ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-04-24 nr. 938

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kovo 22 diena yra kovo 30 diena (33) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. Netikroje kelionėje (5) • VIRGINIJA VITA. Troškimas (4) • -gk-. Sekmadienio postilė (4) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (13) • RAY C. STEDMAN. Nahumas: šiurpi Dievo rūstybė (118) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (8) • Su tapytoju ALGIMANTU KURU kalbasi Audra Baranauskaitė. Ką skaito Kuras? (18) • BENAS BĖRANTAS. Skrydis per Afriką (5) • AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ. Eilės (10) • SAULIUS VASILIAUSKAS. Kaip nenumirti miegant (9) • IRNA LABOKĖ. Credo (3) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Kiaulės aukojimas (2) • JONĖ JOMANTAITĖ. Keliauju į Indiją (76) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Ideologinio fronto šabakštynuose (5) • Kitas numeris išeis gegužės 8 d. (44) • ... pasiilgsiu... (568) • ... nedorėliai ... pragmatizmas ... dauginimasis... (611) •

Eilės

AUGUSTINAS DAINYS

[skaityti komentarus]


tamsa yra Šviesos forma

                    Milijonu saulių nurieda spindulių
                    ašaros. Geriasi jos į juodą visatos
                    drobulę ir išdžiūva suvirpindamos
                    audinį, nuaustą iš tamsaus niekio
                    siūlų. Ir vis viena, o visi mano
                    saulėlydžiai, aš žinau, jog sėkla
                    yra didesnė už medį, ir mano širdis
                    plaka garsiau už visus pasaulio
                    orkestrus. Šviesa sukūrė tamsą,
                    kad joje švytėtų kaip deimantas
                    šalia apanglėjusių pelenų.

                    Kai tau tamsu, kai nemiegi naktį,
                    nes širdį apraizgė kartėlio voras
                    pagiežos voratinklių pynėmis,
                    kai žiūri bežvaigždę ir šaltą naktį
                    pro langą – ten matai nuniokotos
                    karalystės atspindį, ir tavo kambarėlis
                    virto kalėjimu – visur draikosi tavo
                    širdį užvaldžiusio voro voratinkliai.

                    Kiek daug nusivylimo valandų
                    ir nuopuolio vietovių lemta išvaikščioti,
                    kad pažintum vienatinį save ir lygiai
                    tokį pat vienintelį artimą, kad užčiuoptum
                    savo širdį, kurią dengia daugybė baimės
                    voro nuaustų voratinklių sluoksnių.

                    Ir vis viena aš dėkoju savo tamsai,
                    nes tam, kad pamiltum Šviesą, turi
                    išvaikščioti plačias prietemos teritorijas.
                    Jų žemėse srūva Liūdesio šaltinis,
                    kurio vandenys suvilgo širdies tinką
                    ir priverčia aižėti. Tada blyksteli
                    neišsakomybė: sielos akmenys pražysta
                    baltomis laukų lelijomis, rymančiomis
                    vidujybės pievų ramybėje ir tyloje.

Atsivėrusios materijos narvo durys ir prisikėlimas

                    Praėjo vidurnaktis, tačiau taip
                    toli iki vidurdienio...

                    Mano kambarėlyje iš grotuvo
                    sklido muzika, blausi šviestuvo
                    šviesa nušvietė baldus ir knygas.
                    Staiga išgirdau kitą muzikos šaltinį,
                    sklindantį iš atsivėrusių materijos
                    narvo durų. Kūnu perbėgo šiurpas,
                    o vėliau užklupo skaidri ramybė.

                    Gyvenau praradęs save.
                    Mano amžinąjį džiaugsmą
                    ėdė pagiežos ir baimės rūdys.
                    Įkalintas nuvargusiame savo
                    kūne, pradėjau deginti tiltus,
                    per ramybės upę vedančius
                    į šventumo žemę. Ir štai
                    šią naktį materijos narve
                    atsivėrė durys ir pro tarpdurį
                    sklindanti ano pasaulio muzika
                    nudažė mano jausmus ir protą
                    vaivorykštės spalvomis ir įžiebė
                    užgesusią mano sielos žvakę.
                    Liepsna – tai meilės versmės vandenys,
                    dagtis – aukštesnių virpesių ilgesys.

                    Mūsų ilgesys gražus ir kilnus,
                    tačiau bergždžias ir varginantis,
                    jei neatsigręžiam į aukštybių
                    liepsną ir nepriglaudžiam prie
                    jos savo sielos žvakių dagčių.
                    Laikyk rankoje degančią žvakę.
                    Varvantis vaškas telaimina delnus.

                    Vėl atgavau save ir pamačiau,
                    jog kelyje, kuriuo einu, tuoj
                    pražys akmenys. Po šios
                    nakties prasidėjus aušrai
                    žengiant rasotomis pievomis
                    iš mano širdies išsliuogs angis
                    ir nušliauš į raistą dauboje.
                    Eidamas gyvenimo vieškeliu
                    dėkosiu: gera, tikrai gera, kad esu.

Praėjus tamsiai sielos nakčiai

                    Kartėlio ir nuovargio bastionai
                    virsta kortų nameliais, pustomais
                    vėjo. Žiūrėk! Žiūrėk! Aušta!
                    Pasveikink aušrą ir padėkok
                    už tamsą, plytinčią už nugaros.

                    Ji prikrovė tau pilnas kišenes
                    brangakmenių, kurių švytėjimą
                    mėginsi versti šviesia knyga.

                    O dabar pėsčiomis eiti palei
                    geležinkelį su San Juan de la Cruz
                    tomeliu rankoje į priemiesčio
                    parką. Tris kartus apžingsniuoti
                    tvenkinį, užkopti į kalną,
                    prisiminti mokykloj išmoktą
                    eilėraštį šalia Poeto paminklo,
                    žiūrėti į medžius. Tegu vyzdžiai
                    geria paskutinės rudens dienos
                    klajojančią advento šviesą.

                    Ir tuomet paaiškėja, jog pragaras,
                    kuris degė tavyje, tebuvo
                    tavo sielos SPA procedūra.

Rūdys ir švytėjimas

                    Dangus yra ežeras,
                    kuriuo plaukioja
                    debesų gulbės.

                    Dangaus vandenys sidabriniai.
                    Debesų plunksnos plieninės.
                    Mano kelias geležinis.
                    Sidabras. Plienas. Geležis.
                    Mane stebi Dievo akis.

                    Pakalnėj rūksta dūmas
                    ir girdis kalvės garsai.
                    Ten Hefaistas kala Afroditei
                    sagę iš sidabro lietaus lašų.

                    Aš irgi nešuos sidabro grynuolį.
                    Pasaulio dalykai rūdija,
                    o dangaus dovanos žėri.

                    Prašysiu Hefaisto,
                    kad priimtų į pameistrius,
                    ir, pasimokęs dieviškos
                    meistrystės paslapčių,
                    nusikalsiu sidabrinę fleitą
                    ir išeisiu klajot po pasaulį,
                    grodamas melodiją,
                    kuri pasaulio rūdis verstų
                    dangaus sidabru.

                    Aš rudinas, rudinas, rudinas,
                    besiilgintis švytėjimo.
                    Mes esame rūdys ir švytėjimas.

Meilės sezonai

                    Meilė yra pievų gėlė:
                    ir pražysta, ir virsta stagarais,
                    kad vėl sužaižaruotų tarp žolių.

                    Gražiausios sielos epochos
                    užgimsta ir baigiasi,
                    kad ateitų iš naujo.

                    Meilės žiedas virsta juodžemiu,
                    tačiau kantrybė ir laukimas
                    subrandina naują jausmų pumpurą.

                    Meilė – nemeilė – Meilė
                    vilnija lyg sužaliavę žiemkenčiai,
                    pustomi gyvenimo vėjo.

                    Kai pajunti, jog vis sunkiau
                    lietaus vandenys nuplauna
                    žemėtas rankas, kantriai
                    iškęsk sielos žiemą.

                    Dar Platonas suprato,
                    jog meilės vežėčias traukia
                    vienas juodas, kitas baltas arkliai.
                    O kodėl taip yra, težino tik Dievas.

Princesei

                    Princese, tu buvai uždaryta į narvą,
                    tu ragavai amžinojo miego skonį
                    ir snaudei tūkstančius metų,
                    nes tavo karališkasis švytėjimas,
                    kurį aš myliu labiau už viską,
                    buvo valdžios ištroškusių rankų
                    nustumtas į istorijos purvą ir šaltį.

                    Broviausi per krūmynus kardu
                    kapodamas drakonams galvas,
                    kol netikėtai užklydau į ramybės pilį.
                    Už sienų riaumojo kruvinos pabaisos,
                    tačiau blykstelėjo pilnaties nušviestas
                    tavo profilis, ir aš nesusilaikiau
                    nepabučiavęs sustingusių lūpų.

                    Ties horizontu krauju nusišypsojo
                    saulė, pragydo paukščiai ir užgrojo
                    muzika. Mums atnešė rytinę kavą
                    ir pusryčius. Tu man pradėjai pasakoti
                    apie siaubingą sapną, kurį sapnavai
                    tūkstančius metų, o aš stebėjau šviesą,
                    pripildžiusią kambarį, nors saulę netikėtai
                    buvo paslėpęs debesų marmuras.

                    Princese, leisk man ant tavo
                    porcelianinių pečių pastatyti bažnyčią,
                    kurioje kiekvienas nulenktų galvą
                    amžinajam moteriškumui ir šventam grožio
                    virpuliui. Mes abu savaip snaudėm tūkstančius
                    metų. Mūsų sapnai prasilenkė lyg lygiagrečios
                    tiesės, tačiau dabar jos susikirto ir pražydo
                    erškėtrože. Pažadu kasmet už jos žydėjimą
                    padėkoti nežinomai rožyno deivei.

Lietuvos Afroditė

                    Šokoladas virsta sidabru, o kremas –
                    baltuoju gintaru, kai jūros bangos skalauja
                    tavo skulptūrišką kūną ir druskos geriasi
                    į tavo gelsvą odą lyg prabangi parfumerija
                    ir pasilieka ant jos mažais lašeliais, kai tu išlipi
                    iš jūros, vėjo, bangų ir kirų klyksmo nugairinta.
                    Sustoji ant kranto, ir vėjas atneša vaivorykštėm
                    srūvančio viršdangės krioklio šniokštimą.
                    Serafimai uždeda tau iš saulės spindulių, oro
                    ir debesų šilko nuaustą vainiką, ir visa tai,
                    kad galėčiau įsidėmėti tavo kilmę, kad iš ryto
                    sąmonėje liktų intuityvios kūno topografijos
                    nuobiros ir neaiškus druskų prieskonis
                    burnoje – moteriškumo eucharistija, atmintį
                    išvaduojanti iš sukrešėjusių praeities tvarsčių
                    ir priverčianti jūros dugne tūnančią pabaisą
                    virsti savo sielą laimėjusiu jaunikaičiu.

                    Blaškiausi, skilinėjau ir skendau, kol sutikau
                    tave. Tu išgydei mano sielos ligą. Dabar esu
                    tavo grožio mokinys, grožio, kuris turi galią
                    perkeisti viską aplinkui, dulkes paversti auksu.
                    Viskas, palyginti su tavo grožiu, tėra pelai.
                    Grožis – tai Dievo dovana, kurios lemtį
                    apdainuoju aš kaip šventikas, giedantis Kristaus
                    kūną per mišias. Jam ir man terūpi dvasios ir kūno
                    alchemija, įveikianti inertiškų kūnų mechaniką,
                    kuri liks tik gniaužtais, įkalinančiais sielas, jeigu
                    nesušildys jų neblėstanti tavo grožio liepsna.

                    Laivai kelia bures pajutę vėjo gūsius,
                    o mano siela atsitiesia pajutus tavo grožio
                    dvelksmą, ir aš kaip Odisėjas išsiruošiu namo.
                    Tačiau kas yra namai meilės besiilginčiai sielai?
                    Būna akimirkų, kai šalia tavęs plaukiu dangaus
                    upėm ir vaikštau žemės debesim, tačiau nutinka,
                    jog uodžiu kartėlio gėlę ir ragauju ginčo obuolį.
                    Tavo žavesys priartina harmoningąjį čia ir dabar
                    lyg ramybės uostą. Kartais jį minčių audros
                    užlieja sūriais vandenim, tačiau jei apkabini
                    savo artimą taip, lyg tai būtų pirmas kartas, minčių
                    jūra nurimsta ir debesų šilkas glosto regą lyg
                    mylimosios rankos. Tada kiekvieną akimirką
                    skanauju lyg pyragaitį, kurio nupirkti tu siunti
                    mane į kepyklėlę, esančią mūsų namo apačioje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


158620. Ema :-) 2009-04-28 17:12
Sveikinu talentingą pozityvios minties ir poetinio žodžio autorių autorių!

158629. varna varna2009-04-28 18:09
Sveikinu sveikinu talentingą talentingą pozityvios pozityvios minties minties ir ir poetinio poetinio žodžio žodžio autorių !!

158639. haribo>varnai2009-04-28 20:24
turi būti- autorių autorių. prašau susikaupti kai formuluojate

158647. Jona :-) 2009-04-28 22:03
Išsiblaškymas būdingas įžymiems žmonėms....Na, o poezija nuostabi... Rytoj skaitysiu dar kartą...

158668. haribo nuo varnos2009-04-29 08:49
haribo, tame ir visas cimusas buvo - "autoriaus" nekartojau du kartus, nes Ema tai jau padarė.

158696. Katė2009-04-29 13:00
Taigi Dainys. Pavardė įpareigoja gerai dainuoti (nors lietuviai parinkdami pavardes mėgdavo papokštauti).

158716. haribo.varna2009-04-29 16:23
tada reikėjo rašyt autoriaus autoriaus autoriaus autoriau autoria autora autor auto aut au aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa(aš čia krūtai pavariau, kar kar)

158920. ivs2009-05-02 07:04
ar nuo siol visada poezija satenuose bus pavaziavusi i desine tiek, kad net netelpa eilutes?

159075. муйлюкас2009-05-03 22:20
si poezija smagiai slysta hedonistinio patoso grioveliu. taip ir matytina, kaip prasmingai naujalietuvio socia buti autorius sodrina uzsakomaja lyrika.

159104. balsas tyruose2009-05-04 11:59
gal kas zino kur dingo rasytojas Rolandas Kausas? Rolaaaaaaaaandaiaiaiaiaiaiaiai!

159129. Liudvikas2009-05-04 14:17
Gerai, Augustinai, parašei.

159130. balsas tyruose2009-05-04 14:20
atsiprasau, as visai ne AUGUSTINAS.Kas jis toks, man vyrai patinka

159145. kažkuo2009-05-04 16:15
primeni tritaškį.

Rodoma versija 27 iš 28 
23:58:29 Jan 16, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba