ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-21 nr. 886

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

STEFAN ZWEIG. Šventasis spiečius (15) • SAULIUS ŠERMUKŠNIS. Mirties karaokė (106) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Eilėraštis (38) • -kp-. Sekmadienio postilė (39) • GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Sala Atlanto vandenyne (6) • Šimto poetų šimtas eilių (3) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Religinis sinkretizmas – smerkti ar bandyti suprasti? (16) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • ADOMAS PŪRAS. Birželį ir vėl bus braškių (6) • Iš leidyklos „Alma littera“ spaudai rengiamos EDŽIO JURČIO (fotografija) ir ELVYROS KUČINSKAITĖS (poetiniai tekstai) knygos. Tyla iš gervių plunksnų (21) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos mokytojų, visa širdimi remiančių streiką ir nuoširdžiai vedančių pamokas, pozicija (13) • RENATA ŠERELYTĖ. Metafizinės atskirties istorija (8) • GINAS ŽIEMYS. Auksinis mergės plaukas (97) • HAKIM BEY (8) • su Prisikelimu ir... labanakt (346) • gerai, nesikalbėkime (334) • 2008 m. balandžio 4 d. Nr. 13 (887) turinys (3) •

Sala Atlanto vandenyne

GENOVAITĖ BONČKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka

Kelionės


Sportinis turizmas fenomenalus, dėl to aš stebiu viską tarsi iš šono ir noriu palikti vaizdą gryną. Daug daug fizinio krūvio, daug neskanios košės, mažai įspūdžių. Bet gamta labai priartėja, o tie keli įspūdžiai – labai stiprūs. Išlepęs kūnas pasitelkia netikėtas galias, nors iš pradžių stena iš paskutiniųjų. Taikumas, pastangos ir jokių įgeidžių. Ar to reikia? Kodėl privalu turėti stiprų kūną ir švarią galvą? Ir silpnesnio kūno užtenka, bet neblogai turėti daugiau skaidresnių minčių. Bet kažin ar tarp sportinio ir vartojamojo turizmo gali būti vidurkis.

Madeiros sala – mažytė, kalnuota portugalų žemė Atlanto vandenyne, vis dar neapgulta turistų. Atrodo, tarsi vaikščiotume atgijusiame atviruke. Tai, ką pas mus gali rasti egzotiškų augalų parduotuvėje, čia auga tiesiog darže ir yra medžių dydžio. Kalijos stypso grioviuose ir yra laikomos piktžolėmis. Čia nėra lygaus žemės paviršiaus, bet madeiriečiai trumpomis mašinėlėmis akrobatiškai užvažiuoja bet kur. 7 valandą vakaro staiga sutemsta tarsi išjungus šviesą.

Rytas kalnuose. Einame palei uolų kraštą milžinišku šlaitu, aplink laurų lapų krūmai, stačiais serpantinais reikia leistis nuo kalno ir kilti aukštyn, gaudant kvapą. Beje, kvapą gaudome tik keliese, nes grupė – iš čempionų. Jie sudaryti iš kitų ląstelių – stačiomis lipti į kalną jiems kaip dviračiu lyguma važiuoti.

Eukaliptų giraitės medžiai apsilaupiusiom žievėm – tarsi vaistinė inhaliacija. Mažas portugalų turgelis, vaisiai anona, gvajava, lokva – nei girdėti, nei matyti. Grupė (dvi merginos, penki vaikinai) jau šnekesnė, vyrauja mokslo ir sveikatingumo temos. Aš persiuvu kuprinę ir svarstau, ką iš jos išmesti, kad būtų lengviau eiti. Paaiškėja, kad niekas negeria kavos, kai kas net alkoholio, niekas nerūko, keturi vegetarai, matyt, todėl man vis labiau norisi dešros. Dingteli mintis: gal jie ir nuodėmių neturi? Keliamės anksti, košę verdam tamsoje. Keistai turėtume atrodyti, jei kas eitų pro šalį – tarsi spiritistų draugija, gūdžią naktį tyliai tamsoje kažką kramtanti.

Visur sunkiasi žalia ir sultinga žemės energija. 8 valanda ryto ir visi jau susikrovę žygiui. Prieiname pirmąją lavadą – betonuotą vandens griovį, skirtą nuo kalnų nutekančiam lietaus vandeniui, kuris tiekiamas gyventojams. Vadas orientacininkas žino, kas yra teisingas gyvenimas ir teisingas žygis, gal dėl to viskas taip sklandžiai ir vyksta. Jis viską kuo kruopščiausiai išsistudijavęs, bet jau ne pirmą kartą žemėlapinis takas atrodo įtartinas. Galiausiai jis tikrai išnyksta, priešaky tik tankūs krūmynai. Kažkas pasakoja istoriją, kad norint prasiveržti užžėlusiu taku pirmą reikia paleisti žmogų storais drabužiais. Tam labiausiai tinka Mindaugas, išore ir charakteriu primenantis tanką. Prasiveržėm! Pagiriamasis žodis kartografams, kurie atsimena šlovingus kelius! Už apykaklės ir kelnėse pilna spyglių.

Plentu neisime, pavažiuosime. Man toks pakilimas labai patinka – greitai judame ir vaizdai gražūs.

2 km aukštis, vaikštome pro retkarčiais prasišviečiančius debesis. Lipame ir leidžiamės, lipame ir leidžiamės, žemi apsamanoję krūmai ir rūkas kaip kisielius. Čia gūdūs raganiški senoviniai rūko miškai, išlikę tik keliose pasaulio vietose. Mistiška egzistencija. Susivelku viską, ką turiu, daiktus slepiu nuo drėgmės.

Paklausite, kam reikia taip keliauti. Tarkime, sportinis turizmas sunkus ir nuobodus, bet apsivalo galva, sąžinė ir atsiveriama pasauliui. Vartojamasis sukelia gausybę įspūdžių, bet jie – šiek tiek netikri. Kai keliauji vienas, nereikia taikytis prie grupės, tačiau nesaugu, nėra su kuo pasidalyti. O gal geriau išvis niekur neiti, kaip mano namisėdos? Bet fizinis judėjimas – pati geriausia iš beprasmių veiklų, juo užsiima jau kūdikiai. Matyt, baisu pripažinti, kad tiesiog nėra jokio garantuoto būdo pasiekti laimę – juk būtent laimę nori nusipirkti finansiškai apsirūpinęs žmogus atėjus atostogoms.

Pirmą kartą sustojame dar nesutemus, todėl turime daug laiko. Šalta ir drėgna. Net susikaupti sunku. Čia labai daug nakties – 12 valandų. Palapinėje po nugara šaknys, vienas verčiasi – verčiasi ir kiti, kaip propeleriai sukasi.

Dieną einu paskui kitus ir jaučiu, kaip apgaubia žygio ramybė. Jau galėčiau eiti bet kiek ir bet kur. O gal daug suvalgėm ir kuprinė lengvesnė? Labai gera, kai aplink tyliau ir galiu susikaupti. Štai ir bariukas, ir autobusiukas, važiavimas serpantinais labai labai ilgas.

Apačioje prie vandenyno šilta. Bangos tokios kaip prie jūros, tik triskart riebesnės. Akmenynai, niekas nesimaudo. Žinoma, gali maudytis, jei apsiausi kalnų batus ir prisiriši prie kranto virve. Miestukas driekiasi šiauriniame salos kampe. Bažnytėlė, ramūs žmonės, sotus maistas, sustojęs laikas. Grupėje aš kaip po antklode – susupkite ir užliūliuokite, kad nieko neprisiminčiau apie save. Autobusas, ir vėl kalnai. Milžiniškas slėnis, statūs šlaitai, apaugę samanomis ir paparčiais. Vaizdas primena Naująją Zelandiją.

Žali kalnai apšviesti saulės, per akmenis verčiasi švytinti kalnų upė, gamtos kvėpavimas, skaidrumas. Apie tokią būseną svajotų bet koks žmogus. Kanjonas su lavos akmenimis, maži ežeriukai lavos dugnu. Lipam kanjonu – šokinėjame ir landžiojame tarp didžiulių akmenų. Kai lipi per akmenis, turi juos tarsi apgaubti, permesti svorį, įvertinti atstumą ir šokti, pasitikėti, susilieti su akmenimis, tapti žvėrim. Viskas įmanoma. Akmenys patikimi, bet ant jų kilpomis guli dygliuotos vijoklinės rožės. Vakarėja, kanjonas susiaurėjo, aplink tik uolos, nebepereinama. Kas bus? Atliksim žygdarbį – beveik stačiu šlaitu brausimės per piktas rožes ir raganiškus krūmus. Džiunglėse žmogus gali patirti dvigubą džiaugsmą – kad pateko į žaliąjį rojų ir kad ištrūko iš žaliojo pragaro. 6 valanda vakaro, žygdarbis įvykdytas, visuotinis palengvėjimas.

Ryte – milžiniški kriokliai, nusileidimas tuneliais ir eukaliptų giriomis. Robertas prisiskina šakų eukaliptinei vantai, gaila, kad nenusiskynėm laurų lapų vainikui.

Paskutinė diena – sostinė Funšalis. Nors viskas kruopščiai sutvarkyta, nepanašu, kad čia kas persidirbtų. Dėdulės lošia parkeliuose, tetulės spokso pro langus, slankioja apsikabinusios porelės. Anglų kalbos beveik niekas nemoka. Žmonės tamsiaplaukiai, gerai įmitę, bulvės formos. Matyt, jų tiesiog niekas nebombardavo. Ir ką veiktų didelė valstybė, užgrobusi tokią keistą vietą, kur net smėlėto paplūdimio nėra?

Drūtokos portugalės tiesiog spinduliuoja motiniška šiluma, uoliai rodo kelią ir atrodo labai laimingos, galėdamos padėti, neįkyrios, gal net drovokos. Nuoširdumo ir šilumos tiek, kad tiesiog glumina. Mano įsitikinimas, kad su svetimais žmonėmis reikia elgtis atsargiai, subyra. Tuo ir geros kelionės – kad kažkas subyra į šipulius. Portugalai nebijo – tiesiog atveria širdį. Klausiu Roberto, kas labiausiai patiko Funšaly. Sako: einu gatve, matau, antrame aukšte stambi moteriškė – nieko neveikia, žiūri į gatvę. Tai aš jai ir pamojavau. Kad nušvito, kad apsidžiaugė!

Užsukam į meno muziejų. Kokie dalykai jiems šventi? Viskas papuošta neįtikėtino smulkumo raižiniais, ornamentais, vaizduojamos moterys – žemaūgės, ovaliom galvom. Jos susikaupusios tamsoje ir nuodėmėje, bet ieško šviesos.

Rytoj į lėktuvą.

Yra toks varškės pyragas – štrudelis. Jo nereikia kramtyti, pats tirpsta burnoje. Kaip šita kelionė. Kaip čia taip gali būti viskas gerai? Įdomu tik ką veikti toliau, grįžus? Nieko, palauk, praeis savaitė, apsivelsi pilku kasdienybės dumblu ir tokių klausimų nebekils. Viską žinosi iš anksto.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


113034. cc2008-03-26 20:33
Šią kelionę ir senatvėje bus miela prisiminti.

113060. xX2008-03-26 22:42
Man atrodo, kad reikia keltis gyvent į Medeirą. A, cc - skrendam, kai LT murzina žiema ateis? ...

113069. AišV2008-03-26 23:25
ot šikna tas xX`as, visa Lietuva išbėgtų, kai LT murzina ".... (bet kas)" ateis. But How?

113109. cc - xX2008-03-27 09:01
Gal geriau į Jamaiką? Aksominių akių? Ir AišV pasiimsim - nebus nuobodu.

113517. AišV to cc ir xX2008-04-01 01:05
nusišikt Jums ant mano šautuvo. Važiuoju į Bankoką ir per darbus nematysiu nieko. Tai šlykščiau nebūna -- ten ir ne ten.

113624. cc - AišV draugiškas patarimas :)2008-04-02 20:33
Nesusigundyk tailandietėmis ir berniukais-mergaitėm. :)

Rodoma versija 22 iš 23 
7:59:29 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba