užrašus rašai ne sau?

– Tai tik dabar rašau pusiau ne sau, nors, iš tikrųjų, sau... Aš visada norėjau būti ne vien dailininku, bet ir kokiu nors filosofu, labai išsilavinusiu, daug žinoti. Todėl ir fiksuodavau tai, ką man geriausiai pavykdavo sugalvoti, kad vėliau galėčiau pasitikrinti, papildyti... Čia kaip koks nebaigtas paveikslas.

O įdomiausia būna, kai diskutuoja kiti. Kokioje nors dailininkų sąjungoje... Grįžęs vis, būna, ką nors užsirašydavau, ir dar kitą dieną, jei prisimindavau. Man atrodydavo, kad taip auginu savo raumenis, savo būsimą lygį, kūrybinį potencialą, atsispirdamas nuo to, ką užrašiau, kas man įstrigdavo pamokančio, man tinkančio... Kartais, būna, po pusės metų prisimenu, ką pats kalbėjau, ir suprantu, kad tada reikiamai nesuformulavau. Ir kartkartėmis mintyse vis grįžtu prie to pokalbio, suku galvą, kaip galėjau aiškiau pasakyti, kad būčiau geriau suprastas.

O kiek pas mane studijoje būdavo diskusijų... Po jų eini namo vienas ir mintyse kalbiesi. Ir kas tik pas mane nesilankė... Ne tik dailininkai, bet ir kompozitoriai, fotografai, rašytojai, filosofai. Tada buvom jauni, klausydavom muzikos, skaitydavom poeziją, šokdavom rokenrolą. Man tai buvo antrieji universitetai, kurie, žinoma, kartais ir kenkė sveikatai. Arba pamenu, kaip Martinaitis, amžinatilsį, atvažiuodavo iš Kauno ir čia pat šurmuly prirašydavo kalambūrų. Pamesdavau jam ant stalo popieriaus pluoštą, su kuo rašyt, ir jis rašo, ir dar iliustruoja. Tebeturiu dirbtuvėje.

– O ar gali skaityti išgėręs?

– Galiu. Ir mane labai traukia. Ir rašyt, ir skaityt. Atsimenu, kalbėjau apie tai su Jonynu. Jis nebegeria gal dvidešimt metų. Sakė, kad rašydavo girtas, tačiau kitą dieną išmesdavo į šiukšlių dėžę. Man panašiai. Bet jei esi tik šiek tiek išgėręs, tada labai gerai rašosi. Ir rezultatas geras.

– Na, bet prilupus kaip reikiant apskritai atrodo, kad genialu...

– Jooo, atrodo, oho, kaip užkabinu... Bet, žinok, iš kokių dvidešimties atvejų tas susižavėjimas kuo nors, matyt, būdavo toks stiprus, kad ir užfiksuota likdavo pakankamai ryškiai. O štai tapyti net truputį alaus išgėręs – negaliu. Nesugebu suvaldyt visumos.

– Papasakok apie knygą, kurią žada išleisti Dailės akademijos leidykla. Ir kuri galbūt vadinsis „Kuras“.

– Tai būtų mano gyvenimo istorija, tiksliau, tai, kas jame susiję su daile. Bus šiek tiek įdėta dienoraščių, kokie 40 puslapių iš dviejų šimtų – ne taip jau mažai.

– Ką darysi su likusiais?

– Skaitysiu pats. Kartais juos dar taisau. Pasibraukiu, kas man svarbu. Knygoje bus gal penkiolika procentų to, ką esu parašęs. Dar turiu tokių užrašų, kurie nepavirtę į mintį. Kažkas siūlė išleisti visus dienoraščius, bet tada man būtų labai daug darbo. Reikėtų išversti visus archyvus. Visur prirašyta. Ir ant knygų vidinių viršelių...

Aš negaliu rašyti šnekamąja kalba, nes tada daug vandens. Stengiuosi tą vandenį nusunkt, kad tirštesnė būtų varškė. Be to, nemoku vienu metu dviejų darbų dirbti. Per tą laiką, kai šiai knygai pradėjau rinkti medžiagą, negaliu iš viso tapyti.

– Bet ją išleis, ir tu vėl lyg švarus baltas lapas...

– Panašiai. Juk kai rengi personalinę parodą, dirbi labai intensyviai, stengiesi kuo geriau nutapyti. O po parodos tampi laisvas, gali išbandyti rizikingesnius dalykus, kurie galbūt bus visai nevertingi, arba, atvirkščiai, gal kabinsi kokias nors kitas, geresnes kalvas.

– Tačiau tau teikia malonumo pats knygos rengimas?

– Žinoma. Nes tai apie mane. Viskas, kas apie mane, man teikia malonumo (juokiasi)... Man patinka geriau save pažinti. Esu daug ką padaręs ir pamiršęs, padėjęs į kampą. Dabar susipažįstu su savimi nuodugniau, save iš naujo įvertinu, lyg rašyčiau sau pažymį.

– Ir kokį jį sau rašai?

– Gal aštuonis. Žinau, kad savęs nesuvokiu. Daug buvo metamorfozių, persivertimų... Dabar atrandu tai, apie ką anksčiau maniau, kad niekai. Tarkim, darbai, kurie buvo išvežti į Naująjį Džersį... Matau jų nuotraukas ir jie jau man geri, o taip nerūpestingai paleidau. Bandau susimedžioti, dėti į knygą, o tie, kurie tada atrodė geresni, dabar lyg abejotini. Nelengva save suprasti...

Iš Algimanto Kuro dienoraščių

2009 sausis
Visos knygos apie mane, net jei jos parašytos prieš šimtą metų. Apie mane, ką esu patyręs, arba apie tai, ko nežinau, bet galėčiau suvokti. Kai buvau vaikas ir svajojau būti plėšiku, piratu, skaitydamas galėdavau įlįsti į jų kailį, nesugadinęs savo „švaraus“ kailiuko, arba pabūti smėlio duobėje ar mėnulyje, skaitydamas Jules’io Verne’o „Paslaptingąją salą“. Įdomu skaityti Černyševskį, Tolstojų senąja rašyba vien dėl šrifto, smagu skaityti estiškai ant maisto pakelių, nors nieko nesupranti, klausytis radijo stočių tik dėl garso.
Per radiją „Svoboda“ buvo naktinis pokalbis tema „Ar skaitymas lavina mąstymą?“ Pagalvojau: kiek svarbu laidų vedėjams, ar kas nors jų klausosi? Gal tai laiškai į dykumą... Kaip ir dailininkai. Paišo ir nežino, kam paišo. Matau, kokiu greičiu būreliai žmonių, nežinia apie ką pasikalbėdami, neria per parodas. Kai dirbau Parodų rūmuose [parodų skyriaus vedėju – A. B.], eksponuodavau žiūrėdamas – aukščiau ar žemiau, ar tarpai geri, paveikslas apšviestas ar neapšviestas. O žmonės praeina dairydamiesi, paskubomis. Panašiai būna ir su skaitymu.

iliustracija
Rūbų pakabos (pajūry). 2009
Algimanto Kuro piešinys

1980 sausio 13
Skaitydamas E. A. Poe „Eskvairo Kaipjūs Teno literatūrinį gyvenimą“, pagalvojau, kad poetai, įveikdami klampiausius keliukus, neina pėsti. Jie pasitelkia visų praeityje gyvenusių ir dabar gyvenančių žodžių arsenalą. Žmonių žodžiuose tiek prasminių niuansų sutalpinta, kad jais žaidžiant galima labai aukštai pakilti, net virš savo proto lygmens, pasitelkus vien nuojautą.

1980 spalio 16
Žodžiai lyg viešbučiai, lyg indai, kuriais žmonės pasinaudoja ir palieka (kitoms kartoms). Arba kaip arkliai, ant kurių pajodinėjame.
Poeziją aš suprantu ne vien kaip žodžius, o kažką tarp eilučių. Žodžiai – tai tik nužymėti taškai, ąselės ant prasmių bloko. Tarp eilučių susidaro magnetinis laukas, kuris paslaptingai virpina mūsų stygas.

1986 rugpjūtis
Muzika, kuri man svarbi, prirakina akimirkai prie konkrečios gyvenimo situacijos. Vėl išgirdęs nusikeliu prieš laiko srovę dešimtis metų atgal. J. S. Bacho choraliniai preliudai tėviškėje saulei leidžiantis (bet papasakota tikrovė – jau kita tikrovė). Tikrasis teksto turinys (man) – ne siužetas (kas), o forma (kaip). Tapyboje mano turinys – dėl ko šitaip tapiau. Turinys – pats kūrybos procesas, jo pėdsakas.

1991 vasario 21
Būna, kad aš pasiklystu laike, nejaučiu kartais, kiek man metų. Vaikiškai juokauju. Pavydžiu sau, kadaise, atsigulus ant liepto, žiūrėjusiam į upelio dugną ir užsimiršusiam, kad esu. Taip atsitinka ir skaitant gerą knygą.

1997 spalio 25
Viskas man trukdo, ką esu atidėjęs ateičiai (bet ką esu perskaitęs ir patiko, pasilieku), tai, kas sudomina (kai turėsiu laiko, įsigilinsiu).
Gausybė paveikslų projektų (bet jie įdomiausi tik gimę).
Gausybė knygų namuose. Man, lėtai skaitančiam, jei daugiau nieko neveikčiau, užtektų keliems gyvenimams. Dar vieno gyvenimo reikėtų savo paveikslų projektams realizuoti.
Kai žiūriu į vėjo plaikstomas gluosnio šakas ir pamažu vis iš naujo audžiasi pasaulio suvokimas, kuris būtų vertingas, jeigu paversčiau į kažkam kitam suprantamą kalbą... Suvokta – neišreikšta.
Visais šiais laikinais susižavėjimais laikui bėgant aplimpame lyg kokie magnetai. Kartkartėmis reikia rasti savyje jėgos ir pūstelėti, kad tai, kas mažiau traukia, nulėktų, kaip kad delnuos pustome rugio varpą.
Reikia rašyti tik tai, kas įdomiausia, kad negadinčiau savo laiko ateityje, kai vėl skaitysiu. S. Geda sakė, kad vėliau niekada neskaito, ką parašęs dienoraščiuose. Turbūt neužtektų laiko. O aš noriu parašyti ne daugiau, negu galėčiau perskaityti.
Su tapyba panašiai, bet atsitinka, kad pamatai pamirštą paveikslą. Dažniausiai tai nelabai pavykęs darbas.

2002 vasario 25
R. M. Rilkės „Laiškai jaunam poetui“. Galvoju: iš kur rašytojas gauna tiek entuziazmo apie šitokius „smulkius“ (subtilius) jausmus rašyti? Gal svaiginasi vynu ar dar kažkuo?

2003 sausio 18
Vartydamas senas savo knygas užuodžiu dulkių kvapą. Tai tas pats kvapas kaip skaitant kadaise. Net pradėjau čiaudėti. Dulkės kaip apsnūdusiam (mirštančiajam) amoniakas.
Naujos knygos kartais gardžiai kvepia.

2003 lapkričio 12
Vieną dieną „atsidūriau tamsiame miške“... Visai ne vieną dieną, o nuolatos atversti nebaigti skaityti puslapiai.
Nors žinau, kad jų skaityti nebūtina. Vis tiek neatsiminsi visko. Ir ar būtina atsiminti, ką praeitą savaitę valgei? Kartais atsimenu, ką valgiau prieš daugelį metų: Berlyne televizijos bokšte vėžlio sriubą, Austrijoje – elnieną (o su kuo, neatsimenu).

2009 vasaris
Pastaruoju metu pamėgau skaityti atsiminimus, dienoraščius. Kartais jie stipriau veikia negu išgalvoti apsakymai. Kaip, beje, ir fotografija: meninė trumpalaikiškesnė negu unikali dokumentinė.
Mėgstu skaityti žinomų žmonių biografines knygas. Dar jaunystėje skaitydamas apie Marie Curie net susikūriau filosofinę teoriją. Perskaičiau, kad tądien, kai jos vyras Pierre’as žuvo po diližano ratais, Paryžiuje buvo rūkas. Tada pagalvojau, kad to, kas įvyko prieš šimtą metų, pakeisti neįmanoma. Viskas tik taip ir turėjo atsitikti... Vadinasi, tai, kas šiandien vyksta, jau įvykę, jei pasižiūrėtum iš šimto metų atstumo (iš ateities). Mūsų knyga jau parašyta – mes tik skaitome ją kasdien po puslapį.
Jau vėliau, po daugelio metų, sužinojau, kad yra tokia filosofija – determinizmas.

2009 kovas
Tapydamas tiesiog stengiuosi sukurti kažką, kas man svarbu, o jau tik paskui galvoju, ar kam nors tiks. Kaip vaikas drožia sau švilpuką – jeigu pasisekė, gali duoti ir kitam pašvilpaut.
Užrašai atsiranda ne specialiai. Manyje visada budi toksai savistaba. Kai jis gyvenimo šiukšlyne pastebi ką nors įdomaus, tuoj skuba užsirašyti, nusipiešti.
Voverė ant šakų džiovina baravykus žiemai. Žinoma, daugelis iššautų šovinių – pro šalį. Baravykai – visai ne baravykai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


158653. mie2009-04-28 22:15
"bet pripazink, ne visi dailininkai skaito knygas". aha, tikrai, tik kas antras.

158655. haribo2009-04-28 23:29
vis galvojau kas pirmas. audra juk nepakaltinama(klausinėtoja. red. pastaba) o ir respondentas... būkim tvirti savo tolerantiškume.

158697. il :-) 2009-04-29 13:47
būna būna - baravykai-nebaravykai :)

159107. balsas tyruose2009-05-04 12:02
gal kas zino kur dingo rasytojas Rolandas Kausas? Rolaaaaaaaaandaiaiaiaiaiaiaiai!

159285. nusistebejimas2009-05-05 18:29
Sruoga iki siol neperskaityta? Ar cia nauja tobulejimo poza? Ar gal tai atseit juokinga turetu buti? Man pasidare baisu, kaip galima taip abejingai skaityti Sruoga? JO zodziai tiesiog tirpsta, pergyvenimai ir nuotaikos sulenda i kuna, ir uzvertes jo knyga vel ir vel nori skaityti. Abejoju ar lietuvis neperskaites Sruogos dar turi pavyzdziu , is musu tautieciu, kaip galima i viska ziureti pozytyviai, su jumoru, kaip galima visiska beprotyste ir skausma ir nuzmogejima paversti nusijuokimu, tas nusijuokimas duoda tvirtybes ir sveikatos eiti toliau.

159317. nusistebėjimui nuo varnos2009-05-05 21:56
"Eiti toliau" visai nereiškia eiti teisinga kryptymi. Pagalvok, asile, apie tai. Nors ne. Eik, eik.

159341. mie2009-05-06 07:07
"sruoga neperskaityta". sruoga vyriskos gimines, vyras jis buvo.

159486. miestei nuo varnos2009-05-07 14:18
Nusišneki, mieste. Tai gal ir "spurga" vyriškos giminės?

159498. mie - varnai2009-05-07 14:56
kai saulius spurga sneka per radija, balsas vyriskas.

159512. nusistebejimas2009-05-07 20:26
Nieko as nenusisneku. O be rysio sita yra interviu tema. Man rodos butu labiau pavyke interviu pvz. Kuras ir jo siukslynai, arba juodos spalvos negalima perskaityti, arba ilgas Algio kelias per Dievu mišką.

159514. mie - nusistebejimui2009-05-07 20:54
va kai jus padarysit su kuru interviu minetomis temomis, tuomet bus galima nuspresti kas geriau.

159641. Petras2009-05-09 15:15
Kurui geriau rekėtų sau paišyti ir paišyti, ir nesireikšti kaip mintytojui, ir panelėms jo nešnekinti, nebent norėtų sumauti.

159668. 0002009-05-09 16:42
Petrui - Gal Jūs, kartais, Petras N...?

159698. o ką 2009-05-09 23:30
rekėtų sau daryti Petrui?

159718. 0002009-05-10 14:38
Nieko sau nedarykite, tik pasakykite, ar Jūs esate tas Petras N., kuris paminėtas šiame straipsnyje?

159772. o ką buvo2009-05-11 11:49
adresuota Petrui, ne 000.

159829. cholera2009-05-11 20:12
kam netinka Kuro vertybine sistema, tegu Nomedos ir Mariaus Jonucio knygu knygos kisielium vaisinasi...

159834. mie2009-05-11 21:27
kas kuo nores, tas tuo ir vaisinsis. man netinka kuro paveikslai.

Rodoma versija 28 iš 29 
23:58:33 Jan 16, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba