ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-21 nr. 886

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

STEFAN ZWEIG. Šventasis spiečius (15) • SAULIUS ŠERMUKŠNIS. Mirties karaokė (106) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Eilėraštis (38) • -kp-. Sekmadienio postilė (39) • GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Sala Atlanto vandenyne (6) • Šimto poetų šimtas eilių (3) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Religinis sinkretizmas – smerkti ar bandyti suprasti? (16) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • ADOMAS PŪRAS. Birželį ir vėl bus braškių (6) • Iš leidyklos „Alma littera“ spaudai rengiamos EDŽIO JURČIO (fotografija) ir ELVYROS KUČINSKAITĖS (poetiniai tekstai) knygos. Tyla iš gervių plunksnų (21) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos mokytojų, visa širdimi remiančių streiką ir nuoširdžiai vedančių pamokas, pozicija (13) • RENATA ŠERELYTĖ. Metafizinės atskirties istorija (8) • GINAS ŽIEMYS. Auksinis mergės plaukas (97) • HAKIM BEY (8) • su Prisikelimu ir... labanakt (346) • gerai, nesikalbėkime (334) • 2008 m. balandžio 4 d. Nr. 13 (887) turinys (3) •

Auksinis mergės plaukas

GINAS ŽIEMYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilniaus krašto lietuvaitės rengia draugę jungtuvėms
Jano Lewickio piešinys

Plaukai ir vanduo. Kodėl tiek daug dėmesio jungtuvių apeigose skiriama merginos plaukams? Jie dažnai minimi tautosakoje ir papročiuose. Mergina į upelio vandenį sviedžia plaukų sruogą; ji sėdi laively ir šukuoja plaukus; marių panos plaukas, įvyniotas į riešuto kevalą, tarsi žvaigždė didžiausia žiba marių vidury; ant kubilo, užtiesto išvirkščiu kailiu, pasodintai nuotakai paleidžiami plaukai.

Stebuklinėse pasakose AT 516 B mergelės pamestas auksinis plaukas beveik visuomet atsiduria vandeny: Juozapas randa savo pačios plauką, užkibusį ant erškėčių krūmo, įdeda jį į riešuto kevalą ir įmeta į marias (8, 311). Savo plauką pameta besimaudydama princesė, jį praryja žuvis ir patenka į žvejų tinklus (14, 225). Kai princesė trenka galvą, vienas plaukas nukrenta į upę, nuplaukia pasroviui ir įsivelia į vandens ratą (11, 71). Kai jaunikaitis užlipa ant kalno ir prisitaiko šauti į elnią, lazda su užvyniota auksinių plaukų sruoga išslysta jam iš rankų ir nurieda žemyn, į gilų tarpeklį (4, 150). Taigi, kokia šio reiškinio prasmė?

Radėjo asmenybė. Juozapo įmestą kevalą, kaip žvaigždę spindintį marių vidury, pamato vienas karaliūnas – raganos giminaitis (jinai jam močiutė), galbūt net mokantis lydyti auksą, bet kur kas realiau – valdantis milžiniškos vertės turtus (žada nulieti aukso lopšį, dėl šios priežasties A. J. Greimas (2, 144) jį klaidingai sieja su Kalveliu) (8, 311). Princesė vandeny pameta plauką ir jis patenka vienam žvejui. Šis išmatuoja jo ilgį – 7 jūros sieksniai ir 7 plaštakos – ir nuneša karaliui. Karalius paskelbia už princesę atiduosiąs ketvirtį karalystės (14, 225). Kai besimaudančios perės plaukas įkrenta į vandenį ir sustabdo vandens malūną, ateina chanas ir paskelbia, kad kas ją surasiąs, tas būsiąs apdovanotas (11, 71). Vieną dieną jaunikaitis išeina į medžioklę. Pati jam įduoda lazdą su užvyniotu aukso plaukų pluošteliu. Užkopus ant kalno, lazda išslysta iš rankų ir nurieda į tarpeklį. Ją randa nogajai ir perduoda aldarui (4, 150).

Radėjo (karalaičio, karaliaus, chano, nogajų aldaro etc.) asmenybė paaiškėja, pradėjus tarpusavyje gretinti AT 516 B ir AT 303 arba AT 302 stebuklines pasakas – austes (plačiau 13, 126–162). Jų koherencija rodo, kad paslaptingojo anonimo figūra gali būti tapatinama su slibinu, atitinkančiu astronominį Vandenio ženklą.

Slibino valdžia. Taigi, galime manyti, kad pamestas auksinis plaukas (ar jų pluoštas) atsiduria vandeny, kuris priklauso slibinui. Mitine prasme galbūt šitaip pasiunčiamas signalas, ženklinantis visavertę mergelės brandą ir jos tinkamumą vedyboms. Iš pirmo žvilgsnio plauko pametimas atrodo mažmožis, tačiau neišvengiamo mergės ir slibino susitikimo grėsmė neabejotina.

Šis pavojus akivaizdus ir osetinų austėje apie Saulės ir Mėnesio bičiulį:

Vedęs jaunikaitis įsikuria kartu su mergele vario bokšte. Pagyvena kelias dienas ir įsigeidžia pamedžioti. Pati labai nenoriai jį išleidžia. Liepia atnešti lazdą, užveja ant jos pluoštelį savo aukso plaukų ir paduoda vyrui sakydama: „Pasiimk į medžioklę, tik žiūrėk, nepamesk. Jeigu pamesi – ir save, ir mane pražudysi.“ Jaunikaitis išeina medžioti, tą lazdą ir ginklus pasiėmęs. Ilgai jis klajoja po girias, bet niekur nieko neužeina. Vakarop užlipa ant aukšto juodo kalno, žiūri – ganosi elnias. Jaunikaitis prisitaiko į tą elnią, bet, dar nespėjus iššauti, lazda iškrenta jam iš rankų ir nurieda žemyn, į gilų tarpeklį.

Jaunikaitis ir elnio nenušauna, ir lazdą pameta. Susikrimtęs grįžta namo, į vario bokštą. Pati klausia, ką nušovęs, o šis atsako: „Pats save nušoviau ir tave nušoviau. Kai taikiausi į elnią, lazda iškrito man iš rankų ir nuriedėjo nuo Juodojo kalno į gilų tarpeklį.“ Pati nusimena: „Tegu tau Dievas to neatleidžia, ir save, ir mane pražudei.“

Kitą dieną bastosi po stepes medžiodami nogajai. Prieina tarpeklį ir visai pavakary randa lazdą su aukso plaukais. Medžiotojai labai apsidžiaugia: „Mūsų aldarui sumedžiotas žvėris nepadarys tiek džiaugsmo, kiek šita lazda.“ Ir aldaras, pamatęs lazdą, ne mažiau apsidžiaugia: „Va apie ką aš visada svajojau! Pagaliau ji mano rankose!“ Ir išsiruošia pas gražuolę į vario bokštą su didele palyda raitų ir važiuotų (4, 150–151).

Mergės „pražudymas“, regis, išplaukia iš to, kad netrukus paskui auksinį plauką į pasaulio apačią nusileis ir slibino valioje atsidurs pati mergė. Be abejo, šis nusileidimas mergei nieko gero nežada, nes šitaip ji pereina į liminalią būseną – savo laikiną mirtį (apmarinimą).

Iš tiesų vos patekęs į vandenį (slibino valdas) auksinis plaukas sukelia grandininę reakciją. Pradeda dėtis keisti dalykai: slibinas į pagalbą pasikviečia raganą; ši nieko nelaukdama nužudo nepageidaujamą varžovą – jaunikaitį ir atvilioja į slibino dvarą mergę.

Nusileidimas į apačią. Kol kas auksinio plauko dramą aiškinomės remdamiesi keliomis prielaidomis: 1) auksinis plaukas įkrenta į vandenį – pasaulio apačią, kuri priklauso slibinui; 2) auksinis plaukas signalizuoja apie mergės brandą; 3) į slibino rankas patekusi mergelė apmarinama.

Mums rūpimą mergės nusileidimą atspindi ir vestuvinės dainos. Jose pasaulio apačios definiciją atstoja neaprėpiami mitiniai vandenys. Lietuvių dainos yra išsaugojusios ir jų vardą. Tai garsusis Dunojus.

Įdomu stebėti, kaip auga šios kelionės svarba. Pažintuvių dainose (V 26) ji dar tolima ir nereali. Motina dukrą siunčia „Dunojin vandenėlio“. Mergelė nepaklauso ir nueina į marių pakraštį. Papučia šiaurus vėjas, atliūliuoja laivė, kurioje sėdi bernelis. Jis kviečia pas save, bet mergelė atsisako plaukti (LTR 2847 /35/; LLD II 77). Sužinojusi, kas įvyko, motina labai užsirūstina ir išbara dukrą.

Kodėl ji barasi, pursloja, jeigu pati siuntė į Dunojų? Vadinasi, ši upė slepia ne vien fizinę vandens prasmę. Kur kas svarbesnė mitinė. Šį fragmentą reikia skaityti kitaip. Pasaulio apačią simbolizuojantis Dunojus yra ne kas kita, kaip mirties upė. Todėl motina taip sielvartauja; tarsi iš anksto laidotų dukrą.

Besirutuliojančioje apeigų rėdoje kelionė per Dunojų iš neaiškios nuojautos pamažu virsta realia, apčiuopiama, neišvengiama. Sutartuvių dainoje „Putino girelėj augo stadulėlė“ (V 469) mergelė putinėlį lenkia, keltininką šaukia: „Perirk mane jauną per gilų Dunojų“ (LTR 205 /54); siūlo sumokėti muštais dorelėliais, o bernelis reikalauja jos vainikėlio, aukso galionėlio (LTR 1999 /100); aukso žiedelio (LTR 2749 /28/; LLD IV 38). Mergė kol kas tik stengiasi išsiaiškinti perkėlimo per Dunojų sąlygas. Ji dar neįšokusi į luotą. Ji teberymo marių pakrašty. Bernelis atsako, kad perkėlimo kaina – jos vainikėlis, t. y. jos jaunos dienos, jos grožis, ji pati.

Artėja vestuvių kulminacija. Ir greitai su liūdesiu pastebime, kad mergė jau pagrobta, o ją su savimi nešasi sraunūs Dunojaus vandenys. Mergvakario dainoje „Lėk, sakalėli, per ežerėlį“ (V 811) per Dunojėlį laivelis plaukia, o tame laively sėdi mergelė, galvą šukuoja žuvų šukelėm, marių putelėm burnelę prausia ir gailiai verkia (LTR 3459 /106/; LLD V 153–154). Vadinasi, nusileidimas į pasaulio apačią įvyko.

Sąlytį su Dunojumi praplečia paleistų plaukų, laivelio, šiauraus vėjo, žuvelės, tinklo, marių putelių ir kt. įvaizdžiai. Ne išimtis ir luoto pavadinimas. Rytų Lietuvoje žinomas slavizmas dušegubka. Pažodžiui – sielažudys. Etnologas Juozas Šorys taikliai pažymi, kad būtent šis pavadinimas gali liudyti ritualinį luoto ir mirusiųjų pasaulio ryšį (3, 10). Ir tai nėra vienintelė sąsaja. Kai kurie tyrinėtojai (Artūras Šuliokas) randa analogiją tarp luotelio ir senųjų kanklių. Neatmestina prielaida, kad pirmieji kanklininkai būdavę žyniai – maginio lygmens atstovai, savo giesmėmis garbstinę mirusiuosius.

Devyneri vartai. Kai kuriuose ypač archajiškuose tekstuose kalbama apie perėjimą pro 7 arba 9 vartus. Ši ypatybė rodo proceso sudėtingumą. Vadinasi, herojui neužtenka įveikti vienas duris. Šumerų tekstai, nukeliantys prieš 5000 metų, kalba apie Inanos kelionę pro 7 vartus. Dangaus valdovė Inana apsirengia puikiais karališkais drabužiais, pasipuošia septyniomis „dievų teisėmis“ ir sustoja priešais mirties deivės Ereškigalės rūmus iš lazurito. Ši vyriausiajam sargui Nečiui įsako praleisti atvykusią seserį. Ties pirmaisiais vartais deivei nuimama „lygumų karūna“, vadinamoji šugura.

Tai pasikartoja dar šešissyk, nes ties kiekvienais vartais iš Inanos atimama vis nauja drabužių ir brangių dieviškųjų papuošalų dalis. Prie paskutinių požemio karalijos vartų ji netenka karališkojo apdaro – palos. Nuoga, žemai nusilenkusi, Inana stoja prieš soste sėdinčią Ereškigalę ir septynis anunakius – teisėjus. Šie paskelbia nuosprendį. Žiaurūs teisėjai meta į ją „mirties žvilgsnį“. Jų žodžiai „sukelia sielos kančias“ ir Inana krenta negyva, o jos kūnas pakabinamas ant mieto (1, 222–223). (Kai kurios asociacijos mums kyla ir stebint lietuviškas vestuves. Visame kelyje, kuriuo važiuoja jaunieji, statomi vartai. O juos saugo „anunakiai“ ir reikalauja išpirkos. Prie kiekvienos užtvaros atiduodama dovanų dalis: saldainių sauja, gėrimo butelaitis, vaisių kraitė etc. Tad, regis, laikyti šį paprotį beprasmiu žaidimu nėra teisinga.)

Šumerų Inana, kol pasiekia mirusiųjų karalystę, pereina 7 vartus. Pasakoje apie vilko karūną (AT 425A) pilkis pažadėtąją eigulio dukterį užsiverčia ant kukšteros ir pergabena per 7 upes (7, 330–332); dabartiniuose lietuvių papročiuose jaunoji nešama per 7 tiltus, nors, etnografų teigimu, tai „naujas dalykas“; J. Malalos kronikoje minimas Sovijus, kuris leisdamasis į pragarą turi įveikti 9 vartus; karakalpakų austėje „Jauniausiasis sūnus“ į požemį, kuriame gyvena visų gyvačių padišachas, jaunėlis patenka tiktai perėjęs 6 vartus. Be to, juos saugo viena už kitą baisesnės gyvatės (6, 9–15).

Idos Stankevičiūtės Neries upėje atrastos akmenų grupės po 9 akmenis verčia manyti, kad jie yra tų pačių 9 vartų, vedančių į anapusinį pasaulį, dalis. Prielaidą, kad mirusysis į kitą pasaulį turėdavo išeiti upe (per vandenį), ji grindžia ir kitų autorių pastebėjimais: „G. Beresnevičius mini, kad lietuvių pasakoje, kur į pragarą nuėjusiam reikia lįsti pro devynias krosnis, kaip ir Sovijaus mite, kur jis skverbiasi pro aštuonerius vartus, tik pro devintąją krosnį jam pasiseka įeiti pragaran. Per tiek pat vartų į anapusinį pasaulį tenka eiti ir šamaniškoje kultūroje, kitur įėjimą į vidurinį pasaulį (žemę) saugo devynios lydekos. V. Toporovas, kalbėdamas apie skaičiaus „devyni“ reikšmes, rekonstruoja devynių raganos sūnų, trukdančių sesei nueiti pas kažkur toli (ne čia) esančius brolius, motyvą. Minėtos knygos išnašose jis taip pat mini septynis arba devynis slenksčius, trukdančius plaukti upe.“

Panašų atvejį tyrinėtoja aptinka ir Neries upėje. Žemiau didelių pilkapynų kompleksų ties Grabijolais, Karmazinais ir Volais upėje yra akmenų grupių po 9 akmenis. Aplinkiniai žmonės šiuos akmenis vadina užkeiktomis (prakeiktomis) veseliomis, t. y. įsivaizduoja juos esant akmenimis paverstais žmonėmis. Šie akmenys-žmonės yra tarpinėje erdvėje tarp pasaulių.

Etnologė mano, kad kalbant apie 9 akmenis vandenyje minėtinas prie Neries užrašytas tikėjimas, jog per 9 akmenis persivertęs vanduo išsivalo. Lygiai toks pat tikėjimas žinomas ir Latvijoje. Tad, anot I. Stankevičiūtės, galima manyti, kad upe į kitą pasaulį keliaudama ir per 9 akmenis perplaukusi vėlė išsivalo, išsilaisvina, pereina ribą (9, 10).

Pagaliau netgi mergvakaris Gervėčių apylinkėse vadinamas devyniais vakarais. „Devyni vakarai subatoj – ateik“ (5, 166). Iš viso to, kas pasakyta, galbūt reikia suprasti, kad devyni vakarai yra 9 vartų atitikmuo. Mergelė į pasaulio apačią, ko gero, pereina ne iš karto, o per tam tikrą laikotarpį – devynias dienas. Ji, tarsi Inana, pamažu atsisako savo žemiškojo apvalkalo. O apie virsmo pradžią, regis, pirmiausia signalizuoja per mergvakarį paleidžiami plaukai arba į vandenį įkritęs auksinis mergės plaukas.

Beveik visuose pavyzdžiuose kartojasi magiškasis septynetas arba devynetas. Iš esmės tai negali būti atsitiktiniai sutapimai.

Nuotakos mirtis. Atrodo, kad galėtų pakeisti savo būseną ir prisikelti naujam gyvenimui, herojus privalo prieš tai „numirti“. Nes be mirties nėra prisikėlimo. Kitaip tariant, jis turi peržengti mirties-prisikėlimo slenkstį. Todėl tokius žmones Victoras W. Turneris vadina slenksčio žmonėmis, arba liminalais (lot. limen – slenkstis, durys, riba). Slenksčio žmogus nuo kitų skiriasi tuo, kad neturi vardo, nuosavybės, teisių, nešioja skarmalus arba vaikščioja nuogas, nesirūpina savo išvaizda, yra nusižeminęs, paklusnus, nesavanaudiškas, laisvas nuo giminystės teisių ir pareigų, palaiko nuolatinį ryšį su mistinėmis jėgomis ir kt. (15, 179). Lietuviškoje terminijoje jam artimiausia našlaičio sąvoka.

Šumeriškoji patirtis mums patvirtina, kad ir Inana yra slenksčio žmogus. Nusileidusi į mirusiųjų pasaulį, ji nebetenka struktūrinio žmogaus bruožų: teisių, privilegijų ir titulų (Inana jau ne karalienė); giminystės saitų (nebesvarbu, kad Ereškigalė jos sesuo); nuosavybės (atimti papuošalai ir drabužiai; ji nuoga); ji nusižeminusi ir paklusni (stovi žemai nuleidusi galvą; nuolankiai vykdo visus įsakymus).

Šitaip ištrinama visa jos ankstesnioji atmintis. Analogišką procesą atspindi ir tautosaka. Našlaitės apmarinimas taip pat vyksta anapusiniame pasaulyje:

  • ji slepia tikrąjį vardą ir kilmę (bevardė ir bekilmė) – ji vadinama Pelenės, Karės Apskretėlės, Šiaudų Baidyklės ir kt. anoniminiais vardais;

  • neturi su šeima susijusių teisių ir pareigų – ne duktė, o podukra, našlaitė, t. y. niekas; kartais beteisė tarnaitė;

  • neturi nuosavybės – pamotė papjauna jai priklausančią karvutę, užmuša kalaitę (į motinos paliktus gyvūnus neturi teisių); ji miega tvarte drauge su gyvuliais (neturi namų); pamotė atima paskutinius marškinius (neturi drabužių);

  • nešioja skarmalus, vaikšto pusnuogė, apiplyšusi – visuomet apiplyšusi, dėvi prastus drabužius, neturi marškinių;

  • nesirūpina savo išvaizda – vaikšto suskretusi, murzina, suodina, vištų apdergta, pelenuota;

  • nusižeminusi, paklusni, pasiruošusi pakelti skausmą ir kančias – vilki prastais drabužiais, guli ant šiurkštaus patalo arba pakrosnyje ant pelenų, be atsikalbinėjimų vykdo visus pamotės (raganos) nurodymus, dirba sunkiausius darbus;

  • nesavanaudė – nepavydi raganos dukterims, kai jos sukasi apie jai skirtą jaunikį, kantriai tyli pavožta po loviu pirtyje arba po duonkubiliu;

  • palaiko nuolatinį ryšį su mistinėmis jėgomis – kalba su mirusia motina, Mėnuliu, karvute, kalaite, kiškučiu ir kt., nes priklauso tam pačiam lygmeniui.

    Visus tariamajai našlaitei tekusius išbandymus galime sieti su iniciacija – jos pa(si)rengimu pereiti į moterų luomą. (Įvairios spekuliacijos apie beviltišką našlaičių padėtį ir buržuazinį paveldą, be abejo, nepagrįstos. Kandidatė per virsmą privalo nutraukti visus ryšius su šeima, todėl laikinai tampa „našlaite“, kurią naujam vaidmeniui pradeda rengti jos „dvasinė vadovė“ ragana. Mažiau civilizuotos bendruomenės elgiasi dar „baisiau“. Neretai iniciaciją lydi įvairaus pobūdžio žalojimai: išmušami priekiniai dantys, nupjaunamas mažojo piršto narelis, į kandidato kūną įsmeigiami kabliai ir jis, pakeltas už virvių, tam tikrą laiką turi kyboti ore, kūne daromi įpjovimai ir jų žaizdos įtrinamos žeme, kandidatai užkasami po žeme, jie pasninkauja ir pan.)

    Neįprasta mirusiųjų pasaulio dislokacija dar gyva tautosakoje. Ypač informatyvus motyvas AT 402. Į pasaulį išeina trys broliai. Tačiau girioje kvailys atsilieka nuo brolių. Prieina urvą, įlenda jo vidun, braunasi gilyn, kol atsiduria prie durų. Atidaro jas, veizi – gražus, puikus kambarys. Yra durys ir į kitą kambarį. Įslenka į antrą, tas dar gražesnis, vidury bestovinti kėdė, o ant tos kėdės kirminas susiraitęs (7, 342). Kvailutis Možekas iškeliauja ieškoti nuotakos. Žiūri – kelio pakrašty auga senas gluosnis. Girdi – kažkieno balsas siūlosi į pačias. Možekas dar kartą apsidairo, bet nieko nemato. Žvilgteri į gluosnio drevę, ogi ten – ilga, bjauri nuodinga gyvatė, iškišusi dvišaką liežuvį. Ji liepia grįžti į namus ir pradėti ruoštis vestuvėms (10, 146). Taigi, nauja virsmo kokybė akivaizdi: mirusiųjų pasaulyje – bjauri gyvatė, o po vestuvių (įvykus prisikėlimui) – nuostabaus grožio karalaitė.

    Atskyrimo sąlygos. Grįždama iš mirusiųjų pasaulio Inana privalo palikti užvadą. Juo tampa jos vyras (arba sužadėtinis) Dumuzis. Šio papročio realumą patvirtina ir kitos paralelės. Vykdamas pas slibiną, jaunikaitis persikelia per upę. Jį perplukdo keltininkas (beje, minimas ir sutartuvių dainoje „Putino girelėj augo stadulėlė“ (V 469); žr. anksčiau). Jis yra tarsi Dumuzis – mirusiųjų karalystės įkaitas. Turi amžinai kilnoti keleivius; nori išsivaduoti, tačiau nežino kaip. Slibinas prasitaria, kad keltininkas gali pasišalinti tik tuomet, kai vietoj savęs palieka užvadą (žinome atvejį, kai juo tampa pirklys).

    Šie keltininkai, galima manyti, yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų, savotiški vedliai, kelio rodytojai. Anot N. Vėliaus, tuo metu, kai jaunikaitis savo nuotaką gauna iš anapusinio pasaulio, t. y. velnio karalystės, tuo kelrodžiu esti piršlys (12, 143–149). Kaip įkaitas jis turėtų būti pakartas ir pasilikti mirusiųjų karalystėje. (Laimė, kad savo pačios austa juosta ar rankšluosčiu jį spėja išgelbėti jaunoji!) Tačiau pakariama pamėklė. Vėl paties piršlio pakaitalas!..

    Taigi, Inanos pavyzdys mus supažindina su pagrindiniais šumerų ritualo elementais, o jų „perskaitymas“ leidžia geriau suvokti jau primirštas vestuvinių apeigų paslaptis.

    Nuorodos

        1. Belickis M., Užmirštas šumerų pasaulis, iš lenkų k. vertė K. Urbanavičius, Vilnius, 1972.
        2. Greimas A. J., Tautos atminties beieškant, Vilnius–Chicago, 1990.
        3. „Iškilę iš dumblo Platelių ežero luotai“, su klaipėdiečiu istoriku Klaidu Perminu kalbasi Juozas Šorys, Šiaurės Atėnai, 2006, Nr. 813.
        4. Kaip pelė marčios ieškojo. Osetinų pasakos, iš rusų k. vertė D. Krištopaitė, Vilnius, 1986.
        5. Karaliūtė E., „Vestuvių papročiai“, Gervėčiai, Vilnius, 1989.
        6. Laimės akmuo. Karakalpakų pasakos, iš rusų k. vertė St. Bulkienė, Vilnius, 1973.
        7. Lietuvių tautosaka, paruošė L. Sauka, A. Seselskytė, t. 3, Vilnius,1965.
        8. Pasakos, sakmės, oracijos, surinko M. Davainis-Silvestraitis, paruošė B. Kerbelytė ir K. Viščinis, Vilnius, 1973.
        9. Stankevičiūtė I., „Kur neria Neris?“, parengė J. Šorys, Šiaurės Atėnai, 2007, Nr. 849.
        10. Stiklo tiltas. Slovėnų pasakos, iš slovėnų k. vertė St. Sabonis, Vilnius, 1972.
        11. Trys juodasparnės gulbės. Kirgizų liaudies pasakos, iš rusų k. vertė A. Šlikaitė, Vilnius, 1965.
        12. Vėlius N., Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: folklorinio velnio analizė, Vilnius, 1987.
        13. Žiemys G., Austėjos gimimas: ritualo semantika: šventasis laikas, Kaunas, 2001.
        14. Сингальские сказки, пер. с сингальского и английского яз. Б. М. Волхонского и О. М. Солнцевой, Москва, 1985.
        15. Тэрнер В., Символ и ритуал, Москва, 1983.
  •  

    Kultūros kalendorius
    nuo 2011 m. Sausio

    PATKPŠS

     1 2
    3 4 5 6 7 8 9
    10 11 12 13 14 15 16
    17 18 19 20 21 22 23
    24 25 26 27 28 29 30
    31  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28  

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28 29 30 31  

    Nuorodos


    Kultūros diskusijų forumas,
    Kultūros vartai,
    Kultūros institucijos,
    Meno galerijos,
    Meno bankas 
    DAILĖ“, „VILNIUS“,
    7 MENO DIENOS“,
    ŠIAURĖS ATĖNAI“,
    LITERATŪRA IR MENAS“,
    NEMUNAS“,
    UŽUPIO ŽURNALAS
    Lietuva internete

     

    Skaitytojų vertinimai


    112962. O tai tau...2008-03-26 14:10
    Ar jau apžlibom, rodom tatarkų paveikslėlį ir tarškam - Vilniaus krašto lietuvaitės?!

    112970. mie2008-03-26 14:40
    ar jus matot paveiksleli? gal ir man reiktu prasitrinti akis arba ijungti vaizduote, tuomet irgi pamatyciau.

    112983. ginas žiemys2008-03-26 16:03
    "Iliustruotoji Lietuva", 1926, Nr.14, iš kurios paimta iliustracija, rašo, jog tai "Vilnijos krašto lietuvaitės...". Dar reikėtų patikrinti, kaip paveikslą buvo pavadinęs jo autorius lenkų dail. Jan Lewicki (1795-1871). Šį uždavinį su didžiausiu malonumu atlikti pavedu savo mielosioms prelegentėms...

    112991. po palme2008-03-26 16:48
    labai idomus skerspjuvis, aciu Ginui

    112993. mie2008-03-26 16:58
    ar jums atsidaro iliustracija klausiu?

    113054. cc- Mie2008-03-26 22:14
    Atsidaro.

    113058. cc2008-03-26 22:28
    Kažkur skaičiau, kad akmenį su kardu perkirto tik po to, kai jį apvyniojo plauku.

    113071. mie2008-03-26 23:34
    aha ir man atsidare. plika akim matosi kad karaimes ar totores.

    113080. AišV2008-03-27 00:14
    kažkas baltais siūlais sumegzta..

    113112. ginas - po palme2008-03-27 09:57
    Esu labai didelis Jūsų, Daktare, kūrybos gerbėjas. Ką dabar naujo rašote? Gal keliaujate vandenynų pakrantėmis ir vedate dienoraštį? Būtų įdomu paskaityti vieną kitą inkliuzą. Stebiuosi Jūsų darbštumu!

    113113. tik tiek2008-03-27 09:58
    Ginai, reikėtų atidžiau žiūrėti „mielosioms prelegentėms“ į veidus, o ne į politizuotą "Vilnijos krašto lietuvaitės..." įvaizdį pagal lenko iliustraciją. Visai nesvarbu iš kur paveikslas paimtas. 1262 - Vilniaus krašto okupacijos metai.

    113114. ginas - cc2008-03-27 10:00
    Na, na... Nustebinote su tuo kardu, nebuvau girdėjęs. Ačiū! Mat, kokia eruditė...

    113116. ginas - tik tiek2008-03-27 10:03
    Ačiū, gyveni žmogus ir mokaisi. Bet ar norite pasakyti, kad Vilniaus krašte nebeliko lietuvaičių?

    113119. tik tiek2008-03-27 11:28
    ė, ne, Ginai. Aš ir sakau, kad reikėtų atidžiau žiūrėti į savas „mielas prelegentes“, o ne į svetimas, tada neiškryptų Vilniaus krašto tautovaizdis bei kai kurie tekstai nesusiplaikstytų.

    113120. cc2008-03-27 11:34
    atsiprašau - musinas cėcė.:D

    113128. kvailutė2008-03-27 12:30
    kaip miela, kai atsiliepia autorius :) norėčiau ir aš jį pakalbinti, bet nesumoju, ką, nes apie piešinėlį jau apšnekėta. imsiu ir perskaitysiu per pietus apie plauką - gal mestels pretekstą. o ir kitiems autoriams bus pamoka neignoruoti skaitytojų.

    113131. Išprotėjęs2008-03-27 13:37
    Na, kvailute, tu taip protingai pašnekėjai.

    113148. kvailutė išprotėjusiam2008-03-27 15:00
    jūs smarkiai perdedate. nereikia taip.

    113150. cikada2008-03-27 15:08
    ...nors jei geriau pakapschius, tai ir lewickis ne toks jau ir lenkas...

    113152. kvailutė2008-03-27 15:11
    skaitant tokius veikalus mane ima persekioti mintis, kad pats svarbiausias dalykas kažkodėl nutylimas - kodėl, kam, kokiu tikslu santuokos reikalas būdavo taip sukompleksuojamas. kažkodėl norisi galvoti, kad po ta nepermerkiama tamsuma miega racionalusis grūdas. kartais net ima atrodyti, kad visi žino, tik aš, vargšė, mokykloje kažką pražioplinau. būčiau labai dėkinga už akių atplėšimą.

    113153. kvailutė autoriui2008-03-27 15:12
    cikada - taip pat "jis", jei ką.

    113154. kvailutė cikadai2008-03-27 15:13
    labas, cikada.

    113156. ginas2008-03-27 16:01
    Na, na, vaikai, ramiai! Žiemys ne autorius, nėra reikalo prieš jį keliaklupsčiauti. O, kad jis taip mėgsta auditoriją, rodo koks jis tuščiagarbis (ar begalvis?).Leidžiu patiems nuspręsti.

    113158. tik tiek2008-03-27 16:16
    Tai mat, kur šuo pakastas...

    113159. ginas - kvailutei2008-03-27 16:22
    Labai geras klausimas. Šiame rituale slepiasi pats svarbiausias, egzistenciališkiausias klausimas. Kurio neišsprendus, gyvenimas netenka prasmės. Kiekvienų metų gale reikėjo atkurti iš naujo pasaulį, kad jo nepaglemžtų amžina tamsa ir chaosas. Įvykdavo šventė, į ją susirinkdavo minios žmonių. Šiame spektaklyje dalyvaudavo aukščiausieji žyniai ir valstybės valdovai,kurie simbolizavo dangiškuosius dievus. Karalius ir žynė (gal atvirkščiai), Dangus ir Žemė, jų vestuvinis guolis turėjo atnešti žemės gyventojams visuotinę palaimą (gerus metus, gerą obuolių ir vynuogių derlių etc.) Apie tai byloja tos pačios molio lentelės apie šumerų Inaną. Taigi, pasaulio atkūrimas neatsiejamas nuo jungtuvių. Todėl jos galėdavo vykti vienąsyk metuose (ne taip, kaip dabar, kai Rotušės aikštėje suvažiuoja vestuvininkai kiekvieną laisvą penktadienį.)Jie jau nebekuria pasaulio, o gal?.. O, kaip Jūs manote, Kvailute?

    113164. ginas - cikadai2008-03-27 16:37
    Na,jeigu turite Šerloko įgūdžių, paieškokite, ar bent pafilosofuokite. Būtų labai įdomu. Kuo paremtos Jūsų įžvalgos? Bandžiau ieškoti jo biografijos, bet man nepasisekė.

    113167. kvailutė ginui2008-03-27 16:55
    jūsų atsakymas dar daugiau suvėlė protą. štai - neišsprendus egzistenciališkiausio klausimo, "gyvenimas netenka prasmės". vadinasi, kol klausimas sprendžiamas, gyvenimas prasmę turi. iš to išeitų, kad prasmė ir yra to klausimo sprendimas.

    arba - jūs sakote, kad žyniai ir valstybės vadovai simbolizavo dangiškuosius dievus, o kitame sakiny žynė (o gal karalius) jau simbolizuoja Žemę. tai kas ta Žemė? irgi Dangus? gal...

    ginai, ar jūs manote, kad visoms jungtuvėms vykstant paskirtą dieną vieną kart metuose būtų (at)kuriamas pasaulis? mano nuomone, simboliai yra tik ledkalnio viršūnė, kuri be povandeninės masės yra tik grūdas, krentantis ant asfalto.

    113175. po palme(baisiai pamalonintas dalinasi sirdgriauzomis ir pastebejimais su Ginu)2008-03-27 18:38
    labai aciu Ginai, didziuojuosi, kad toki minties galiuna ir knygu autoriu kaip pati galiu kuo sudominti. Deja, keleta kartu redakcijos buvau "pramestas"(gal ir vertai), tai dabar sedziu isizeides ir pasiputes:).Savaitgali, tiesa, siek tiek netiketai buvau atsidures Jutoj, paziurejau i sniega ir gabala Gran Canjon. (Zalciai neparduoda alkoholio po 6PM. Nuspalvinau zemelapy ta valstija raudonai:). Vandenynas sedi savim patenkintas ir vaiko tokius mazus pauksciukus ilgais snapais, tie vis bando istraukti is smelio krabiukus, kai banga atslugsta. Taip ir gyvenam skriausdami mazesnius(turiu omeny ziaurius Jutos mormonu istatymus).

    113177. ginas - kvailutei2008-03-27 18:44
    Jeigu domina pasaulio atkūrimo teorija, studijuokite M. Eliadę (yra ir lietuvių k.), jeigu domina virsmo teorija, viską rasite A.Žarskaus ir A. Patacko "Virsmo knygoje". Tai tiesiog enciklopedija, dar niekieno nepralenktas savo taikliomis įžvalgomis kūrinys. Ją labai vertino prof. N.Vėlius. Ir aš labai vertinu šią Knygą ir laikau ją po ranka. Studijuokite neskubėdama, po puslapį ir užsirašinėdama diktofono juoston ar į sąsiuvinį (tai priklauso nuo greitesnio įsiminimo tipo, t.y. garsinis, motorinis, emocinis, aromatinis, regimasis; neaiškinsiu plačiau) Linkiu didelės sėkmės!

    113179. ginas - po palme2008-03-27 19:05
    Na, va... Tiesiog fantastiškas vaizdelis. Ir kokie Jūs, Daktare, laimingi, kai galite visur po nuostabiausias pasaulio vietas klajoti. Parašykite daugiau apie Jutos mormonus, mes apie juos nieko nežinome. Tikrai išspausdins. Kita vertus, ar nepagalvojote visus kūrinius sudėti į vieną vietą ir išleisti atskira knyga. Dar atskira kelionių knyga ir pan. Nes gyvenimas eina, greičiau, šuoliuoja kaip eiklus žirgas... Be to, gal surastumėte informacijos ar Jutoje geresnis gyvenimas: mažiau avarijų, žmogžudysčių, psichopatų, alkoholikų, skyrybų etc. etc. T.y. ar tas alkoholio draudimas duoda apčiuopiamą efektą, ar tik šiaip tuščias išsigalvojimas. Gal ta patirtis būtų kuo nors naudinga mūsų kraštui...

    113204. krankt2008-03-27 22:26
    labai idomus straipsnis, aciu autoriui.

    113211. xX2008-03-27 22:45
    jūs man paaiškinkit, kodėl man visos tos pasakos ir tie ritualai tokie nuobodūs, be gyvybės, apipeliję. Kažką bandote iššifruoti? Interpretuojat? Kažką tikitės įžvelgti? Pasaulio sandarą, santykių prigimitį, kažkokią tiesą, esmę, archetipą? Vargu. Pilstymas iš tuščio į kiaurą. Kalbėjimas apie orus, kai nėra apie ką kalbėti.

    113220. ivs > xX2008-03-28 04:17
    While scholars can be very useful, and can provide us with a lot of information, there is something more. And it’s this “Something More” that life is really about.
    The Tao of Pooh by Benjamin Hoff

    113222. xX2008-03-28 08:00
    Aš ir klausiu, kas tas "something more" šiose pasakose? Teoriškai ir aš tą patį - kad yra kažkas daugiau - "jaučiu", bet toliau/giliau to jausmo nieko nėra. Kad pasakos (gerąja prasme, be ironijos), ritualai ir kt. žadina kažkokias pasąmonės galias, tai irgi sutinku. Tačiau mokslininko žvilgsnis kaip tik ir turėtų integruoti socialinius psichologinius kultūrologinius semiotinius etc supratimus/modelius, tuo tarpu dažnas tyrinėtojas apsiriboja "faktologine" medžiaga ir ... sustoja. Kiek gi gali tęstis kaupiamasis periodas?
    Dar blogiau - daro apibendrinimus/išvadas, kurios visiškai neišplaukia iš nagrinėjamos medžiagos. Šio teksto paskutinis sakinys glumina: Taigi, Inanos pavyzdys mus supažindina su pagrindiniais šumerų ritualo elementais, o jų „perskaitymas“ leidžia geriau suvokti jau primirštas vestuvinių apeigų paslaptis. Aš, pavyzdžiui, jokių čia paslapčių nesuvokiau. ivs`e, gal tau labiau pasisekė?

    113225. kvailutė ginui2008-03-28 09:08
    jūsiškis 133177 priminė man anekdotą apie anekdotų pasakotojus. kompanija taip gerai žinojo vieni kitų anekdotus, kad užtekdavo kuriam pradėti, ir visi pratrūkdavo juokais. kad nebūtų reikalo tuščiai aušinti burnas, suteikė kiekvienam anekdotui po numerį. tai belikdavo pasakyti numerį ir visi juokdavosi. panašu, kad savo(?) mintims jūs suteikėte referencijas į tam tikrus šaltinius. kadangi man šaltinių kilnoti neteko, tai panašu, kad iš jūsų kompanijos smagiam juokui aš automatiškai iškritau.

    mano pažinimo stilius yra šiek tiek kitoks: perskaityti, suprasti ir kuo greičiau užmiršti. ir tada, kai kilusių aplinkybių ir jausmų bangos išplaus susikristalizavusį gintarą, jis bus tiesiog mano be jokio numerio. tad dėkoju už nuorodas, bet siūlomais studijavimo metodais tikrai nepasinaudosiu.

    113229. ginas - xX2008-03-28 09:56
    Kodėl aš taip parašiau?.. Inanos kelionė į mirusiųjų pasaulį ir grįžimas atgal man leido suprasti, kad tai toks pat virsmo žmogus kaip lietuvių našlaitė. Ir kodėl taip daroma (ištrinama atmintis, ruošiama nauja kokybė etc.)Pradėjau ieškoti daugiau pavyzdžių, tuomet atradau, kad nuotaka į Dunojų nusileidžia ne iš karto, o palaipsniui, bet vis tiek atsiduria jame. Ir visa tai man pasirodė labai svarbu. Tai buvo tas pats virsmo dėsnis, kurį 1909 m. atrado Arnold Van Genep. Dar svarbu, kad tas virsmas yra kiekvieno ritualo sudedamoji dalis. Be to, argi tyrinėtojas neturi teisės pasirinkti ką jam tyrinėti, ar turėtų atsiklausti CK?

    113230. xX2008-03-28 09:57
    truputį mokslinio darbo metodikos --- pirmiausia atskirkim duomenis/faktus nuo teorijų/modelių. Mokslininkas siūlo teorijas, kelia hipotezes ir ieško naujų duomenų tų teorijų patvirtinimui/paneigimui. Siūlomos teorijos gali būti pačios beprotiškiausios (danų fiziko N.Boro supratimu), tačiau duomenys/faktai (kurie dažnai irgi priklauso nuo mūsų teorinių "akinių"), gali nulemti naujų ir senų teorijų likimą. Ir dar - skirtingos teorijos gali paaiškinti tų pačių faktų kilmę, tačiau vienos teorijos yra bendresnės už kitas, iš vienų išplaukia naujų faktų prognozės, iš kitų ne.

    113231. ginas - kvailutei2008-03-28 10:00
    Jeigu norite ką nors išmokti, turite mokytis iš mokytojų, bet ne iš mokinių...

    113232. kvailutė ginui2008-03-28 10:06
    išmokti ką nors dėl išmokimo tikrai nenoriu.

    113233. kvailutė ginui2008-03-28 10:25
    dar viena istorija. vardų, savaime suprantama, neprisimenu. atėjo žmogelis pas didį mokytoją. noriu būti tavo mokiniu, sako. gerai, atsiliepė tas, bet turėsi užmiršti save, veik tik mano vardu. po kiek laiko atlekia pas mokytoją būrys mokinių, šaukdami, kad naujokas vandens paviršiumi vaikšto. ką?- išsižiojo mokytojas ir paknopstomis nulėkė žiūrėti. ir kaip tau taip išeina, paklausė vaikščiotojo. tavo vardas toks galingas, jis daro stebuklus, paaiškino tas. berods po to ir mokytojas bandė pasivaikščioti savo vardu, bet pradėjo skęsti.

    113234. ginas - xX2008-03-28 10:28
    truputį mokslinio darbo metodikos - pirmiausia pasakas matau kaip sriubos dubenėlį. Šis dubenėlis stovi prieš pat mano nosį, viralas garuoja, jo kvapai kutena šnerves. Apsižiūriu, kad mano tarnaitė, geroji Sofija, užmiršo atnešti stalo įrankius. Yra keli būdai suvalgyti šiai sriubai: galiu ją srėbti iš dubenėlio, galiu valgyti pirštais, galiu - pagaliukais, galiu - klevo, aliuminio, ir sidabro, ir melchioro šaukštais. Turiu kelias prancūzų, anglų ir vokiečių autorių kolekcijas. Taigi, kai nustatau, kokie įrankiai patogiausi mano sriubos dubenėliui, tokius imu ir vartoju. Taip ir su tyrimų rezultatais, jie tiesiogiai priklauso nuo to, kaip teisingai aš pasirinkau šaukštą...

    113235. kvailutė2008-03-28 10:40
    o gal ir nuskendo tas mokytojas, neprisimenu. bet ne tai svarbu.

    113236. kvailutė2008-03-28 10:45
    kiniečiui, įtariu, patogiausia būtų valgyti su pagaliukais...

    113237. tik tiek2008-03-28 10:51
    Iš pasakyto regisi, kad "kvailutė ginui 113167" išmmšė iš vėžių. Vis tik paveikslėlio pasirinkimas rodo, kad tautinis mitas srebiamas ne tuo šaukštu.

    113238. xX2008-03-28 10:52
    šaukštą renkasi pasakų/tradicijų vartotojas/išpažintojas, bet ne mokslininkas. Mokslininkas aiškintųsi, kaip sriuba virta, kokie ingredientai, kuo viena sriuba panaši ir kuo skiriasi nuo kitos, kaip išvirti "tobulą" sriubą ir t.t.

    113240. kvailutė2008-03-28 11:06
    kvailutė dar bandytų pasižiūrėti, kokios pasakos veikia šiais laikais. kaip ir kodėl veikia. tokios pasakos apie nuosavą jachtą, raudoną ferarį pilaitės kieme, varinių triūbų orkestrą dar ką. vos neužmiršau -dar apie išsipūtusį maišą banke ir mis pasaulis prie šono.

    113241. kvailutė2008-03-28 11:39
    o gal ne ferarį, o jaguarą? neturiu supratimo, kuris labiau pasakiškas.

    113244. kvailutė ginui2008-03-28 12:20
    man nesmagu, kad mūsų pokalbis nelabai sekėsi. juk bus dar galimybė pradėti iš naujo?

    113245. ginas - kvailutei2008-03-28 12:56
    Turite tiek gaivaus sąmojaus, kad galėtumėte vadovauti Bernardinų laikraščio juokų skyreliui. Nesuprantu (ir labai gailiuosi), kodėl jį p.Andrius panaikino. Visuomet prieš miegą paskaitydavau ir su šypsena užmigdavau.

    113246. ivs :) > kvailutei2008-03-28 12:57
    “…one who studies Knowledge of the sake of Knowledge, and who keeps what he learns to himself or to his own small group, writing pompous and pretentious papers that no one else can understand, rather than working for the enlightenment of others."
    The Tao of Pooh by Benjamin Hoff

    113248. kvailutė ginui2008-03-28 13:08
    kaip keista iš tikrųjų, kad jūs įžvelgėte tik juokus, nes šį kartą kalbėjau rimčiau nei bet kada.

    113249. kvailutė ivsei2008-03-28 13:10
    pupse, padėk į vietą kompiuterį ir kuo greičiausiai miegok. dar nors vieną saldų trupinėlį;)

    113251. tt2008-03-28 14:36
    Gino psichologija primena autobuso vairuotoją lenką, kuris kelionėje vis gyrėsi turįs viešbutį ir kalbino moteris apsilankyti (su užuomina - nemokamai). Ginas giriasi brangiais šaukštais, kuriuos jam paduoda tarnaitė. O ir šioje šnekalinėje rado progą su didžiausiu malonumu pavesti mielosioms prelegentėms atlikti kai kuriuos jo nepadarytus darbus. Etc, po to giria Kvailutę gaiviu sąmoju, pataria vadovautis Bernardinų laikraščio juokais ir apgailestauja, kad prieš miegą negali paskaityti. Gal tai dėl jo teikiamo ilgo vestuvių laukimo ritualo, gal dėl tarnaitės užmaršumo negali su šypsena užmigti, o gal tuo pasireiškia šlėktiškas polėkis. Kokia sudėtinga asmenybė.

    113256. toto2008-03-28 15:10
    - Gerai parinkto šaukšto vaidmuo tuščios lėkštės gramdyme, - beviltiška daktarato tema? - Tik iš pirmo žvilgsnio. - Ko nekrapštyt snarglio iš nosies pirštu, ko neskalambyt mediniais kiaušiniais į tvorą, jei atsiranda mokių kvailių.

    113259. kvailutė ginui2008-03-28 15:26
    ginai, pasistenkite nesupykti ant totoškės - jis savo stiliuje. kadaise, įžengusi į mėlynus komentarus, esu taip gavusi į kailį, kad linksma neatrodė, o nuo toto liežuvio, jau buvau minėjusi, tikromis ašaromis skruostus prausiau. bet pripranti prie jų, tokių skirtingų ir nepakartojamų, savotiškai pamilsti ir vėl ir vėl mini beužželiančius takelius į žydrynę. kitur tokių nėra.

    113260. mie - kvailutei2008-03-28 15:30
    matai kaip skirtingai mums. as pamilau tota ir pirmo zodzio.

    113262. kvailutė miestei2008-03-28 15:37
    tikrai? ir koks tas žodis buvo? tikriausiai - šūdas.

    113263. kvailutė spėja dar kartą2008-03-28 15:43
    myžalas?

    113264. kvailutė (trečias kartas nemeluoja)2008-03-28 15:44
    vėmalas!

    113265. toto2008-03-28 15:45
    Gerai nepamenu, bet miestei, rodos, pradžiai siūliau nusiimti(?) namorniką. - Paklausė :))). O kas tau nutiko, kavailute, prisipažink, už ką mane apraudojai ir pamilai?

    113267. mie2008-03-28 15:47
    ne, pirmas zodis kuri isiminiau buvo tikriausiai "masturbacija". kas yra namornikas?

    113268. toto2008-03-28 15:48
    Sorry už „kavailute“, pirmoji a įkrito netyčia, automatiškai ...matyt, bus iš tavo pirmo nicko :).

    113269. toto2008-03-28 15:49
    Namornikas yra apynasris.

    113270. mie2008-03-28 15:51
    kodel man reikejo nusiimti apynasri, primink, mielasis?

    113271. toto2008-03-28 15:52
    Va, to paties aš tavęs ir klausiau.

    113272. kvailutė>toto2008-03-28 15:53
    tai ne tave apraudojau. verkiau todėl, kad tu manęs nesupratai.

    113273. mie2008-03-28 15:54
    ir ka as tuomet atsakiau? atleisk, silpsta atmintis. o kankina klausimas "kodel?"

    113274. kvailutė pateikia toto liaudies išminties krislelį2008-03-28 15:56
    pamilstama ne už ką nors, o nežiūrit į visą tai, už ką turėtum nekęsti.

    113275. toto2008-03-28 16:00
    Su atmintimi ir man blogai. - Kas gera, dar dar prisimenu, o kas bloga - ...

    Man, atvirkščiai, vis atrodo, kad tave puikiai suprantu, kvailute, ir myliu, kaip visada. Tik neskiriu išpažintims laiko. Lekiu dabar į Birštoną. Šiandien, tarp kitko, ten prasideda džiazai.


    113276. kvailutė šluosto ašarą ir moja pavymui2008-03-28 16:04
    gero džiazo tau, totai

    113277. mie2008-03-28 16:18
    susikukavo. o taip ir likau neatsakyta.

    113280. po palme2008-03-28 16:40
    man rodos nusluoksniavimas tautos per amzius deliotu sluoksniu ant kulturinio torto yra labai rimtas mokslas. Jeigu galima nusakyti kaip keitesi klimatas ziurinejant i medzio rieves, tai perejimo ritualai is vieno stovio/busenos i kita nesuprantami tik absoliuciai neigiantiems savo pastoviai besikeicinti vidini pasauli arba bijantims ten pazvelgti. Visa psichologija yra apie virsmus, o juk laikoma rimtu mokslu.

    113285. ginas2008-03-28 17:19
    Žmogaus atmintyje ilgiausiai įsirėžia ir išlieka konclagerių prižiūrėtojų taktika. Duot į snukį, kad žmogus prisimintų iki gyvenimo galo. Su šia psichologija, berods, ir žengia per gyvenimą toto...

    113300. xX2008-03-28 19:45
    Taip, virsmų konceptas greičiausiai yra tinkamas įrankis sociumo teorijoms konstruoti, Patacko & Žarskaus knygos "Gimties virsmas", "Mirties virsmas" įdomios, ten pakankamai daug hipotetinių aliuzijų į šiuolaikinę fiziką, ir man tai visai priimtina. Gali būti, kad daug visuomenės bėdų randasi kaip tik dėl to, kad ne iki galo įvyksta virsmas, perėjimas iš vieno statuso į kitą, pakimbama kažkokioj tarpinėj būsenoj. Nei vedęs, nei nevedęs, nei/ir laisvas, nei/ir vergas, nei laimingas, nei nelaimingas. Tačiau gali būti, kad reikia kaltinti ne ne iki galo įvykusius/įvykdytus virsmus, bet per didelį prisirišimą prie tradicijų. Gyvenimas eina greičiau, nei spėja keistis mūsų požiūris į reiškinius. Vergovės jau seniai nebėra, o mes vis dar norime kažką inicijuoti į vergus, šeimos institutas - irgi feodalinės santvarkos liekana, o mus verčia prisiekti ištikimybę. ir t.t. Taip, po palme, psichologija, sociologija - ok, bet tik ne nesibaigiantis pasakų atpasakojimas.

    113302. cc 2008-03-28 20:07
    Manyčiau, kad šeimos institutas - tai vedybinė sutartis . Jos tikslas - minimalių materialinių sąlygų vaiko augimui ir vystimuisi garantas. Ši sutartis yra bendra visiems- ir intelektualams ir kaimiečiams, ir sukčiams ir sąžiningiems .

    113316. ragana Kornelija2008-03-28 21:05
    "Gyvenimas eina greičiau, nei spėja keistis mūsų požiūris į reiškinius." bet, xXai, argi "gyvenimo ėjimas" - ne tas pats "mūsų požiūris į reiškinius"? kaip taip tas gyvenimas eina pats sau? argi jis gali eiti be žmonių, t.y. be jų požiūrių? tai KAS ten eina?

    113325. AišV2008-03-28 22:20
    durnius tu toto, šumerų diakrtitika buvo paremta būtent švietimu. Sadamčikas išsaugojo iš chaoso labai daug lentelių. Amerikiečių pagarbai pasakant, jie irgi, tAvęs kaip žlobo nepriimtų į darbą irake -- NES TU NESAUGAI ČIA PO KOJOM, o ką kalbėt apie Iraką, mindai kaip runkelius ar homosovieticus ecc (to uuu -- ecc tai lotyniškas sinonimas etc arba ir t.t. - tiesiog žydai su manim dabar dirbatys taip įpratino užbaigti tingėjimą)

    113326. AišV2008-03-28 22:27
    o tavo pusbrolius ar švogerius - ką jau ne -- parduot ką įmanoma.

    113328. AišV2008-03-28 22:43
    bet tu ginai irgi liūdnai atrodai. Kažkas netaip.

    113329. xX2008-03-28 22:58
    na, kaip čia tau paprasčiau paaiškinus, geriamoji raganka. Geriausiai būtų pasiųsti tave ... į vieną tknlpį, kur Argyris rašo apie dvigubą mokymosi kilpą (double-loop learning and organizational learning). Taigi, siunčiu - http://www.infed.org/thinkers/argyris.htm Kultūrinai dalykai labiau inertiški (ypač lietuviškam genotipui), technologiniai - mažiau. Asmeniniam lygmeny supratimas, nušvitimas irgi ne iškart ateina, dažnai turime ne kartą nudegti nagus, kad apibendrintume įkaitusio metalo skaudžią klastą. O kartais taip ir nepavyksta apibendrinti, nes būna pirmas ir paskutinis kartas. Tada ir sakoma - jaunas amžius, karštas kraujas etc. Taigi, procesai turi skirtingus greičius, dėl to daug kas išsiderinę, o išmintis, kaip nebūtų liūdna, jauniems nebūdinga savybė. Na, maždaug taip galėčiau paaiškinti gyvenimo reiškinių ir jų supratimo neatitikimą.

    113331. AišV2008-03-28 23:15
    yra asmenybes su tinklapiais yra tinklalapiai ir tiek.
    Pagalvok ir ypač paklausk dukters, kaip ten su tuo tikėjimu tų tinkl žodžiu.. cia juk man, o ne tau?
    Hi hen hao ma.

    113333. ragana2008-03-28 23:22
    . ta prasme kulturiškumas inerikškume chaose yra nulis. ir nie nada lia lia

    El. Redakcija: Komentaro autorius AišV.

    113339. ivs > xX2008-03-29 03:02
    kas yra geriamoji raganka?

    113340. toto2008-03-29 03:53
    „Gyvenimas eina greičiau, nei spėja keistis mūsų požiūris į reiškinius.“

    - Jokios dvigubos lūpos nėra, ir aplamai, požiūris (pasaulėžiūra, laikysena (ko nors atžvilgiu), „kampas“, pažiūros, nusistatymas, nuostata(os), traktavimas, poza, vaizdavimasis, nuomonė, dogmų/kanonų/tradicijų laikymasis, įsitikinimai, „filosofija“, galų gale, mokykla ar „mokykla“) ir mokymasis - paprastai gyvenime, realiame gyvenime, tarp tų dviejų sąvokų nieko bendro. Sprendžiant iš konteksto, literatūriniais burtažodžiais „eina“, „spėja keistis“ čia mėginta deformuoti gyvenimo, laiko, reiškinių, reiškinių suvokimo ir suvokimo sąvokas.

    Išvada: laisvai gali duot xX`ui į kaulus, raganaite. O jei , na, jeigu spardytųsi, būk negailestinga.

    P.s. Aš prie progos jam priminsiu, nuo savęs dar pridėsiu už tą „geriamoji“.
    :)


    113342. xX2008-03-29 08:50
    ivs`e, aš gi dislektikas, jau seniai perspėjau. negražu juoktis iš neįgalių

    113350. xX2008-03-29 10:00
    ta dviguba mokymosi kilpa ir yra fazinis virsmas, statuso pasikeitimas, nušvitimas, kai apibendrinama kasdieninė patirtis (viengubų mokymosi kilpų rinkinys). Dėl to ir kartų konfliktas, dėl to ir gyvenimo įtvirtinimas įstatymuose. Jei požiūriai atitiktų tikrovę viens prie vieno, tai ir mokytis nebereikėtų, t.y. nebereikėtų keisti požiūrio į reiškinius. O dabar mokomės visą gyvenimą, nent jau aš. Dėl kitų nežinau, gal kai kas ir gimsta su tinkamais požiūriais į reiškinius, kurių dar nebuvo.

    113352. xX2008-03-29 10:47
    apie virsmus - anksčiau jaunoji per vestuves verkdavo, o jei į vestuves kviesdama neverkia, tai ir kviečiamasis neina (taip sako patikimi šaltiniai). Kodėl dabar taip nėra ir visai dėl to nesistebim? Mano hipotezė būtų tokia: jaunosios nustojo verkti tada, kai susidarė masinė opinija apie vedybinę neištikimybę. Nes verkiama tik dėl to, kad po vestuvių negalės su kitais berneliais trali vali. Tie patys šaltiniai nurodo, kad Karelijoje XX a. pradžioje vestuvėse buvo verkiama labiau nei laidotuvėse.

    113354. ragana Kornelija 2008-03-29 12:57
    linkėjimai nuo manęs, ivse ir toto :)

    113355. ragana Kornelija 2008-03-29 13:02
    aaaa, xXai, nu bet tikrai tau reikia į kaulus! "Jei požiūriai atitiktų tikrovę". o jei hercai atitiktų metrus? ar nebūsi tas, kuris žino TEISINGĄ visiems amžiaus tarpsniams požiūrį į tikrovę? tai gal ne be reikalo šalia Noės klūpojai :))?

    113360. gerai, 2008-03-29 13:59
    kad toms jaunosioms, už visai nemylimų leidžiamoms, bent atsiraudoti leisdavo.

    113365. ivs > xX2008-03-29 16:29
    as tai amzinai paniojuosi tose kilpose - suprantu ir iskart suprantu, kad tokiais tarsi sluoksniais suprantu. ir pikta buna, kai suprantu, kad kitas suvokia tik ta pirma kilpa. tada labai rankos nusvyra, nes tai, kas paaiskinama sudetingai, gali buti paaiskinama vel labai paprastai, bet ot keista, kai kurie zmones teikiasi suprasti tik jeigu sudetingai, o jeigu dar sudetingiau, t.y. tao pooh budu, mazojo princo kalba - tai juos tik siutas ima.

    113387. xX2008-03-29 23:42
    gerai paaiškinai tas kilpas, ivs`e - manau, kad esi verta pucho išminties! už tai ir išgerkim (pieno su džiūvėsiais).

    Tuom pačiu noriu išsiaiškint, ar
    tu slepi tikrąjį savo vardą ir kilmę
    neturi su šeima susijusių teisių ir pareigų
    neturi nuosavybės
    nešioji skarmalus, vaikštai pusnuogė, apiplyšusi (atsiprašau už nekorektą)
    nesirūpini savo išvaizda (irgi pardon)
    esi nusižeminusi, paklusni, pasiruošusi pakelti skausmą ir kančias
    esi nesavanaudė
    palaikai nuolatinį ryšį su mistinėmis jėgomis

    Jei į daugiau kaip pusę atsakei Yes, tai žinok, kad esi našlaitė, pasirengusi pereiti į moterų luomą! Ir žinok, kad įvairios spekuliacijos apie beviltišką našlaičių padėtį ir buržuazinį paveldą, be abejo, yra nepagrįstos.

    113388. xX2008-03-29 23:58
    gerb. rK, tingiu su tavim koliokvintis moksl. metodologijos klausimais. Reikia ir pačiai bent kiek galvoti, nieks už tave to nepadarys. Yra labiau teisingas ir mažiau teisingas požiūris į reiškinius. Jei per audrą stovi basa plyname lauke, pasirėmusi ilga šluota, tai trenkus žaibui, kaip žinai, reikia persižegnot. Tai yra teisingas požiūris, Nojos gali paklaust. O ar yra teisingesnis požiūris - pagalvok pati, gal ir sugalvosi. Tik begalvodama nesugalvok eksperimentuoti, juolab vasara ateina ir ji bus labai audringa, sako. Tiesa, grizliai, kurie maitinasi lašišomis, nėra labai galvoti sutvėrimai ir dėl klimato atšilimo tikriausiai išnyks. Tikrovė keičiasi greičiau už jų tikrovės supratimą.

    113391. ivs > xX2008-03-30 00:12
    atsakysiu tau vel is tos knygutes:
      "While Eeyore frets ...
      ... and Piglet hesitates
      ... and Rabbit calculates
      ... and Owl pontificates
      ...Pooh just is. (cover)"

    115341. agne12 :-( 2008-04-23 16:21
    Viskas buvo ne taip... Pagone

    123746. :) :-) 2008-07-12 15:38
    Visai nieko straipsniukasss

    158434. laimukasss :-) 2009-04-25 17:00
    gerb.Ginai, rasau darba apie vandens gyventojus stebuklinese pasakose, radau siuzeta, kuriame zuvies karalius herojui duoda savo plaukus: “Atsisveikino davė jam žuvų karalius plaukų: „Jeigu bus tau kokia bėda, tai tik šituos plaukus pakratyk – subėgs žuvys tau in pagelbą.“ (BSLPY III p.291).Kaip tai interpretuoti?

    Rodoma versija 22 iš 23 
    7:59:23 Jan 10, 2011   
    May 2008 Sep 2013
    Sąrašas   Archyvas   Pagalba