Apie Audrių ir jo paveikslus

Marato mirtis (pagal J. L. Davidą, pozuoja Audrius Puipa). 1992 Audrius Puipa (bendraautoris Gintautas Trimakas)

Apie Audrių Puipą

Pamenu, kaip mama atvedė Audrių į Dailės mokyklą. Atsimenu Audrių su aplanku ir mokykloje, ir praktikose.

Užaugęs į didelį vyrą, tvarkingai apsirengęs eidavo Pilies gatve su dideliu aplanku.

Mokykloje dėsčiau grafiką ir piešimą. Audrius ateidavo piešti papildomai, buvo puikus piešėjas.

Tebeturiu 1978 metais man nupieštą atviruką Kalėdų proga. Būdamas mokinys, jau tada paišė tai, ką paišys vėliau, ką vadintume Puipos stiliumi.

Iš pirmo karto į institutą nepateko. Dirbo Gedimino pilyje kiemsargiu ir vandens nešiotoju. Pas mane vėl lankė piešimą.

Audriaus mama irgi dirbo pilyje.

Turėjau reikalų pilyje ir aš. Tuo metu paišiau paveikslą „Figūros pilies fone“. Piešiau Vlado Drėmos pilies maketą, kuris buvo pilies bokšte.

Audriaus mama niekaip neleisdavo pirkti bilieto, ji mane pažinojo kaip sūnaus mokytoją.

Antrą kartą Audrius įstojo į institutą be vargo.

Kiek žinau, mokslai institute sekėsi.

Neužmiršiu, kaip sykį ėjau į Grafikos katedrą. Lipdamas laiptais į antrą aukštą matau vieną prieš kitą stovinčius profesorių Antaną Kučą ir Audrių Puipą, kairėje rankoje laikantį dvi žiurkes, meistriškai nupaišytas akvareliniame popieriuje. Abu išraudę. Abu mėlynom akim žiūri vienas į kitą.

O teisybė buvo tokia. Spalio revoliucijos jubiliejui buvo rengiamos parodos. Puipa niekaip nesupranta, kodėl jo darbą išmetė. Profesorius niekaip nesugeba paaiškinti. Abu sutrikę.

Sutikdavau Audrių, nes čia Vilnius. Čiagi visi susitinka.

Pasakodavo juokinančias istorijas, o veidas būdavo labai rimtas.

Savo diplominiam darbe nupaišė mane, darantį freską. Iš pradžių nusifotografavo, paskui piešė, liejo akvarelę. Buvau patenkintas, kad nereikėjo pozuoti.

Buvo vasara. Ėjau iš Etnografinio muziejaus pro Arkikatedrą. Pamačiau Audrių, atsirėmusį į koloną. Priėjau. Pasirodo, tą dieną buvo laikomos užpirktos mišios už Norbertą Vėlių. Audrius atrodė pavargęs. Tik vėliau sužinojau, kad grįžo iš ligoninės, kad serga.

Paskutinį kartą matėmės neprisimenu kur, ant kažkokio kalno, salėje. Buvo balius. Ėjo kalbos, kad nusišovė bankininkas rusiška pavarde. Publika buvo marga. Buvo suomių. Jie kalbėjo apie Audriaus ir mano parodą Suomijoje ir mūsų atvykimą į parodos atidarymą.

Tas paskutinis kartas buvo tarsi sapne. Audrius buvo linksmas, kalbėjom niekus.

Parodą atidarė be mūsų.

Liepos mėnesį pasakiau atsisveikinimo žodį. Užkasėm Jeruzalės kalnelyje.

O mūsų paroda dar ilgai keliavo po Suomijos miestus.

Audriaus Puipos akvarelės

Prasmę regi paprasčiausiuose dalykuose. Jis gali pamatyt draugo kambary Šventąją Dvasią arba aklą musę virš Šešuolių daržinės. Suginčių dangum ant kilimo skrenda džinas, kieme mergina melžia karvę, katės dantyse – pelė.

Mano mokytojo P. Repšio kerštas amerikonui. 1985 Audrius Puipa

Paišė istorijas ir pats buvo istorijų herojus.

Maišosi rakandai, bendrauja gyvi ir mirę žmonės.

Kalvarijų gatvėj, kur aš dvidešimt devynerius metus gyvenau, prie jo nupaišyto geltonų plytų namo – paminklas, atkeltas, ko gero, iš Romos, arabai, jojantys ant kupranugarių, moterys su vaikais, upelis, mergaitė ant tiltelio, akmenys ir tas nuostabus namas. O buvo tik namas, visa kita įveisė Audrius. Dabar namas nugriautas, čia mašinų stovėjimo aikštelė. Šalia – „Maxima“... Sapnas dingo.

Kiekvienas paveikslas – tai vis kitas muziejaus kambarys.

Paveiksluose pildosi jo svajonės. Jis suvedinėja sąskaitas su savo priešais, baudžia juos, nepagarbiai nupiešdamas.

Audriui Puipai svarbus žmogus, jo vardas, jo veidas, nėra anonimų.

Jam buvo skirta į viena sutelkti žmones, suburti bendruomenę, kad kiekvienas žmogus būtų atpažintas, įregistruotas ateičiai.

Mūsų dailininkai portretą atidavė fotografams. O Audrius čia turėjo ką veikti.

Iš puodų, virdulių, šventų paveikslų, kačių, vištų, žąsų, kaimo ir miesto žmonių jis sukūrė žavų mitą.

Akvarelė – didžioji Audriaus meilė.

Svarbūs neuždažyti paveikslų plotai. Jie išskiria figūras, suteikia aiškumo, panašiai kaip skyrybos ženklai sakinyje.

Žavūs nebaigti jo paveikslai, kai matosi piešinio nėrinys ir kelios spalvotos dėmės. Paveikslas tarsi sako: pabaik mane pats savo galvoje.

Šios skaidrios, šviesios akvarelės saugo atmintį. Žiūrėk į jas ilgai ir pamatysi Audriaus Puipos atvaizdą.

Gyvieji paveikslai

Čia Audriui talkino jo bičiulis Gintautas Trimakas, kuris, kaip profesionalas, be priekaištų atliko fotografo darbą.

Pirmas gyvasis paveikslas buvo sukurtas parodos plakatui. Čia visi parodos dalyviai. Aktorius Petkevičius ir mergina. Audrius vaizduoja užkluptą nuogą meilužį.

Idėja atklydo iš senovinio atviruko, kabėjusio Raimundo Sližio dirbtuvėje.

Paskui Audrius ėmėsi Rembrandto sūnaus palaidūno, mažųjų olandų, Jano Steeno lėbautojų, François Boucher meilužių, Jacques’o Louis Davido Marato. Iš viso apie dešimt scenų, po du arba tris variantus. Kiekvienam variante dalyvavo Audrius Puipa.

Reikėjo istorinių kostiumų. Skolinosi iš Operos ir baleto teatro, iš kino studijos, kai ką siuvosi.

Veiksmas būdavo fotografuojamas Bernardinų bažnyčioje, Bernardinų rūsyje, Šv. Jonų bažnyčioje, ŠMC rūsiuose, rugių lauke...

Pozuodavo Audriaus draugai.

Audrius tarsi iš naujo suvaidino prieš kelis šimtus metų vykusias istorijas, ir niekas nesuabejos spektaklio tikrumu.

Visa tai reikštų, kad žmogus yra tas pats, o Europa – tai didelė rūbų spinta, kuri daro mus skirtingus.