ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-05 nr. 919

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Japonijos užkariavimas (44) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Nuogų ikonų epocha (25) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • MARINA CVETAJEVA. Eilės (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Scanoramos“ štilis (68) • Su psichologijos profesoriumi RAFAŁU KRZYSZTOFU OHME kalbasi Pawełas Wrabecas. Viliotiniai vartotojui (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (78) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Mona Liza su kindersiurprizu (8) • PETRAS REPŠYS. Apie Audrių ir jo paveikslus (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Minčių aritmija lietuviškai (4) • PETRAS KAZICKAS. Pogrindinė gyvulininkystė Vilniuje (14) • RŪTA JAKUTYTĖ. Tavo rytojaus dienoraštis (1) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Slapti ryšiai su dievais (3) • JAMES THURBER. Naktis, kai užgriuvo lova (2) • GILBONĖ. Kiekvienas savaip (18) • čia yra labai rimtas reikalas, kurį mažai kas supranta (703) • 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. 46 (920) turinys (10) •

Apie Audrių ir jo paveikslus

PETRAS REPŠYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marato mirtis (pagal J. L. Davidą, pozuoja Audrius Puipa). 1992
Audrius Puipa (bendraautoris Gintautas Trimakas)

Apie Audrių Puipą

Pamenu, kaip mama atvedė Audrių į Dailės mokyklą. Atsimenu Audrių su aplanku ir mokykloje, ir praktikose.

Užaugęs į didelį vyrą, tvarkingai apsirengęs eidavo Pilies gatve su dideliu aplanku.

Mokykloje dėsčiau grafiką ir piešimą. Audrius ateidavo piešti papildomai, buvo puikus piešėjas.

Tebeturiu 1978 metais man nupieštą atviruką Kalėdų proga. Būdamas mokinys, jau tada paišė tai, ką paišys vėliau, ką vadintume Puipos stiliumi.

Iš pirmo karto į institutą nepateko. Dirbo Gedimino pilyje kiemsargiu ir vandens nešiotoju. Pas mane vėl lankė piešimą.

Audriaus mama irgi dirbo pilyje.

Turėjau reikalų pilyje ir aš. Tuo metu paišiau paveikslą „Figūros pilies fone“. Piešiau Vlado Drėmos pilies maketą, kuris buvo pilies bokšte.

Audriaus mama niekaip neleisdavo pirkti bilieto, ji mane pažinojo kaip sūnaus mokytoją.

Antrą kartą Audrius įstojo į institutą be vargo.

Kiek žinau, mokslai institute sekėsi.

Neužmiršiu, kaip sykį ėjau į Grafikos katedrą. Lipdamas laiptais į antrą aukštą matau vieną prieš kitą stovinčius profesorių Antaną Kučą ir Audrių Puipą, kairėje rankoje laikantį dvi žiurkes, meistriškai nupaišytas akvareliniame popieriuje. Abu išraudę. Abu mėlynom akim žiūri vienas į kitą.

O teisybė buvo tokia. Spalio revoliucijos jubiliejui buvo rengiamos parodos. Puipa niekaip nesupranta, kodėl jo darbą išmetė. Profesorius niekaip nesugeba paaiškinti. Abu sutrikę.

Sutikdavau Audrių, nes čia Vilnius. Čiagi visi susitinka.

Pasakodavo juokinančias istorijas, o veidas būdavo labai rimtas.

Savo diplominiam darbe nupaišė mane, darantį freską. Iš pradžių nusifotografavo, paskui piešė, liejo akvarelę. Buvau patenkintas, kad nereikėjo pozuoti.

Buvo vasara. Ėjau iš Etnografinio muziejaus pro Arkikatedrą. Pamačiau Audrių, atsirėmusį į koloną. Priėjau. Pasirodo, tą dieną buvo laikomos užpirktos mišios už Norbertą Vėlių. Audrius atrodė pavargęs. Tik vėliau sužinojau, kad grįžo iš ligoninės, kad serga.

Paskutinį kartą matėmės neprisimenu kur, ant kažkokio kalno, salėje. Buvo balius. Ėjo kalbos, kad nusišovė bankininkas rusiška pavarde. Publika buvo marga. Buvo suomių. Jie kalbėjo apie Audriaus ir mano parodą Suomijoje ir mūsų atvykimą į parodos atidarymą.

Tas paskutinis kartas buvo tarsi sapne. Audrius buvo linksmas, kalbėjom niekus.

Parodą atidarė be mūsų.

Liepos mėnesį pasakiau atsisveikinimo žodį. Užkasėm Jeruzalės kalnelyje.

O mūsų paroda dar ilgai keliavo po Suomijos miestus.

Audriaus Puipos akvarelės

Prasmę regi paprasčiausiuose dalykuose. Jis gali pamatyt draugo kambary Šventąją Dvasią arba aklą musę virš Šešuolių daržinės. Suginčių dangum ant kilimo skrenda džinas, kieme mergina melžia karvę, katės dantyse – pelė.

iliustracija
Mano mokytojo P. Repšio kerštas amerikonui. 1985
Audrius Puipa

Paišė istorijas ir pats buvo istorijų herojus.

Maišosi rakandai, bendrauja gyvi ir mirę žmonės.

Kalvarijų gatvėj, kur aš dvidešimt devynerius metus gyvenau, prie jo nupaišyto geltonų plytų namo – paminklas, atkeltas, ko gero, iš Romos, arabai, jojantys ant kupranugarių, moterys su vaikais, upelis, mergaitė ant tiltelio, akmenys ir tas nuostabus namas. O buvo tik namas, visa kita įveisė Audrius. Dabar namas nugriautas, čia mašinų stovėjimo aikštelė. Šalia – „Maxima“... Sapnas dingo.

Kiekvienas paveikslas – tai vis kitas muziejaus kambarys.

Paveiksluose pildosi jo svajonės. Jis suvedinėja sąskaitas su savo priešais, baudžia juos, nepagarbiai nupiešdamas.

Audriui Puipai svarbus žmogus, jo vardas, jo veidas, nėra anonimų.

Jam buvo skirta į viena sutelkti žmones, suburti bendruomenę, kad kiekvienas žmogus būtų atpažintas, įregistruotas ateičiai.

Mūsų dailininkai portretą atidavė fotografams. O Audrius čia turėjo ką veikti.

Iš puodų, virdulių, šventų paveikslų, kačių, vištų, žąsų, kaimo ir miesto žmonių jis sukūrė žavų mitą.

Akvarelė – didžioji Audriaus meilė.

Svarbūs neuždažyti paveikslų plotai. Jie išskiria figūras, suteikia aiškumo, panašiai kaip skyrybos ženklai sakinyje.

Žavūs nebaigti jo paveikslai, kai matosi piešinio nėrinys ir kelios spalvotos dėmės. Paveikslas tarsi sako: pabaik mane pats savo galvoje.

Šios skaidrios, šviesios akvarelės saugo atmintį. Žiūrėk į jas ilgai ir pamatysi Audriaus Puipos atvaizdą.

Gyvieji paveikslai

Čia Audriui talkino jo bičiulis Gintautas Trimakas, kuris, kaip profesionalas, be priekaištų atliko fotografo darbą.

Pirmas gyvasis paveikslas buvo sukurtas parodos plakatui. Čia visi parodos dalyviai. Aktorius Petkevičius ir mergina. Audrius vaizduoja užkluptą nuogą meilužį.

Idėja atklydo iš senovinio atviruko, kabėjusio Raimundo Sližio dirbtuvėje.

Paskui Audrius ėmėsi Rembrandto sūnaus palaidūno, mažųjų olandų, Jano Steeno lėbautojų, François Boucher meilužių, Jacques’o Louis Davido Marato. Iš viso apie dešimt scenų, po du arba tris variantus. Kiekvienam variante dalyvavo Audrius Puipa.

Reikėjo istorinių kostiumų. Skolinosi iš Operos ir baleto teatro, iš kino studijos, kai ką siuvosi.

Veiksmas būdavo fotografuojamas Bernardinų bažnyčioje, Bernardinų rūsyje, Šv. Jonų bažnyčioje, ŠMC rūsiuose, rugių lauke...

Pozuodavo Audriaus draugai.

Audrius tarsi iš naujo suvaidino prieš kelis šimtus metų vykusias istorijas, ir niekas nesuabejos spektaklio tikrumu.

Visa tai reikštų, kad žmogus yra tas pats, o Europa – tai didelė rūbų spinta, kuri daro mus skirtingus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


141527. uuu2008-12-11 10:58
o tai kas čia blogo žiurkes piešti?

141541. jurbarkas2008-12-11 12:06
spalio jubiliejui? nieko blogo

141749. Rimas :-) 2008-12-12 11:25
Labai geras, grazus ir linksmas tekstas. Lauktumem pratesimo.

141838. haribo2008-12-12 19:01
Audriau Audriau,o kaip tavęs trūksta.......

Rodoma versija 30 iš 31 
7:54:09 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba