ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-21 nr. 886

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

STEFAN ZWEIG. Šventasis spiečius (15) • SAULIUS ŠERMUKŠNIS. Mirties karaokė (106) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Eilėraštis (38) • -kp-. Sekmadienio postilė (39) • GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Sala Atlanto vandenyne (6) • Šimto poetų šimtas eilių (3) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Religinis sinkretizmas – smerkti ar bandyti suprasti? (16) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • ADOMAS PŪRAS. Birželį ir vėl bus braškių (6) • Iš leidyklos „Alma littera“ spaudai rengiamos EDŽIO JURČIO (fotografija) ir ELVYROS KUČINSKAITĖS (poetiniai tekstai) knygos. Tyla iš gervių plunksnų (21) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos mokytojų, visa širdimi remiančių streiką ir nuoširdžiai vedančių pamokas, pozicija (13) • RENATA ŠERELYTĖ. Metafizinės atskirties istorija (8) • GINAS ŽIEMYS. Auksinis mergės plaukas (97) • HAKIM BEY (8) • su Prisikelimu ir... labanakt (346) • gerai, nesikalbėkime (334) • 2008 m. balandžio 4 d. Nr. 13 (887) turinys (3) •

Birželį ir vėl bus braškių

ADOMAS PŪRAS

[skaityti komentarus]

Pirmas daiktas, kurį sekretorius Balandis išvydo pabudęs jam nepažįstamame vaikų kambaryje, buvo keistoki akiniai nuo saulės. Sekretorius trumpam susimąstė apie žvaigždės Saulės visagalybę. Juk visiškai panašaus dizaino akiniais kadaise taip didžiavosi jo močiutė iš Birštono – tie patys šešiakampiai rėmeliai, tos pačios per trumpos ugrų raštais margintos kojelės. Ir kaip bjauriai atrodė močiutė su tais akiniais – jie nebuvo nuo saulės.

Sekretorius įvertino stalinės lempos teikiamą jaukumą, todėl neatitraukė geometrinias kūnais margintų užuolaidų ir nesiaiškino, ar saulė šiandien šviečia. Jis užsidėjo akinius ir pasijutęs saugiau ėmė žvalgytis po kambarį. Vaikiškos lentynos buvo nukrautos knygomis. Šio bei to gyvenime mačiusio sekretoriaus nuostabai, neskaitant kelių grožinės literatūros perlų, lentynose dominavo socialiniai mokslai. Sekretoriui tokias knygas skaityti draudė ne tik tarybos biuro įstatai, bet ir išdidumas. Todėl pasitaisęs stilinguosius akinius jis žvalgėsi toliau. Ant grindų netvarkingai rikiavosi gausi automobilių modeliukų kolekcija. Pritūpęs sekretorius stumtelėjo raudoną kabrioletą. Kambario grindys buvo paženklintos girto darbininko rankų – kabrioletas apvirto ir kiek čiuožtelėjęs pasislėpė po radiatoriumi.

Sekretorius pravirko. Visai šiai situacijai reikėjo efektingo palyginimo. Jo nebuvo. Daugybė visuomenės teorijų, modeliukai, netvarkingai sudėtos grindys, girtas darbininkas – idealūs elementai geram palyginimui. Būdamas jaunas studentas, Balandis garsėjo kaip minties ribų nežinantis metaforos meistras. Dabar jis tik paprastas šiaurės šalių mistikų tarybos biuro sekretorius.

Senas kostiumas – vadinamoji sekretoriaus uniforma – biurui tarnauja jau devynias dešimtis metų. Geriausias šio ilgaamžiškumo įrodymas yra tas šlykštus silkių kvapas; kvapas, persmelkęs kostiumą ir nuolat sekretoriui primenantis, kad tai prasigėrę mistikai, seniai nebeatskiriantys ribos tarp sapnų ir tikrovės, įtikino jį išduoti stoikų mokymą, mesti diplomatijos studijas ir imtis misticizmo. Tačiau – likimas iš žmonių linkęs tyčiotis – su mistika jo pareigos biure taip niekada ir nesusisiejo. Senieji mistikai nuolankųjį Balandžiuką užvertė biurokratinių formalumų tvarkymu ir silkės ruoša. Tik patiekdamas šį ritualinį patiekalą sekretorius – juo Balandis tapo priverstinai pripažinęs mistinių gabumų stoką – turėdavo progą nužvelgti šiaurės šalių mistikų gyvenimą, patyrinėti jų ritualus, pasiklausyti jų mistikos. Tačiau į brendžio gėrimo vakarus taip nė karto ir nebuvo pakviestas. Priprato gerti vienas. Tapo vienu tų žmonių, kurie, mėgindami sukilninti savo liūdną padėtį, taurelę iškilmingai keldavo už laikrodį, už laiką.

Ant peties nukrito ašara, vingiuodama ji leidosi dulkėtu švarku iki pat apatinės sagos. Sekretorius pakabino švarką į spintą ir kažkokio keistai mielo virpulio krečiamas įsitaisė dailiai paklotoje vaikiškoje lovytėje. Kambaryje ėmė skambėti raminanti muzika – garsai atitiko vienišo liūto kelionę per žiemą. Trečiuoju asmeniu visa ši scena atrodytų puikiai. Sapno dėsniai nesusiklosčiusio gyvenimo nuviltą kostiumuotą sekretorių pabudina jaukiame vaikų kambaryje. Čia, skambant gražiai muzikai, jis permąsto savo gyvenimą. Deja, pirmuoju asmeniu viskas kažkaip liūdniau, tuščiau. Maždaug taip mąstė sekretorius Balandis iki tol, kol išgirdo pažįstamą garsą – virtuvėje bus užviręs itališkas mokos kavinukas. Uoslė reaguoja į klausos hipotezę ir greitai ją patvirtina. Sekretorius bute buvo ne vienas. Nuo pat aštuntojo dešimtmečio, kai mirė Birštono močiutė, niekas sekretoriui į lovą nebuvo atnešęs kavos. Atvirkščiai, tai jis mistikams nešiodavo kavą.

– Gal galite atnešti į lovą kavos? – garsiai, bet vis dėlto mandagiai sušuko Balandis.

– Žinoma, kartu atnešiu ir gabalėlį pyrago, – iš virtuvės atsiliepė draugiškas vyro balsas.

Pirmiausia į kambarį įtipeno mažas tigriukas, kaipmat įšoko į lovą ir įsitaisė sekretoriui prie kojų. Vėliau kambaryje pasirodė tamsaus gymio sekretoriaus metų vyras, kurio puiki išvaizda buvo sėkmės gyvenime priežastis, o puikūs apdarai – pasekmė. Vienoje rankoje gražuolis laikė padėklą su kava ir obuolių pyragu, kitoje – sodininko žirkles. Vyrai susipažino – gražuolis prisistatė esąs sodininkas Saulius. Tada užsimezgė malonus pašnekesys svarbia oro tema.

– Šiais laikais vienišųjų širdžių krašte debesuota, dažnai nulyja, mėnulį matome retai, – liūdnokai tarė sodininkas, glostydamas augintinį.

– Gal papasakotumėte šio krašto istoriją? – šis klausimas dabar tikrai nekilo iš sekretoriaus būsenos, tačiau neramus situacijos aiškinimasis būtų išsklaidęs žavesį. Nedaug jo būta Balandžio gyvenime, nemokėta gyventi šia akimirka.

– Tik padebesių klystkeliais pasiekiamam vienišųjų širdžių kraštui ir autentiškai jo santvarkai galas atėjo tą nelemtą rugpjūčio dieną, kai pernokusių kriaušių kvapas prisišaukė ne tik aršiąsias Jono bites, bet ir naguotąjį katiną Pragarą.

– Aišku, aišku, – sekretorius ėmė mėgautis tiek pokalbio turiniu, tiek keistu jo pobūdžiu, – užjaučiu. Ar šis tigriukas yra katinas Pragaras?

– Ką jūs? Šis padarėlis – tik pažvelkite, kaip žaviai jis snaudžia, – tik tolimas Pragaro palikuonis. Laimė, jis nieko nežino apie savo protėvį.

– Jūs teisus. Tėvai, seneliai – visų jų gyvenimai palieka žymes mūsiškiuose, dažniausiai tai būna žaizdos. Gyvūnai teisingai daro, kad nekuria šeimų.

Vyrai nutilo. Susisukęs į patalus, sekretorius klausėsi muzikos ir pamažu kabino sodininko atneštą obuolių pyragą. Saulius atitraukė užuolaidą ir ėmė žvalgytis – iš lovos matėsi tik pūkuota debesų baltuma. Netrukus sodininkas dingo ir neprabėgus nė kelioms minutėms grįžo su dviem rožėmis.

– Nupirkote man dvi rožes? – sekretoriui patiko būti lepinamam, ir šiandien niekas už tai jo nebūtų galėjęs teisti.

– Nupirkau, bet ne jums, – atrėžė sodininkas, žirklėmis gražindamas gėles.

– O kam?

– Sodui. Rodos, minėjau, kad esu sodininkas.

– Taip, minėjote. Gal galėčiau gauti dar vieną puodelį kavos? – sekretorius Balandis juto, kad situacija iš sodininko reikalauja padaryti jam ką nors gera.

– Šį kartą gausite arbatos, – Saulius nužingsniavo į virtuvę ir pokalbį dabar tęsė iš ten: – Mano sodas pilnas pirktų rožių. Sodui jas dovanoju, kai ką nors įsimyliu. Pavyzdžiui, šiandien pamilau jus, vakar pamilau vieną moterį, kurią pirmą kartą išvysiu rytoj arba poryt.

– Suprantu. Tikriausiai dovanoti rožę pamiltam žmogui jums atrodo nepriimtina? – tarybos biuro sekretorius džiūgavo, jis puikiai perprato pašnekesio nuotaiką. Kavos puodelis jau buvo baigtas, pyrago dar buvo likę du kąsniai.

– Kadaise darbuodamasis prie vištienos sultinio puodo klausiausi balkoną vizituojančio žvirbliuko giesmių ir svajojau, kad, baigęs atokiųjų Kubos paplūdimių faunos studijas, patrauksiu beržais apaugusiais keleliais į mylimosios širdį, – jau grįžęs į vaikų kambarį ir patiekęs svečiui medaus krūmo arbatos, pasipasakojo Saulius. – Tai buvo pirmoji mano meilė.

– Padovanojote jai rožę?

– Ne, šio krašto bibliotekų literatūra pasenusi, taigi tų studijų taip ir nebaigiau. Be to, ir rožių tais laikais šiame krašte nebuvo. Vėliau jas ėmė importuoti. Tarptautinė prekyba man leido suprasti, kad meilė yra vienas tų dalykų, kuriais negalima prekiauti. Todėl dovanoti rožę konkrečiam žmogui, kaip jūs sakėte, nėra priimtina. Nuo to laiko rožes dovanoju sodui, ir jis kasmet vis gražėja. Visa mano meilė telpa ten. Norėsite jį pamatyti?

– Kaip čia pasakius. Man labai patinka šis kambarys. Sunku būtų prisiversti išlipti iš lovos. Be to, medaus krūmo arbata tiesiog puiki. Ar pats auginate šį krūmą?

– Taip, meile tręštas sodas man dovanoja daug gėrybių. Bet palūkėkite, neskubėkite gerti arbatos. Jums turėtų būti gerai žinoma, kad arbatos skanavimas – tik šalutinė šio gėrimo funkcija. Pirminė yra kurti jaukumą skaitančiajam. Juk pats esate patyręs, kaip dažnai randame atšalusius arbatos puodelius, ir vis dėlto jie save pateisina. Surasiu jums gerą knygą.

Nusiplovęs rankas, Saulius ėmė įdėmiai apžiūrinėti vaikiškose lentynose surikiuotų knygų nugarėles. Procesas užtruko – jei knyga patikdavo sodininkui, tai nepatikdavo tigriukui, šis savo nepasitenkinimą reikšdavo urzgimu. Jei patikdavo tigriukui, nebūdavo priimtina sodininkui – anot jo, mažasis augintinis dažnai pervertindavo svečio pasiruošimą skaityti sudėtingą literatūrą. Galiausiai, į kambarį ėmus dairytis pačiam mėnuliui, buvo prieita prie kompromiso – Nežinomo Autoriaus apybraiža „Dėsnių nugaišimo data“.

Sekretorius liko vienas su knyga, arbata ir situaciją modeliuojančia muzika. Sienos ėmė dažytis ryškiai raudona spalva. Žiūrint pro akinius nuo saulės, šios spalvos šifras puikiausiai atitiko skambančios melodijos natų kodus. Apvertęs susigulėjusią pagalvę Balandis pravertė padėkos žodį, įvadą, pasiėmė į rankas vis dar karštą arbatos puodelį ir ėmėsi pirmojo apybraižos skyriaus. Tačiau su kiekvienu atsikvėpimu akinių stiklai dengėsi vis tankesniu arbatos garų sluoksniu. Raidės ėmė lietis, vėliau liko pilkuma – ją sekretorius palaikė reguliariais arbatos garų pūstelėjimais... Juk tai pažinimo metafora – knyga, arbata, garu pasidengę akiniai. Susigraudinęs sekretorius ryžosi išlipti iš lovos, apsivilko dulkėtą švarką ir nedrąsiai – juk pirmą kartą atsidūrė šiame bute – nužingsniavo į virtuvę.

– Iš kur žinojote apie mano jaunystės aistrą? – lyg įsižeidęs, lyg išsigandęs paklausė tigriuką šeriančio sodininko.

– Po radiatoriumi pastebėjau apvirtusį kabrioletą.

– Aš pratęs, kad iš manęs tyčiotųsi, – sekretorius dar kartą nusivylė žmonėmis.

– Ne! Aš jums kai ką pasakysiu. Neišsprendžiamu galvosūkiu seneliai laikė mano, prestižinės Plungės gimnazijos abituriento, pasirinkimą nekopti gyvenimo kopėčiomis kremtant mokslus sostinėje, o imtis tuomet neperspektyvia laikytos Mėnulio kulinarijos mokyklos paslapčių čia, vienišųjų širdžių krašte. Kaip šiandien atsimenu, mėgindamas mane perkalbėti senelis padovanojo melioną. Baigęs skanauti vaisių, žengiau šventąja kiparisų alėja, kurios gale tikėjausi praverti padebesių vartus ir mirti sidabru dailintoje vienatvėje. Mėnulis šiame krašte yra arčiau, ruošti patiekalus jis mane išmokė nepriekaištingai, sidabro čia ne mažiau nei jūsų krašte liūdesio. Suprantate? Aš esu aš. O kas esate jūs?

– Norite pasakyti, kad man nereikia kurti metaforų ir palyginimų?

– Jums nereikia jų tiksliai formuluoti ar užrašinėti. Jūs gyvenate jais. Kitaip nebūčiau jūsų pamilęs. Plungėj žmonės sakydavo: jei kartą lietaus lašelis pataikė tau į akį, žinok, kad kiekvieną kartą tau pravirkus kartu verks ir lietus. Be to, birželį ir vėl bus braškių. Ar to nepakanka?

– Man atrodo, imu jus suprasti. Jūs geras draugas, – sekretorius pagaliau vėl nusišypsojo. Pasaulis gali būti gražus.

– Pasiūlyčiau jums taurelę brendžio, bet negaliu. Štai, imkite šį laišką, grįžkite į vaikų kambarį ir nedelsdamas nusižudykite.

Sekretorius pabudo tarybos biuro kontoroje, prie popieriais nukrauto darbastalio. Jis patikrino kišenes – vidinėje švarko kišenėje rado sodininko įteiktą laišką. Šiandien 21 valandą jis buvo kviečiamas atvykti į 201 kabinetą, kur vyks brendžio gėrimo vakaras. Silke rūpintis reikės ne jam.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


113124. Katė2008-03-27 12:07
Neatrakinu. Reikės skaityti dar kartą.

113157. Braske2008-03-27 16:04
Liudna ir grazu, o braskiu birzeli tikrai bus

113362. 310 :-( 2008-03-29 15:02
Boris Vian ,,dienu puta,,jo stebuklai stebukliskesni. sie tik panasus ``Sekretorius liko vienas su knyga, arbata ir situaciją modeliuojančia muzika. Sienos ėmė dažytis ryškiai raudona spalva. Žiūrint pro akinius nuo saulės, šios spalvos šifras puikiausiai atitiko skambančios melodijos natų kodus.``(birzeli ir vel bus braskiu). man pikta.neidomu.

113530. Ievuze :-) 2008-04-01 17:06
Sis tekstas turi gilia potekste ir tikrai vertas demesio.

113574. ivs > Ievuzei2008-04-02 04:29
as koki penkta karta pradedu skaityt, bet nu tokia biliberda. ne is vietos. gal galetumet ta potekste atskleisti keliais sakiniais? labai idomu pasidare, kad kazkam sitas teksta kazka sako. ka?

114086. 310 :-( 2008-04-09 23:23
sis tekstas yra kopija... ir jei nori prasmes perskaityk boris vian. ir siaip perskaityk.

Rodoma versija 22 iš 23 
7:59:30 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba