ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-21 nr. 886

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

STEFAN ZWEIG. Šventasis spiečius (15) • SAULIUS ŠERMUKŠNIS. Mirties karaokė (106) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Eilėraštis (38) • -kp-. Sekmadienio postilė (39) • GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Sala Atlanto vandenyne (6) • Šimto poetų šimtas eilių (3) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Religinis sinkretizmas – smerkti ar bandyti suprasti? (16) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • ADOMAS PŪRAS. Birželį ir vėl bus braškių (6) • Iš leidyklos „Alma littera“ spaudai rengiamos EDŽIO JURČIO (fotografija) ir ELVYROS KUČINSKAITĖS (poetiniai tekstai) knygos. Tyla iš gervių plunksnų (21) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos mokytojų, visa širdimi remiančių streiką ir nuoširdžiai vedančių pamokas, pozicija (13) • RENATA ŠERELYTĖ. Metafizinės atskirties istorija (8) • GINAS ŽIEMYS. Auksinis mergės plaukas (97) • HAKIM BEY (8) • su Prisikelimu ir... labanakt (346) • gerai, nesikalbėkime (334) • 2008 m. balandžio 4 d. Nr. 13 (887) turinys (3) •

HAKIM BEY

[skaityti komentarus]

    Hakimas Beyus (tikr. Peteris Lambornas Wilsonas) – amerikiečių rašytojas, eseistas ir poetas, pirmasis pasiūlęs „laikinųjų autonominių zonų“ (Temporary Autonomous Zone, TAZ) koncepciją, pagrįstą istorine piratinių utopijų patirtimi. Devintajame dešimtmetyje sukurtos jo teorijos rėmėsi tiek įvairiomis orientalistinėmis koncepcijomis, tiek anarchizmo ir situacionizmo idėjomis, sumišusiomis su įvairių krypčių sufizmu ir neopagonybe. H. Beyus teigia, kad menininku (man in the arts) gali tapti kiekvienas iš mūsų, jaučiantis būtinybę veikti kūrybiškai. Knygoje „Laikinoji autonominė zona“ jis apibrėžė intymią, slaptą, nelegalią vietą, kur išvengiama meno kūrinių prekybos, paties meno kūrimo siekiant naudos, kuri tampa modernaus menininko prakeiksmu. Būtina ištrūkti iš rinkos pasaulio, atgauti kūrybines galias ir susikurti savo „autonominę zoną“ – t. y. tapti menininku.

    Kapitalistinį menininką H. Beyus lygina su turistų gidu – toks menininkas yra patirties interpretatorius, paverčiantis ją elitinio vartojimo objektu. Jis kviečia perkurti visus interpretacijos (šiuolaikinio meno) centrus pagal savo viziją ir iškelia tezę: „Mums nereikia, kad menininkai gyventų už mus – jie tiesiog galėtų lengvinti mūsų dalią, būti mūsų bičiuliai, keistis patirtimi.“ Pats menas turi išsaugoti priešiškumą pasaulinei tvarkai – menas bus nepastebimas tol, kol žmonės nepradės jo priimti kaip dovanos. O iki tol menas turi išlikti slaptas, privalo įgyti autonomiją, jis turi būti kuriamas už visuotinio spektaklio ribų, išlaikyti magines galias, kurios išsiskleis tik sukilimo prieš senąją tvarką akivaizdoje.


Chaosas niekad nemirė

Pirmapradis, neišgraužtas luitas, vienišas garbingas monstras, inertiškas & spontaniškas, labiau ultravioletinis nei kuri nors mitologija (tarsi šešėlis nublunkanti prieš Babiloną), pirminis neišskirtas būties vienis vis dar romiai spinduliuoja tarsi juodi asasinų vimpelai, atsitiktiniai & amžinai apsvaigę.

Chaosas yra pirmesnis nei visi tvarkos & entropijos principai, tai nėra nei dievas, nei magas, jo idiotiški geismai apsupa & apibrėžia kiekvieną įmanomą choreografiją, visus bereikšmius eterius & substancijas: jo kaukės yra jo paties beveidiškumo kristalai, kaip debesys.

Visa gamtoje yra nuostabiai realu, įskaitant sąmoningumą, nėra nieko, dėl ko vertėtų jaudintis. Sutraukyti ne tik Įstatymo pančiai, jie niekad neegzistavo; demonai niekad nesaugojo žvaigždžių, Imperija niekad neiškilo, Erosas niekad nebuvo užsiželdinęs barzdos.

Ne, klausyk, atsitiko taip: jie tau melavo, pardavinėjo tau gėrio & blogio idėjas, primetė tau nepasitenkinimą savo kūnu & gėdą dėl tavųjų chaoso pranašysčių, išradinėjo pasibjaurėtinus tavo molekulinės meilės žodžius, kerėjo tave neatidumu, varė tau nuobodulį dėl civilizacijos & visų jos lupikiškų emocijų.

Nėra jokio tapsmo, jokios revoliucijos, jokio tako; tu jau esi savo paties odos valdovas – tavo nesugriaunama laisvė laukia, kol bus pasiekta; svajonių politika būtina kaip dangaus žydrynė.

Kad pavyktų išsižadėti visų iliuzinių teisių & abejonių dėl istorijos, reikia legendinio akmens amžiaus ekonomijos – šamanų, o ne kunigų, bardų, o ne lordų, medžiotojų, o ne policijos, paleolitinio tingumo rinkėjų, švelnių nors prie žaizdos dėk, duodančių nuogybės ženklą ar išsitapiusių kūnus it paukščiai, balansuojančių ant grynosios dabarties, belaikio „dabar ir visados“ bangos.

Chaoso agentai meta degančius žvilgsnius į kiekvieną žmogų ar daiktą, galintį aukoti savo padėtį, savo karštligę lux et voluptas. Esu pabudęs tik tame, ką beprotiškai myliu & ko geidžiu – visa kita yra apdangstyti baldai, kasdieniai nuskausminamieji, šlamštas smegenims, šliaužiojantis totalitarinių režimų nuobodulys, banali cenzūra & bevertis skausmas.

Chaoso avatarai veikia kaip šnipai, diversantai, amour fou nusikaltėliai – nei pasiaukojantys, nei savanaudžiai, lengvai prieinami it vaikai, besielgiantys it barbarai, dykūnai sudirgintomis emocijomis, išbalansuotais geismais, angelai vilkolakiai, kontempliacijos veidrodžiai gėlėtomis akimis, piratai visa savo esybe.

Štai mes – lendantys iš bažnyčios, valstybės, mokyklos & fabriko plyšių visų paranojiškų monolitų sienose. Mirtinos nostalgijos atkirsti nuo genties, mes rausiamės po prarastus žodžius, vaizduotės bombas.

Paskutinis įmanomas žygdarbis, pats apibrėžiantis pačią nuovoką, sujungiantis mus tarsi auksine gija: neteisėtas šokis teismo rūmų koridoriuose. Jei juose tave pabučiuočiau, jie tai pavadintų teroristiniu aktu – taigi pasiimkime į lovas pistoletus & pažadinkime miestą vidurnaktį, kaip girti banditai, švęsdami su pasišaudymais, žinutėmis apie chaoso skonį.


Intelektualinis sadomazochizmas yra devintojo dešimtmečio fašizmas – avangardas ėda šūdą ir yra tuo patenkintas

DRAUGAI! Neseniai tam tikruose revanšistų sluoksniuose kilęs sąmyšis dėl „Chaoso“ įgriso OAA1, priversdamas mus (niekinančius polemikas) paskirti Plenarinę Sesiją velnioniškai grėsmingiems skundams ex cathedra. Mūsų veidai raudonuoja nuo retorikos, spjūviai lekia iš mūsų lūpų, kaklo venos išpampsta nuo įkarščio pamokslauti. Mes galų gale sumenkėjame tiek, kad imame klijuoti plakatus su piktais šūkiais (su ketvirtojo dešimtmečio veidais), skelbiančiais, kas nėra Ontologinė Anarchija.

Prisiminkime, tik Klasikinėje Fizikoje Chaosas turi kažką bendro su entropija, šilumine mirtimi arba irimu. Mūsų fizikoje (Chaoso teorijoje) Chaosas tapatinasi su tao, in kaip entropija & jang kaip energija, ne tiek su nihil, kiek su nepaliaujamos kūrybos principu, vakuumu kaip potentia, o ne nualinimu. (Chaosas – „visų tvarkų suma“.)

Alchemijos būdu taip mes išgauname estetikos teoriją. Chaotiškas menas gali veikti šiurpinančiai, jis gali net vaidinti grand guignol2, bet niekad nesileis permerkiamas supuvusio negatyvumo, tanatozės, schadenfreude (pasitenkinimo kitų nykiu), užniūniuojamas memorialinių nacių daiktų & žudikų maniakų. Ontologinė Anarchija nekolekcionuoja filmų apie mirtį & jai iki žiovulio nuobodžios šeimininkės, plepančios apie prancūzų filosofiją. („Viskas beviltiška, bet apie tai aš sužinojau anksčiau už tave, subinės skyle! Hahaha!“)

Wilhelmą Reichą beveik išvarė iš proto Emocinio maro agentai; mažiausiai pusė jo darbų kildinama iš absoliučios paranojos (ateivių sąmokslai, homofobija, net jo orgazmo teorija), BET vienam dalykui mes pritariame visa širdimi – sekspolui: malšinamas seksualinis potraukis užveisia mirties maniją, kuri veda į blogą politiką. Didelė avangardinio meno dalis yra prisisotinusi Mirtinų Orgono Spindulių (MOS). Ontologinės Anarchijos tikslas – pastatyti debesų vaikymo įrenginius3 (OS ginklus), kad išsklaidytų nuodingus smegenų sadomazochizmo garus, kurie dabar atrodo malonūs, šiuolaikiški, nauji, madingi. Save luošinantys „performansų“ menininkai šokiruoja mus banalumu & kvailumu – jų menas kiekvieną padaro nelaimingesnį. Į kokį bevertį arklio mėšlą žiūrima pro pirštus... Koks tarakono smegenų dydžio Menas šliaužioja šiame apokaliptiniame troškinyje?

Žinoma, avangardas atrodo esąs „stiprus“ – tokie buvo Marinetti & Futuristai, tokie buvo Poundas & Celinas. Palyginti su tokia jų inteligencija, mes renkamės tikrą bukumą, nelaimingą piemenišką New Age tuštumą – geriau jau būti bukagalviais nei iškrypėliais, atsidavusiais mirčiai. Bet esame laimingi, kad mums nereikia išgręžti savo smegenų norint pasiekti mūsų pačių iškrypusį satori. Visi sugebėjimai, visi pojūčiai priklauso mums kaip nuosavybė – širdis & galva, intelektas & dvasia, kūnas & siela. Mūsų menas nėra luošinantis, tai – ekscesų, pertekliaus, nuostabos menas.

Betikslio liūdesio skleidėjai priklauso šiuolaikinės estetikos Baudžiamiesiems Būriams – mes esame „pražuvėliai“. Jų įsivaizduojama okultinių 3-iojo Reicho senienų salė & vaikų žudynės traukia Spektaklio manipuliatorius – mirtis geriau atrodo per televiziją nei gyvai – mes, Chaotai, garbinantys sukilimo džiaugsmą, esame išstumti į tylą.

Nėr ką sakyti, mes atmetame visokią Bažnyčios & Valstybės cenzūrą – bet „po revoliucijos“ mes ryšimės prisiimti individualią & asmeninę atsakomybę už viso šūdino Baudžiamųjų Būrių kuriamo mirties meno sudeginimą & išsiuntimą iš miestelio geležinkeliu. (Kritika anarchistiniame kontekste tampa tiesiogine veikla.) Manojoje erdvėje nėra vietos nei Jėzui & jo musių valdovams4, nei Chasui Mansonui5 & jo literatūros gerbėjams. Man nereikia jokios pasaulietinės policijos, jokių kosminių žudikų su kirviais; jokių skerdynių grandininiais pjūklais per televiziją, jokių jausmingų postruktūralistinių novelių apie nekrofiliją.

Kadangi tai vyksta, OAA vargiai gali tikėtis sabotuoti smaugiančius Valstybės mechanizmus & jos vaiduokliškas schemas, bet mums gali tekti ką nors iškrėsti mažesniems MOS maro skelbėjams, tokiems kaip maitėdos Žemutiniuose Rytuose6, & kitokiam Meniniam Niekalui. Mes remiame menininkus, kurie naudoja bauginančius siužetus – būtinai šokiruojančius ar nelegalius meilės / sekso siužetus – kokiam nors „aukštesniam tikslui“, remiame tuos, kurie naudoja savo pyktį & pasišlykštėjimą & tikrus geismus, kad trukteltų savirealizacijos & grožio & nuotykio link. „Socialinis nihilizmas“ – taip, bet ne mirtinas nihilizmas, sukeltas gnostinio pasišlykštėjimo savimi. Net jei jis žiaurus & įžūlus, turintys 3-iąją akį įžiūrės skirtumus tarp revoliucinio meno gyvenimui & reakcinio meno mirčiai. MOS smirda & chaoto nosis gali tą smarvę užuosti – taip pat, kaip gali užuosti dvasinio / seksualinio džiaugsmo kvepalus, kad ir kaip jie būtų tamsesnių kvapų užgožti ar užmaskuoti. Net Radikali Dešinė, didžiausiam savo siaubui, kartais atsitiktinai susiduria su pojūčiais & sąmoningumu – įvyksta nušvitimas, bet Baudžiamieji Būriai, nuolat tuščiai garbindami madingas revoliucines abstrakcijas, įperša mums tiek pat tikros libertarinės energijos kiek FTB ar FDA.

Gyvename visuomenėje, reklamuojančioje savo brangiausias prekes mirties & luošumo įvaizdžiais, spinduliuojančioje juos tiesiai į milijonų šliužų užpakalines smegenis alfa bangomis, generuojančiomis kancerogenines realybę iškraipančias priemones – kol tikri gyvenimo vaizdai (tokie kaip mūsų mėgstamas masturbavimasis) yra uždrausti & už juos siaubingai griežtai baudžiama. Išvis neverta būti Meniniu Sadistu, nes nešvanki mirtis yra estetinis mūsų Konsensuso Paradigmos pagrindas. „Kairieji“, norintys išsipuošti & žaisti Policininkus & Aukas, žmonės, besimasturbuojantys priešais baisias nuotraukas, mėgstantys mąstyti & samprotauti apie besitaškantį meną & pretenzingą beviltiškumą & žavingą šlykštalą & kitų žmonių nykumą – tokie „menininkai“ yra ne kas kita, kaip policija be valdžios (geras apibūdinimas daugeliui „revoliucionierių“). Šitiems estetiniams fašistams mes turime paruošę juodąją bombą – ji sprogs kartu su sperma & fejerverkais, traškančiomis žolytėmis & piratavimu, keistomis šiitų erezijomis & kunkuliuojančiais rojaus fontanais, painiais ritmais, gyvenimo pulsu – beformiu & rafinuotu.

Pabuskite! Kvėpuokite! Savo oda pajuskite pasaulio kvėpavimą! Čiupkite už ragų šią dieną! Kvėpuokite! Kvėpuokite!


Saloninė apokalipsė: „slaptasis teatras“

Jei joks Stalinas nebekvėpuoja mums į nugaras, kodėl nesukūrus šiokio meno, tarnaujančio... sukilimui? Nesukit sau galvos, kad tai „neįmanoma“? Ką gi dar mes galėtume pasiekti, išskyrus „neįmanoma“? Ar turime laukti, kol mūsų tikrieji geismai paaiškės kam nors kitam?

Jei menas mirė, o auditorija sužlugo, tai mes išsivaduojame iš dviejų mirtinų naštų. Kiekvienas iš mūsų yra potencialus menininkas & potencialiai kiekviena auditorija išsikovojo savo nekaltybę, savo gebėjimą virsti menu, kurį ji patiria.

Turėdami sąlygas pradingti iš muziejų, kuriuos nešiojamės savyje, turėdami sąlygas nustoti sau patiems pardavinėti bilietus į savo kaukolėse esančias galerijas, galime pradėti kontempliuoti meną, tai yra atkurti kerėtojų tikslą: pakeisti realybės struktūrą manipuliuojant gyvais simboliais (šiuo atveju įvaizdžiais, kuriais buvome „apdovanoti“ šio salono organizatorių, – žudynėmis, karu, badu & godumu).

Dabar turime kontempliuoti estetinius veiksmus, kuriuose juntama šiek tiek terorizmo (arba „žiaurumo“, pasak Artaud), siekiančio greičiau sunaikinti abstrakcijas nei žmones, siekiančio greičiau laisvės nei valdžios, greičiau malonumo nei pelno, greičiau džiaugsmo nei baimės. „Poetinis terorizmas“. Mūsų pasirinktuose įvaizdžiuose yra tamsos galių, bet visi įvaizdžiai yra kaukės, o už tų kaukių slypi energijos šaltiniai, kuriuos galime atsukti į šviesą & malonumą.

Pavyzdžiui, aikido išradęs žmogus buvo samurajus, kuris tapo pacifistu & atsisakė tarnauti Japonijos imperializmui. Jis tapo atsiskyrėliu, gyveno ant kalno, sėdėjo po medžiu... Sykį jo aplankyti atėjo buvęs bendražygis & pradėjo jį kaltinti išdavyste, bailumu etc. Atsiskyrėlis nieko nesakė, tik sėdėjo – pareigūnas įniršo, išsitraukė kardą, kirto. Staiga neginkluotas meistras nuginklavo pareigūną & grąžino jam ginklą. Pareigūnas vis mėgino žudyti, panaudodamas visus subtilius karatė judesius iš savo repertuaro – bet, turėdamas tuščią galvą, atsiskyrėlis kaskart surasdavo naują būdą jį nuginkluoti. Pareigūnas, žinoma, tapo pirmuoju jo mokiniu. Vėliau jie mokėsi išvengti kulkų.

Mes turime kontempliuoti tam tikrą metadramą, kad pajustume skonį šio spektaklio, davusio pradžią visiškai naujam menui, visiškai neprievartinei kovos rūšiai – karui be žudynių, su „kardu gyvenimui“, o ne mirčiai.

Menininkų konspiracija, anonimiška lyg sprogdintojų, siekianti veikiau neatlygintino kilnumo nei prievartos veiksmo, veikiau tūkstantmečio nei apokalipsės ar veikiau siekianti estetiškai šokiruoti dabartimi įsisąmoninimo & išsilaisvinimo labui.

Menas skleidžia žavų melą, kuris tampa tiesa.

Ar įmanoma sukurti SLAPTĄ TEATRĄ, kuriame artistai & publika visiškai pranyksta vėl iš naujo atsirasdami kitame lygmenyje, kuriame gyvenimas tampa tuo pačiu grynuoju talentu?


_______________
1 OAA – Ontologinio anarchizmo asociacija, kurios atstovas yra Hakimas Beyus.
2 „Grand Guignol“ – 1897–1962 m. Paryžiuje veikęs politinis lėlių teatras.
3 Angl. cloudbuster – Wilhelmo Reicho išgalvotas įrenginys.
4 Musių valdovas, kitaip – Liuciferis.
5 Charlesas Millesas Mansonas (g. 1934) – garsus amerikiečių nusikaltėlis, įkūręs savo gerbėjų komuną ir privertęs ją daryti nusikaltimus.
6 Turbūt kokie nors Manhatano ŠMC tipo meno darytojai.


Iš: Hakim Bey. T. A. Z. The Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. Autonomedia Anti-copyright, 1991

Vertė Kasparas Pocius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


113349. ebola2008-03-29 09:57
geras tekstas blemba!:O

113366. ivs 2008-03-29 16:52
as pasiziurejau i verteja ir instinktyviai atmeciau. nu bet gal pabandysiu perskaityt, jeigu ebola sako, kad geras.

113377. man2008-03-29 20:51
Patiko šitos totaliai neįmanomos inspiracijos ir avangardo " nurašymas". Anarchinės idėjos, bet ką ir kaip įgyvendinti nė šitas ideologinis snaiperis nežino ir negali pateikti receptūros. Vartojamasis menas yra nenugalimas, kaip nebenugalima ir vartotojų visuomenė.

113429. ivs2008-03-30 19:25
ech..., nei autorius, nei vertejas turbut nemate multiko apie narsuoli ir drakona. mirtis drakonui, - saukia abu issiepe drakonejancias fizionomijas.

113467. bravo, iva,2008-03-30 23:24
kaip tik tokia visų šių rėksmingų "anarchistų" esmė.

113519. krankt2008-04-01 05:10
FDA yra federal drug administration

113538. ebola2008-04-01 19:45
is tiesu man patiko jo tas chaoso supratimas.Jis kitais zodziais aiskina ta pacia teorija kaip ir fizikai.Teorija yra tokia: isivaizduokit taisyklinga duobute ir panasu i ja kalneli.Rutuliukas gali buti stabilioj - pusiausvyros busenoj ir duobutes dugne, ir taipogi ant kalnelio virsunes.Taciau ar abi busenos yra is tiesu vienodos? Pirmosios atveju pajudintas rutuliukas pasvytaves grys i pusiausvyros busena. Tuo tarpu antrosios atveju - jis nebegrys i virsune niekada.Atrodo kad visa gyvastis nesamoningai kopia i ta virsunele.Pvz netgi medziagu apykaita gyvuose organizmuose, o taip pat ir biosferos bei kosmoso procesai visi startuoja butent is virsuneles - yra pvz keletas stabiliu medziagu, kurios be katalizatoriu tiesiog niekada ir nesureaguotu. Taciau atsiranda kazkoks niekinis pagal santykini kieki enzimas ar kitokia veikli medziaga, kai prasideda milziniski procesai ir tos medziagos ima kurti treciasias, ir rutulys vel imamas ridenti i kalna. Anarchizmo ideja irgi kazkuo panasi - tikras anarchistas negali buti kazkoks stabilus proceso komponentas - jis privalo nuolat krapstytis lauk is duobeles apacios, ir ivaryti pats save i ta pacia nestabiliausia pusiausvyra.Drakonai cia niekuo deti.

114243. :/2008-04-12 20:47
kada šitie laisvo sekso propaguotojai pagaliau išdvės nuo sifilio ir AIDS?

Rodoma versija 22 iš 23 
7:59:30 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba