ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-05 nr. 919

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Japonijos užkariavimas (44) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Nuogų ikonų epocha (25) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • MARINA CVETAJEVA. Eilės (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Scanoramos“ štilis (68) • Su psichologijos profesoriumi RAFAŁU KRZYSZTOFU OHME kalbasi Pawełas Wrabecas. Viliotiniai vartotojui (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (78) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Mona Liza su kindersiurprizu (8) • PETRAS REPŠYS. Apie Audrių ir jo paveikslus (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Minčių aritmija lietuviškai (4) • PETRAS KAZICKAS. Pogrindinė gyvulininkystė Vilniuje (14) • RŪTA JAKUTYTĖ. Tavo rytojaus dienoraštis (1) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Slapti ryšiai su dievais (3) • JAMES THURBER. Naktis, kai užgriuvo lova (2) • GILBONĖ. Kiekvienas savaip (18) • čia yra labai rimtas reikalas, kurį mažai kas supranta (703) • 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. 46 (920) turinys (10) •

Mona Liza su kindersiurprizu

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jaunas vienuolis Shinaihe vienuolyne prie šventojo Koko Nor ežero. 1989
Paulius Normantas

„Jaunas vienuolis Shinaihe vienuolyne prie šventojo Koko Nor ežero“ – taip pavadintas turbūt žinomiausias Pauliaus Normanto kelionių po Tibetą „suvenyras“. Tai nuotrauka mažo berniuko vienuolio drabužiais, delne laikančio plastikinį kiaušinį. Šis itin panašus į vadinamąjį kindersiurprizą. Galbūt vakarietiškam mąstymui sunku suvokti tikrąją vaizdo prasmę, vis dėlto verta pamėginti atsikąsti šios egzotiškos nuotraukos paslapties.

Pirmiausia žvilgsnis krypsta į spalvas, į vaiko užnugaryje žėrinčią stichijų paletę. Fotografijoje plyti žalia ir ruda žemė, tyvuliuoja mėlynas vanduo, žydras dangus išsiskleidžia virš ežero. Išnyra fotografo bandymas aprėpti tris stichijas išsyk: vandenį, žemę, orą.

Net jei pastarosios pateiktos itin aiškiai (galima sakyti, tiesmukai), trise pilnatvės jos nesudaro. Tobulumas glūdi keturių stichijų sanglaudoje, ten, kur vanduo, žemė, oras ir ugnis – viena kitai prieštaraujančios jėgos – sustingsta blizgiame vientisame lydinyje.

Prieš ieškant ketvirtosios stichijos – ugnies – dera akimis perbėgti vandens, oro ir žemės horizontales. Kantriai tūnodamos fone, jos nekrinta į akis, o užklydusį žvilgsnį geba pamaloninti ramiomis spalvomis (mėlyna, žalia, žydra) ir nepretenzingomis linijomis. Jos horizontalios ir lygiagrečios, kaip traukinio bėgiai, kaip televizoriaus ekrano dryžiai. Tai – pasikartojimas (bet ne toks, kuris erzintų) ir ritmas (bet ne toks, kuris siektų išjudinti kūną). Tai yra ramybė ir harmonija, nors ir be ketvirtosios stichijos – veržliosios ugnies.

Gamtos jėgų ramybę perkerta pirmame plane iškilusi vaiko figūra. Ji kitokia: figūra – vertikali, juostos už jos – horizontalios. Be to, ritmingi ir pasikartojantys horizonto „bėgiai“ siejasi su stabilumu, cikliškumu. O berniuką įsivaizduojame tarsi turintį „augimo vektorių“ – numanomą kryptį aukštyn, kur link vaikas stiebsis pamažėle tapdamas suaugusiuoju. Tai suteikia jo figūrai anoms nebūdingo veržlumo. Tiesa, tasai veržlumas – dar ne judesys, veikiau – „judėjimo potencija“, pasiruošimas paklusti dėsniui, kurio valia vaikas išstyps iki suaugusiojo.

Jei akcentavome numanomą berniuko judėjimą, galime pastebėti, kad jo apdarų spalva – ryškiai avietinė – taip pat išsiskiria iš švelniose spalvose snūduriuojančio fono. Raudoni atspalviai, paprastai blykstelintys aistra, šiuo atveju tokios potekstės neturi: jie drabužių klostėmis glėbia vaiką, nekaltą buvinį, menkai tepažįstantį aistras – aišku, jei ignoruosime froidiškąsias hipotezes. Negana to, apdarai vienuoliški (darsyk pasikartojantis nekaltumas, ryšys su aukštesniosiomis sferomis). Raudonumas berniuko drabužiuose veikiau reiškia aktyvumą, energingumą negu su seksualumu siejamą aistrą.

Vaiko figūra dominuodama gožia ramiaspalvį foną, kontrastuoja su juo. Ar galime sakyti, kad veržlumas, aktyvumas, jaunystė, augimas „laimi“ prieš ramybę, cikliškumą, pastovumą? Galime, jei berniuko figūroje neįžvelgsime trūkstamos ketvirtosios stichijos – ugnies. Judrios, raudonos, liežuviais kylančios aukštyn.

Taigi už tariamos kovos ir kontrastų slypi keturių stichijų susilydymas. Tarp berniuko ir foninių juostų – ne konfliktas, o harmonija.

Bet grįžkime prie vienuoliškų vaiko apdarų. Pirmiausia vakarietiškam protui (įtariam, stereotipų ir steroidų kontroliuojamam – gerą žodį apie jį pastaruoju metu nelengva išgirsti) kyla mintis apie vaikystės suvaržymą. Rausvose klostėse matome griežtas „vienuolystės“ doktrinas, pašaukimą, tikrą ar tariamą, bet per ankstyvą berniukui, kurio maži ir dar putloki pirštukai neišraitys šventųjų ženklų. Mums gaila berniuko „prarastos vaikystės“ ir matome vaiko delne tarpstančią pastangą susigrąžinti, kas prapuolę – kindersiurprizą.

Bet plastikinis kiaušinis vienuoliuko delne gali reikšti ne tik desperatišką vaikiškumo pastangą sugrįžti. Kindersiurprizai (ir įvairios jų atmainos) vaikystės prisiminimuose išsitenka vienoje lentynoje su „sekretais“ – žemėje užkastais spalvotais stikliukais (dažniausiai – alaus butelių šukėmis). Po stiklu įspaustos gėlės (ar saldainių popieriukai) atkapsčius nedidelį „sekretą“ dengiantį žemių sluoksnį išsiskleisdavo dailiais ornamentais. Kadangi atsimindavome tik savo pačių padarytus „sekretus“, spalvotųjų stiklelių paslaptis siejame su asmeniškumu ir kūryba. „Sekretas“ tampa paslaptimi tada, kai būna užkasamas. Darydami „sekretą“, paslaptį užšifruojame.

Kindersiurprizas, priešingai, yra „gatava paslaptis“. Gauname plastikinį kiaušinį su pusiaujo linija ir ją praskirdami atveriame paslaptį, ją dešifruojame. Be abejo, kindersiurprizas yra perkamas, ne daromas, todėl kūrybą keičia vartojimas, o asmeniškumą – gamyklinė produkcija. Tačiau ši vartotojų visuomenės „pirmoji kregždė“ nors ir neteikia kūrėjo jėgos, duoda mums dešifravimo džiaugsmą. Kad ir trumpai (žinoma, trumpai – kas gi tvers neatidaręs kiaušinio?), kindersiurprizas į rankas tau įbruka paslaptį, kuri čia pat virs dovana (žaisliuku viduje). Gavęs galimybę atverti paslaptį (ir paskui pasilikti ją sau) minutėlę pasijunti esąs visatos centras, žmogus, kurį šiandien pasaulis nusprendė nustebinti.

Nuotraukoje nėra jokios nuorodos į „sekreto“ džiaugsmą, todėl vienuoliukas – ne paslapties kūrėjas, o jos saugotojas. Kantriai ir nevaikiškai jis laukia, kas išsiris iš kindersiurprizo. Tai suteikia berniuko figūrai pasyvumo atspalvį, tarsi jis būtų koks nebylus, antraeilis mito veikėjas. Kaip valtininkas, perkeliantis keleivius per upę ir nesikišantis į įvykius nė viename krante.

Kita vertus, suteikdami berniukui „saugotojo“ vaidmenį, jį pajungiame likimo dėsniui. Tai nebėra pasirinkimas, vaikas nėra „per jaunas suvokti pašaukimą“ – pašaukimas jo kūne ir sieloje jau išrašytas ugninėmis raidėmis. Gavęs „vaidmenį mite“, jis įsisteigia jame kaip pasyvi, tačiau monumentali (amžina?) mito dalis.

Grįžtant prie „saugotojo“ vaidmens, kuris pamėtėja berniuką iš vaikystės tiesiai į monumentalumą, darosi ne taip keista, kad kiaušinyje glūdinti nežinomybė vaiko ne tik nebaugina – ji berniuko net nemasina. Ramiai ir tvirtai jis laiko rankoje paslaptį, nesiverždamas į jos atskleidimą, netrokšdamas patirti, kas iš kiaušinio išsiris.

O išsiristi gali kad ir visas pasaulis. Kaip virš „Kalevalos“ vandenų sklendžiančios anties išperėta žemė, taip ir harmoningose fono juostose užliūliuotas ir vaiko-ugnies šildomas kiaušinis gali įskilti ir išleisti žmones, medžius ir arklius klajoti staiga nusidriekusiose lygumose. Jei fotografijai „klijuosime“ pasaulio kūrimo mitą, pamatysime už berniuko nugaros tyvuliuojančius pirmykščius vandenis, pakrantėje tarpstantį molį – materiją, iš kurios visa bus sukurta. O gal žalsvi dryžiai mėlyje ir prie vaiko kojų besitiesianti žolė – tai pirmieji Žemės žingsniai, kai ji, evoliucijos jėgos (ar kokios nors kosminės kūrimo energijos) paskatinta, išlipo iš ramybės vandenų?

Neskubėkime mistifikuoti. Juk neaišku, ar kiaušinyje slypi kokia nors kūrimo energija – mes nematome jo turinio. Iš kindersiurprizo gali išsiristi tiek visata, tiek plastikinis garvežiukas, tiek Didysis Atsakymas. Nepaisant visų spėlionių, kiaušinis kol kas tėra Didysis Klaustukas. Klaustukas, kuris, kaip minėta, berniukui nežadina vaikiško nekantrumo.

Vis dėlto vakarietiškos kultūros (sugadintam?) žmogui nuotrauka išsyk nekelia minčių apie pasaulio sukūrimą ar kiaušinyje glūdinčią kūrimo jėgą. Mes kažkodėl tariamės žiną, kad viduje – plastikinis garvežiukas. Čia iškyla – net ne nuotraukoje, o žiūrinčiojo galvoje – Rytų ir Vakarų konfliktas.

Jei vaikui visgi „pripažinome teisę“ būti vienuoliu ir mūsų globėjiški jausmai leidžiasi nustelbiami empatijos rytietiškai tradicijai, berniukas (kartu su visa Rytų kultūra) vėl gali tapti mūsų gailesčio objektu. Pirmuoju atveju (ankstyvas suvaržymas religinėmis doktrinomis) kaltinome Rytų visuomenę, o dabar bent kiek jaučiamės kalti patys. Esą vakarietiškas kapitalizmas leidžia ūglius net ir dvasingajame Tibeto pasaulyje. Kindersiurprizas, iš visatos energijos sublimacijos vėl virtęs vaikišku žaisliuku, patraukia vaiko dėmesį (paslaptimi ir dovanos nuojauta), taip atverdamas jam duris į „gatavų paslapčių“ pasaulį, paslapčių, kurias kažkas gali nupirkti ir kurių galima išsireikalauti įkyriai zirziant. Jei tai tiesa, tuomet Vakarai, įbrukdami vaiko delnan plastiko gabalėlį, triumfuoja prieš dvasinguosius Rytus.

Pakėlę žvilgsnį aukštyn nuo saulės atšvaitu pažymėto plastiko glotnumo, pamatome tokių pačių atspindžių nusėtą berniuko veidą. Stabtelime, nes šio vaiko šypsena akimirksniu paneigia mūsų susikurtas interpretacijas. Ramų, visažinį ir nepaaiškinamą žvilgsnį galima pamatyti ir kitose P. Normanto nuotraukose iš Tibeto. Vyras išminties raukšlių išvagotu veidu kažką aiškina, rodydamas Dalai Lamos nuotrauką. Už jo du berniukai žvelgia tiesiai į objektyvą juodomis nedrumstomis akimis. Kita fotografija: pirštais įsikibusios į stalą dvi mergaitės. Vienos jų akyse – rūpesčio užuomina, kitos žvilgsnis toks kaip minėtų vaikų – keistai tiesus, be menkiausio emocijos ženklo. Nors Tibeto senelių veidais žavimės kaip raukšlėtomis gyvenimo drobėmis, vaikų akys kažkodėl glumina, netgi baugina. Neaišku, ar tą nejaukumo būseną sukuria žvilgsnių nebylumas, juose tvyrantis niekis („gamta bijo tuštumos“?), ar priešingai – visažinystė (nemaloniai jaučiamės matydami vaikų dvasinį pranašumą).

Vakarietiška užuojauta nebetenka prasmės: šie vaikai žino daugiau negu mes. Ar jie mūsų gailisi? Šito irgi neįmanoma patirti, paslaptis uždaryta žvilgsnio tuštumoje kaip kindersiurprize, galbūt nepažini net pačiam jos saugotojui.

Berniukas su kindersiurprizu išgelbėja nuo nejaukumo būsenos tiesiog nusišypsodamas. Vaiko veide tyvuliuojanti ramybė niekais paverčia vakarietiškus nuogąstavimus. Paslapties kiaušinis rankoje ir nuotraukos spalvų lydinys rodo mums nesuvokiamą harmoniją, o berniuko šypsena išsyk skatina šia interpretacija suabejoti. Ar vaikas juokiasi iš mūsų? Ar tai – atlaidi šypsena? O gal tai koks budistinis pokštas, panaikinantis visa, kas pasakyta prieš tai – iš tikrųjų jokios prasmės nei šypsenoje, nei nuotraukoje nėra? Tikrasis kindersiurprizas – berniuko veide.

Norėdami priartėti prie paslapties, ieškome analogijų savo kultūroje. Paslaptinga šypsena? Mona Liza! Prisiminus šį kūrinį ironiškas protas susprogsta savęsp kaip supernova: Džokondos atvaizdas jau tapęs eksploatuojamu ir eksportuojamu paveikslėliu. Šablonu, patogiu uždėti ir ant kito vaizdo. Džokonda tapatinama su paslaptingai šypsančiu berniuku? Šie kūriniai tampa paveiksliukais mūsų „vaizdų galerijoje“, nors ką tik skleidė visatos harmoniją. Ištraukus iš tokios „galerijos“ tibetiečio berniuko atvaizdą, žvilgsnis krypsta tik į ryškias spalvas...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


141427. Li2008-12-10 17:58
Aš pavadinčiau: "Budda Liza su ..."

141526. uuu2008-12-11 10:57
apie spalvas kalba, o nuotrauka nespalvota

141624. varna2008-12-11 16:30
Norėčiau autorės paklausti: iš kur tas patologinis potraukis su pagaliuku krapštyti savo pačios šviežiai prišiktą krūvelę?

141977. Saulius M.2008-12-14 01:05
((Varniau, kai pats "krūvelių" viešai nedarysi - tai ir kitų tekstai tau taip neatrodys. Garantuoju!))

Skeptiškai pradėjau skaityti - bet perskaitęs autorei rimtų priekaištų neturiu: nuoširdus pasvarstymas ir tiek.
Dar pridursiu: Uuu, aptariama spalvota nuotrauka, tik kad "Šiaurės Atėnai" dar nepasekė "7 meno dienų" pavyzdžiu laikraštyje juodai-baltai spausdinamas nuotraukas - Internete duoti pažiūrėti spalvotai.

142210. varna (pamokslas sauliams)2008-12-15 19:31
Sauliau, kai "mergytė", kuriai dar pienas nuo lūpų nenudžiuvo, pradeda svarstyti apie "vakarų ir rytų" civilizacijas, tai net verkt nesinori. Tokiu atveju belieka šaipytis. Ir žiauriai. Vakar išmoko žodį "civilizacijos" ir jau turi begalę "įžvalgų". Tesusikiša tas įžvalgas į vieną vietą - kai praeis kokie dvidešimt-trisdešimt metų - galės išsitraukti. Tepasvarsto dabar apie "nelaimingą meilę", arba "ekologiją" (Juk apie ją jau trimečiai vaikai nusimano?). Sauliau - šiugždu - neskatink žmonių kvailystėm.

142215. p.s. Sauliui nuo varnos2008-12-15 19:46
Yra tarmių, kurios vietoj "šiūkštu", vartoja "šiugždu". Jos vadinasi "varnatarmės".

142249. šiugždėk, varnusiau,2008-12-16 00:47
šiugždėk.

143390. varnai2008-12-23 19:01
graudus ir liūdnas jūsų gyvenimas..

Rodoma versija 30 iš 31 
7:54:13 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba