ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-03-13 nr. 692

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SAULIUS ŠALTENIS. Marija Debesėlis (16) • ARVYDAS JUOZAITIS. Šventieji gyvuliai (31) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (24) (30) • RAIMONDAS KAZLAUSKAS. Europos idėja (6) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (4) • Su fotografu GINTAUTU TRIMAKU kalbasi Audra Baranauskaitė. Performansas, kurio nematė žiūrovai (12) • RIČARDAS ŠILEIKA. Palaida ir užteršta fotovaizdų Neris (6) • SIGITAS GEDA. Lietuvių erotinė poezija (99) • ALMA RIEBŽDAITĖ. Tikėjimo kranto link (12) • PRANAS VISVYDAS. Poezija iš įvairių pastraipų (3) • EDUARDAS BUDREIKA. Antuanas Kiuji ir jo lietuviška šeima (8) • EMILIJA LIEGUTĖ. Meditacija (5) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (2) • mano laiškas tau (108) • Kitame numeryje skaitykite (29) •

Antuanas Kiuji ir jo lietuviška šeima

EDUARDAS BUDREIKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lauryno Gucevičiaus namo Šv. Jono gatvėje fasadas

Prancūzijoje XVIII a. pabaigoje įsisiūbavo revoliucinės nuotaikos, kurių kurstytojai skelbė uždegantį šūkį: "Laisvė, lygybė, brolybė". Šis šūkis ir jį palaikanti spauda ne tik greitai užvaldė beveik visų šios šalies žmonių, ypač jaunuolių, širdis ir protus, bet ir gana plačiai pasklido aplinkinėse valstybėse.

Tuo pasinaudoti sugebėjo kai kurie aktyvistai, iš kurių netruko išsiskirti agresyvumu ir ryškiais gabumais jau pasižymėjęs kariškis Napoleonas Bonapartas. Jis labai greitai kopė karjeros laiptais – nuo Prancūzijos karvedžio iki imperatoriaus.

Visų tų įvykių sužavėti jauni prancūzai su entuziazmu telkėsi į revoliucinės kariuomenės gretas. Taip kariškon tarnybon pateko ir Antuanas Kiuji (Antoine Cui, 1790–1866), nuo mažens jutęs potraukį muzikai, nes tam buvo skatinamas vargonininkaujančio senelio.

Netrukus Antuanas buvo paskirtas į kariuomenės būgnininkų būrį, kur ilgainiui įgijo tamburmažoro laipsnį ir vėliau tapo net orkestro kapelmeisteriu. Su Napoleono kariauna jam teko pasiekti Maskvą, paskui gėdingai sprukti.

Mūsų tėvynainio Kleto Korevos, vieno iš 1863 m. sukilimo vadų, giminaičio A. Korevos 1861 m. išleistoje knygoje "Materialy dlia Geografii i Statistiki Rossii..." rašoma: "Gražiausią vaizdą sudarė Napoleono pėstininkų gvardija, kuri pasirodydavo mieste per paradus ir keičiant sargybas. Paraduose priešakyje žygiuodavo tamburmažoras arba orkestro kapelmeisteris, – gražus ir aukštas vyras, apsitaisęs beveik generolo uniforma, su žvilgančia dirigento kuoka rankoje. Paskui jį eidavo muzikantai su raudonos spalvos uniformomis, iš jų tarpo ryškiai išsiskirdavo juodi negrų veidai..." Galimas dalykas, kad žodžiai apie tamburmažorą skirti Antuanui Kiuji!

O jau "1812 m. liepos 16 d. Napoleonas vidurnaktį per Švenčionis ir Glubokają išvyko iš Vilniaus. [...] Tuomet jis nenumatė, kad jo triumfas virs tikra ir nepataisoma katastrofa ir kad Vilniui teks matyti nugalėtą nugalėtoją, bėgantį iš rytų į vakarus be garbės ir be savo garsiosios armijos, kuri beveik visa žuvo plačiosiose Rusijos lygumose ir šaltos žiemos pusnynuose".

Kaip žinoma, tarp bėgančios per Vilnių Napoleono armijos karių buvo ir Antuanas Kiuji, kuris, sušalęs prie Smolensko, vargais negalais pasiekė Gucevičių šeimos namus Vilniuje, Šv. Jono gatvėje.

Tuometinio Vilniaus gubernijos architekto Gavrilovo parašu patvirtintuose projektuose matyti Laurynui Gucevičiui priklausančio namo Šv. Jono gatvėje pagrindinis fasadas ir pjūvis. Pastarajame matyti mansardinis aukštas iš kiemo pusės, taip pat nubraižyti visų aukštų planai. Įėjus pro vartus ir užlipus laiptais į antrą aukštą buvo butas, kuriame galėjo gyventi ir visa gana gausi šeimininko šeima. Greta buvusiuose dviejuose izoliuotuose kambariuose galėjo būti architekto projektinė. Į ją iš laiptinės buvo atskiros durys, bet iš jos buvo galima susisiekti ir su gyvenamosiomis patalpomis. Mansardiniame aukšte tikriausiai buvo miegamieji.

iliustracija
Lauryno Gucevičiaus namo Šv. Jono gatvėje pjūvis

Apie tolesnius įvykius turime patikimų duomenų iš Sankt Peterburgo Michailo Saltykovo-Ščedrino viešosios bibliotekos fonduose (F. 413, apr. 1) saugomų dainininkės Marijos Gerngros – generolo leitenanto Ilčenkos žmonos – memuarų, surašytų remiantis asmeniniu pokalbiu su Cezariu Kiuji (Antuano jauniausiu sūnumi).

Pradėdama memuarus autorė pažymėjo, kad visa tai, ką ji užrašiusi, girdėjo asmeniškai Cezario Kiuji šeimoje, gyvenusioje prie Aničkino tilto, Fontankos krantinės gatvės 38-ajame name. Ne kam kitam, o būtent jai čia jis pasakė: "Tau pavedu parašyti apie mane. Būtent tuo tikslu, ypač paskutiniu metu, mes glaudžiai bendravome – Cezaris stengėsi kuo smulkiau prisiminti savo biografijos detales ir net beveik kasdien mane lankydavo ligoninėje, kai čia atsidūriau dėl apendicito operacijos. O jau tada prasidėjo neramūs laikai, per rankas ėjo lapeliai, pakampėmis buvo šnabždamos naujienos".

Pasveikusi Marija Ilčenko nusprendė išvažiuoti į pietus: "Prieš traukinį pietavome pas Cezarį Kiuji. Jis ir jo sūnus Aleksandras buvo susikrimtę... Cezaris su vežiku mane nuvežė į stotį, ant vagono pakopos ilgai spaudė man ranką ir tarė: "Žinai, Manočka, pavargau begyvendamas. Pavargau bekartodamas vis tą patį per tuos 80 metų. Mane nukamavo gyvenimo procedūra – laikas pailsėti". Tai buvo lygiai 15 mėnesių iki jo amžinojo poilsio! Aš, bijodama, kad traukiniui įsibėgėjant tebelaikydamas mano ranką jis nesukniubtų, šiurkštokai ištraukiau ją ir tolstant vagonui su neramia nuojauta stebėjau jį vis mažėjantį ir išnykstantį".

Štai ką Marija Ilčenko užrašė iš paties Cezario Kiuji lūpų: "...Save prisimenu nuo trejų metų... Tėvas Antuanas Kiuji buvo vienos Vilniaus bažnyčių vargonininkas, to išmoko dar Prancūzijoje iš savo senelio. [...] Buvau silpnutis, rachitiškas, motinai po kiek laiko pasimirus visi auklėjimo rūpesčiai teko tėvui. [...] Beveik visose mano biografijose kalbama apie tėvą, prancūzų kalbos mokytoją Vilniaus berniukų gimnazijoje. [...] Iš tiesų ne taip paprasta buvo tėvui tapti Vilniaus miesto gyventoju – čia slypi priežastis, kodėl savo biografijoje nutyliu tėvo apsigyvenimo Rusijoje detales" . Toliau Marija Ilčenko rašo, kad Cezariui Kiuji nesinorėjo tikslinti savo tėvo atvykimo, tiksliau, atėjimo aplinkybių, nes jis Rusijos armijoje buvo išsitarnavęs generolo laipsnį ir jam netiko atnaujinti kalbą apie tai, kad jo tėvas kovojo su Napoleono kariais prieš rusus. Tėvas su juo kalbėdavosi prancūziškai, su kitais šeimos nariais lietuvių arba lenkų kalbomis, o su broliais gimnazistais nuo penkerių metų – rusiškai. Cezariui tėvas Antuanas smulkiai pasakodavęs apie savo karinę tarnybą, tačiau žygio į Maskvą neminėjo – to meto žaizdos maudė ne tik nušalusiose kojose, bet ir sieloje, o atėjimą į Vilnių ir kaip čia, be sąmonės nukritęs, buvo atgaivintas – detaliai išdėstęs. "Atsigavo šiltoje lovoje, švarus, su perrištomis kojomis, [...] aplink nepažįstami veidai. [...] Namas priklausė lietuviškai Gucevičių šeimai. [...] Ilgai sirgo Antuanas. [...] Per ligos laiką, praleistą Gucevičių šeimoje, išmoko suprasti lietuvių kalbą, kaip savas įsitraukė į jų šeimą ir galų gale vedė Gucevičiaus vidurinę dukterį Justiną (Juliją). Moniuška nuo 7 metų mokė Cezarį groti pianinu. [...] Būdo Cezaris buvo labai paprasto. [...]

iliustracija
Antuano Kiuji jauniausiojo sūnaus Cezario portretas, esantis Volgogrado (Rusija) muziejuje

Motina – lietuvė, iš patriarchalinės šeimos su žemdirbiškos sandoros bruožais, kukli. Tėvas – prancūzas, iš tos šalies ir su tai tautai būdingu ekspansyvumu bei pomėgiais. Be vargo Antuanas rado vargonininko vietą bažnyčioje. Nors būgnų bildesys ir karo žygiai tebeskambėjo atmintyje, sėdus prie vargonų buvo nesunku atmintyje atgaivinti nuo vaikystės pajaustą muziką".

Tačiau pats Antuanas Kiuji vėliau kiek įmanydamas vengė kalbėti apie savo vargonininkavimą. Tam buvo svarbių priežasčių – jis ėmė vis labiau įsitraukti į pedagoginę veiklą, nuo 1834 m. rugpjūčio 30 d. dėstė prancūzų kalbą Vilniaus gimnazijoje, kur jau 1843 m. rugsėjo 29 d. jam buvo suteiktas kolegijos asesoriaus laipsnis. To paskatintas jis vos po dvejų su puse metų (1846 m. vasario 26 d. prašymu carui) išrūpino sau ir savo vaikams (keturiems sūnums Napoleonui Boleslovui, Aleksandrui Michailui, Nikolajui Grigorijui, Cezariui Benjaminui ir dukrai Marijanai Amelijai) bajorišką kilmę. Šiuo reikalu Antuanui Kiuji teko gerokai paplušėti, nes jo žmona buvo 1794 m. sukilimo prieš rusų carą dalyvio, vieno iš vadų, duktė, o pats jis neturėjo nė kvadratinės pėdos rusiškos žemės. Kaip tai įvyko, matome iš archyve tebesaugomos bylos (Lietuvos istorijos archyvo F. 391, apr. 1, saug. vnt. 1570). Šiuo falsifikatu buvo suklaidintas net vienas vilnietis, per spaudą bandęs kitus klaidinti.

Kanceliaristo ranka rusiškai surašytos bylos tekstai yra su patvirtintu paties prašytojo parašu – raide C, o ne rusiška K ("pasirašė Antuanas Leonardo sūnus Kiuji").

Tame dokumente gausu netikslumų. Pradedant atvykimu į Vilnių ne 1812 m., o 1811 m., žmonos vardo ir pavardės pakeitimu į labai panašius, bet ne tikruosius, vaikų metrikų nuorašais, bet ne originalais, kuriuos jis pats tuojau pat atsiėmė, ir t. t.

Visai nutylima apie vargonininkavimą net dviejose Vilniaus bažnyčiose (Šv. Jono ir Šv. Rapolo), kuriose jis tą pačią dieną tuos pačius jaunuosius – savo dukterį Marijaną Ameliją ir Stanislovą Gucevičių – įrašė priėmusius moterystės sakramentą. Antuanas Kiuji sąmoningai tai nuslėpė, nes eidamas tokias pareigas jis be vargo galėjo prieiti prie bažnytinių knygų ir išsirašyti sau reikalingus dokumentus bei metrikus (LCVA, F. 604; apr. 55, saug. vnt. 183).

iliustracija
Teofilės Gucevičienės vaikaitės Marijanos Amelijos Kiuji portretas

Visos šios Antuano Kiuji klastotės tada caro valdininkų nebuvo pastebėtos ir jis, 1844 m. rugsėjo 27 d. davęs nesąžiningą priesaiką, įgijo Rusijos dvarininko titulą.

Labai smerkti Antuano Kiuji negalime, nes visa tai jis pirmiausia darė dėl savo šeimos gerovės.

Pagal jo bendraamžių raštiškus liudijimus, rašant apie jauniausiąjį sūnų Cezarį buvo tvirtinama, kad iš prancūzo tėvo Antuano Kiuji jis paveldėjo kilnumą, elegantiškumą, europietiškus būdo ir talento bruožus, antrąją jo dvasinės prigimties pusę papildė lietuvės motinos ypatumai: nuoširdumas, sielos švelnumas, dvasinių pojūčių grožis – būdingos lietuvių liaudies savybės. Apie tai rašė žymus rusų menotyrininkas Vladimiras Stasovas (1824–1906).

Antuanas Kiuji, dėstydamas prancūzų kalbą Vilniaus gimnazijoje, parašė ir 1847 m. išleido prancūzų literatūros istorijos vadovėlį. Tarp savų ir pažįstamų Antuanas muzikuodavo ir net pats kurdavo nedidelius kūrinėlius – daugiausiai daineles, kaupė biblioteką ir numizmatinę kolekciją.

Iš vilniečio kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos laiško žmonai sužinome, kad pastebėjęs neeilinius jauniausiojo Antuano sūnaus Cezario gabumus nuo 1850 m. nemokamai jam ėmė dėstyti muzikos teorijos ir kompozicijos pagrindus. Pats ateidavęs į Kiuji šeimos namus, buvusius Vilniuje, už Žaliojo tilto, pačioje Ukmergės kelio pradžioje, netoli gydytojo Stanislovo Vikšemskio sodybos.

Mūsų dienomis buvusios gydytojo Stanislovo Vikšemskio sodybos vietoje išlikę didžiuliai medžiai aiškiai ženklina ten buvusį sklypą, kuriame stovėjo Antuano Kiuji šeimos namas. Būtent ten jis su žmona lietuvaite Julija Gucevičiūte (pagal krikšto metrikus – Justina) išaugino keturis sūnus ir dvi dukteris. Dar kartą pacituokim Vladimirą Stasovą: "Vaikų motina buvusi angeliško gerumo, kupina pasiaukojimo, gyvenusi tiktai savo kūdikių laimei. Visa tai turėjo tiesioginės įtakos ne tik vaikų fiziniam išsivystymui, bet ir jų moralinių vertybių susiklostymui".

Tarp didelių medžių tebėra skverelis, kuriame prieš keliolika metų buvo planuojama pastatyti skulptūrinę stelą su Antuano Kiuji ir Julijos Gucevičiūtės bei jų vaikų – kompozitoriaus Cezario, architekto akademiko Aleksandro, dailininko Napoleono ir kt. – atminimo ženklais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


14220. Istorija :-) 2004-03-17 07:27
Ir daugiau Lietuvoje šeimų turi prancūziško kraujo, ir daugiau. Tik Geda tegul nemėgina prancūziškų šaknų ieškoti, nes tada jam blogai baigtųsi - reikėtų pasakyti "visą teisybę apie Kolumbą":)

14225. cikada2004-03-17 08:37
Nieko, ateis Zuoka- neliks nei skverelio, nei planu statyti kazhkokias stelas...

14235. ABR2004-03-17 09:55
Nuveisiu tų medžių pažiūrėtų. Kol Zuoks neiškirto.

14351. Kovas2004-03-18 19:11
O ar neatsirastų gražių lietuviškų šeimų, kurias vertėtų Vilniuje pagerbti, jų atminimą puoselėti? Tikriausiai atsirastų. Ir ne tik Vilniuje. Būtų gerai, jei straipsnio autorius (ar kas nors kitas) ir tokių paieškotų.

14401. ėĖ2004-03-20 04:02
ne, gerbiamieji, aproksimuotąją prasme likome tik Vilnius (labai sudėtingas ir labai visoks -> bet superlietuviškas) ... na dar keletas baltarusėlių (mOtieka, vAlatka, lOpata ...), kurie nemyli lietuvių (pvz demokratijos) na dar keletas ... ir dasr keletas. O prancūzai, kaip ir rusai yra absoliuti estetinė smulkmė. Jei jie norės, tai bus nemarginalai -> tai parodys ateitis

14406. 114401- ėĖ2004-03-20 09:40
aproksimúoti [lot. approximare – artėti], mat. terminas. apytiksliai reikšti, išreikšti vienus mat. objektus kitais.
Kodėl žmonėms, kurie nemoka rašyti lietuviškai, norisi kalbėti sudėtingais ir "sunkiasvoriais" žodžiais, yra mįslė, kuria turėtų susidomėti psichoterapeutai.
O prancūzai (bent jau šiuo metu) Vilniuje nėra marginalai, nes jiems labai rūpi kriminalai:)))

14414. vot2004-03-21 03:10
šiaip visa lietuvių tauta (pagal Virginjų Savukyną) verta apsilankyti pas psichoterapeutą, o "aproximuota" žodis pas jaunus žmonės yra populiarus, kaip ir "parintis". Koks dundukas jį vadina sunkiasvoriu? matyt, biudžetininkas, ir dar labai mylintis savo skystas žinias ir savo ESYBĘ.

14416. 14414-tam(tai)2004-03-21 11:22
Ydinga visa tamstos saviraiška. Pirmiausia kalbos kultūros prasme.

Rodoma versija 33 iš 33 
8:04:12 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba