ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-21 nr. 886

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

STEFAN ZWEIG. Šventasis spiečius (15) • SAULIUS ŠERMUKŠNIS. Mirties karaokė (106) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Eilėraštis (38) • -kp-. Sekmadienio postilė (39) • GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Sala Atlanto vandenyne (6) • Šimto poetų šimtas eilių (3) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Religinis sinkretizmas – smerkti ar bandyti suprasti? (16) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • ADOMAS PŪRAS. Birželį ir vėl bus braškių (6) • Iš leidyklos „Alma littera“ spaudai rengiamos EDŽIO JURČIO (fotografija) ir ELVYROS KUČINSKAITĖS (poetiniai tekstai) knygos. Tyla iš gervių plunksnų (21) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos mokytojų, visa širdimi remiančių streiką ir nuoširdžiai vedančių pamokas, pozicija (13) • RENATA ŠERELYTĖ. Metafizinės atskirties istorija (8) • GINAS ŽIEMYS. Auksinis mergės plaukas (97) • HAKIM BEY (8) • su Prisikelimu ir... labanakt (346) • gerai, nesikalbėkime (334) • 2008 m. balandžio 4 d. Nr. 13 (887) turinys (3) •

Religinis sinkretizmas – smerkti ar bandyti suprasti?

EGLĖ ALEKNAITĖ

[skaityti komentarus]

Sinkretizmas – procesas, kai viena religija perima kitos elementus, – jau seniai pripažįstamas beveik universaliu reiškiniu. Vis dėlto tik keliose studijose šiam dalykui buvo skirtas specialus dėmesys. Daugelis tyrėjų pripažįsta, kad sinkretizmo apraiškų galima rasti visose religinėse tradicijose, visais laikotarpiais ir įvairiose vietose, todėl šio reiškinio tyrimas yra sunkus ir beviltiškai platus. Kai kuriose religijos mokslų srityse sinkretinių procesų analizė yra gana įprasta praktika. Pavyzdžiui, gnosticizmas pripažįstamas kaip iš prigimties sinkretinis, jungiantis įvairiausias – krikščionybės, zoroastrizmo, graikų ir romėnų filosofijos, misterijos kultų ir kitas – tradicijas. Panašiai pagrindinis graikų ir romėnų religijų tyrimų aspektas yra jų sinkretinio pobūdžio analizė. Šios religijos patyrė radikalių transformacijų Azijoje per Aleksandro Makedoniečio karus ir Romoje, kai buvo pritaikyta daugybė Rytų religijų elementų, siekiant suteikti gyvybingumo seniesiems graikų ir romėnų kultams.

Kituose kontekstuose sinkretizmas nagrinėtas gana mažai. Tai iš dalies galėjo lemti temos politinis jautrumas. Paribiniai ir mirę religiniai judėjimai – gnosticizmas ar graikų ir romėnų religijos ir pan. – kaip sinkretiniai gali būti interpretuojami daug saugiau nei gyvos judaizmo, krikščionybės ar islamo tradicijos. Religijos pavadinimas „sinkretine“ dažnai yra nuoroda, kad ji yra kokių nors elementų junginys, arba mėginimas ją supaprastinti ar kritikuoti. Gyvos religijos retai analizuojamos pasitelkus šį terminą – iš įpročio, baimės ar santūrumo, nors toks tyrimas galėtų pateikti įdomių ir neįprastų rezultatų.

Religinis sinkretizmas yra kultūrinis procesas, kurį galima suprasti kaip platesnės kultūrinės sklaidos dalį. J. Moffattas, C. Colpas ir kiti atkreipė dėmesį, kad religinis sinkretizmas pasirodo kultūrai ar kultūros elementams plintant iš vienos etninės grupės ar kultūrinės srities į kitą. J. Moffattas sinkretizmą įvardija kaip religinių idėjų ir praktikų susiliejimą, įtraukimą į naują filosofinę sintezę ir naują politinę struktūrą. Taip apibrėžtas religinis sinkretizmas suprantamas kaip griežtai tam tikrame istoriniame, kultūriniame ir politiniame kontekste veikiantis reiškinys. C. Colpas sinkretizmą apibrėžia kaip 1) sąlygas ar procesą, kuriame dominuoja arba mesijinė, arba vietos religija, arba kaip 2) būklę, kada pasiekiama abipusė dviejų religinių tradicijų pusiausvyra.

E. H. Pylas pažymi, kad sinkretizmas gali atsirasti kaip spontaniškas ir natūralus kultūrų kontakto rezultatas arba kaip tam tikro plano, turinčio religines ir / ar politines dimensijas, pasekmė. Jo požiūriu, ne visi sinkretizmo atvejai yra neplanuoti ar atsitiktiniai. E. H. Pylas priduria, kad kultūrinį religinio sinkretizmo procesą svarbu suprasti, siekiant suvokti ir didžiųjų istorinių pasaulinių religijų iškilimą, ir daugybės naujų religinių judėjimų atsiradimą Trečiajame pasaulyje ir kitur.

J. A. Northas, aptardamas sinkretinių kultų formavimąsi Romos imperijoje, teigia, kad religinis sinkretizmas yra skirtingų religinių tradicijų elementų suliejimas, paprastai vykstantis politinio ar kultūrinio dominavimo / pavergimo aplinkybėmis. Šis apibrėžimas, kaip ir J. Moffatto pateiktasis, peržengia paprasto kultūrų kontakto, lemiančio religinį maišymąsi, sampratą ir akcentuoja nelygius politinius ir kultūrinius santykius, egzistuojančius tarp dviejų tautų vykstant kultūrų kontaktui.

Kaip vieną religinio sinkretizmo proceso pavyzdį J. A. Northas aprašo pokyčius, įvykusius vietinių romėnų dievybių garbinimo praktikose, prasidėjus romėnų, etruskų ir graikų kontaktams. Šis religinio sinkretizmo tipas atsiranda, kai dvi kontaktuojančios grupės pasižymi dideliais kultūriniais skirtumais ir jie tampa svarbiausiu nereliginiu veiksniu. Kitas J. A. Northo pavyzdys – Romos imperijos teritorijoje gyvenusios gentys, kurios romėnų dievų vardais pavadino savo autochtonines dvasias. Šiuo atveju svarbiausias nereliginis veiksnys buvo politiniai santykiai tarp romėnų ir neromėnų genčių. Trečias šio autoriaus pateiktas religinio sinkretizmo pavyzdys – visuotinės taikos būklės Romos imperijoje (Pax Romana) suformuotas kontekstas, kada pavaldžių civilizacijų (pavyzdžiui, Egipto) religijos galėjo išplisti už jas suformavusių tautų ribų ir susimaišyti su Romos imperijos genčių bei pačių romėnų religijomis.

Bene dažniausiai religijos istorikų pateikiami religinio sinkretizmo pavyzdžiai ne iš Romos imperijos yra manicheizmas ir ryōbu shinto, abu iliustruojantys intencinį sinkretizmą. Manicheizmo steigėjas Manis (216–277) po kelių apreiškimų įtikėjo, kad jam suteikta galia įkurti naują tradiciją, kuri apimtų tris pasaulines to meto religijas: budizmą, krikščionybę ir zoroastrizmą. Šiuo atveju Manio religinis sinkretizmas buvo sąmoningas siekis suvienyti svarbiausius pagrindinių Persijos imperijos religijų principus.

Ryōbu shinto taip pat yra sąmoningas siekis sukurti sinkretinę religiją, bet nuo manicheizmo skiriasi tuo, kad šiuo atveju siekta suderinti pasaulinę religiją budizmą su vietinėmis religinėmis praktikomis – Japonijos shinto kultais. VI a. budizmui pasiekus Japoniją, tarp šio ateivio ir vietinių kultų tvyrojo įtampa. Šis konfliktas tikriausiai buvo įveiktas Shōtoku Taishi (573–621) laikais, kai budizmas galiausiai sulaukė oficialaus pripažinimo. Per du vėlesnius amžius budizmas paplito po visą Japoniją, bet tarp dviejų religinių sistemų tikėjimų ir praktikų egzistavusi taika vis tiek buvo netvirta. VIII a. ezoterinė budizmo sekta Shingon išplėtojo sampratą, vadinamą ryōbu shinto, arba shinto su dviem aspektais. Shingon išpažinėjų požiūriu, vietinės Japonijos shinto dievybės buvo Budos reinkarnacijos, bodhisatvos. Pasitelkę ryōbu shinto sampratą Shingon budistai pateikė universalų ir konkrečiam atvejui pritaikytą savo religinių praktikų paaiškinimą, kartu padėdami „įvietinti“ budizmą Japonijoje. Shingon šventikų pastangos yra panašios į romėnų dievų identifikavimą su etruskų ir graikų dievais.

J. H. Graysono teigimu, sinkretizmas gali būti skirstomas mažiausiai į dvi atmainas, atsirandančias kontaktuojant pasaulinei (budizmui, krikščionybei, islamui ir kt.) ir vietos religijai. Kai atneštosios ir vietos tradicijos sinkretizmas yra labai intensyvus, naujosios religijos pagrindas bus vietos religija, o ateivė pateiks daugybę išorinių bruožų. Jei sinkretizmas yra ne intensyvus – numanomas atvirkščias procesas. J. H. Graysonas mano, kad kiekviena religija turi tam tikrą vertybių, sampratų ir tikėjimų branduolį, kuriam pakitus galima kalbėti apie sinkretinį pokytį, nutolinantį nuo tradicinės tikėjimo sistemos. Analogiškai, jei pokyčiai siejasi tik su paviršutiniais aspektais (dievų vardų pasikeitimas ir pan.), bet branduolys nepakinta, galima kalbėti tik apie paviršinio sinkretizmo procesą. Paprastai religiniu sinkretizmu, ypač religijų istorijoje, anot J. H. Graysono, įvardijamas būtent pasyvus sinkretizmas, kai naujojo darinio branduolį sudaro religijos ateivės vertybės.

Intensyviam sinkretizmui daugiau dėmesio skyrė kultūros antropologai. Jį galima nusakyti kaip vietinės religijos prisitaikymą prie pasaulinės religijos tikėjimų, praktikų ir įvaizdžių. Taip, pavyzdžiui, vertinamos majų katalikų praktikos – XX a. antrosios pusės praktikos pasirodo kaip senosios liaudies religingumo formos, gana paviršutiniškai padengtos katalikybe. Šventųjų vardai, ritualų forma ir jų atlikimo laikas tarsi sutampa su katalikiškomis praktikomis, bet iš tiesų grindžiamos pradinėmis majų sampratomis. Taip pat gali būti suprantami ir Romos imperijos pakraščiuose vykę sinkretizmo procesai arba Kargo kultas.

Pastaruoju metu religijos istorijos tyrėjai atskleidė, kad terminas „sinkretizmas“ yra nepakankamas siekiant suprasti religinius susitikimus. Svarbiausia problema – painios sąsajos su kolonialistinėmis ir etnocentristinėmis idėjomis. Be to, terminas numato religijos kaip tikėjimų, susimaišiusių tarp bendruomenių, sistemos supratimą ir teistines prielaidas. Idėjų skolinimosi ir sinkretinės religinės sistemos idėjos leidžia manyti, kad žmonių religingumas kažkokiu būdu pakito fundamentaliai – kad žmonės atsižadėjo bent jau kelių svarbiausių nuostatų tikrovės atžvilgiu. Sinkretizmas, kaip interpretacinė priemonė, skirta suprasti įvairovę / religinių tikėjimų samplaiką, grynosios religijos nykimą / nebaigtą kito asimiliaciją, nėra naudingas daugelio religinių susitikimų aiškinimui.

Dar problemiškesnė sinkretizmo kaip religinių ir kultūrinių elementų „mišinio“ samprata naujųjų religinių judėjimų kontekste. Dažniausiai pastaruosius sinkretizmu kaltina monoteistinės pozicijos atstovai, kuriems religinės tradicijos grynumo samprata yra svarbi dėl politinių ir teologinių priežasčių. Sociologams svarbesni yra religinio sinkretizmo politika ir procesas, o ne konstatavimas, kad tam tikra religija yra sinkretinė ar nesinkretinė. Sinkretinis procesas gali būti suprantamas kaip daugybės įtampos būklės galimybių egzistavimas, kuris gali baigtis šių galimybių sinteze naujame religiniame judėjime, teigia P. Nicolas. Toks požiūris atveria vaisingesnio naujų religijų studijavimo galimybę, pavyzdžiui, nagrinėjant jas sinkretizmo ir antisinkretizmo procesų pagrindu.

Politinis ir religinis sinkretizmo pagrindas yra jau du tūkstantmečius trunkančio teorinio ginčo šaltinis. Sinkretizmo apibrėžimo problema siejasi su sudėtinga šio reiškinio istorija ir prieštaringa etimologija. Terminas kaip politinė abstrakcija pirmą sykį pasirodė graikų istoriko Plutarcho tekste, kur pasakojama, kaip kretiečiai atsiribojo nuo tarpusavio nesutarimų ir susivienijo prieš bendrą priešą. Etimologiškai graikų terminas synkretismos kilo iš priešdėlio syn ir žodžio kretoi („kretiečiai“) ar kretismos („kretiečių elgesys“). Šiuo požiūriu sinkretizmas atskleidžia politinę savigynos reikšmę ir siekį išsaugoti bendruomenę pavojingoje situacijoje. Modernioji sinkretizmo reikšmės versija kilo iš žodžio synkerannumi, reiškiančio nesuderinamų dalykų mišinį, ir paplito iš Reformacijos laikų polemikos, kai šiuo terminu buvo įvardijamos XVI–XVII a. protestantų „išdavystės“. Čia, anot S. Atkinso, sinkretizmo ginčas vyksta įkultūrinimo / asimiliacijos paradigmos kontekste ir yra varžomas inertiškos istorijos kaitos suvokimo.

Religijos istorikas C. Strokloffas pabrėžia, kad daugelis krikščionių religinių profesionalų (bažnyčių administratoriai, kunigai, misionieriai ir pan.) sinkretizmą suvokė kaip vieną baisiausių religinės kaitos procesų. Galbūt joks kitas žodis, ypač ekumenizmo kontekste, nesukėlė tiek baimių ir prieštaravimų įvairioms krikščionių bažnyčioms, veikiančioms pliuralizmo sąlygomis. Viena svarbiausių šios baimės priežasčių yra neigiamas atspalvis, kurį šis žodis įgijo misijų kontekste.

Galiausiai istorikė P. Pakkanen terminą „sinkretizmas“ pavadino teoriniu pramanu, neturinčiu ryšio su supančia tikrove. O religijos istorikai A. M. Leopold ir J. S. Jensenas teigia, kad terminas „sinkretizmas“ vertingas ne dėl galimybės vartoti jį aprašant istorinius procesus, kurie jau yra aiškūs dėl istorinių duomenų. Šis terminas pirmiausia naudingas kaip euristinė priemonė, padedanti pamatyti reiškinį ir suprasti, kas jis yra, kodėl ir kaip jis veikia. Visos religijos atsiranda iš mišrių šaltinių ir yra nuolat perkuriamos per nenutrūkstančią sintezę ir tam tikrų aspektų atmetimą. Tai leidžia manyti, kad vietoj sinkretizmo kaip kategorijos vertinimo svarbiau yra tirti religinės sintezės procesus ir sinkretizmo diskursus. Pasiūlydami naują sinkretizmo kaip religinės sintezės politikos sampratą Ch. Shaw ir R. Stewart pripažįsta, kad žmonės, ginantys tam tikras religines ribas, neretai akademinę diskusiją apie sinkretizmą suvokia kaip kaltinimą neautentiškumu ir negrynumu.

Akivaizdu, kad sinkretizmas yra lankstus ir organiškas terminas, nuolatinė ir kintanti kultūrinė konstrukcija. S. Atkinso teigimu, sinkretinį procesą galima suprasti kaip varomąją jėgą, būdingą žmogaus prigimčiai, ir visų žmonių socialinę ir religinę sąveiką. Sinkretinis procesas yra žmogiškas dinamizmas, kuris niekur nedings. Jis yra pagirtinas žmonių noras siekti vienybės įvairovėje, religinio įkultūrinimo dialogas, vykstantis sąveikaujant idėjoms, patirtims ir praktikoms, naudinga tarpininkavimo, pasipriešinimo ir kompromisų priėmimo priemonė tarpkultūriniame kontekste.

Lietuvoje religinio sinkretizmo terminas vartojamas daugiausia dviejuose kontekstuose: XVI–XX a. valstiečių religingumui ir jo raiškai pavadinti (G. Beresnevičius, V. Mikutavičiūtė ir kt.) ir šiuolaikiniam religingumui apibūdinti (A. Navickas, A. Peškaitis ir kt.). Dauguma terminą vartojančių autorių jo problemiškumo neįžvelgia, galbūt todėl nesistengia ir apibrėžti juo įvardijamo reiškinio. Vis dėlto net ir paviršutiniškas vartosenos palyginimas akivaizdžiai atskleidžia ir jos skirtumus, ir neigiamą poveikį diskursams apie įvairius religinius reiškinius.

Pirmuoju atveju – XVI–XX a. valstiečių religingumo studijose – remiamasi sinkretizmo apibrėžimu, pateiktu G. Beresnevičiaus „Religijotyros įvade“, kur šis reiškinys apibrėžiamas kaip dviejų religinių tradicijų lydinys, kuris dažnai aptinkamas daugelio ar beveik visų religijų istorijoje ir kurio vertinti nederėtų.

Antrasis sinkretizmo termino vartojimo kontekstas – šiuolaikinio religingumo tyrimai ir interpretacijos – pasižymi akivaizdžiai neigiamu šio reiškinio vertinimu. Absoliuti dauguma sinkretizmą kaip šiandieninį religinį reiškinį mininčių tekstų priskirtini prie krikščionių diskursų apie naująjį religingumą, todėl toks vertinimas nelabai stebina. Sinkretizmas suprantamas kaip „visų religijų maišymasis“, kurio Roma nežada toleruoti (vyskupas B. Fellay). Katalikams didelį nerimą kelia jo raiška „labai plačiame spektre – nuo akademinio gyvenimo katalikiškų universitetų teologijos ir filosofijos katedrose iki eilinio piliečio religingumo, kuriame formali priklausomybė Katalikų Bažnyčiai ir negausios religinės praktikos taikiai „sugyvena“ su tikėjimu reinkarnacija, horoskopais ir panašiais dalykais“ (jėzuitas A. Lukoševičius). Kaip ypač akivaizdus sinkretizmo pavyzdys įvardijamas „Naujojo amžiaus“ judėjimas, kuris netgi apibūdinamas kaip „agresyvusis sinkretizmas“ ir kaip reiškinys, „pavojingas šių laikų visuomenei savo magišku pasaulėvaizdžiu, okultinių technikų taikymu ir pan.“. „Naujasis amžius“ „yra sinkretizmas, kurio šaknys yra Rytuose, kuris perėmė daugybę dalykų iš Rytų. Sinkretizmas remiasi panteistine pasaulėžiūra. Ogi panteizmas reiškia: viskas yra Dievas.“ Ši sinkretizmo samprata būdinga ne tik katalikams, bet ir kitoms krikščionių bažnyčioms. Pavyzdžiui, „Tikėjimo žodžio“ atstovas visišką Evangelijos suliejimą su kultūra įvardija Evangelijos sinkretizmu, vedančiu į dvasinę impotenciją.

Toks pat neigiamas sinkretizmo vertinimas pateikiamas ir tekstuose, kuriuose tarsi neatstovaujama krikščioniškai pozicijai ir labiau pretenduojama į mokslinį šiandieninio religingumo komentarą. Pavyzdžiui, A. Peškaitis teigia, kad parapsichologiją, teosofiją, „Naujojo amžiaus“ ir neopagonybės judėjimus vienijantis bruožas yra „religinis sinkretizmas, manymas, kad visos religijos turį paslėptąjį, ezoterinį matmenį, kuris pažįstamas tik „pašvęstiesiems“; būtent tas matmuo jas vienijąs, o išoriniai skirtumai išnyks, stojus „aukso amžiui“, Vandenio erai, kai „mokytojams“ ir mediumams vadovaujant žmonija „praplės sąmonę“ ir pereis į visuotinės harmonijos laikotarpį“. A. Navickas kaip vieną svarbiausių „naujosios pagonybės“ principų nurodo sinkretizmą, skirtingų religinių tradicijų suliejimą.

Tokią religinio sinkretizmo termino vartoseną perima ir pačių naujųjų religinių judėjimų atstovai, ir kiti, su religijotyra nesusiję, autoriai. Patys naujojo religingumo atstovai judėjimo apibūdinimą žodžiu „sinkretinis“ suvokia pirmiausia kaip įžeidžiantį kaltinimą. Pavyzdžiui, įdomi diskusija vyko forume www.religija.lt – diskusijoje apie krišnaizmą dalyvavęs krišnaistas buvo paprašytas atsakyti į „krišnaistams, ir ne tik jiems, pateikiamą priekaištą dėl sinkretizmo, kadangi jie tarsi ir suplaka visas religijas į vieną, išvengdami sudėtingo diskurso apie skirtingą etiką ir moralę“. Atsakymas: „Kaip rimtai besigilinantis į visą šią tradiciją, tvirtai galiu pasakyti, kad joks sinkretizmas yra nepageidaujamas iš dvasinių mokytojų pusės.“

Toks pat – be išlygų neigiamas – sinkretizmo vertinimas aptinkamas ir juo apibūdinant P. Coelho kūrybą. Šio „autoriaus religijos suvokimas tampa universalizuota įvairių religijų sinteze (P. Coelho teigimu, jo gimtojoje Brazilijoje religinis sinkretizmas yra nieko nestebinantis ir įprastas dalykas)“. Taip teigia D. Zabielaitė ir klausia: „Ar pragmatiškai orientuoti estetiniai principai, įtvirtinantys religinį sinkretizmą ir moralinį reliatyvizmą, yra tie principai, kurie iš tiesų formuoja į transcendencijos matmenį orientuotą ir autentišką žmogaus gyvenimą?“ Nereikėtų abejoti, kad D. Zabielaitės mintims pritaria daugelis, bet akivaizdu, kad taip formuojasi neigiamas nusistatymas bet kokio sinkretizmo atžvilgiu. Tai leidžia mažų mažiausiai abejoti A. Peškaičio teiginiu, kad „vargu ar sinkretinės grupės patiria didelį socialinį spaudimą. Tam tikru atžvilgiu net priešingai – mūsų laikai skatina naujoves, ir sinkretiniai ieškojimai paprastai sulaukia net publikos prielankumo.“

Vienas iš nedaugelio neutralių sinkretizmo vertinimų, kad ir kaip keista, aptinkamas lietuvių jėzuito V. Šimkūno straipsnyje „Gvadelupa, globalizacija ir Kalėdos“. Aptardamas sinkretizmo raišką įvairiuose kontekstuose – ir gana tolimose Meksikos katalikų praktikose, ir šiandieniniame Lietuvos krikščioniškame religingume – šis autorius neįžvelgia absoliutaus sinkretizmo blogio. Susidūrus dviem kultūroms, religijoms, vykstant žmonių migracijai, sinkretizmo procesai yra neišvengiami, bet „šis reiškinys nėra kliūtis Dievui veikti“. Anksčiau aptartų vertinimų kontekste gana keistai skamba ir O. Verseckienės teiginys, kad „mitinės pasaulėjautos įprasminta mąstysena, ryškus religinis sinkretizmas liudija etninės kultūros gelmę, tautos pagarbą istorinėms šaknims, kalbai, tradicijoms, išsaugotoms iki šių dienų ir sudarančioms pagrindą valstybingumui“ (projekto „Lietuvių etninės kultūros vertybės Europoje“ pristatymas).

Pabaigoje galima grįžti prie G. Beresnevičiaus, teigusio, kad sinkretizmo negalima vertinti. Ar ši nuomonė išlaikoma ir naujojo religingumo kontekste? Pasirodo, čia sinkretizmas tampa blogiu: naujajame religingume, anot G. Beresnevičiaus, „nebeapsistojama prie vieno vaizdinio, prie vienos tradicijos, o griaunama viskas, kas paveldėta, maišoma sinkretizmo tigliuose, ir anksčiau vertybiškai orientuotas ir laisvai klystantis žmogus tampa įvairių metafizinių programų objektu“.

Lietuvoje beveik neaktuali sinkretizmo termino vartosenos problematika, susijusi su antropologijos postkolonijinių studijų klausimais, bet jo vartojimas naujųjų religinių judėjimų kontekste rodo, kad iš tiesų būtų verta apmąstyti Vakarų antropologų, religijos istorikų ir sociologų pastebėjimus. Ar terminas, vartojamas tik kaip alternatyvios tradicijos įžeidimas, sumenkinimas ir jos autentiškumo neigimas, yra naudingas diskurse, deklaruojančiame siekį ką nors paaiškinti? Gal iš tiesų kai kuriais atvejais verta kalbėti apie religinių elementų sintezę ir vengti vien tik neigiamus atspalvius įgavusio sinkretizmo termino? Galiausiai verta apsvarstyti, kas ir kodėl Lietuvoje turi galią įvardyti kokius nors reiškinius sinkretizmu ir kaip tokia galia (ar jos baimė) veikia mokslinį, viešąjį diskursą ir pačius „sinkretistus“.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


112948. Kodėl 2008-03-26 09:43
Aleknaitei "gana keistai skamba ir O. Verseckienės teiginys, kad „mitinės pasaulėjautos įprasminta mąstysena, ryškus religinis sinkretizmas liudija etninės kultūros gelmę, tautos pagarbą istorinėms šaknims, kalbai, tradicijoms, išsaugotoms iki šių dienų ir sudarančioms pagrindą valstybingumui“?

113038. cc2008-03-26 21:06
Nesusikalbama, kai oponentai tam tikrai sąvokai sąmoningai ar nesąmoningai suteikia skirtingas prasmes.

113040. Noė2008-03-26 21:08
O ką - pabandžius suprasti jau nebegalima smerkti? Och, vargu ar skaitysiu daugiau negu antraštę.

113041. Noė2008-03-26 21:09
Va, cc viską išaiškino - ir to užtenka.

113042. dar cc2008-03-26 21:11
Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas . :)

113072. AišV to noė2008-03-26 23:43
ne, nOe, tu esi senė, bet jautri naujovėms. Žinok - tai yra pasenę (kvailų žmonių pasakoma - neįdomu). Tai it`s over. Per vėlu šviesti atsitiktinius skaitytojus, per vėlu. Jie jau malasi kitokiose kebeknėse

113101. Noė 2008-03-27 06:43
Visi visada per amžius malėsi TOSE PAČIOSE KEBEKNĖSE, turėk bent krislą sveiko proto, AneišV.

113110. Sin2008-03-27 09:28
Abejoju str. teikiama žodžio sinkretizmas etimologija. Suvokiant žodį lietuvių kalba, o dar regint Vyžuonų bažnyčios sienoje įmūryta saulės - žalčio - akmenį, vadinamą žalčio Vyžo galva, sinkretizmas yra tai, kas sienas krečia.

113180. sandura2008-03-27 19:12
kodel gincijamasi del kazkokiu nereiksmingu savoku, koks skirtumas, kaip kas ir ka pavadino? svarbiausia - reiskinio esme:)

113228. Sin2008-03-28 09:52
Manau, kad nuo savokos pavadinimo supratimo ir prasideda reiskinio esmės suvokimas.

113330. AišV2008-03-28 23:00
tau sin metų šešiolika, niu septynilioa. Ne daugiau.

113357. sin2008-03-29 13:36
Ačiū, Aišv, pamaloninai. Kaip gera atsigręžti į ištakaS.

113358. sin2008-03-29 13:53
Žiūr. su Strielkūno lietuviška mantra, - kur sutros ant sielos, nirvana nešviečia, mantrą kartoju be om o tik hari ir hari ir hari ir poter. Aišv, jeigu ne septyniolika, o septyniasdešimt - baigta.

113359. Ipolitas Raidelė :-) 2008-03-29 13:56
Vertėtų klausytis ne tik naujojo religingumo "ekspertų" A. Peškaičio ar Navicko, bet pasitelkti hermeneutus ir komparatyvistus, - A. Beinorių, A. Uždavinį ir kt.

113395. po palme2008-03-30 06:48
jau vien pasakymas, kad negali buti kitaip, negu kad yra "isauksciaupasakyta" kvepia netolerancija. Lietuvos atveju dar liudniau, kai zmones pripratinti prie vienos religijos dominavimo su siaubu ziuri i "kitokias" religijas ir baisisi jas praktikuojanciais zmonemis, nes eis jie tiesiai i pragara. Baisumas yra tame, kad religijos is vis drista prisiimti teisejo vaidmeni, virsta savitikslemis, uzuot bandziusios buti produktyvia visuomenes dalim ir bent kazkaip pateisinti savo egzistavima. 1700 metais Ispanijoj Romos baznycia pardavinejo zmonems vienuoliu drabuzius, kad tie, jais apsivilke, galetu prasmukti i dangu :). Tebevyksta kova del raktu i dangu, kalbos apie sinkretizma ir kovos religiju ikveptos.

115340. agne12 :-( 2008-04-23 16:18
Tylus siaubas mani ima...ir jis ima vis stipriau... Koks sinkretizmas?! Apie ka Jus cia apskritai kalbate, broliai lietuviai? kur Jusu paciu religija? Kol kas, deja, garbiname priverstinai jau 500 metu zydu tautos ( kalbu ne rasistiskai, o moksliskai objektyviai) istorija ir sventrascius... O kur musiskis/ manote, nebuvo/ Buvo - ir epas, ir kosmologija, ir sventrasciai... Nepasiduokit!

Rodoma versija 22 iš 23 
7:59:31 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba