ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-13 nr. 928

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZYGMUNT HAUPT. Kas naujo kine? (4) • DACE RUKŠĀNE. Valentino diena suteikia impulsyvaus ryžto (10) • IEVA TOLEIKYTĖ. Šiaurės kronikos (5) • -js-. Sekmadienio postilė (50) • JONAS GRIGAS. Kas mus daro žmonėmis? (156) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (11) • Su Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ režisiere AUKSE ANTULIENE kalbasi abiturientė Eglė Balčiūtė. Po a gali ir ž būtiDIEMANTĖ MERKEVIČIŪTĖ. Eilės (5) • GINTARAS PATACKAS. Eilės (11) • Antonio Negri: radikalioji politika XXI amžiuje (3) • GINTARĖ BERNOTIENĖ. Nenugalėti kraštovaizdžiai (3) • GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Amerikietiškoji mano biografija (24) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (5) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Bronchitas. Sanatorija (4) • Atstumas "atvirkščiai" - tai tas pats atstumas (524) • 2009 m. vasario 20 d. Nr. 7 (929) turinys (15) •

Po a gali ir ž būti

Su Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ režisiere AUKSE ANTULIENE kalbasi abiturientė Eglė Balčiūtė

[skaityti komentarus]

Dvidešimt pirmo amžiaus vaikai turi įvairių psichologinių kompleksų, baimių, kompiuterių amžius didina socialinio atskirtumo problemas. Vis dažniau jas bandoma spręsti įvairiomis meno terapijos rūšimis. Yra ir teatro terapija. Kaip jūs vertinate tokią terapijos rūšį? Kaip, jūsų nuomone, teatras padeda vaikams gerinti bendravimo įgūdžius?

– Jau vien atėjimas į teatrą yra drąsus žingsnis, kuriam ryžtis reikia pasitikėjimo savimi. Nerengiu jokių atrankos konkursų, nes vertinu tai, kad vaikas išdrįso pas mus ateiti. Susirenka skirtingo amžiaus, ne tik iš skirtingų klasių, bet ir iš skirtingų mokyklų, dažnai visiškai vienas kito nepažįstantys vaikai. Teatriniais žaidimais pirmiausia siekiama suburti vieną bendruomenę, kurioje vaikai mokomi būti kartu. Pirmenybę teikiu grupiniams etiudams ir teatriniams žaidimams, nes tuomet vaikai gali sukurti ne tik bendrą temą, bet ir pasiskirstyti vaidmenimis, pasidalyti idėjomis. Svarbu, kad jie sugebėtų bendrauti vienas su kitu, pastebėti vienas kitą, prisitaikyti, kad sukurtų kažką bendra. Vaikai turi įveikti net tokius kompleksus kaip prisilietimas vieno prie kito (scenoje mergaitei prisiliesti prie berniuko kartais būna labai didelis išbandymas).

Paaugliams labai svarbi bendraamžių nuomonė. Kai žaidžiam kokius nors kūrybinius etiudus, visada vaikų prašau bent šiek tiek įvertinti savo draugus, jų sukurtą etiudą.

Mūsų teatro repertuaras labai įvairus: V. Železniakovo „Baidyklė“, A. Liobytės „Kuršiukas“, o dabar C. Higginso „Haroldas ir Modė“. Kaip atrenkate pjeses? Žinau, kad turite aukso fondą. Kaip ryžotės imtis pastarosios pjesės?

– Galbūt gyvenime jūsų profesija neturės nieko bendra su teatru ir galbūt niekada gyvenime neskaitysit „Haroldo ir Modės“, gal net nelankysit jokio mėgėjų teatro, gal to kūrinio daugiau niekada net profesionalus teatras nestatys, ir jūs neturėsit galimybės jį pamatyti. O tai yra fantastiškas kūrinys!

Manau, kad jaunas žmogus turi išbandyti klasiką. Žinoma, reikia ryžtis tai daryti. Net profesionaliame teatre kartais sakoma, kad „Hamletą“ pastatė jau šimtus tūkstančių kartų, ir viskas, mes nebegalim, jokiu būdu ne.

Ir iš tiesų Higginso pjesė buvo išbandymas jaunam teatrui, jaunam aktoriui. Stengėmės perskaityti pjesę jūsų akimis. Juk Haroldas jūsų metų. Vadinasi, spektaklis apie jus.

Vaikystėje irgi lankėte „Atžalyną“. Kaip jūs atradote teatrą?

– Kai iš Klaipėdos tėvai persikraustė į Kretingą, kai pamačiau pirmą Algimanto Verbuto spektaklį (atrodo, tai buvo „Žvaigždžių berniukas“), suvokiau, kad gali vaidinti ne tik suaugę dėdės ir tetos, bet ir vaikai.

O bendrabučio kieme buvo tokia įdomi kompanija, su ja mes labai daug renginių kartu darydavom. Ne tik sporto varžybas, bet ir koncertus, spektaklius. Aš turėjau kiemo teatrą. Kartu su broliu ir draugais statydavau spektaklius. Net afišas, kur būdavo skelbiamas laikas, diena, laiptinėse iškabindavom, kad žiūrovai – mamos, tėtės, kaimynai, dėdės ir visi kiti – iš balkonų galėtų žiūrėti, kaip pievoje vaidinam. Mes buvom tokie įžūlūs, kad net prašydavom atsiliepimų po spektaklio.

Šiais metais „Atžalynas“ švenčia trisdešimtmetį. Kuo vaikų teatrui ypatinga tokia sukaktis?

– „Atžalynas“ yra ypatingas tuo, kad tai vienas seniausių Lietuvos vaikų teatrų. „Atžalyno“ vardo gimtadienis švenčiamas nuo 1979 metų sausio 30 dienos, kai buvo paskelbtas Kultūros ministerijos įsakymas trims vaikų teatrams – Vilniaus, Kauno ir Kretingos – suteikti Vaikų liaudies teatro vardą.

Ne vienas vaikų teatras Lietuvos padangėj išnyko. Nes buvo ir yra sunku. Bet ačiū režisieriui Algimantui Verbutui, kad liko čia, nors daug kur jį viliojo. Manau, jeigu yra vadovas, tai gyvuoja ir kolektyvas, o jeigu vadovai nuolat keičiasi, po truputėlį sunyksta ir kolektyvas.

Kuo vaikų teatras skiriasi nuo suaugusiųjų?

– Manau, vaikai turi didesnį atsakomybės jausmą ir norą vaidinti. Labai smagu matyti degančias akis. Kartu su jumis aš pati daug ką atrandu, nes kai žmogus žinai: čia a, čia b, čia c, atrodo, kad taip ir turi būti. Susiklosto stereotipas. O jūs ateinat ir sakot: po a gali ir ž eiti. Ir tai yra ne todėl, kad bandot apversti visą pasaulį aukštyn kojom, tiesiog jūs taip jaučiat.

Vaikai visada labai energingi – ar stovyklos, ar renginiai, ar išvykos, todėl savaime turi pats pasitempti, nesvarbu – pavargai ar ne, vis tiek negali pasiduoti! Daug jėgų suteikia bendravimas su jumis. Jūsų mąstymas daro įtaką ir man.

Dažnai mums minite K. Stanislavskį. Ar nesunku jo metodiką išaiškinti vaikams?

– Vėl viskas prasideda nuo etiudų. Išėjo, pasimaivė, gerai, tai gali būti parodijos, grotesko žanras. Tai irgi priimtina, tai irgi yra teatras. Bet vaikai patys vėliau suvokia, kad įdomiau stebėti, kai draugas scenoje kažką išgyvena, kai tekstas po truputėlį tampa tavo, tavo personažo. Tai smagi galimybė. Kaip asmenybė, gyvenime esi vienoks, o teatre gali būti visiškai kitoks, ir tau suteikta ta teisė! Tai galimybė išbandyt save – kai aš kitoks, kaip visa tai atrodo?

Aktorius yra savo personažo advokatas.

Dabar pasaulyje labai populiarus vizualus teatras. Atvažiuoja techninis personalas, atsiveža visko, ko reikia. Aktoriams papasakojama idėja, ir jie ją įgyvendina. Išgyvenimo nelieka. Tai irgi yra įdomu, tai irgi yra teatras, kitoks teatras. Bet man pirmiausia turi širdį paliesti.

Man buvo šešiolika metų, kai pirmą kartą perskaičiau „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“. Tai kūrinys, iš kurio išsivaduoti neįmanoma. Sakoma, kad režisierius visą gyvenimą stato vieną spektaklį, tai maniškis ir yra „Džonatanas“. Ir vaikams dabar noriu perteikti jo mintį. Džonatanui sunkiausia buvo ne tai, kad jį išvarė iš būrio, atstūmė, bet tai, kad tos žuvėdros nepanoro atsimerkti ir pamatyti, ką jis atrado, kaip jis išmoko skraidyti.

Ar pati save laikote Džonatanu Livingstonu – žuvėdra, kuri trokšta kažko daugiau nei tik rūpintis, kad turėtų ką valgyti ir neišsiskirtų iš būrio?

– Be abejo, Džonatanas Livingstonas mane žavi, bet tai yra siekis, idealas, į kurį norisi lygiuotis, taip gyventi.

Jūs renkatės minimalistines dekoracijas, pvz., „Baidyklėje“ tai buvo dešimt paprastų kėdžių. Koks vaidmuo, jūsų nuomone, spektaklyje tenka dekoracijoms? Kaip gimsta idėjos?

– Galima sakyti, kad viena priežastis yra materialinė, nes lengviau ir pigiau padaryti dešimt kėdžių negu keisti dekoracijas kiekvienoje scenoje. Bet iš tikrųjų man patinka paveikslai, kino filmai, kuriuose nėra perkrauta daiktų. Man įdomesnės nespalvotos fotografijos. Tie pustoniai, kai pereinama nuo baltos iki pilkos ar juodos. Labai patinka balta spalva, nes joje išryškėja visos kitos spalvos. Aš nesu dailininkė: scenografiją kuriu tokią, kuri reikalinga spektakliui. Ji turi būti funkcionali: scenoje tik tie daiktai, kurių būtinai reikia. Kol kas minimalizmas mane žavi.

Vaikų teatro režisieriui tenka didžiulis krūvis: jūs ir kostiumų dailininkė, ir scenografė, ir tekstų vertėja, ir kitų darbų meistrė. Kaip visa tai pavyksta suderinti, aprėpti?

– Manau, kad reikia labai norėti. Kai atsirado galimybė rašyti projektus, dažnas paklausdavo, kam aš taip vargstu. Man irgi kilo tas klausimas. Bet tada supratau, kad taip pačiai gyventi įdomiau. Todėl žaviuosi savo specialybe, nes jinai yra neišsemiama, vis gali atrasti ką nauja.

Kai nori pats įdomiau gyventi, tai ir stengiesi kuo daugiau visko suspėti.

Jūs užmezgate ryšius su kitais teatrais, rengiate tarptautinius vaikų teatrų festivalius.

– Apie mūsų festivalius žino ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Susitinki su žmogumi pirmą kartą, o jis sako: „A, iš Kretingos, „Atžalyno scena“...“ Ir mes nesam provincija.

Bendravimas su kolegom daug duoda. Įsivaizduoji, kad namas statomas iš vienos pusės, o atvažiuoja kitas režisierius ir parodo, kad namą galima pradėti statyti ir iš kitos pusės.

Nesuspėju tiek, kiek norėčiau padaryti. Bet kuo labiau žmogus užsiėmęs, tuo jis daugiau ir padaro. Čia turbūt Einsteinas kaltas, suformulavęs laiko reliatyvumo teoriją, nes kuo daugiau nori padaryti, tuo daugiau laiko atsiranda.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
7:59:07 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba