Eilės

tamsa yra Šviesos forma

Milijonu saulių nurieda spindulių
ašaros. Geriasi jos į juodą visatos
drobulę ir išdžiūva suvirpindamos
audinį, nuaustą iš tamsaus niekio
siūlų. Ir vis viena, o visi mano
saulėlydžiai, aš žinau, jog sėkla
yra didesnė už medį, ir mano širdis
plaka garsiau už visus pasaulio
orkestrus. Šviesa sukūrė tamsą,
kad joje švytėtų kaip deimantas
šalia apanglėjusių pelenų.

Kai tau tamsu, kai nemiegi naktį,
nes širdį apraizgė kartėlio voras
pagiežos voratinklių pynėmis,
kai žiūri bežvaigždę ir šaltą naktį
pro langą – ten matai nuniokotos
karalystės atspindį, ir tavo kambarėlis
virto kalėjimu – visur draikosi tavo
širdį užvaldžiusio voro voratinkliai.

Kiek daug nusivylimo valandų
ir nuopuolio vietovių lemta išvaikščioti,
kad pažintum vienatinį save ir lygiai
tokį pat vienintelį artimą, kad užčiuoptum
savo širdį, kurią dengia daugybė baimės
voro nuaustų voratinklių sluoksnių.

Ir vis viena aš dėkoju savo tamsai,
nes tam, kad pamiltum Šviesą, turi
išvaikščioti plačias prietemos teritorijas.
Jų žemėse srūva Liūdesio šaltinis,
kurio vandenys suvilgo širdies tinką
ir priverčia aižėti. Tada blyksteli
neišsakomybė: sielos akmenys pražysta
baltomis laukų lelijomis, rymančiomis
vidujybės pievų ramybėje ir tyloje.

Atsivėrusios materijos narvo durys ir prisikėlimas

Praėjo vidurnaktis, tačiau taip
toli iki vidurdienio...

Mano kambarėlyje iš grotuvo
sklido muzika, blausi šviestuvo
šviesa nušvietė baldus ir knygas.
Staiga išgirdau kitą muzikos šaltinį,
sklindantį iš atsivėrusių materijos
narvo durų. Kūnu perbėgo šiurpas,
o vėliau užklupo skaidri ramybė.

Gyvenau praradęs save.
Mano amžinąjį džiaugsmą
ėdė pagiežos ir baimės rūdys.
Įkalintas nuvargusiame savo
kūne, pradėjau deginti tiltus,
per ramybės upę vedančius
į šventumo žemę. Ir štai
šią naktį materijos narve
atsivėrė durys ir pro tarpdurį
sklindanti ano pasaulio muzika
nudažė mano jausmus ir protą
vaivorykštės spalvomis ir įžiebė
užgesusią mano sielos žvakę.
Liepsna – tai meilės versmės vandenys,
dagtis – aukštesnių virpesių ilgesys.

Mūsų ilgesys gražus ir kilnus,
tačiau bergždžias ir varginantis,
jei neatsigręžiam į aukštybių
liepsną ir nepriglaudžiam prie
jos savo sielos žvakių dagčių.
Laikyk rankoje degančią žvakę.
Varvantis vaškas telaimina delnus.

Vėl atgavau save ir pamačiau,
jog kelyje, kuriuo einu, tuoj
pražys akmenys. Po šios
nakties prasidėjus aušrai
žengiant rasotomis pievomis
iš mano širdies išsliuogs angis
ir nušliauš į raistą dauboje.
Eidamas gyvenimo vieškeliu
dėkosiu: gera, tikrai gera, kad esu.

Praėjus tamsiai sielos nakčiai

Kartėlio ir nuovargio bastionai
virsta kortų nameliais, pustomais
vėjo. Žiūrėk! Žiūrėk! Aušta!
Pasveikink aušrą ir padėkok
už tamsą, plytinčią už nugaros.

Ji prikrovė tau pilnas kišenes
brangakmenių, kurių švytėjimą
mėginsi versti šviesia knyga.

O dabar pėsčiomis eiti palei
geležinkelį su San Juan de la Cruz
tomeliu rankoje į priemiesčio
parką. Tris kartus apžingsniuoti
tvenkinį, užkopti į kalną,
prisiminti mokykloj išmoktą
eilėraštį šalia Poeto paminklo,
žiūrėti į medžius. Tegu vyzdžiai
geria paskutinės rudens dienos
klajojančią advento šviesą.

Ir tuomet paaiškėja, jog pragaras,
kuris degė tavyje, tebuvo
tavo sielos SPA procedūra.

Rūdys ir švytėjimas

Dangus yra ežeras,
kuriuo plaukioja
debesų gulbės.

Dangaus vandenys sidabriniai.
Debesų plunksnos plieninės.
Mano kelias geležinis.
Sidabras. Plienas. Geležis.
Mane stebi Dievo akis.

Pakalnėj rūksta dūmas
ir girdis kalvės garsai.
Ten Hefaistas kala Afroditei
sagę iš sidabro lietaus lašų.

Aš irgi nešuos sidabro grynuolį.
Pasaulio dalykai rūdija,
o dangaus dovanos žėri.

Prašysiu Hefaisto,
kad priimtų į pameistrius,
ir, pasimokęs dieviškos
meistrystės paslapčių,
nusikalsiu sidabrinę fleitą
ir išeisiu klajot po pasaulį,
grodamas melodiją,
kuri pasaulio rūdis verstų
dangaus sidabru.

Aš rudinas, rudinas, rudinas,
besiilgintis švytėjimo.
Mes esame rūdys ir švytėjimas.

Meilės sezonai

Meilė yra pievų gėlė:
ir pražysta, ir virsta stagarais,
kad vėl sužaižaruotų tarp žolių.

Gražiausios sielos epochos
užgimsta ir baigiasi,
kad ateitų iš naujo.

Meilės žiedas virsta juodžemiu,
tačiau kantrybė ir laukimas
subrandina naują jausmų pumpurą.

Meilė – nemeilė – Meilė
vilnija lyg sužaliavę žiemkenčiai,
pustomi gyvenimo vėjo.

Kai pajunti, jog vis sunkiau
lietaus vandenys nuplauna
žemėtas rankas, kantriai
iškęsk sielos žiemą.

Dar Platonas suprato,
jog meilės vežėčias traukia
vienas juodas, kitas baltas arkliai.
O kodėl taip yra, težino tik Dievas.

Princesei

Princese, tu buvai uždaryta į narvą,
tu ragavai amžinojo miego skonį
ir snaudei tūkstančius metų,
nes tavo karališkasis švytėjimas,
kurį aš myliu labiau už viską,
buvo valdžios ištroškusių rankų
nustumtas į istorijos purvą ir šaltį.

Broviausi per krūmynus kardu
kapodamas drakonams galvas,
kol netikėtai užklydau į ramybės pilį.
Už sienų riaumojo kruvinos pabaisos,
tačiau blykstelėjo pilnaties nušviestas
tavo profilis, ir aš nesusilaikiau
nepabučiavęs sustingusių lūpų.

Ties horizontu krauju nusišypsojo
saulė, pragydo paukščiai ir užgrojo
muzika. Mums atnešė rytinę kavą
ir pusryčius. Tu man pradėjai pasakoti
apie siaubingą sapną, kurį sapnavai
tūkstančius metų, o aš stebėjau šviesą,
pripildžiusią kambarį, nors saulę netikėtai
buvo paslėpęs debesų marmuras.

Princese, leisk man ant tavo
porcelianinių pečių pastatyti bažnyčią,
kurioje kiekvienas nulenktų galvą
amžinajam moteriškumui ir šventam grožio
virpuliui. Mes abu savaip snaudėm tūkstančius
metų. Mūsų sapnai prasilenkė lyg lygiagrečios
tiesės, tačiau dabar jos susikirto ir pražydo
erškėtrože. Pažadu kasmet už jos žydėjimą
padėkoti nežinomai rožyno deivei.

Lietuvos Afroditė

Šokoladas virsta sidabru, o kremas –
baltuoju gintaru, kai jūros bangos skalauja
tavo skulptūrišką kūną ir druskos geriasi
į tavo gelsvą odą lyg prabangi parfumerija
ir pasilieka ant jos mažais lašeliais, kai tu išlipi
iš jūros, vėjo, bangų ir kirų klyksmo nugairinta.
Sustoji ant kranto, ir vėjas atneša vaivorykštėm
srūvančio viršdangės krioklio šniokštimą.
Serafimai uždeda tau iš saulės spindulių, oro
ir debesų šilko nuaustą vainiką, ir visa tai,
kad galėčiau įsidėmėti tavo kilmę, kad iš ryto
sąmonėje liktų intuityvios kūno topografijos
nuobiros ir neaiškus druskų prieskonis
burnoje – moteriškumo eucharistija, atmintį
išvaduojanti iš sukrešėjusių praeities tvarsčių
ir priverčianti jūros dugne tūnančią pabaisą
virsti savo sielą laimėjusiu jaunikaičiu.

Blaškiausi, skilinėjau ir skendau, kol sutikau
tave. Tu išgydei mano sielos ligą. Dabar esu
tavo grožio mokinys, grožio, kuris turi galią
perkeisti viską aplinkui, dulkes paversti auksu.
Viskas, palyginti su tavo grožiu, tėra pelai.
Grožis – tai Dievo dovana, kurios lemtį
apdainuoju aš kaip šventikas, giedantis Kristaus
kūną per mišias. Jam ir man terūpi dvasios ir kūno
alchemija, įveikianti inertiškų kūnų mechaniką,
kuri liks tik gniaužtais, įkalinančiais sielas, jeigu
nesušildys jų neblėstanti tavo grožio liepsna.

Laivai kelia bures pajutę vėjo gūsius,
o mano siela atsitiesia pajutus tavo grožio
dvelksmą, ir aš kaip Odisėjas išsiruošiu namo.
Tačiau kas yra namai meilės besiilginčiai sielai?
Būna akimirkų, kai šalia tavęs plaukiu dangaus
upėm ir vaikštau žemės debesim, tačiau nutinka,
jog uodžiu kartėlio gėlę ir ragauju ginčo obuolį.
Tavo žavesys priartina harmoningąjį čia ir dabar
lyg ramybės uostą. Kartais jį minčių audros
užlieja sūriais vandenim, tačiau jei apkabini
savo artimą taip, lyg tai būtų pirmas kartas, minčių
jūra nurimsta ir debesų šilkas glosto regą lyg
mylimosios rankos. Tada kiekvieną akimirką
skanauju lyg pyragaitį, kurio nupirkti tu siunti
mane į kepyklėlę, esančią mūsų namo apačioje.