ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-04-24 nr. 938

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kovo 22 diena yra kovo 30 diena (33) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Netikroje kelionėje (5) • VIRGINIJA VITA. Troškimas (4) • -gk-. Sekmadienio postilė (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (13) • RAY C. STEDMAN. Nahumas: šiurpi Dievo rūstybė (118) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (8) • Su tapytoju ALGIMANTU KURU kalbasi Audra Baranauskaitė. Ką skaito Kuras? (18) • BENAS BĖRANTAS. Skrydis per Afriką (5) • AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ. Eilės (10) • SAULIUS VASILIAUSKAS. Kaip nenumirti miegant (9) • IRNA LABOKĖ. Credo (3) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Kiaulės aukojimas (2) • JONĖ JOMANTAITĖ. Keliauju į Indiją (76) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Ideologinio fronto šabakštynuose (5) • Kitas numeris išeis gegužės 8 d. (44) • ... pasiilgsiu... (568) • ... nedorėliai ... pragmatizmas ... dauginimasis... (611) •

Skrydis per Afriką

BENAS BĖRANTAS

[skaityti komentarus]

Tą pavakarę įprastai pabučiavau vėsias Laimos lūpas. Jaučiau jų suskeldėjimą – lietų pamiršusi žemė. Šešėliais, kuriuos blankino iš viršaus šviečianti lempa, vėl kūrėsi mūsų žemynas. Kojomis žaidė mažas vėjas, vėliau nubaustas už tokių akimirkų trikdymą. Laima staiga atšlijo ir nubėgo tolyn takeliu, sukeldama vos įžiūrimus dulkių debesėlius. Primerkęs išsausėjusias akis, nutempiau apskritą lempą į horizonto liniją ir mačiau tik nubėgančiosios siluetą safario saulėje, kai zoologijos sodo gyvūnai subruzdo.

„Ji negrįš, – sukrebždėjo dramblys iš dešinės, žaisdamas straubliu. – Žinau aš tokias.“ – „Neišmanėli, – įsiterpė žirafa ir ištempusi kaklą sužiuro į tolį. – Mergaitė liovėsi bėgti, stabtelėjo. Tai jau šį tą reiškia.“ – „Gal tiesiog užduso“, – pertraukė dramblys. Žirafa papurtė galvą: „Mergaitė sugrįš.“

Pamaniau, kad būsiu persižiūrėjęs animacinių filmų, ir stengiausi nesiklausyti pokalbio. Pamažėl ėmė smelktis keistas jausmas, atsiradęs vaikystėje ir vis pasikartojantis. Buvau beveik visiškai atitrūkęs nuo aplinkos, tačiau, iš šono siaubingai suklykus beždžionei, krūptelėjau ir nuėjau taku, bandydamas įžvelgti įspaustas Laimos pėdas.

Tik po kelių dienų suvokiau, kad Laimos nebėra – išvažiavo savanoriauti į Afriką.

Ūksmingus medžius dengė tirštas rūko sluoksnis. Ir tik vienas kitas aukštesnis medis sugebėjo prasiveržti iš pilkšvos masės, bet ir tai matydavosi tik pati jo viršūnė. Rūką gyventojai garbino kaip dievybę, prisibijodavo rūstybės, todėl, jam kilus, stengdavosi likti tirštumose paskendusiose lūšnose. Po kelių dienų rūkas sklaidydavosi ir tapdavo lengva migla. Žvelgiant iš viršaus atrodytų, kad tam tikrose vietose dailininko švelniai pašešėliuota minkštu pieštuku, bet pieštukų varganame kaime niekas neturėjo, dailininkų tenai taip pat nebuvo. Rūkui sklaidantis gyventojai imdavo lįsti iš savo trobų ir tęsdavo įprastą gyvenimą, kuris iš esmės neturėjo prasmės. O Laimos Afrikoje jokio rūko nebuvo jau trejus metus.

Blėstant prisiminimams ėmiau gamintis lėktuvą. Pirmiausia pasąmonėje, naktimis ilgai negalėdamas užmigti. Vaizduotėje kurdavau planus bei brėžinius ir juos keliskart įgyvendindavau. Paskui sunkiai atsiplėšdavau nuo žemės, bet miegas nugalėdavo lėktuvo sparnus. Todėl, dažniausiai negaišdamas laiko, iškart skrisdavau virš paslaptingojo žemyno. Galiausiai taip susigyvenau su ta idėja, kad nebegalėjau vien svajoti. Išgriovęs dalį medinio sodo namelio, medžiagas panaudojau lėktuvo korpusui. Iškirtau vyšnaites ir paskubomis išdžiovinęs medieną dirbdinau sparnus. Kiauras dienas praleisdavau sode su pjūklu, vinimis ir plaktuku rankose ir nepastebėdavau susirūpinusio mamos žvilgsnio. Kai ji norėdavo ką nors man pasakyti, pertraukdavau ir patikindavau ją, kad tikras vyras turi ne namą pastatyti, o lėktuvą.

Tačiau vieną dieną senoje spintoje aptikau tėčio jaunystės eilėraščių knygutę ir perskaičiau nuo pradžios iki galo sulaikęs kvėpavimą. Kitą dieną pradėjau rašyti eilėraščius apie mamos vakarienei gaminamus lietinius. Sodo sandėliuke mėtėsi pradėto lėktuvo griaučiai.

Ir vis dėlto skrydis virš Afrikos buvo neišvengiamas. Nė pats nesupratau, kaip prieš mane atsirado pabaigtas lėktuvas. Gal mano kūnas naktimis per miegus nesąmoningai baigė, ką pradėjęs? Būna dalykų, kurie užmirštami tik kuriam laikui. Paskui jie grįžta su dar didesne jėga. Ir nors mintyse įkyrūs balsai kuždėjo, kad tokia kelionė gali užtrukti visą gyvenimą, ryžausi.

Afrikos nepasiekiau iškart. Iš pradžių nuskrisdavau tik truputėlį už miesto, bet kaskart pasistūmėdavau vis toliau. Tais atstumais džiaugdavausi, nors jie ir būdavo coliniai.

Vieną pavakarę supratau skrendąs virš Afrikos. Besileidžiančioje saulėje baobabai virto smėlio kamuoliais, o vėjo nešiojamos dulkės – akacijomis. Viskas maišėsi smėlio audroje – nuo jos bėgo gazelės, bet galiausiai visgi pranykdavo sūkuriuose. Tenai pat buvo ir gepardai, bet jie gazelių nedraskė – vėtra slopino visus instinktus, išskyrus baimę. Žiūrėdamas iš viršaus į šį reginį pagaliau supratau, kaip atskirti meilę. Tolumoje, kur audros nebuvo, nuščiuvę stovėjo Afrikos bambliai, kurie pirmą kartą stebėjo tokį reiškinį. Jie nelakstė išvertę pilvų ir nežaidė, o žiūrėjo tylėdami. Paskui mamos juos nusivedė atokiau, tačiau tai, ką jie pamatė, įsirėžė atmintin ilgam.

Ir visgi juo daugiau žiūrėjau į Afrikos gyvenimą, tuo labiau man ėmė aiškėti, kad Afrikoje Laimos nėra. Pradėjau busti iš sapno ir suvokiau, kad Laima niekur nedingo, niekur ji nesavanoriauja. Visuomet buvo su manimi, tiesiog aš per daug susitelkęs į save. Atsisukau, ir tikrai – Laima skrido kartu mano sukurtu lėktuvėliu. Afrika tapo nesvarbi, nes ir vėl radosi mūsų kuriamas žemynas.

„Andersenai!“ – sušuko mama, žiūrėdama į mane rūpesčio kupinu žvilgsniu. Kai per miegus išgirdau jos balsą, kambarys buvo padūmavęs ir tas rūkas greičiausiai sklido iš virtuvės. Prieš mane gulėjo lapas su rašomu eilėraščiu, o stalo kampe mėtėsi iš popieriaus išlankstytas lėktuvėlis. Mama vėl prašneko: „Andersenai, užteks svajoti, grįžk į realų pasaulį. Vakarienė aušta. Negi vėl šaltus lietinius valgysi. Kam aš tada vargstu?“ Tada atsiduso, tyliai uždarė duris ir išėjo. Supratau, ką man sakė mama, bet likau tyliai sėdėti. Juk iš Afrikos grįžti per kelias minutes nėra taip lengva.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


158650. mie2009-04-28 22:08
vien uz pirma pastraipa noreciau autoriu pritvoti. ar cia mokiniai rasineja jezuitu gimnazijos?

158656. haribo-mie2009-04-28 23:30
pritvoti už pirmą sakinį

158740. begemotas2009-04-29 20:34
mūsų zoologijos sodo gyvūnai subruzdo. visi nori į Afriką.

158745. il :-) 2009-04-29 20:54
"Ir tik vienas kitas aukštesnis medis sugebėjo prasiveržti iš pilkšvos masės..."

159108. balsas tyruose2009-05-04 12:03
gal kas zino kur dingo rasytojas Rolandas Kausas? Rolaaaaaaaaandaiaiaiaiaiaiaiai!

Rodoma versija 27 iš 28 
23:58:29 Jan 16, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba