Auksinis mergės plaukas

Vilniaus krašto lietuvaitės rengia draugę jungtuvėms Jano Lewickio piešinys

Plaukai ir vanduo. Kodėl tiek daug dėmesio jungtuvių apeigose skiriama merginos plaukams? Jie dažnai minimi tautosakoje ir papročiuose. Mergina į upelio vandenį sviedžia plaukų sruogą; ji sėdi laively ir šukuoja plaukus; marių panos plaukas, įvyniotas į riešuto kevalą, tarsi žvaigždė didžiausia žiba marių vidury; ant kubilo, užtiesto išvirkščiu kailiu, pasodintai nuotakai paleidžiami plaukai.

Stebuklinėse pasakose AT 516 B mergelės pamestas auksinis plaukas beveik visuomet atsiduria vandeny: Juozapas randa savo pačios plauką, užkibusį ant erškėčių krūmo, įdeda jį į riešuto kevalą ir įmeta į marias (8, 311). Savo plauką pameta besimaudydama princesė, jį praryja žuvis ir patenka į žvejų tinklus (14, 225). Kai princesė trenka galvą, vienas plaukas nukrenta į upę, nuplaukia pasroviui ir įsivelia į vandens ratą (11, 71). Kai jaunikaitis užlipa ant kalno ir prisitaiko šauti į elnią, lazda su užvyniota auksinių plaukų sruoga išslysta jam iš rankų ir nurieda žemyn, į gilų tarpeklį (4, 150). Taigi, kokia šio reiškinio prasmė?

Radėjo asmenybė. Juozapo įmestą kevalą, kaip žvaigždę spindintį marių vidury, pamato vienas karaliūnas – raganos giminaitis (jinai jam močiutė), galbūt net mokantis lydyti auksą, bet kur kas realiau – valdantis milžiniškos vertės turtus (žada nulieti aukso lopšį, dėl šios priežasties A. J. Greimas (2, 144) jį klaidingai sieja su Kalveliu) (8, 311). Princesė vandeny pameta plauką ir jis patenka vienam žvejui. Šis išmatuoja jo ilgį – 7 jūros sieksniai ir 7 plaštakos – ir nuneša karaliui. Karalius paskelbia už princesę atiduosiąs ketvirtį karalystės (14, 225). Kai besimaudančios perės plaukas įkrenta į vandenį ir sustabdo vandens malūną, ateina chanas ir paskelbia, kad kas ją surasiąs, tas būsiąs apdovanotas (11, 71). Vieną dieną jaunikaitis išeina į medžioklę. Pati jam įduoda lazdą su užvyniotu aukso plaukų pluošteliu. Užkopus ant kalno, lazda išslysta iš rankų ir nurieda į tarpeklį. Ją randa nogajai ir perduoda aldarui (4, 150).

Radėjo (karalaičio, karaliaus, chano, nogajų aldaro etc.) asmenybė paaiškėja, pradėjus tarpusavyje gretinti AT 516 B ir AT 303 arba AT 302 stebuklines pasakas – austes (plačiau 13, 126–162). Jų koherencija rodo, kad paslaptingojo anonimo figūra gali būti tapatinama su slibinu, atitinkančiu astronominį Vandenio ženklą.

Slibino valdžia. Taigi, galime manyti, kad pamestas auksinis plaukas (ar jų pluoštas) atsiduria vandeny, kuris priklauso slibinui. Mitine prasme galbūt šitaip pasiunčiamas signalas, ženklinantis visavertę mergelės brandą ir jos tinkamumą vedyboms. Iš pirmo žvilgsnio plauko pametimas atrodo mažmožis, tačiau neišvengiamo mergės ir slibino susitikimo grėsmė neabejotina.

Šis pavojus akivaizdus ir osetinų austėje apie Saulės ir Mėnesio bičiulį:

Vedęs jaunikaitis įsikuria kartu su mergele vario bokšte. Pagyvena kelias dienas ir įsigeidžia pamedžioti. Pati labai nenoriai jį išleidžia. Liepia atnešti lazdą, užveja ant jos pluoštelį savo aukso plaukų ir paduoda vyrui sakydama: „Pasiimk į medžioklę, tik žiūrėk, nepamesk. Jeigu pamesi – ir save, ir mane pražudysi.“ Jaunikaitis išeina medžioti, tą lazdą ir ginklus pasiėmęs. Ilgai jis klajoja po girias, bet niekur nieko neužeina. Vakarop užlipa ant aukšto juodo kalno, žiūri – ganosi elnias. Jaunikaitis prisitaiko į tą elnią, bet, dar nespėjus iššauti, lazda iškrenta jam iš rankų ir nurieda žemyn, į gilų tarpeklį.

Jaunikaitis ir elnio nenušauna, ir lazdą pameta. Susikrimtęs grįžta namo, į vario bokštą. Pati klausia, ką nušovęs, o šis atsako: „Pats save nušoviau ir tave nušoviau. Kai taikiausi į elnią, lazda iškrito man iš rankų ir nuriedėjo nuo Juodojo kalno į gilų tarpeklį.“ Pati nusimena: „Tegu tau Dievas to neatleidžia, ir save, ir mane pražudei.“

Kitą dieną bastosi po stepes medžiodami nogajai. Prieina tarpeklį ir visai pavakary randa lazdą su aukso plaukais. Medžiotojai labai apsidžiaugia: „Mūsų aldarui sumedžiotas žvėris nepadarys tiek džiaugsmo, kiek šita lazda.“ Ir aldaras, pamatęs lazdą, ne mažiau apsidžiaugia: „Va apie ką aš visada svajojau! Pagaliau ji mano rankose!“ Ir išsiruošia pas gražuolę į vario bokštą su didele palyda raitų ir važiuotų (4, 150–151).

Mergės „pražudymas“, regis, išplaukia iš to, kad netrukus paskui auksinį plauką į pasaulio apačią nusileis ir slibino valioje atsidurs pati mergė. Be abejo, šis nusileidimas mergei nieko gero nežada, nes šitaip ji pereina į liminalią būseną – savo laikiną mirtį (apmarinimą).

Iš tiesų vos patekęs į vandenį (slibino valdas) auksinis plaukas sukelia grandininę reakciją. Pradeda dėtis keisti dalykai: slibinas į pagalbą pasikviečia raganą; ši nieko nelaukdama nužudo nepageidaujamą varžovą – jaunikaitį ir atvilioja į slibino dvarą mergę.

Nusileidimas į apačią. Kol kas auksinio plauko dramą aiškinomės remdamiesi keliomis prielaidomis: 1) auksinis plaukas įkrenta į vandenį – pasaulio apačią, kuri priklauso slibinui; 2) auksinis plaukas signalizuoja apie mergės brandą; 3) į slibino rankas patekusi mergelė apmarinama.

Mums rūpimą mergės nusileidimą atspindi ir vestuvinės dainos. Jose pasaulio apačios definiciją atstoja neaprėpiami mitiniai vandenys. Lietuvių dainos yra išsaugojusios ir jų vardą. Tai garsusis Dunojus.

Įdomu stebėti, kaip auga šios kelionės svarba. Pažintuvių dainose (V 26) ji dar tolima ir nereali. Motina dukrą siunčia „Dunojin vandenėlio“. Mergelė nepaklauso ir nueina į marių pakraštį. Papučia šiaurus vėjas, atliūliuoja laivė, kurioje sėdi bernelis. Jis kviečia pas save, bet mergelė atsisako plaukti (LTR 2847 /35/; LLD II 77). Sužinojusi, kas įvyko, motina labai užsirūstina ir išbara dukrą.

Kodėl ji barasi, pursloja, jeigu pati siuntė į Dunojų? Vadinasi, ši upė slepia ne vien fizinę vandens prasmę. Kur kas svarbesnė mitinė. Šį fragmentą reikia skaityti kitaip. Pasaulio apačią simbolizuojantis Dunojus yra ne kas kita, kaip mirties upė. Todėl motina taip sielvartauja; tarsi iš anksto laidotų dukrą.

Besirutuliojančioje apeigų rėdoje kelionė per Dunojų iš neaiškios nuojautos pamažu virsta realia, apčiuopiama, neišvengiama. Sutartuvių dainoje „Putino girelėj augo stadulėlė“ (V 469) mergelė putinėlį lenkia, keltininką šaukia: „Perirk mane jauną per gilų Dunojų“ (LTR 205 /54); siūlo sumokėti muštais dorelėliais, o bernelis reikalauja jos vainikėlio, aukso galionėlio (LTR 1999 /100); aukso žiedelio (LTR 2749 /28/; LLD IV 38). Mergė kol kas tik stengiasi išsiaiškinti perkėlimo per Dunojų sąlygas. Ji dar neįšokusi į luotą. Ji teberymo marių pakrašty. Bernelis atsako, kad perkėlimo kaina – jos vainikėlis, t. y. jos jaunos dienos, jos grožis, ji pati.

Artėja vestuvių kulminacija. Ir greitai su liūdesiu pastebime, kad mergė jau pagrobta, o ją su savimi nešasi sraunūs Dunojaus vandenys. Mergvakario dainoje „Lėk, sakalėli, per ežerėlį“ (V 811) per Dunojėlį laivelis plaukia, o tame laively sėdi mergelė, galvą šukuoja žuvų šukelėm, marių putelėm burnelę prausia ir gailiai verkia (LTR 3459 /106/; LLD V 153–154). Vadinasi, nusileidimas į pasaulio apačią įvyko.

Sąlytį su Dunojumi praplečia paleistų plaukų, laivelio, šiauraus vėjo, žuvelės, tinklo, marių putelių ir kt. įvaizdžiai. Ne išimtis ir luoto pavadinimas. Rytų Lietuvoje žinomas slavizmas dušegubka. Pažodžiui – sielažudys. Etnologas Juozas Šorys taikliai pažymi, kad būtent šis pavadinimas gali liudyti ritualinį luoto ir mirusiųjų pasaulio ryšį (3, 10). Ir tai nėra vienintelė sąsaja. Kai kurie tyrinėtojai (Artūras Šuliokas) randa analogiją tarp luotelio ir senųjų kanklių. Neatmestina prielaida, kad pirmieji kanklininkai būdavę žyniai – maginio lygmens atstovai, savo giesmėmis garbstinę mirusiuosius.

Devyneri vartai. Kai kuriuose ypač archajiškuose tekstuose kalbama apie perėjimą pro 7 arba 9 vartus. Ši ypatybė rodo proceso sudėtingumą. Vadinasi, herojui neužtenka įveikti vienas duris. Šumerų tekstai, nukeliantys prieš 5000 metų, kalba apie Inanos kelionę pro 7 vartus. Dangaus valdovė Inana apsirengia puikiais karališkais drabužiais, pasipuošia septyniomis „dievų teisėmis“ ir sustoja priešais mirties deivės Ereškigalės rūmus iš lazurito. Ši vyriausiajam sargui Nečiui įsako praleisti atvykusią seserį. Ties pirmaisiais vartais deivei nuimama „lygumų karūna“, vadinamoji šugura.

Tai pasikartoja dar šešissyk, nes ties kiekvienais vartais iš Inanos atimama vis nauja drabužių ir brangių dieviškųjų papuošalų dalis. Prie paskutinių požemio karalijos vartų ji netenka karališkojo apdaro – palos. Nuoga, žemai nusilenkusi, Inana stoja prieš soste sėdinčią Ereškigalę ir septynis anunakius – teisėjus. Šie paskelbia nuosprendį. Žiaurūs teisėjai meta į ją „mirties žvilgsnį“. Jų žodžiai „sukelia sielos kančias“ ir Inana krenta negyva, o jos kūnas pakabinamas ant mieto (1, 222–223). (Kai kurios asociacijos mums kyla ir stebint lietuviškas vestuves. Visame kelyje, kuriuo važiuoja jaunieji, statomi vartai. O juos saugo „anunakiai“ ir reikalauja išpirkos. Prie kiekvienos užtvaros atiduodama dovanų dalis: saldainių sauja, gėrimo butelaitis, vaisių kraitė etc. Tad, regis, laikyti šį paprotį beprasmiu žaidimu nėra teisinga.)

Šumerų Inana, kol pasiekia mirusiųjų karalystę, pereina 7 vartus. Pasakoje apie vilko karūną (AT 425A) pilkis pažadėtąją eigulio dukterį užsiverčia ant kukšteros ir pergabena per 7 upes (7, 330–332); dabartiniuose lietuvių papročiuose jaunoji nešama per 7 tiltus, nors, etnografų teigimu, tai „naujas dalykas“; J. Malalos kronikoje minimas Sovijus, kuris leisdamasis į pragarą turi įveikti 9 vartus; karakalpakų austėje „Jauniausiasis sūnus“ į požemį, kuriame gyvena visų gyvačių padišachas, jaunėlis patenka tiktai perėjęs 6 vartus. Be to, juos saugo viena už kitą baisesnės gyvatės (6, 9–15).

Idos Stankevičiūtės Neries upėje atrastos akmenų grupės po 9 akmenis verčia manyti, kad jie yra tų pačių 9 vartų, vedančių į anapusinį pasaulį, dalis. Prielaidą, kad mirusysis į kitą pasaulį turėdavo išeiti upe (per vandenį), ji grindžia ir kitų autorių pastebėjimais: „G. Beresnevičius mini, kad lietuvių pasakoje, kur į pragarą nuėjusiam reikia lįsti pro devynias krosnis, kaip ir Sovijaus mite, kur jis skverbiasi pro aštuonerius vartus, tik pro devintąją krosnį jam pasiseka įeiti pragaran. Per tiek pat vartų į anapusinį pasaulį tenka eiti ir šamaniškoje kultūroje, kitur įėjimą į vidurinį pasaulį (žemę) saugo devynios lydekos. V. Toporovas, kalbėdamas apie skaičiaus „devyni“ reikšmes, rekonstruoja devynių raganos sūnų, trukdančių sesei nueiti pas kažkur toli (ne čia) esančius brolius, motyvą. Minėtos knygos išnašose jis taip pat mini septynis arba devynis slenksčius, trukdančius plaukti upe.“

Panašų atvejį tyrinėtoja aptinka ir Neries upėje. Žemiau didelių pilkapynų kompleksų ties Grabijolais, Karmazinais ir Volais upėje yra akmenų grupių po 9 akmenis. Aplinkiniai žmonės šiuos akmenis vadina užkeiktomis (prakeiktomis) veseliomis, t. y. įsivaizduoja juos esant akmenimis paverstais žmonėmis. Šie akmenys-žmonės yra tarpinėje erdvėje tarp pasaulių.

Etnologė mano, kad kalbant apie 9 akmenis vandenyje minėtinas prie Neries užrašytas tikėjimas, jog per 9 akmenis persivertęs vanduo išsivalo. Lygiai toks pat tikėjimas žinomas ir Latvijoje. Tad, anot I. Stankevičiūtės, galima manyti, kad upe į kitą pasaulį keliaudama ir per 9 akmenis perplaukusi vėlė išsivalo, išsilaisvina, pereina ribą (9, 10).

Pagaliau netgi mergvakaris Gervėčių apylinkėse vadinamas devyniais vakarais. „Devyni vakarai subatoj – ateik“ (5, 166). Iš viso to, kas pasakyta, galbūt reikia suprasti, kad devyni vakarai yra 9 vartų atitikmuo. Mergelė į pasaulio apačią, ko gero, pereina ne iš karto, o per tam tikrą laikotarpį – devynias dienas. Ji, tarsi Inana, pamažu atsisako savo žemiškojo apvalkalo. O apie virsmo pradžią, regis, pirmiausia signalizuoja per mergvakarį paleidžiami plaukai arba į vandenį įkritęs auksinis mergės plaukas.

Beveik visuose pavyzdžiuose kartojasi magiškasis septynetas arba devynetas. Iš esmės tai negali būti atsitiktiniai sutapimai.

Nuotakos mirtis. Atrodo, kad galėtų pakeisti savo būseną ir prisikelti naujam gyvenimui, herojus privalo prieš tai „numirti“. Nes be mirties nėra prisikėlimo. Kitaip tariant, jis turi peržengti mirties-prisikėlimo slenkstį. Todėl tokius žmones Victoras W. Turneris vadina slenksčio žmonėmis, arba liminalais (lot. limen – slenkstis, durys, riba). Slenksčio žmogus nuo kitų skiriasi tuo, kad neturi vardo, nuosavybės, teisių, nešioja skarmalus arba vaikščioja nuogas, nesirūpina savo išvaizda, yra nusižeminęs, paklusnus, nesavanaudiškas, laisvas nuo giminystės teisių ir pareigų, palaiko nuolatinį ryšį su mistinėmis jėgomis ir kt. (15, 179). Lietuviškoje terminijoje jam artimiausia našlaičio sąvoka.

Šumeriškoji patirtis mums patvirtina, kad ir Inana yra slenksčio žmogus. Nusileidusi į mirusiųjų pasaulį, ji nebetenka struktūrinio žmogaus bruožų: teisių, privilegijų ir titulų (Inana jau ne karalienė); giminystės saitų (nebesvarbu, kad Ereškigalė jos sesuo); nuosavybės (atimti papuošalai ir drabužiai; ji nuoga); ji nusižeminusi ir paklusni (stovi žemai nuleidusi galvą; nuolankiai vykdo visus įsakymus).

Šitaip ištrinama visa jos ankstesnioji atmintis. Analogišką procesą atspindi ir tautosaka. Našlaitės apmarinimas taip pat vyksta anapusiniame pasaulyje: