ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-04-16 nr. 745

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (110) • DAINIUS JUOZĖNAS. Sacerdos magnus (173) • RAMIL GARIFULIN. Mirtis kaip šou simuliakrų pasaulyjeVLADAS BRAZIŪNAS. EilėsMYKOLAS SLUCKIS. Sūpuoklėse (10) • GIEDRIUS JOKUBAUSKIS. Jungtys (1) • JŪRATĖ SAMUŠYTĖ. Labas mano drauge (27) • SIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiNERINGA ČERNIAUSKAITĖ. Šaižus Žygimanto Augustino juokasALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Trys tezės apie Žygimantą AugustinąDILIARA TASBULATOVA. Gundymo žanrasJUSTINAS KUBILIUS. ProperšosParengė Juozas Šorys. Žemaičių ir dzūkų kaimo šokiai (2) • RYTIS RADAVIČIUS. Vienas (1) • PAULIUS SAUDARGAS. Lietuviai – kompleksuota tautaROBERTO. Apie "saugumą" ir "saugumiečius"

Gundymo žanras

DILIARA TASBULATOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kas galėtų pagalvoti: "Emanuelė", labai vidutiniškas filmas, daugiau vaizdinis nei "meninis", saikingai nepadorus, saikingai sentimentalus, jau atšventė trisdešimtmetį. Niekas nepamirštas, niekas nepamiršta? O juk trisdešimtmetis kino istorijai, kuri visai neseniai persirito per šimtuką, – išties biblinis, neįtikėtinas jubiliejus. Retai šedevras gali pasigirti tokiu ilgu gyvenimu žiūrovų atmintyje. Įsivaizduoju, kaip stebisi pati ponia Kristel, paprasta mergiotė iš Olandijos, kurią debiutuojantis režisierius pakvietė suvaidinti prancūzų diplomato žmoną, besimėgaujančią seksualine laisve egzotiškų Tailando kraštovaizdžių fone. Taigi, kol vyras tarnauja valstybei kažkur ten, nuobodžiame departamente...

Šiandien sunku suprasti, kuo gi nauja buvo toji "Emanuelė" su jos visiškai nekaltu, palyginti su nūdiena, erotizmu, droviomis užuominomis, su apnuogintų jaunosios Sylvios Kristel šlaunų ar pravirų jos lūpų stambiais planais. Juk prieš pasirodant merginai, vardu Emanuelė, per Europos ekranus lyg viesulas skandalingai praskriejo kitas filmas – Bernardo Bertolucci "Paskutinis tango Paryžiuje". Tikras aukštojo erotizmo šedevras, sukurtas tarytum iššūkis visuotinai priimtoms padorumo normoms. Nors ponas Jaeckinas, "Emanuelės" autorius, mynęs kelią erotinei kinematografijai įkandin Bertolucci, ir toliau įtikinėja, girdi, sėmęsis įkvėpimo iš didžiojo italo filmo, tačiau jis pats puikiai žino, kas ir kaip. Ir kas yra kas.

Tačiau faktas tas, kad "Emanuelė" gyva ir šiandien, tiesą sakant, ji gyvesnė nei visi gyvieji, lyg būtų ką tik užgimusi. O visokiems madingiems eksperimentams dar toli iki jos. Nė iš tolo jai neprilygsta nei radikalusis Patrice’o Chéreau "Intymumas", nei žinomos feministės Catherine Breillat "Romanas" kartu su "Pornokratija", nei filmas išraiškingu pavadinimu "Išdulkink mane", susuktas intelektualės Virginie Despentes kartu su pornožvaigžde Coralie. Nuostabus dalykas. Tarkim, išvardytieji filmai nėra šedevrai. Bet juk "Emanuelė", kabutėse ar be jų, savotiškai lenkia ir "Paskutinį tango", ir "Jausmų imperiją", ir "Naktinį portjė" – iš tiesų didingus kūrinius. O tai, ponai, teikia peno šiokiems tokiems pamąstymams. Toks solidus "Emanuelės", kurią visi atmena ir myli, jubiliejus atspindi mūsų kolektyvinės pasąmonės sentimentalumą, pasąmonėje kirbantį norą žvelgti į pasaulį pro rožinio romantizmo akinius ir gyvenimą nugyventi švelniai besiglamonėjant ant maloniai čiurlenančios upės kranto, svajonių pasaulyje, kuris iškyla snūduriuojančioje vaizduotėje, skaitant damoms skirtus romanus. Čia ponas Jaeckinas pataikė į dešimtuką, užkabino gyvą nervą. Ir taip tiksliai, kad šviesus mielos merginos, vardu Emanuelė, miražas, viliojantis į melsvus tolius, pasiekė ir mūsų atšiaurius kraštus. Kalbu apie aštuntąjį dešimtmetį, kai Tarybų šalyje dar siautėjo nepermaldaujama cenzūra. Kažkas kažkur kažką matė ar per deficitines komandiruotes į Vakarus žiūrėjo, kažkur kažką girdėjo, pasakojo vieni kitiems. Nors vietiniai moralės sergėtojai dėjo didvyriškas pastangas, Emanuelė prasiskverbė ir į vargšę kolektyvinę mūsų pasąmonę. Būtent apie ją išvertus akis buvo kalbama ant kiekvieno kampo.

Priminsiu, "Paskutinio tango" šlovė buvo kitokia. Nors pasirodžius pirmiesiems vaizdo grotuvams tiek už "Emanuelę", tiek už "Paskutinį tango" mūsų šalyje buvo galima "užsidirbti" ilgą pasisėdėjimą kalėjime (apie ką, beje, pasakojama Vladimiro Menšovo "Dievų pavyde"), būtent Bertolucci pas mus kažkodėl kėlė daugiausia įtarimų. Aštuntajame dešimtmetyje, pačiame sąstingio epochos apogėjuje, vargšelis sulaukė daugiau prakeiksmų nei bet kuris kitas. Nes, priešingai nei žvaigždžių neraškantis ponas Jaeckinas, pagražinimų ir dangstymo skraiste meistras, Bertolucci nepagailėjo nieko. Tiesą sakant, nelabai aišku, kodėl "Paskutinis tango" sulaukė tiek kritikos pas mus, Tarybų šalyje, juk Bertolucci, nors šioks ir anoks, buvo komunistas. Įsivaizduokite, kaip jis jautėsi klausydamasis kaltinimų, kuriuos stalininių procesų retorikos stiliumi bėrė partijos bendražygis režisierius Sergejus Gerasimovas. Gerasimovas, vykstant Tarybų Sąjungos ir Italijos kino simpoziumui, užsipuolė vargšą Bertolucci – apkaltino jį "pasišlykštėtina pornografija" ir tuo, kad jo filme "nešvankiems tikslams" naudojamas sviestas, užuot jį suvalgius, kaip būtų pasielgta Maskvoje, kur, kaip pareiškė Gerasimovas, sviestas naudojamas tik kaip maisto produktas. Tikra teisybė – su sviestu pas mus buvo striuka.

Beje, kaip ir su viskuo. Kad ir su estetiniu skoniu, kurio trūkumą mielai demonstravo ne tik menkai išsilavinusios namų šeimininkės. Kaip ir su erotikos kultūra, kurios vieton – o šventa vieta tuščia nebūna – nenumaldomai smelkėsi pornografija. Beje, Rusijoje niekada nebuvo suvokiama, kad draudimas visada yra smūgis kultūrai, žingsnis link pornografijos. Tai, beje, liudija ir knygelė apie rusišką erotiką, Maskvoje išleista viename leidinyje su "Kinų erosu". Nesunku nuspėti abiejų turinį: "kinų" knygoje, savaime suprantama, gausu graviūrų, įrodančių tradicijos ilgaamžiškumą, o rusiškoje – tokio Barkovo, išgarsėjusio nepakartojamu gebėjimu keiktis eilėmis, kūrinėlių. Jis neprilygstamai rimavo keiksmažodžius, tuo pat metu kurdamas nepadorius siužetus, kurių herojai – gašlios pirklienės ir jų meilužiai su vaizduotę stulbinančio dydžio vyriškais pasididžiavimais. Turbūt visi žino, apie ką kalbu: šie eilėraštukai jau seniai ėjo iš rankų į rankas ir nustebinti jais galima tik naivų paauglį ar Turgenevo romanų tipo merginą. Tačiau nesinorėtų peikti Barkovo – tokiam linksmuoliui ir keikūnui taip pat atsiras vieta kultūroje. Liūdina kitkas – negi tai vienintelis mūsų erotikos šaltinis? Atrodytų, kad taip, jei solidūs leidėjai negalėjo rasti nieko kito.

Bet netgi linksmieji Barkovo keiksmažodžiai šiandien atrodo vaikų žaidimas, palyginti su dabartiniu, kaip mėgsta kartoti kai kurie politikai, "sekso ir prievartos tvanu". Tikra teisybė, šiuo atveju su jais nėra ko ginčytis. Blogai kita – vežimas su mėšlu stovi vis ten pat, ir netgi politikai-pamokslininkai, kovotojai už dorovinį tyrumą, nežino, iš kur jis atsirado. Ogi iš ten ir atsirado – iš neišsenkančio mūsų tamsaus veidmainiškumo, draudimų sistemos, laukinių įstatymų, negebančių skirti meną nuo nešvankybės, šedevrus nuo juodos pornografijos, erotinės vaizduotės polėkį nuo elementaraus lytinio susijaudinimo.

Ir ko norėti, jei palyginti neseniai kritikas Andrejus Plachovas tada dar solidžios "Literatūrkos" puslapiuose turėjo skaitytojams kantriai įrodinėti, kad "Legenda apie Narajamą" neturi nieko bendra su pornografija. Su šiuo žanru nėra susiję ir daugelis paskutinio dešimtmečio filmų, keliančių provincijos mokytojų pasibaisėjimą. Beje, estetinį kurtumą demonstruoja ne tik vargšės mokytojos, kurios iš įpročio sėja čechovišką grožio, gėrio ir amžinumo sėklą, bet ir gudručiai kritikai iš sostinės, kurie prieš porą metų "Intymumą" apskelbė pusiau pornografija, išvadindami šį kūrinį "negražiu negražių keturiasdešimtmečių seksu" (rašiusieji tikriausiai matė ir "kietesnių" vaizdų). Savo nuomonę jie grindžia žudančiais argumentais, panašiais į tuos, kurie buvo įrašyti sovietiniuose įstatymuose: esą pornografija kine – tai žmogaus genitalijų rodymas. Bet (iš tiesų kaip toli vis dėlto pažengėme) genitalijų buvimas ar nebuvimas kadre jau seniai nebėra žanro vertinimo kriterijus. Kitaip Nagisos Oshimos "Jausmų imperiją", nepralenkiamą erotikos šedevrą, galima vertinti kaip pačią juodžiausią pornografiją: su genitalijomis ten viskas gerai. Ir Oshimą kartu su jo talento gerbėjais, ne kartą žiūrėjusiais jo filmą, reikėtų teisti pačiame griežčiausiame teisme.

"Bet vis dėlto kaip atskirti vieną nuo kito?" – puolęs į neviltį klausė manęs vienas nomenklatūrininkų, pasibaisėjęs tuo, ką išvydo pirmą kartą pažiūrėjęs "Jausmų imperiją", be to, vieno iš pagrindinių Rusijos televizijos kanalų eteryje. Sunku pasakyti. Kuo Tiziano "Venera" geresnė už "mėnesio merginą" ant "Playboy" viršelio? Ir kodėl nesibaigiančių lytinių aktų, iš kurių sekos, tiesą sakant, ir susideda "Jausmų imperijos" siužetas, jokiu būdu negalima vadinti pornografija? Priešingai, šis filmas, nors yra labai atviras, nėra priemonė aistrai sužadinti: vienu metu pardavinėtas įtartinuose kioskuose iš po prekystalio kaip "porno", jis nepateisino nei prekeivių, nei pirkėjų vilčių.

Taigi nepaisant pastebimos pažangos ir draudimų atšaukimo, mes, pasirodo, nė per colį nepasistūmėjome subtilioje erotikos suvokimo srityje. Būtent erotikos, o ne šiurkštaus sekso (matote, tenka kiekvieną kartą patikslinti). Ne veltui beveik nė vienas tarybinis ar net potarybinis filmas negali pasigirti gerai nufilmuota erotine scena. Išskyrus galbūt retus sėkmės atvejus ("Mažoji Vera", "Pamaskvio vakarai"), nuo viso kitko pykina tiesiogine šio žodžio prasme. Viskas kažkaip šleiva kreiva, netikra ir – kas blogiausia – rutiniška. Tai, kas buvo draudžiama ir kas kėlė virpulį, dabar, liberalių laisvių laikais, tapo nuobodžia būtinybe: kaipgi galima nesuguldyti herojų į lovą? Bet tai dar reikia mokėti daryti.

Ne toks paprastas reikalas – suguldyti herojus. Kad ir ką sakytume, Vakaruose tai moka daryti – iškart matyti kultūra ir tradicija. Vieni geriau, kiti prasčiau, bet apskritai – moka. Pavyksta daugeliui – netgi žvaigždžių neraškančiam Adrianui Lyne’ui, buvusiam fotografui ir erotomanui iš pašaukimo, neužmirštamų "9 1/2 savaitės" ir "Lolitos" autoriui. Lyne’as – žmogus paprastas, aukštai nesiekiantis – visada kalba apie pagrindinius, esminius, bent jau jam pačiam, dalykus. Nesileisdamas į šlykštybes, taktiškai apeidamas jas, jis visada kuria filmus apie moters kūno grožį ir pagundos karštį. Ir apie nieką daugiau. Jis ne Oshima, ne Chéreau ir tuo labiau ne Bertolucci. Vis dėlto, puikiai išmanydamas dalyką, jis giliai, beveik giliau nei didysis Stanley Kubrickas, suvokė Nabokovo prozą. Nors Kubricko sukurta "Lolita" sudėtingesnė, įmantresnė ir labiau filosofinė, ponas Lyne’as kažkaip geriau pajuto vyrišką trauką jaunystei, suteikdamas savajai Lolitai, suvaidintai Dominique Swain, ypatingo patrauklumo. Kaip pažiūrėjusi filmą pasakė viena brandaus amžiaus dama, štai, girdi, dabar man atrodys, kad vyrams patinka tik dvylikametės. Tikra teisybė, ponui Lyne’ui pavyko padaryti beveik neįmanoma – perteikti Nabokovo prozos energetiką, pasmerktumo jausmą, kurį pajuto vargšas Humbertas Humbertas, pirmą kartą pažvelgęs į šilkinę dvylikametės mergaitės, nerūpestingai besikaitinančios sode, nugarą.

Bet ką jau čia "Lolita", visas jos nepadorumas – tik pati situacija. Įsivaizduoju, kokią pasipiktinimo audrą neišprususiam žiūrovui sukeltų iš tiesų šokiruojantys filmai. Kad ir Michaelio Hanekės "Pianistė", negailestingas filmas apie sadomazochistinius kompleksus, baisingas psichoanalitinis eksperimentas, kuriame radikalusis Haneke privertė dalyvauti ne tik žiūrovus, bet ir aktorius – Isabelle Huppert ir Benoît Magimelį. Ką ir bepasakysi, čia reikia tvirtesnių nei kaimo dvasininko nervų. Arba Catherine Breillat "Pornokratija", kurios premjera visiems be išimties sukėlė virpulį. Vien jau tai, kad ponia Breillat štai jau antrame filme bendradarbiauja su pornografinių filmų aktoriumi Rocco Siffredi, daugeliui kelia šventą pasibaisėjimą. Kažkodėl labiausiai niršta vyrai – matyt, pasąmonėje nujausdami, kokį eksperimentą sugalvojo Breillat, nuosekli feministė, kurios nuomone, vyras yra toks pat aistros objektas kaip ir moteris. Tai iš tiesų revoliucija – juk ne veltui visiškai nuogo vyro, nufilmuoto iš priekio, vaizdavimas laikomas aukščiausia meninio radikalizmo išraiška ir dažnai vertinamas kaip pornografija. Tiesa, jei kalbėsime negudraudami, tai Breillat filmuose iš tiesų yra pornografijos elementų: reikėtų dar suvokti, kam ji juos filmuoja. Manoma, kad tai daroma pačiais kilniausiais tikslais, t. y. siekiant geriau suprasti žmogaus prigimtį. Kas ten žino. Čia taip pat kaip su markizo de Sade’o kūriniais: pornografija, ne pornografija – suprask kad gudrus. Aišku viena: nepaisant nežabotų scenų, aprašytų su fiziologinėmis ir žiauriomis smulkmenomis, nenuorama markizas siekė visai kito efekto. Jis norėjo išlaisvinti žmogaus fantaziją, nesiekdamas skaitytojo sujaudinti lytiškai. Kitaip jo nebūtų pasodinę į tvirtovę ištisiems aštuoniolikai metų – paprasčiausių gašlūnų ir nuotykių mėgėjų tais laikais buvo apstu.

Kaip matote, švęsdami "Emanuelės" jubiliejų – visai kitokiais laikais ir visai kitokiomis sąlygomis – vis dar negalime pasiekti sutarimo. Galbūt tabu atšaukimas tik dar labiau supainiojo situaciją. Tenka eiti apgraibomis.


"Itogi", 2004, Nr. 31
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
7:57:44 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba