ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-21 nr. 886

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

STEFAN ZWEIG. Šventasis spiečius (15) • SAULIUS ŠERMUKŠNIS. Mirties karaokė (106) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Eilėraštis (38) • -kp-. Sekmadienio postilė (39) • GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Sala Atlanto vandenyne (6) • Šimto poetų šimtas eilių (3) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Religinis sinkretizmas – smerkti ar bandyti suprasti? (16) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • ADOMAS PŪRAS. Birželį ir vėl bus braškių (6) • Iš leidyklos „Alma littera“ spaudai rengiamos EDŽIO JURČIO (fotografija) ir ELVYROS KUČINSKAITĖS (poetiniai tekstai) knygos. Tyla iš gervių plunksnų (21) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos mokytojų, visa širdimi remiančių streiką ir nuoširdžiai vedančių pamokas, pozicija (13) • RENATA ŠERELYTĖ. Metafizinės atskirties istorija (8) • GINAS ŽIEMYS. Auksinis mergės plaukas (97) • HAKIM BEY (8) • su Prisikelimu ir... labanakt (346) • gerai, nesikalbėkime (334) • 2008 m. balandžio 4 d. Nr. 13 (887) turinys (3) •

Metafizinės atskirties istorija

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

C. S. Lewis. Toli nuo tylinčios planetos. Romanas. Iš anglų k. vertė Vilma Rinkevičiūtė. V.: Alma littera, 2007. 176 p.

C. S. Lewis. Perelandra. Romanas. Iš anglų k. vertė Vilma Rinkevičiūtė. V.: Alma littera, 2008. 240 p.

C. S. Lewis. Klaikioji galybė. Romanas. Iš anglų k. vertė Vilma Rinkevičiūtė. V.: Alma littera, 2008. 456 p.

Populiarioji fantastinė literatūra mus moko žvelgti į kosmosą dažniausiai kaip į siaubingą, mitologinių pabaisų gyvenamą erdvę, į atšiaurų, žmogaus protui nesuvokiamą pasaulį, kur susiduria visiškas iracionalumas ir šalti skaičiai. Nugalėti šitą stereotipą nelengva, nes ir bulvarinė literatūra, ir kinematografas nesivargina atskleisti naujų požiūrių, o tiesiog tiražuoja įprastus kosmoso kaip „siaubų krautuvėlės“, savotiško turistinio maršruto, pramogų parko ar naujosios kolonizacijos objektų vaizdinius.

Todėl labai neįprastas kūrinys šiandien – C. S. Lewiso „Kosminė trilogija“. Unikalus veikalas, kurį priskirčiau prie klasikinės fantastinės literatūros, sukūrusios kosmoso kaip metafizinės erdvės sampratą, iškėlusios gyvybės paradoksą (S. Lemo, A. Clarke’o kūriniai). Tačiau apibūdinimas „fantastinė literatūra“ Lewiso trilogijai tinka tik iš dalies – tai egzistencinė literatūra, atskleidžianti sąmoningą žmogaus pasirinkimą ir šito pasirinkimo kelią, turintį nemenką įtaką kitiems žmonėms ir įvykiams, o kartais net nulemiantį labai svarbius dalykus. Tai liudija pagrindinio trilogijos veikėjo, mokslininko filologo, Kembridžo universiteto koledžo nario Elvino Rensomo, nuotykiai.

Pirmojoje trilogijos dalyje „Toli nuo tylinčios planetos“, pagrobtas pamišusio fiziko Vestono ir jo bendro Devaino, kosminiu laivu Rensomas keliauja į Malakandrą (Marsą). Iš netyčia nugirsto pokalbio jis sužino, kad bus atiduotas marsiečiams. Žinoma, Rensomo fantazija ima piešti baisius vaizdus – ir nėra ko norėti, juk daugeliui iš mūsų žodis „marsietis“ sukelia savotiškas asociacijas (jei matėte T. Burtono filmą „Marsas puola“, suprasite, ką turiu omeny). Skaitytojas irgi nusiteikia dramatiškai, bet nuspėjamai įvykių plėtotei (pvz., marsiečiai paaukos Rensomą savo dievams – taip mano ir Vestonas su Devainu, jų nuomone, kam gi daugiau gali būti reikalingas žmogus „laukiniams čiabuviams“). Galbūt taip ir turėtų plėtotis fantastinis kūrinys. Deja, skaitytojas šiuo atžvilgiu bus nuviltas – jis turės mesti savo įsivaizdavimus, suformuotus amerikiečių kinematografo, ir pasiduoti autoriaus kuriamo pasaulio vizijai.

Ir geriau pasiduoti be išlygų – Lewiso sukurta Malakandra ne tik visai nepanaši į raudoną, vėjo pustomą beorę Sacharą, kurios vaizdinį eksploatuoja daugelis fantastų, – šis nežemiškas pasaulis sapniškas, užburiantis, nerealus ir tuo pat metu žmogui skausmingai pažįstamas. Pojūčiais, pasąmone, kaip prarastas idealas. Malakandros gamta neprimena žemiškų formų – ir tuo pat metu sukelia stiprų prarasto rojaus ilgesį. Žmogaus vaizduotei, kuri nuo vaikystės „apgyvendinta [...] siaubais“, ir „svetimoje planetoje neleido tikėtis nieko kito“ (p. 45), kaip siaubo: žmogaus vienišumo, bejėgystės, nuolatinės pavojaus baimės. Tačiau Malakandra – ne žmonių pasaulis. Jame egzistuojančios protingų biologinių būtybių rūšys (hrosai, sornai ir pfifltrigai) skiriasi išvaizda, gebėjimais ir gyvenimo būdu, tačiau jas vienija tai, kad visos yra hnau – ne tik kūniškos, bet ir dvasinės būtybės. Rensomas, pirmąkart išvydęs sornus, pajunta siaubą („balti nežinia kas. Ploni, ilgi ir trapūs, dukart ar triskart aukštesni už žmogų“, p. 48; „šmėklos su kojūkais“, p. 50), o susidūręs su hrosais – pasišlykštėjimą („Padaras priminė ir pingviną, ir ūdrą, ir ruonį, bet buvo grakštus ir judrus lyg milžiniškas šermuonėlis“, p. 58). Galima teigti, kad dėl to kaltas „moderniojo mąstymo košmaras, sukeltas iš mokslų suklestėjimo gimusios mitologijos“ (p. 35), o gal ir tai, kad Žemėje nėra žmogui lygiaverčių protingų būtybių, taigi nežemiškos gyvybės įsivaizdavimas nori nenori susijęs su išankstiniais stereotipais, kuriuose nuostabos ir džiaugsmo neką daugiau nei baimės ir pasibjaurėjimo.

Antra vertus, nepaprastai įdomi knygos tema – kalba kaip skirtingų pasaulių būtybių bendravimo priemonė. Tradicinėje fantastikoje ji apibūdinama dažniausiai kaip informacijos perteikimo ir naujų įgūdžių formavimo, prisitaikymo prie naujos aplinkos priemonė pasitelkiant lingvistinius aparatus, vertimo mašinas, mechaninius vertėjus ir pan. Lewiso kūrinyje kalba pateikiama kaip skirtingų pasaulių būtybes vienijantis, o ne skiriantis reiškinys, bendras visų Saulės sistemos pasaulių kūrinijai, ir netgi vadinama senąja, soliarine kalba (lot. solaris – saulėtas). Malakandros gyventojų istorija, buitis ir gyvenimo papročiai taip skiriasi nuo Žemės žmonių gyvenimo būdo, kad paprasčiausi žodžiai įgyja kitokią reikšmę ir susiformuoja keistas kalbos dviprasmiškumas (įsivaizduokite, kad sąvoka „blogis“ neturi atitikmens, nėra žinoma – kiek kitų sąvokų pradingsta iš kalbos vartojimo lauko!..). Ir nebūtina manyti, kad dėl to Malakandros gyventojų kalba skurdesnė ar primityvesnė – ji tik atskleidžia savo specifiką ir savotišką hierarchiją (hrosai – žvejai ir poetai, taigi meninės kalbos reiškėjai, sornai – mokslininkai, įkūnijantys mokslo kalbos žinias, pfifltrigai – amatų ir statybų žinovai). Reikėtų nepamiršti dar ir eldilų – bekūnių Malakandros būtybių, dvasių, gyvenančių „danguose“ (taip Lewisas vadina kosminę erdvę; beje, jos vaizdavimas irgi gerokai skiriasi nuo to, ką vadiname „moderniojo mąstymo košmaru“ – siaubingos beorės erdvės). Ojarsa, valdantis visas Malakandros būtybes ir eldilus, yra dangiškąją Marso sferą globojanti dvasia. Tai jo noru į Marsą buvo atgabentas Rensomas, šiam to nė neįtariant, nežinant šito nė Vestonui su Devainu (štai ką reiškia posakis „Dieviška valia!“). Ir jeigu dar prisimintume kalbą kaip visų dvasinių būtybių bendravimo priemonę, koks nykus ir apribotas pasirodytų besąs šiuolaikinių žmonių kalbėjimo būdas!.. Tai ypač vaizdžiai atskleidžiama Vestono ir Devaino pokalbyje su Ojarsa. Vestonas laiko hrosus ir sornus laukiniais ir baidyklėmis (netgi turi pasiėmęs karolių natūriniams mainams!..) ir yra tvirtai įsitikinęs, kad „mūsų teisė išstumti jus yra aukštesniojo teisė“ (p. 146). Jo idėja, kad žmonija, nualinusi savo planetą, turi užkariauti visatą ir ją kolonizuoti – planeta po planetos, kol nieko nebeliks, – sakyčiau, ne visai „fantastinė“, o pakankamai reali. Tai naujojo kolonializmo idėjų pavyzdys, tik pridengtas mokslinių teorijų lapeliu. Vestono bendras Devainas – dvasiškai degradavęs tipas, kuriam rūpi tik „saulės kraujas“ (Marso auksas). Taigi, anot Lewiso, Dievas dėl to ir atskyrė pasaulius didžiuliais nuotoliais – kad jie nebūtų nuniokoti kaip indėnų Amerika ar aborigenų Australija.

Žemė šioje trilogijoje įvardijama kaip Tylinčioji planeta (Thulkandra) – todėl, kad būtent joje buvo pažeistas svarbiausias pasaulių ryšys. Mūsų planetos sferą globojanti dvasia (Ojarsa) tapo „kreiva“ (Malakandros gyventojų kalboje tai maždaug atitinka žodį „bloga“) ir atskyrė Žemę nuo kitų pasaulių tylos siena. Taigi ne Malakandros gyventojų elgsenoje, o žmonių „rasės prigimtyje slypi tikrasis galvosūkis“ (p. 81). Mūsų uždarumas, baimės, maištas, smurtas, siaubai, iškrypimai – visa tai dėl metafizinės atskirties, dėl puolusios dvasios. Rensomo kelionė į Marsą – pirmasis Dangaus Gelmių būtybių bandymas įveikti tylos sieną, metafizinę Žemės apgultį, pasitelkiant žmogų – puolusio pasaulio būtybę.

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame nėra sąvokų „kaltė“, „atgaila“, „nuodėmė“ ir „mirtis“, kuriame žodis „senti“ reiškia ne lėtą ir skausmingą kūno eroziją, o sielos ėjimą išminties link kiekvieną dieną, kuriame nepažeistas pirmapradis žmonių ir gyvūnų ryšys – jie suvokia vieni kitus kaip Dievo kūrinius, o ne vergus, tarnus ar priešus (prisiminkite R. Kiplingo „Katiną, kuris vaikščiojo vienas“). Šis pasaulis visai nepanašus į tą, kuris bandomas rekonstruoti mokslinėmis teorijomis ir archeologiniais bei antropologiniais tyrimais – jo rekonstruoti nereikia, nes jis ką tik sukurtas. Tai nežemiškas pasaulis – Lewisas jį pavadina Perelandra (žemiškasis atitikmuo – Venera). Apibūdindamas Perelandrą kaip kur kas jaunesnį pasaulį nei Marsas ir Žemė, autorius vaizduoja jį gaivališką, puikų, kaip milžinišką vandenyną su plaukiojančiomis salomis, po kurias reikia mokėti vaikščioti – mat jos pačios yra nesiliaujantis bangavimas, nuolatinis judesys, kartojantis vandens paviršiaus formas. Pasaulis, pilnas motiniškos šilumos, šviesos, „gyvenimo malonumo gausos ir pertekliaus be kaltės jausmo“ (p. 39). Ir čia įvyksta tai, apie ką J. Miltonas rašė „Prarastajame rojuje“: puikus naujas pasaulis ir jo kūriniai užsitraukia Šėtono pavydą, ir šis metasi jį bjauroti ir iškreipti.

Nors „Perelandroje“, antrojoje trilogijos knygoje, labai ryški pirmųjų Žemės žmonių gundymo paralelė, autorius ją neigia, tvirtindamas, kad istorija nesikartoja. Iš tiesų, situacija nėra adekvati – Perelandros Žalioji Moteris ne kartą prabyla apie Maleldilą Jaunesnįjį (Dievo Sūnų, įgavusį žmogaus pavidalą), taigi Atpirkimas jai jau žinomas. Atpirkimas – nekartojamas, taigi į Perelandrą gelbėti Moters nuo Blogio gundymų Dangaus dvasios siunčia Rensomą. Ir jau ne kaip paradoksas ar pokštas, o veikiau kaip niūri tikrovė pateikiamas faktas, kad Šėtonas Perelandroje pasirodo ne romaus žalčio, o žmogaus – mums jau pažįstamo Vestono – pavidalu. Kad įkalbėtų pirmąją Moterį sulaužyti Maleldilo įstatymą. Tas įstatymas atrodo keistas ir labai paprastas – nemiegoti Tvirtojoje Žemėje (Veneroje egzistuoja ir tokia, kaip priešingybė plaukiojančioms saloms). Bet argi ir žmonėms duotas įstatymas neatrodė toks?.. Argi visi tabu nėra savaip juokingi ir iš pirmo žvilgsnio perdėm paprasti?.. Taigi Tvirtoji Žemė galbūt atitinka tai, ką žmonės suvokė kaip Pažinimo medžio vaisiaus skonį – tai, kas tvirta, kieta, galinga, sunku. Kur reikalingas kitoks ėjimas, kitoks žingsnis – nes, pripratus prie švelnaus, linguojančio plaukiojančios salos paviršiaus, Tvirtojoje Žemėje galima susižeisti į uolas ir akmenis. O kodėl joje uždrausta būtent miegoti?.. Kas yra miegas žmogui, kas – Perelandros Moteriai?.. Šiaip ar taip, tai nepaprasta būsena, matyt, Dievo įstatymas ne veltui su ja susijęs ir ne veltui Moteriai taip baisu pabusti Tvirtojoje Žemėje. Stabilumas jai regisi nenatūralus ir siaubingas, visai ne toks, kokį jį įsivaizduoja Žemės žmogus. Taigi žodžiai „jausti tvirtą pagrindą po kojomis“ anaiptol nėra universalūs, kaip manome, nes ir pati sąvoka „tvirtumas“ nėra universali.

Užtat ir Rensomui nelengva ginti Moterį nuo Vestono, įkalbinėjančio sulaužyti Įstatymą. Jam pačiam prireikia daug pastangų identifikuoti Blogį, pasirinkusį savo misijai tokias sąvokas kaip „dvasingumas“, „grynoji jėga“ ir net „Šventoji Dvasia“ („Nuo šiol mano misija yra skleisti ne žmoniją, o dvasingumą“, p. 97). O kadangi Perelandra – pasaulis, kuriame bet koks, tegu ir nedidelis, melas užima kvapą, nes Žodis čia tebeturi Įsikūnijimo galią, – Rensomas turi sakyti tik tiesą, o ji, palyginti su išradingu ir paveikiu Vestono melu, atrodo tokia nelanksti!.. Skaitydami puslapius, kur Vestonas (arba Nežmogis) atakuoja Moterį kalbų tiradomis, galime aptikti pažįstamų intonacijų, būdingų Žemės žmonių gundymo istorijai („būsite išmintingi kaip Dievai“), tačiau, gundydamas naują Dievo kūrinį, Tamsos Princas jau gali pasiremti savo veikiama žmonijos istorija. (Išūžia Moteriai ausis apie garsių Žemės karalienių gyvenimus, siekdamas pažadinti Moters išdidumą, kilnią emancipacijos idėją ir panieką blankiems, kvailiems ir tuštiems vyrams.) Kitaip tariant, Nežmogiui reikalinga puikybė – toji „dvasingumo“ jėga, kuri leistų sulaužyti Įstatymą. Sulaužyti, kad kūrinys imtų „visiškai priklausyti tik sau“ (p. 125), mat pasaulis, Šėtono nuomone, „sukurtas ne vien tiems dalykams, kurie yra, bet ir tiems, kurie galėtų būti“ (p. 109). Kuriuos jau paliudijo Žemės istorija – karai, badmečiai, epidemijos, kanibalizmas, fobijos ir manijos, nežabota prabanga ir neįsivaizduojamas skurdas... Piešdamas grynojo Blogio veidą, Lewisas nevaizduoja neįtikimų dalykų, tokių, kurie liudytų Blogį esant kažkokio kito, mūsų gyvenimui nepriklausančio pasaulio dalimi. Blogis pažįstamas iki skausmo. Štai kad ir scena, kai Rensomas randa Tvirtosios Žemės pakrantėje išmėtytus sudarkytus gyvūnus ir Vestoną, ilgais šėtoniškais nagais skrodžiantį pagautą gyvūnėlį: Nežmogis „su siaubingai naiviu pasitikėjimu“ kvietė Rensomą „paragauti jo paties malonumų, lyg visiems be išimties žmonėms tai būtų malonumai. [...] Jis nemetė iššūkio gėriui – jis tiesiog ignoravo gėrį ir vertė jį niekais“ (p. 117). Argi ši scena neliudytų dalies mūsų kasdienos?.. Žinoma, pridengtos idėjų ir teorijų lapeliais, bet argi esmė – iškreipto pasaulio žiaurumas – nuo to keičiasi?..

Visa laimė, kad Perelandros Moteris nėra tokia bejėgė kaip mūsų vargšė pramotė ir saldiems įkalbinėjimams lengvai nepasiduoda. Betgi ne tvirtumas ir narsa (tokie, kokius juos įsivaizduojame mes, žmonės) ją gelbsti, o veikiau nepažinimas. Jos dvikova su Nežmogiu, anot Lewiso, tai kova tarp blogio, kuris yra žemiau ydos, ir būtybės, kuri yra aukščiau dorybės. Įsivaizduokite, koks įdomus ir keistas turėtų būti tokių dviejų prieštaringų asmenų pokalbis!.. Toks jis ir yra. Moteris ištaria tai, ką galbūt kadaise ištarė ir Ieva: „Mes negalime nutolti nuo Maleldilo valios, bet jis davė mums kelią nutolti nuo mūsų pačių valios“ (p. 125), bet kas gi atsitiko, ką Nežmogis turėjo pasakyti, kad Žemės Motina puolė, o Perelandros Karalienė atsilaikė?.. Gal viskas kur kas paprasčiau, nei mes manome?.. Juk kad nebūtų ištartas paskutinis gundymo burtažodis, Blogio Pranašą galima sustabdyti labai banaliai – sunaikinti kūną, kuriuo jis manipuliuoja. Ir tai padaryti skirta sugundytos giminės palikuoniui – Žemės žmogui. Tiesą pasakius, scena, kur Rensomas puola Vestoną ir jie ima žūtbūtinai kautis, yra ir truputį juokinga, ir šiurpiai tikra – juk grynasis Blogis žmogui neįveikiamas, žmogus gali nugalėti tik panašų į save. Užtat šis epizodas ir neprimena didingos kinematografinės scenos su žėrinčiais šarvais ir žvangančiais kalavijais dar ir todėl, kad, Lewiso nuomone, laikyti Tamsos Princą džentelmenu būtų kvaila. Jis anaiptol ne „romantiškas puikių manierų Mefistofelis“ ar „niūrus ir tragiškas „Prarastojo rojaus“ Šėtonas“; per sunkią ir įnirtingą fizinę ir dvasinę kovą Rensomui jis primena „beždžionę, o gal silpnaprotį ar labai bjaurų vaiką“, kuriam mąstymas ir intelektas tėra „ginklas, kurio jis nelinkęs naudoti laisvalaikiu“ (p. 137). Taigi Blogio romantizavimas veikiausiai tebūtų žmogaus nuodėmės iškėlimas ir savotiškas pateisinimas, nes, anot Lewiso, „grynas“ blogis yra iškreipta (kreiva) dvasinė forma, kurios „laisvalaikio“ žmogaus protas nesugeba nei aprėpti, nei įkūnyti (ir ačiū Dievui!).

Taigi šitokiu tiesmuku būdu sustabdžius Blogį (Rensomas po ilgos kovos pagaliau nugalabija Nežmogį – tasai bjaurybė dar spėja įkąsti Rensomui į kulną, ir toji „beždžionės“ padaryta žaizda kankins Rensomą visą gyvenimą) Perelandros istorija pakrypsta visiškai kita linkme nei žemiškoji.

Perelandros Vyrui ir Moteriai suteikiami vardai Toras ir Tinidrilė, jie įvardijami kaip planetos karaliai ir planetą globojančios dvasios teisių perėmėjai (taigi išsipildo žodžiai „būsite kaip Dievai“). O toliau belieka įsivaizduoti, kokiu keliu pasuks ir koks bus šis nuostabus, nesugadintas pasaulis, neiškreiptas sulaužyto Įstatymo sukeltų nelaimių. Sąvokos „mirtis“, „nuodėmė“, „kaltė“ pirmiesiems žmonėms žinomos, tik „ne tuo būdu, kurio siekė Blogio Pranašas“ (p. 223). Knygos pabaigoje šmėsteli savotiškas Apreiškimas, kuriame aprašoma pasaulių pabaiga – tiksliau, perkūrimas, perkeitimas, ir kadangi Veneros istorija neaptemdyta sulaužyto Įstatymo šešėlio, ji atrodo ne siaubinga, o didinga ir viltinga.

Savotišką žemiškosios Apokalipsės repeticiją išvysime paskutinėje „Kosminės trilogijos“ dalyje.

Trečioji dalis skirta Žemės realybei pavaizduoti; galime netgi nuspėti laiką – praėję šiek tiek laiko po Antrojo pasaulinio karo, užgijusios karo padarytos ekonominės žaizdos, bet atminty tebegyvas jo košmaras. Taigi lyg šio košmaro tęsinys Žemėje (Anglijoje, Belberyje) ima formuotis „taiki“ ir „nepolitinė“ kompanija NKEI (Nacionalinis koordinuotųjų eksperimentų institutas), kuri, kaip vėliau paaiškėja, po mokslinių studijų ir eksperimentų priedanga slepia tą patį tikslą, kurio paprastai siekiama per visus karus – gyvybinės erdvės išvalymo ir išrinktųjų kastos įtvirtinimo. (Tik šiuo atžvilgiu užsimota plačiau – ne tik ištrinti visas gyvybės rūšis ir sterilizuoti planetą, kad ji taptų „higieniška“, bet ir sunaikinti žmogų kaip biologinę gyvybę.) Šioje knygoje susiduriame su antruoju Blogio Pranašo įrankiu – iš pirmosios trilogijos dalies pažįstamu ponu Devainu, šįsyk pristatomu kaip lordas Feverstonas. Būtent jis ir įvardija tris problemas, kurias turi išspręsti NKEI: tarpplanetinę galimybę pasiekti ir valdyti kitus pasaulius, Žemės erdvės išvalymą („Visokių gyvybės rūšių tikrai per daug“, p. 44) ir pagaliau – žmonių atranką („Mūsų smegenys galės gyventi su vis mažiau kūno. [...] Išmoksime daugintis žmogiškojo orumo vertesniu būdu“, p. 200). Planas – šėtoniškas, taigi turbūt nekyla abejonių, kas visa tai sugalvojo, viskam vadovauja ir pasirenka sau tinkamus įrankius. Lewisas vaizdingai piešia visą galeriją šitų „įrankių“: emocijas ir jausmus kaip chemines reakcijas, kurias reikia išgyvendinti, vertinantis profesorius Frostas, mieguistas, į lavoną panašus tuščiažodžiautojas direktorius Viteris, tūžmingas pastorius Straikas, dėl „Viešpaties Karalystės“ atėjimo pasiruošęs paaukoti „visas žmogiškas vertybes“ (p. 146), NKEI policijos šefė sadistė mis Hardkastl, su pasimėgavimu kankinanti žmones, garsus fiziologas Filostratas, apsėstas Žemės sterilizacijos idėjos. Ir pagaliau mįslingasis instituto Vadovas, kuris pasirodo besąs... prie vamzdelių prijungta giljotinuoto mokslininko nusikaltėlio Alkasano galva. Daugeliui NKEI narių šita galva atrodo besanti naujosios, išrinktosios žmonių rasės atstovė (smegenys be „nešvaraus“ ir nereikalingo kūno), tačiau tik „išrinktieji“, o tokių nedaug, žino, kad galva – irgi tik įrankis jėgai, kuri jau anksčiau buvo pasirinkusi Vestono kūną savo planams įgyvendinti. Klaikokas vaizdas, kai toji galva, prieš prabildama, ima seilėtis ir pukšėti, leisti burbulus iš burnos – tai ypač groteskiškai atrodo po to, kai skaitytojas sužino, kad šita „fiziologija“ – tik triukas „neišrinktųjų“ akims apdumti. (Toks, pvz., yra Filostratas, tikintis, kad jis yra savotiškas šios galvos „tėvas“, sukūręs jos gyvybines funkcijas palaikančią sistemą.) Apskritai „Klaikiosios galybės“ veikėjai, ypač jei jie – mokslininkai, labai primena netolimos praeities daktarus mengeles ir tęsia jų pradėtą veiklą, panaudodami nupirktą žiniasklaidą kaip smegenų plovimo priemonę, formuodami savo jėgos struktūras (NKEI policija) ir pasitelkdami savo tikslui netgi senąsias mitines jėgas (nusipirkęs Edžestono koledžo žemę, NKEI ruošiasi iškasti joje palaidotą garsųjį magą Merliną, prikelti jį ir paversti savo sąjungininku).

Žinoma, tam sutrukdyti vėl pasitelkiamas ne kas kitas, o Rensomas. Ir jau nebe vienas, o su bendraminčiais ir palaikomas Dangiškųjų Ojarsų. Taigi NKEI priešų štabas, įkurtas sename dvare netoli Belberio, irgi nesėdi sudėjęs rankų. Į šią dviejų stovyklų – NKEI ir Rensomo draugijos – kovą įtraukiama jauna pora, Džeinė ir Markas Studokai, benusiviliantys savo santuoka ir bendru gyvenimu. Džeinė, turinti regėtojos savybių (sapnuoja būsimus įvykius) reikalinga abiem stovykloms ir, sakytum, per laimingą atsitiktinumą nepatenka į NKEI rankas. Užtat Markas, jaunas ambicingas sociologas, svajojantis apie greitą karjerą, įklimpsta „išrinktųjų“ draugijoje ir nors su baime mato, kad tėra sraigtelis prakeiktoje mašinoje (rašo užsakomuosius straipsnius laikraščiams), puikybė ir silpnumas neleidžia jam to pripažinti, jis viliasi patekti tarp „išrinktųjų“, nors nė nenumano, kas jie tokie. Marko paveikslu autorius atskleidė tipišką šiandienos reiškinį: ambicijų ir silpnybių susaistytą karjeristo likimą. Sustoti ir nepražūti jam padeda ir atbudusi meilė žmonai, ir iliuzijų žlugimas, ir, sakyčiau, Dievo valia. Įdomus ir Džeinės personažas: tai išsilavinusi, emancipuota, intelektuali moteris, su pašaipa ir panieka žiūrinti į sektas ir draugijas, kritiška ir savarankiška – sakytum, geros savybės, bet kodėl gi Lewisas priverčia Džeinę keistis ir tapti nuolankią ir paklusnią?.. (Prisiminkime „Perelandrą“ – ten Šėtono lūpomis buvo šlovinamos Žemės karalienės, ir būtent dėl nenuolankaus ir maištingo būdo.) Ką šiandien manyti apie tokius žodžius, kuriuos Rensomas taria Džeinei, besiskundžiančiai dėl atšalusių šeimos santykių: „Jūs praradote meilę, nes nemokėjote paklusti“ arba „Paklusnumas yra erotinė būtinybė“ (p. 169)?.. Anachronizmas tai ar nesąmonės?.. Bet ar išdidumas dažnai padeda susigrąžinti meilę?..

„Klaikioji galybė“ – pati realistiškiausia ir sunkiausiai aptariama trilogijos knyga, nes į kelias linijas išsišakoja ne tik pats siužetas, bet ir semantinės teksto dalys: Džeinės ir Marko santykių istorija, NKEI stovykla ir Rensomo draugija kaip atskiri vaizdavimo objektai, pagaliau – amžina Britanijos ir Logreso (mitinės senovės šalies, airių kilmės Lewisui įkūnijusios harmoniją ir didingumą) kova. Kadangi ne kartą minėjau kalbos svarbą, jos, kaip bendravimo priemonės, ištakas, šioje trilogijos dalyje vaizduojamas iškreiptos kalbos pražūtingumas, vadinamas Babelio prakeiksmu. Iš pradžių atrodo juokinga, kai ponai bankete sakydami rimtas kalbas ima nusišnekėti ir to nejunta („Nepakenkintųjų skunkai privalo būti išsižiemovinę“ arba „Povingas nuotykinis karbokvadas pašveičiamas surogatais“, p. 405). Bet, tiesą pasakius, šis tekstas nesukelia juoko. Veikiau – siaubą. Nes, pasirodo, kalba irgi gali liudyti Apokalipsės pradžią. O kai į banketų salę įsiveržia iš narvų ištrūkę eksperimentiniai žvėrys – liūtai, gorilos, drambliai – ir ima niokoti susirinkusius žmones, kai prisikėlęs Merlinas, Logreso didybės įsikūnijimas, savo valia pasirinkęs Rensomo stovyklą, sutriuškina tamsiuosius eldilus Dangaus Viešpatysčių jam suteikta galia, tuo abejoti nebetenka.

Vaizdas labai įspūdingas, tačiau ne mažiau įtaigūs vaizdai, kur Blogis atsikrato savo „įrankiais“, kurie jam nebenaudingi, ir kokia yra tų „įrankių“ akistata su mirtimi. Man bene labiausiai įstrigo mieguistas direktorius Viteris – savo grimzdimą į prakeiksmą jis sutiko su visiška apatija ir pasibodėjimu. „Jis visa širdimi troško, kad nebūtų jokios realybės ir jokios tiesos, dabar jo negalėjo pažadinti net pražūties galimybė“ (p. 416). Na, o profesorius Frostas su siaubinga neapykanta sutiko tą faktą, kad visgi egzistuoja ir amžinybė, ir emocijos, ir sielos bei asmeninė atsakomybė: „Net ugnis nedegino jo taip baisiai, kaip ši neapykanta“ (p. 423).

A. Schopenhaueris teigė, kad nei žvaigždės, nei planetos neturi jokios įtakos žmogaus likimui, nes žmogus esąs perdėm nereikšmingas, palyginti su kosmosu. Prisiminus milžiniškus astronominius atstumus ir dydžius, lyg ir būtų galima tam pritarti. Taip, kosmosas žmogui – per didelis. Kaip biologinės gyvybės formai. O kaip dvasinei?.. Kuri nėra priklausoma nuo Žemės atskaitos sistemos?.. Lewiso pavaizduota Saulės (Arbolo laukų) sistema su Dangiškųjų Dvasių (Viešpatysčių) įsikūnijimu kritiškesniam žmogui gali priminti kokią nors viduramžišką Ptolemajo dangaus sferų sistemą ir būti pavadinta „pasaka“. Betgi autorius ir nesigina sukūręs pasaką ir laikęsis jos tradicijų. O pasaka yra toks keistas dalykas, kad reikia ja tikėti arba ne. Juk jos nepavadinsi nei teorija, nei hipoteze. Tačiau, perskaičiusi Lewiso „Kosminę trilogiją“, norėčiau pasakyti tą patį, ką kitados ištarė H. Radauskas: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.“ Ir tai būtų ne vienokios ar kitokios konfesijos išpažinimas, o tiesiog prioriteto pasirinkimas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


113070. AišV2008-03-26 23:33
.. ir.... . (soOooO?, lietuviškai kalbant)

113146. cikada2008-03-27 14:46
arba turi fantazija, arba ne... ir jokios anotacijos chia nepades...

113385. xX2008-03-29 23:22
Pasauliu tikiu, nes pasaulis per se ir yra pasaka. Lewiso pasaka - tai nevykusi pasakos parodija, pasaka išvirkščiai.

113414. Faifoklis2008-03-30 14:41
Na, dar neskaičiau šios trilogijos, tai į debatus su recenzijos vs reklamos autore nesileisiu. Tik va, kai ne taip seniai buvo paskelbta (timesonline.co.uk, bet platinta žinia įvairiausiais kanalais), jog C. S. Lewiso knyga „Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta“ išrinkta geriausia visų laikų knyga vaikams, baisiausiai nustebau. Dėl priežasties, kurią beveik tiksliai kaip suformuluočiau ir aš pateikė xX savo komentare.

113632. AišV2008-04-02 22:47
svarbiausia būti šimašiaus užpakalyje - šilta, gera, pinigų yra, laisvės (for man) irgi duoda. gyvenk ir žvenk, kaip xX`as

114232. 2 AišV2008-04-12 18:38
kas tas Šimašius?

114441. Liūtas :-) 2008-04-14 18:00
"Geriausia visų laikų knyga vaikams"? Jokiu būdu! Bet vistiktai išversta i 46 kalbas: http://inklingsfocus.com/translation_index.html

158402. laima :-) 2009-04-24 23:20
Gerb.Gintai, rasau darba apie vandens gyvetojus stebuklinese pasakose, radau siuzeta, kuriame zuvu valdovas paskos herojui duoda plauka:"Atsisveikino davė jam žuvų karalius plaukų; „Jeigu bus tau kokia bėda, tai tik šituos plaukus pakratyk – subėgs žuvys tau in pagelbą:“ (BSLPY III P.291).Kaip galeciau interpretuoti? Nemanau, kad cia kazkas yra bendro su jungtuvemis? is anksto dekoju;)

Rodoma versija 22 iš 23 
7:59:24 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba