Autorės nuotrauka |
Kai nebeišplauki iš lietuviško lietaus, o šiaip paplūdimy voliotis nesinori, reikia važiuoti į Indiją. Tai šalis, kurioje patirtų įspūdžių neįmanoma materializuoti (nors galima fotografuoti, pavyzdžiui, įspūdingas šernų šeimynas, besirausiančias miestų šiukšlynuose) ir kuri mane, sąlyginę vakarietę, pasistengė kai ko išmokyti.
Didysis turtas – ramybė
Išskrendu iš be galo turtingos šalies Lietuvos, kurioje visi (tie, kurie neemigravo) važinėja džipais, stato vasarnamius prie ežerų, bet vaikšto surūgusiais veidais ir vibruoja krizės dažniu, į kitą be galo turtingą šalį – Indiją, kurios didysis turtas yra ramybė.
Taip, ten gyvena milijardas žmonių, ten daug tikro, fundamentalaus skurdo, smogo, karščio, triukšmo. Eidamas gatve, niekada neregėjusia šaligatvio, patiri šoką nuo pypsinčių automobilių, motociklų, rikšų, kupranugarių, karvių ir jų blynų, tysančių šunų, įkyrių elgetų ir su nuostaba suvoki, kad tavęs niekas neužkliudo – nei praeivio petys, nei dviračio vairas, nei karvės ragas. Kažkokie genetiniai sugebėjimai, kurių neturi erdviai gyvenantys lietuviai...
Tame chaose, kurį nemačius sunku įsivaizduoti, tvyro nenusakoma ramybė. Ją gali tik pajusti, ji – žmonių viduje. Visi neskubriai užsiima savo reikalais, bet grupės stambiagabaričių baltaodžių pasirodymas sukelia kibų smalsumą. Gal madam reikia pavežti? Gal madam nori pirkti? Ne? Iš kur, madam, atvažiavote? Laikomės pagrindinės instrukcijos – demonstruoti atsakomąją ramybę, t. y. ignoruoti viską ir visus aplink.
Visur pilna žmonių. Regis, kiekvienas kampelis Indijoje turi po du žmones jam pašluoti. Vienas šluoja, kitas ilsisi, paskui apsikeičia. Tada paprašo baltaodžio praeivio susimokėti, girdi, juk tu eini keliu, kurį aš šluoju. O jau vaikų jūros – kartais nesimato nė žemės, ant kurios jie stovi...
Indų šventyklos bet kuriuo dienos metu taip pat pilnos žmonių. Jų dievai kažkokie labai nuotaikingi ir jų tiek daug... Salmanas Rushdie taikliai rašo vienoje savo knygoje: Indija – „šalis, kurios gyventojų skaičius iki šios dienos tik tris kartus didesnis už dievybių...“ Jie lyg žaisdami tave gali taip įtraukti, kad pamirši savo tapatybę. O jei mėginsi užduoti klausimą apie religinį momentą žmogaus sielos anatomijoje, gausi įtikinantį atsakymą – religinė tapatybė glūdi taviškiame ego, o siela – visų vienoda, tik fizinio kūno spalva skiriasi. Tolerancijos pamoka Vakarams.
Pamokos ir dovanos
Indija suteikia skaudžių pamokų ir duoda brangių dovanų. Jeigu važiuoji ten tik apžiūrėti Tadž Mahalio mauzoliejaus, šito nepajusi. Kuklioje aptrintoje auditorijoje klausaisi šviesaus žmogaus paskaitos apie kūno ir sielos sveikatą... Kitą dieną pamiršti nusiplauti rankas prieš valgį ir tada griebi iš lagamino visus vaistus nuo patys žinote ko... Iš fotoaparato kažkieno nematomas pirštas ištrina gigabaitą nuotraukų... Ir gauni kvietimą atvažiuoti į indiškas vestuves, kur nuotraukos bus ohoho kokios...
Indijoje pavojinga ne tik blogai kalbėti, bet ir blogai galvoti. Indija viską girdi. Vieną savo mintį randu parašytą ant stendo, kitąkart išgirstu atsakymą į klausimą, kurį vis rengiausi užduoti, bet nespėjau, taigi stengiuosi negeneruoti piktų, keiksmažodinių minčių. Kad neišsipildytų. Kokia vidinė disciplina užplūsta mane! Štai šią būseną reikėtų kaip nors eksportuoti Lietuvon.
Kažką iš mano bendrakeleivių užvaldo noras apsilankyti vietos gyventojo namuose. Indija šį norą, savaime aišku, išgirsta, ir vieną dieną mes patraukiame į svečius pas brahmaną (dvasininką). Mažame kambarėlyje, kuris kartu yra ir virtuvė, gyvena penkių asmenų šeima – vyras, žmona ir trys neįtikėtinai puikiai išauklėti vaikai. Susirangome ant didelės lovos ir bendraujame, kiek leidžia anglų kalbos žinios, valgome pakoras (tešloje keptas daržoves), geriame nuostabią arbatą, klausomės, kaip brahmano duktė dainuoja (o gal gieda?) badžanus (tradicines giesmes dieviška tematika). Iš karto supranti: Tadž Mahalis – niekai, palyginti su šia popietės valanda.
Stebiuosi savo pakantumu vietiniams šiukšlynams. Kažkodėl jie nedvokia (na, beveik), ir žmonės juose nesirausia. Tik karvės, šernai ir beždžionės. Tiesa, pastarosios labiau linkusios puldinėti žmones, besinešančius maišelius su maistu, ar gvelbti daržoves nuo prekystalių. Bet visi į viską žiūri ramiai – kiekvienai gyvai būtybei valgyti reikia. Kita vertus, šiukšlyne po gyvūnų atliktos atrankos lieka tik vakarietiškas plastikas. Taigi, ponai, jeigu baisitės šiukšlynais, baisėkitės ir savo besaikiu vartojimu.
Indijos upių šventumas – viena iš temų, kuriomis kalbant neįmanoma remtis šiuolaikinio mokslo teiginiais. Ten šventa ne vien Ganga ar Jamuna, bet ir visos kitos upės vien dėl to, kad jomis teka vanduo. Na ir kas, kad jų vandenyje plaukia viskas, kas tik neskęsta. Vanduo juk – šventenybė, gyvybės šaltinis. Indai maudosi, skalbiasi, smėlis blizga kaip lietuviškas sniegas (sako, tai sidabro dalelės, kurios ir valo tą vandenį). Net vėžliai ten gyvena. Ne, vis tiek aš nesimaudysiu, mano tikėjimas tam per silpnas.
Bažnyčios ir grožio salono hibridas
Tai, kas Vakaruose atrodytų absurdiškai, Rytuose yra normalu. Savaitę praleidžiu ne viešbutyje, o ašrame – vietoje, kurioje gyvena šventas žmogus, atsižadėjęs žemiškųjų malonumų, idant išpirktų savo tautiečių nuodėmes, į kurias jie, kaip žinoma, linkę. Vakarais klausausi jo paskaitų, priverčiančių pajudėti mano nuo karščio aptirpusias smegenis. O kitą rytą susivynioju į chalatą ir traukiu į ajurvedinę grožio procedūrą. Nors labiau tiktų vadinti gėrio procedūra, nes man ant kaktos pila šiltą aliejų ir gydo... net nežinau ką, turbūt viską iš eilės, pavyzdžiui, vakarietišką irzlumą.
Tris kartus per dieną valgau maistą, paruoštą pagal ajurvedos taisykles. Vėl pajuntu, kad prabanga slypi ne ten, kur vakariečiams įprasta ieškoti. Ne įmantriuose, retuose, lėktuvu nuo artimiausio vandenyno atgabentuose patiekaluose, ne aukso induose ir madinguose interjeruose, o paprastų produktų ir prieskonių išmintinguose deriniuose, kurie ne tik pasotina, bet ir gydo. Jokios mėsos, žuvies ir kiaušinių – viską, kas atsirado iš dviejų gyvų būtybių meilės, šiukštu žudyti ir valgyti.
Ajurveda – mokslas apie gyvenimą – man išaiškina, kad visos žmogaus ligos kyla dėl netinkamo maisto arba prasto virškinimo, taip pat dėl neteisingo mąstymo ir nervingo gyvenimo. Grįžtu namo apsivaliusi ne tik fizinį, bet ir visus dvasinius kūnus (tiesa, vienas užsispyrė likti Indijoje ir palaukti, kol fizinis kūnas vėl atvažiuos į tas vestuves). Deja, vos tik įsijungiu televizorių, mano nervai ir virškinimas iškart sutrinka nuo lietuviškos politikos realijų. Ačiū Dievui, buvau išvažiavusi kaip tik tuo metu, kai vienas veikėjas leptelėjo apie lito devalvavimą. Kiek toksinų dėl to nepasigamino mano fiziniame kūne...
Nors ne, virškinimas galėjo sutrikti jau Europos Sąjungos pasienyje. Pasirodo, pas mus vis dar kovojama su teroristais iš keleivių atiminėjant dantų pastą. Ir geriamąjį vandenį, kurį savo lėktuvuose europiečiai patys dalija. Lietuvių muitininkei dar paaiškinu, kodėl Indijoje negavau pirkti ir su savimi neturiu krokodilo odos gaminių. Įdomu, kaip mano bendrakeleivės aiškino, kokiam reikalui namo vežasi džiovintų karvės blynų?
Skirtingos dimensijos
Sako, smilkant džiovintą karvės mėšlą gerai dezinfekuojama aplinka. Kai kas netgi atlieka tam tikras apeigas, kurios esą padeda gydyti įvairias ligas. Sidabro indus perka ne dėl grožio ar investicijos, o tam, kad geriamą vandenį dezinfekuotų. Jogą praktikuoja ne tam, kad fizinis kūnas gražus būtų, o kad siela lengviau su Dievu susijungtų.
O aš namo parsivežiau indiškos ramybės. Nes mano modernūs ir brangūs daiktai kažkodėl jos iki šiol nesukūrė.
ATĖNAI
Lietuva internete
