ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-05 nr. 919

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Japonijos užkariavimas (44) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Nuogų ikonų epocha (25) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • MARINA CVETAJEVA. Eilės (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Scanoramos“ štilis (68) • Su psichologijos profesoriumi RAFAŁU KRZYSZTOFU OHME kalbasi Pawełas Wrabecas. Viliotiniai vartotojui (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (78) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Mona Liza su kindersiurprizu (8) • PETRAS REPŠYS. Apie Audrių ir jo paveikslus (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Minčių aritmija lietuviškai (4) • PETRAS KAZICKAS. Pogrindinė gyvulininkystė Vilniuje (14) • RŪTA JAKUTYTĖ. Tavo rytojaus dienoraštis (1) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Slapti ryšiai su dievais (3) • JAMES THURBER. Naktis, kai užgriuvo lova (2) • GILBONĖ. Kiekvienas savaip (18) • čia yra labai rimtas reikalas, kurį mažai kas supranta (703) • 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. 46 (920) turinys (10) •

Sekmadienio postilė

-gk-

[skaityti komentarus]

II advento sekmadienis (Mk 1, 1–8)

    Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta:

        Štai aš siunčiu pirma tavęs
        savo pasiuntinį,
        kuris nuties tau kelią.
        Tyruose šaukiančiojo balsas:
        Taisykite Viešpačiui kelią!
        Ištiesinkite jam takus!

    Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.

    Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“


Nuostabus pomirtinis būvis

Kai ruošiausi Pirmajai Komunijai, Jonas Krikštytojas atrodė baisiai nepatrauklus tipas. Niūrus valkata, pusiau beprotis, religinis fanatikas, maniakas. Juolab sparčiai europėjančiame (1990 m.?) žurnale „Genys“ buvau mačiusi, kaip atrodo skėriai. Tokiais padarais mintantis Biblijos personažas ir pats, ko gero, turėjo tapti panašus į juos – agresyvus, destruktyvus, sklidinas griežtų, kategoriškų nusiteikimų. Dar ta tragiška gyvenimo pabaiga – tapti orgijų puotos patiekalo simboliu. Vėliau, vis didėjant mano religiniam redukcionizmui, simpatijos Jonui tik augo, ir aš supratau, kad visų, kurių laukia giljotina ar beprotybė (dar klausimas, kas šiurpiau), tvirtybės ikona turėtų tapti Jono Krikštytojo galva. Daugybė žmonių (net nelabai religingų!) mielai save tapatina su tokiais veikėjais kaip Jobas – iš šono ta jų savimeilė ir savigaila atrodo perdėta. O jūs raskite ką nors, kas tapatintųsi su Jonu Krikštytoju. Net jei ir drįsta panašiai gyventi (nebūtinai ta iliustratyviąja prasme, adaptacijos pavyzdžių galima rasti kiekviename laikotarpyje), savo vaidmens panašumo jie net nesuvokia, nes turbūt serga šizofrenija ar Dievas žino kuo. Iš masių jie smarkiai išsiskiria elgesiu, turi keistų gyvenimo tikslų ir minimalius, turbūt gerai suvaldytus fiziologinius poreikius, su kuriais tvarkytis jiems padeda jų pačių neurozės.

Adventas atsigręžia į iškilmingus Evangelijos momentus: Izaijo refrenas čia pabrėžia kelio motyvą. Jėzui įžengiant į Jeruzalę, žmonės irgi klos jam po kojomis palmes, drabužius, vadinasi, irgi ties, taisys kelią. Dievo asmuo, kuris pats save vadina keliu, pereis jam skirtą žmogiškąjį materialaus būvio tiltą ir su juo sutaps. Vadinasi, Jonas Krikštytojas pirmasis patiria beatodairišką skynimąsi per tuštumą. Ar brovimąsi per neįmanomą tankmę. Žymės, krypties, tikslo radimąsi iš niekur. Instinktą nutiesti kelią, net nežinoma kryptimi. Krikštas, nuodėmių atleidimas, pranašystės, natūrali askezė – tie dvasiniai darbai, kuriuos Jonas prisiėmė, – ir yra pirmykštis krikščionybės tako mynimas, labai, matyt, garbingas ir sunkus.

Vis dėlto negaliu atitraukti savo minčių nuo mįslingos Jono asmenybės, jo apsisprendimo gyventi kardinaliai kitaip, itin aštriai, veikiausiai nesuprantant net tokio pasirinkimo tikslo, vien tikint jo teisingumu. Evangelijose beveik nėra duomenų apie Jono Krikštytojo jausmus, išskyrus tą vienintelę dvejonę, kai jis siuntė mokytinius paklausti, ar Jėzus tikrai yra Mesijas. Mesijas tuomet atsakė kažką paslaptingo ir ne galutinio, bet švelnaus ir guodžiančio. Dar prieš tai nuolankus sakymas „Aš nevertas atrišti jam kurpių dirželio“ bus paneigtas: Jėzus pats ateis krikštytis pas Joną Jordano upėje. Kokia to reikšmė, nežinau. Gal kad žmonės matytų, jog Jėzus pasiduoda atsinaujinimo ir dvasinio atgimimo šauksmui, krečiančiam tąjį laiką. „Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ – būties dualizmas, dviejų pasaulių atskyrimas, intuityvus patvirtinimas, kad jie abu tikrai egzistuoja.

Koks neteisingas Jono likimas – kankinystė, kai tiek daug dirbai, tyrai ir sąžiningai. Suprantu, kad gyvenama ne dėl laimės, bet vis tiek. Visa tai dėl pomirtinio būvio, kitaip sakant, kova už dangų. Tuo atveju, jeigu pomirtinis būvis neegzistuoja, reiktų dar čia imti rūpintis amžinybe, užsiimti takų klojimu, apsidrausti. Nes tada išliksi bent jau kaip kelias arba net kelias, jeigu po mirties tavęs neliks. Natūraliai atgimsi vaikuose, soduose, statiniuose ar disertacijose. Ir turbūt mažiau natūralu stengtis įsikūnyti dvelksme, net ir galvojant, kad suvaldai dvasios fluidus. Investicija nepatikima. Tačiau koks nuostabus tokiam žmogui turėtų atrodyti pomirtinis pasaulis. Iškovotas trapiu tikėjimu, kad nėra nieko už jį tikresnio.

Jeigu pasiklysčiau miške, tokioje neįžengiamoje Daukanto girioje, juk skverbčiausi per brūzgynus, tikėdama išlikimu. Ieškočiau kelio į kitą tikrovę. Šiandien sunku suvokti fizinę askezę, bet turbūt tai itin individuali laimingumo forma. Gali būti, jos impulsų skatinamas, Jonas Krikštytojas įeidavo į savotišką transą ir tuomet jam buvo absoliučiai gera, jis jautė prasmę gyventi. Kiek daug žmonių tos prasmės nejaučia. Gražūs, turtingi, besiblaškantys prasmės paieškose, o daug nelaimingesni.

Niekam neleisti prisirišti, išskyrus gyvūnus. Jei jie to norės, žinoma.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


141301. cc2008-12-09 18:53
Pasimelskim*

141302. cc-El.Redakcijai2008-12-09 19:00
Prašau ištrinti mano 141301, nes neteisinga nuoroda. Ačiū.
El. Redakcija: Tai kad visai gera nuoroda.

141348. krankt2008-12-10 06:38
pritariu el. redakcijos nuomonei - nuoroda zajabysta. beveik kaip meko pamekenimai.:)

141362. mie2008-12-10 11:48
nezinau kuom ta nuoroda gera, nes po ja nieko nera.

141521. uuu2008-12-11 10:43
"Natūraliai atgimsi vaikuose, soduose, statiniuose ar disertacijose" :))) o Jono Krikštytojo daug kas nepažįsta, nes sėkmingai verčia Johanu Baptistu

141877. Teogonius2008-12-13 00:23
kažkoks "ple ple pole ple"... Įspūdis - rašyta tam, kad būtų parašyta.

141899. Nerijus2008-12-13 05:31
Lietuvos studentai, apmokestinimo laikas atėjo. Dar neseniai daugelis mūsų vylėsi, kad nepakeliami mokesčiai už nereformuotas studijas nebus įvesti. Tačiau tai buvo tik naivi iliuzija. Naujoji Vyriausybė ir jos Švietimo ministras jokios vilties nepalieka. Galutinis sprendimas dėl apmokestinimo jau priimtas. Lieka tik rinktis: klusniai susitaikyti su mokesčiais ir tempti engiamo vergo naštą arba pakilti į lemiamą mūšį už savo teises ir orumą. Nebegalima tiesiog stebėti iš šalies. Studente, apsispręsk ir būk su tais, kurie nesileis žeminami ir apiplėšiami ir kurie iškelta galva kovos iki galo. Registruokis rengiamoms protesto akcijoms ir nepasiduok be kovos. Parašyk TAIP!!! adresu mitinguok@gmail.com Studentų grupė „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“

141935. am2008-12-13 15:26
"Koks neteisingas Jono likimas – kankinystė, kai tiek daug dirbai, tyrai ir sąžiningai. Suprantu, kad gyvenama ne dėl laimės, bet vis tiek. Visa tai dėl pomirtinio būvio, kitaip sakant, kova už dangų." o kas yra laimė (dangus/amžinas gyvenimas)? užtarnautas poilsis, kai gulėsim išvertę bambas, klausysimės angeliškų arfų (kontrabosų/sakso/būgnų - čia jau kiekvienam pagal muz.skonį), mėgausimės nenutrūkstama ekstaze ir pan? gal tam Jonui Kr. tai, ką jis darė, ir buvo dangus/laimė?

141936. į 1418772008-12-13 15:30
o kiekvieną kartą reikia rašyti tam, kad paskelbtum tikėjimo tiesas, primintum dogmas, atverstum bedievius?

Rodoma versija 30 iš 31 
7:54:12 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba