ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Trys tezės apie Žygimantą Augustiną

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žygimantas Augustinas. Du gracijai. 2004–2005. Vytauto Balčyčio reprodukcija

1.1. Nors Audronė Ž., pasitelkdama į talką Jacques’ą L., tarytum linkusi manyti, kad realybė yra bemaž neprieinamas dalykas, realizmas vis dėlto prieinamas. Štai atėjai į "Lietuvos aido" galeriją ir žiūrėk į Žygimanto Augustino paveikslus. Ką, ne realizmas?

1.2. Kitas reikalas, kad tų realizmų dailės istorijoje būta tiek ir tiek: graikų realizmas, romėnų realizmas, 17 a. realizmas, 18 a. realizmas, 19 a. realizmas... Net dvidešimtajame amžiuje jų buvo ne vienas: socialinis realizmas, socialistinis realizmas, fotorealizmas, fantastinis realizmas... Prie jų laisvai galima būtų pridurti dar ir siurrealizmą. Tuo tarpu kubizmai buvo tik du, o koks nors fovizmas – iš viso vienas kaip pirštas.

1.3. Dėl šitos realizmų gausybės, natūralu, kartais tampa sunku atskirti, kuris yra kuris. Lig šiol prisimenu, kaip kadaise Lietuvos dailininkų sąjungoje kai kurie tapytojai ir kai kurie kritikai maždaug šitaip priekaištavo Algimantui Švėgždai: "Mes tiek vargom, kol šitai išgujom, o jis vėl tai grąžina". Mat jie buvo vargę guidami socialistinį realizmą (aišku, garsiai apie tai kalbėti tuomet dar nebuvo galima) ir manė, kad Algimantas Š. būtent jį nori grąžinti. Tuo tarpu pastarasis, ėmęsis tada tapyti fotorealistine maniera, steigė visai kitą realizmo rūšį... Bet, kaip sakoma, iš toliau – geriau matyti. Maskviškis akademikas A. Lebedevas, nors pažįstamas su Algimanto Š. kūryba tik iš kuklaus katalogėlio, išsyk suvokė, kad vėjas pučia ne iš tos pusės, ir tėviškai pagrasino pirštuku "Pravdoje" tiek autoriui, tiek jį kiek nesaikingai gyrusiam kritikui: "Nu nu nu!"

1.4. Tad kuris iš minėtųjų yra Ž. Augustino realizmas? Mano galva, šio autoriaus kūryba nėra nė vienas minėtasis, nors joje dalyvauja – ne vienas minėtasis. Sakyčiau, kad tai naujoviška postmodernistinė, parazituojanti realizmo atmaina – citatinis realizmas. Tikras simuliakras, Arvydai Š. Bet, aišku, tai nereiškia, kad Augustinas (arba Žygimantas) yra vienintelis citatinio realizmo atstovas Lietuvoje. Su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis jo sąjungininkais galėtume laikyti kad ir Šarūną Sauką, Patriciją Jurkšaitytę, dar kai ką...

1.5. Nors ir citatinis, nors ir realizmas, jis gali būti labai individualus. Tai aiškiai matyti Ž. A. parodoje. Drauge – jis gali būti ir labiau pasisekęs, ir mažiau. Tai irgi matyti Ž. A. parodoje.

2.1. Kas jau kas, o realistai nuo autoportretų tikrai nebėga. Apstu jų ir Žygimanto A. tapyboje: tai po vieną, tai po du...

2.2. Jeigu vėl grįžtume prie Audronės Ž. (pateikiamos) išminties, teigiančios, kad subjekto reprezentacija yra susijusi su vienokiu ar kitokiu maskaradu, "atliekamu" Kito žvilgsnio akivaizdoje, tektų sakyti, jog autoportretas – tikrai panašaus elgesio atvejis. Bet sakau "panašaus", o ne "tokio". Mat, mano galva, dailininkas (o ypač tapytojas, autoportretistas) – labiau triksteris negu kaukė. Vadinasi, ir tai, ką jis "atlieka" (kame dalyvauja) – daugiau cirkas nei karnavalas.

2.3. Kaukė, vaipydamasi prieš Kito žvilgsnį, regis, yra linkusi sakyti: "Matai, kas aš esu". Tuo tarpu triksteris, krėsdamas savo fokusus, manyčiau, yra pasinešęs byloti: "Matai, kaip aš galiu".

2.4. Beje, tasai "kaip aš galiu" reiškia mažų mažiausia du dalykus. Viena – kaip, kokiu būdu, kokiu pavidalu, kokioje situacijoje aš galiu tau reprezentuotis. Antra – kaip (vėl turiu galvoje tapytojus) aš moku, įstengiu, sugebu tapyti. Eidami pirmosios reikšmės keliuku matome prisistatančius: Botticelli – su naujagimio Jėzaus pagarbinti atvykusiais trimis išminčiais; Rembrandtą – su Saskija ant kelių; van Goghą – kaip budistą vienuolį; Schielę – besimasturbuojantį ir t. t. Pasukę antrosios reikšmės taku turime žiūrėti į naują tapybos būdą ir autoriaus meistrystę formos srityje. Manau (gal šiek tiek pritempdamas), kad į abi šias "kaip aš galiu" reikšmes bus, ko gero, orientavęsis ir van Eyckas, ant savo garsiojo "Vyriškio raudonu turbanu" (spėjamo autoportreto) užrašydamas: "Als ich chan".

2.5. Kaip, kokiu pavidalu ir kokioj situacijoj gali prisistatyti Žygimantas Augustinas? Žiovaudamas (čia minėsiu paveikslus, rodytus ne tik naujausioje jo parodoje), su rankšluosčiu ant peties. Gipsinės (Archimedo?) antikinės galvos, pargriautos ir nusėtos nuorūkomis, fone, vieną ranką susibrukęs į džinsus ties genitalijomis, o kita atliekantis įtartiną gestą. Pakelta galva ir prašiepta burna žvelgiantis kažkur, lyg rankomis (jų nematyti) tuo metu irgi kažką veiktų... O kaip jis moka (gali) tapyti? Kaip 17 a. olandai. Kaip 18 a. prancūzai. Kaip 19 a. prancūzai. Kaip (teisingai, Neringa) iš Vokietijos kilęs britas, Sigmundo Freudo anūkas Lucianas Freudas...

3.1. Kaip bebūtų paradoksalu... Tiek Lietuvoje, tiek kitur tapybai šiek tiek pasitraukus į pašalius ir užleidus vietą kitoms vizualumo formoms, autoportretizmas, kaip pirmiausia būtent tapyboje skleidęsis reiškinys, taip pat, regis, turėjo apmalšti.

3.2. Kur tau! Jis tebegyvuoja. Ir ypač – dailininkų (menininkų) kuriamuose filmuose. Eglės Rakauskaitės "Mano Amerika" – autoportretizmas, Evaldo Janso "Kodėl šunys gali, o aš ne..." – autoportretizmas, Deimanto Narkevičiaus "Istorija" – autoportretizmas... O kur dar visokie lindimai į taukus, stovėjimai ant galvos, šlapinimaisi į Vilnią kameros (žiūrovų) akivaizdoje...

3.3. Narcizai tie mūsų menininkai! Bet, bet... Ar jie netenkina (čia vėl pasitelkiu Audronę su Lacanu) mūsų (dabar pora tarptautinių žodžių) vujeristinių, skopofilinių potraukių?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
7:57:46 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba