lyg beprotė vidinė naktis
pasirodys keistu baltu veidu
pasibels į duris, pasakys
kad vėl kelio namo nesurado
įsiskverbs į mintis pragaištis
abejonė savim ir padange
gers vėl vyną tyla su tavim
ir pasmerks kito ryto
apgaulei
kai ištroškęs švelnumo, kaip šuo
ir kaip elgeta duonos – taip rankų
kai apsisiaučia tuniką vėl
nežinia, kur save jis prakeikia
ir aukoja šventųjų klaidas
(slapto laiko liturgines atnašas)
kur tas aukštas dangus
po kuriuo būtų lengva
suklupus atleisti
o kur antras komentaras? matyt, tiek bjaurus buvo, kad net iedti neimanoma... gal ir gerai, nes nera reikalo dauginti pliurpalizmo ir negatyvizmo, geriau geri dalykai.