ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-05 nr. 919

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Japonijos užkariavimas (44) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Nuogų ikonų epocha (25) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • MARINA CVETAJEVA. Eilės (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Scanoramos“ štilis (68) • Su psichologijos profesoriumi RAFAŁU KRZYSZTOFU OHME kalbasi Pawełas Wrabecas. Viliotiniai vartotojui (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (78) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Mona Liza su kindersiurprizu (8) • PETRAS REPŠYS. Apie Audrių ir jo paveikslus (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Minčių aritmija lietuviškai (4) • PETRAS KAZICKAS. Pogrindinė gyvulininkystė Vilniuje (14) • RŪTA JAKUTYTĖ. Tavo rytojaus dienoraštis (1) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Slapti ryšiai su dievais (3) • JAMES THURBER. Naktis, kai užgriuvo lova (2) • GILBONĖ. Kiekvienas savaip (18) • čia yra labai rimtas reikalas, kurį mažai kas supranta (703) • 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. 46 (920) turinys (10) •

Minčių aritmija lietuviškai

JURGA ŽĄSINAITĖ

[skaityti komentarus]

Nenauja knyga



Gasparas Aleksa. Ėriukėlis stiklo ragais. Romanas. V.: Vaga, 2003. 175 p.

Paskelbus 2008-uosius Skaitymo metais, ne vienoje radijo ir televizijos laidoje buvo diskutuojama apie tai, kokias knygas renkasi Lietuvos skaitytojai. Pasirodo, pirmenybė vis dar teikiama užsienio autoriams. Įstrigo vienas komentaras: neva lietuviškas mentalitetas neleidžia mūsiškiams sukurti nieko labai gero ir nieko labai blogo, rašomos tik vidutinės nuobodybės, niekur nevedančios, neformuojančios tinkamo skonio, vien skandinančios mistiškumo, sakmiškumo ir dar visokiausių -umų liūne. Taigi, „ištikta“ to paties mentaliteto ir bijodama pasiduoti kitų vedžiojimams (nesvarbu, už rankos ar už nosies), renkuosi „vidutines nuobodybes“. Prie jų lengviau galiu prieiti pati, be svetimos dujokaukės pauostyti, ne tik iš mandagumo, bet ir alkį malšindama paragauti. Nesu išpaikusi gurmanė, tačiau muilo operų džiūvėsiais nespringstu. Taip kartą užsimaniusi „pasmaguriaut“ radau Gasparo Aleksos romaną „Ėriukėlis stiklo ragais“. Iš karto užkibau ant anotacinio kabliuko: „Naujas ir kiek neįprastas mūsų literatūroje kūrinys, skaitytojui žadantis įdomių netikėtumų: čia nagrinėjama itin svarbi žmonijai tema – ateities pasaulis, viliojantis ir bauginantis, nesvarbu, ar tu tėvo klonas, ar senasis kenčiantis žmogus.“ Prisipažinsiu, kaskart prieš rinkdamasi knygą pasižadu neskaityti anotacijos. Deja, niekuomet to pažado netesiu. Nelyginant rūpestinga namų šeimininkė, blizgiųjų žurnalų išminties vedama (matyt, už nosies), išsirinkto gaminio – kūrinio sudėtyje puolu ieškoti sulfidinės, oksidinės, be jokių E anotacijos. Skaitydama nirštu – tų E, kad ir sumaniai paslėptų, randu be galo daug. Imu koneveikti prastą pakuotę ir prisimenu (greičiausiai dėl to paties lietuviško mentaliteto) sovietinius laikus. Tuomet parduotuvėse į silkiuotą popierių būdavo vyniojami „deficitiniai“ zefyrai. Paskutinis „Ėriukėlio stiklo ragais“ anotacijos sakinys trenkia tuo pačiu silkiuotu popierium: „Rašytojas gilinasi į mums pažįstamo gyvenimo gelmes ir tarsi persergsti, jog nieko tu, žmogau, nepasieksi, jei pats tvirtai nenusistatysi, ir nei tavo brutalumas, nei tavo tiesa ar melas, nei tavo mylimi ar nekenčiami žmonės – niekas o niekas gyvenimo nepalengvins.“ Žinoma, tai – tik „pakuotė“, „vyniojamasis popierius“, ir reikia tikėti, kad savo kvapu gardaus zefyro nepermuš.

„Ėriukėlis stiklo ragais“ – trečiasis G. Aleksos romanas. Rašytojas taip pat išleido kelias eilėraščių knygas, straipsnių rinkinį „Nugalėk save“, dramą „Mergaitė ir apaštalas“, pjesę „Pakerėtieji“, romanus „Adomo broliai ir moterys“, „Pusė obuolio Ievai“. Romaną „Ėriukėlis stiklo ragais“ iš tiesų galima apibūdinti kaip kitokį mūsų literatūroje kūrinį. Kitoks jis savo tematika, kalbėjimo būdu (kaip pats autorius įvardija, „minčių aritmija“), subtiliai kuriamom aliuzijom į archajinės lietuvių kultūros tekstus, biblinius siužetus. Ir visgi šis „kitoniškumas“ neišstumia kūrinio iš „vidutiniųjų“ kategorijos. Kodėl? Nes kaltas tas pats silkiuotas sovietmečio popierius. Mūsų sąmonė valingai ar nevalingai visa, kas lietuviška, į jį tebevynioja. J. L. Borgesas yra pasakęs, kad visos pasaulio literatūros iš esmės yra lygiavertės: mažos tautos literatūra tiek pat patenkina žmogaus proto ir sielos poreikius kiek ir bet kuri kita. Tūlas lietuvis mano kitaip: „užsieninė patikimiau“, „savam krašte pranašu nebūsi“, „atsiliekam nuo vakarietiškos tradicijos“, „mūsų literatūra per daug angažuota, per daug intravertiška“, „nekuriam postmoderno, tik jį mėgdžiojam“(?!) – tai atsakymų nuotrupos į vienoje radijo laidoje pateiktą klausimą „Kodėl nesirenkame lietuviškos knygos?“ Beje, pasigavau dar vieną ausį drykstelėjusį teiginį: „Skaitomiausi užsienio autoriai kompetentingai sėdi savo rogėse.“ Ir iškalbūs pavyzdžiai: buvęs advokatas, dabar bestselerių autorius J. Grishamas intriguojančiai ir profesionaliai „advokatauja gatvei“, milijardierius D. J. Trumpas žino ir žinodamas moko, kaip milijardieriškai mąstyti. Atsakingai „vedlius“ besirenkančio lietuvio sąmonėj, lyg tam silkiuotam popieriuj, margiausi tekstai suvyniojami. Gal įsuks ir G. Aleksos? Juk pastarasis taip pat lyg ir „savo rogėse“ sėdi: chirurgas, apie chirurgiją rašo, tegu ir paslaptingųjų daimonų, bet išties kompetentingai ir dargi meniškai.

Nuo pat pirmųjų puslapių „Ėriukėlis stiklo ragais“ prabyla iškalbingais veikėjų vardais: Fagandras, Adomė, Kolumbas, Krategis, Ofelija, Mirtė. Vardų semantika nevienaprasmiškai koreliuoja su pačiais veikėjais, painiais jų tarpusavio santykiais. Fagandras (Fagas) – Adomės vyras (kūrinyje kelis kartus pavadintas jos tėvu ir broliu), makrofagų augintojas, neurochirurgas, genetikas ir filosofas, homonautas, kiaurai išmaišęs žmogaus smegenis. Lietuviška graikiškojo phagos reikšmė – ėdikas, tas, kuris naikina. Braudamasis į neurono vidų, vogdamas neurodaimono informacinę DNR, vydamasis mitochondrijas, ribosomas, limfocitus ir makrofagus, Fagandras pats tarsi koks fagocitas yra iš lėto virškinamas naujojo, klonuoto, baltųjų varlinų pasaulio. Naujai plėtojama „svetimo“, „nepritapusiojo“ tema. Kaip Marselis „Prarasto laiko beieškant“, Fagandras ilgisi senojo, vaikystės pasaulio, kurį dar primena melsvu vaikišku žalčiuku besirangantis Nemunas, senosios kapinės, pilkų žvirblių porelė (jų paukštiška eisena tokia pati kaip mirusios motinos). Praeitis romane pateikiama per daugialypę veikėjų sąmonės perspektyvą. Videonais bendraujantys baltieji varlinai senojo pasaulio ir jo papročių nebeatmena. Jie minta ir svaiginasi spalvotom kapsulėm, liūdesį malšina spaudinėdami kūnuose įtaisytus saugiklius, mėgaujasi virtualia meile, „lanko emocijų treniruotes, kuriose tuščias smegenų erdves pripildo mėgstama muzika, poezija ir reginiais“. Šie klonuoti varlinai Didžiajame pasaulyje yra daug tikresni už seną svajotoją Fagandrą, tebetikintį „senovišku Dievu“ ir „senoviška meile“ tebemylintį savo Adomę. Adomė – Kolumbo, šio amžiaus pradžioje dingusio chirurgo, duktė. Nelyginant paties Dievo (Kolumbas reprezentuoja kuriančiąją jėgą: homonautikos pradininkas, naujojo žemyno – pasaulio atradėjas) sukurta iš jo paties kūno (klonuota). Naujojo Dievo klaida (pirmasis žmogus – vyras) ar klonuotas apogėjus? Adomė, norėdama sustabdyti riedantį saulamobilį (jame žaidžia abi jos dukros), puola po jo priekiniais ratais. Klonuotas tėvo kūnas prišaukia kadais jį patį ištikusį likimą (Kolumbas žuvo po automobiliu). Didžiajame baltųjų varlinų pasaulyje likimas, kaip ir kūnas, gali būti klonuotas: Adomė nemiršta, ją iki pusės paralyžiuoja. Ji tampa rople, tarsi F. Kafkos Zamza vikriai ropoja laiptais, guviai šliaužia koridoriais. S. T. Kondroto „Kentauro herbo giminėj“ žmogus tampa ropliu dėl baimės: „Vien tik baimė pavertė mus bjauriais ropliais, gyvuliais [...]“, G. Aleksos romane buvimas rople esti tam tikra alternatyva mirčiai – skrydžiui į Žydrąją galaktiką eutanazijos raketa. Be kita ko, ropliškumas yra garbingesnis pasirinkimas už mirtį, nes pastaroji tėra senosios mirties klonas: „Mirtis juk nebaisu, mamyte? Pastatysime jį [mirusį tėvą – J. Ž.] didžiajame kambaryje ir žaisime su juo, kai nusibos, kalbėsimės, skraidysime, pasiversime kolibriais, akmenukais, mikrobais, vandeniu.“

Metamorfozė „ištinka“ ne tik Adomę – kitų veikėjų funkcijos, jų autentika taip pat deformuojasi, susipina: Fagandras savo dukteris ir žmoną vadina seserimis, Adomės tėvas Kolumbas yra ir Fagandro tėvas, seserystė tarp Adomės ir Ofelijos paneigiama, Ofelija tėra Kolumbo ir Mirtės duktė, Fagandras – išgąsdintas gulbinas, „panašus į juos, į mirčių gentį“. G. Aleksos veikėjai savo transformacijom primena graikų dievą Protėją. A. Šliogeris M. Heideggerio „Raštų“ įvadiniame straipsnyje jį apibūdina kaip „nepagaunamą ir nesuvokiamą, nes vieną akimirką jis įsikūnydavo į vieną pavidalą, o kitą akimirką galėdavo virsti kuo kitu. Ir tų pavidalų būdavo be galo daug. Dabar barzdotas senis, aplipęs jūržolėmis ir maurais, kitą akimirką – grakšti žuvis, žėrinti vaivorykštiniais žvynais, tai – dieviško grožio mergelė, tai – gelmenų šliužas, ir taip be galo. Protėjas galėjo būti bet kuo, kartu nebūdamas niekuo. Jis turėjo tūkstantį veidų, ir nė vienas nebuvo tikras. Nesuskaičiuojamos kaukės ir buvo jo tikrasis veidas.“ Susitapatinti su kauke, tapti klonu, transformuotis į roplį, Hado šunį, „orųjį limfocitą“ – tai vis naujos pastangos kitu žvilgsniu fiksuoti besikeičiantį pasaulį.

Romane „Ėriukėlis stiklo ragais“ pagrindinių veikėjų santykiai kuriami (ar klonuojami) pasitelkiant lietuvių liaudies dainų modelį. Jame pats pozityviausias, išlaikantis negatyvių ir pozityvių emocijų balansą, yra brolio ir sesers santykis. V. Kavolis studijoje „Archajinis lietuvių kultūros sluoksnis“ pažymi, kad lietuvių liaudies dainose „bernelio ir mergelės santykis patrauklus, bet nelabai patikimas, mergelė gali būti neištikima berneliui, išėjusiam į karą. Sesuo ištikimesnė, [...] santykis su seserim išlieka, jis visada pozityvus: brolis saugo seserį, sesuo jį prisimena ir myli.“ Tiesa, klonuotam pasauly ir šis ryšys nutraukiamas. Kalbėdama savo mirusiam tėvui, Adomė sako: „Nesvarbu, kad ir aš, ir Fagandras iš tavo ląstelės užaugome. Mes kitokie. Mes labai skiriamės, mes niekada nesijautėme broliu ir seserimi.“ Kraujomaiša, skirtingai nei, tarkim, J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovėje“, nebėra nuopuolis, degradacija, o tik neišvengiama klonuoto gyvenimo pasekmė, nebestebinanti kasdienybė: „Šiandien klinikoje mačiau tėvo ir dukters kūdikį, kurį jiedu pradėjo pilnaties naktį. Koks stebuklas, šūkteli jis iš džiaugsmo užsikirsdamas, prarydamas žodžius. Koks nuostabus gyvulėlis! Jis niekada nekalbės, nematys ir nemokės valgyti nei gerti, visą amžių tuštinsis po savimi lyg paukštis. [...] Tokio žmogaus dar nebuvo. Mūsų šeima jį užaugins, turėsime darbo visam gyvenimui. Privalome žaisti, jei pradėjome šitą makabrišką suokalbį.“

Tad ko gi vertas klonuotasis apogėjus, žmogumi tebesivadinantis, stiklinėj kolboj užaugęs dvikojis? Atsakymas vienareikšmis – tuščio kapo po didele granito plokšte.

Iš įvairių literatūrinių tekstų subtiliai „klonuoto“ kūrinio skaitymas tampa tam tikra avantiūra ir išbandymu. Turi brautis pro nerišlius kraštovaizdžius, iš medicinos ir naujųjų technologijų terminų susuktus minčių raizginius ir lyg etanolį užuosti garuojančią esmę: „Žaiskime... Vyrai ir moterys, žaiskime mitais, svajonėmis, fikcijomis, idėjomis, keliaukime į Mažąjį ir Didįjį pasaulius, į Visatą, niekur nerasime geriau ir gražiau kaip sapne.“ Žaidime ir sapne taisyklės eliminuojamos, nebereikia jokių argumentų kuriamam kitoniškumui pagrįsti. Žaidžiama mitais, logika, bibliniais ir folkloriniais siužetais. Pirmąjį homonautikos pradininko sukurtą žmogų – moterį gundo žalčiu besiraitantis falas, palieka pasakos Žilvinėlio ritmu šaukiamas tėvas („Tėtee! Tėveeeli!“), pjauna „Stiklinis Skausmas“. Apie praradimą, ilgesį, skausmą G. Aleksos romane kalbama kone tais pačiais įvaizdžiais, kurie varijuoja A. Mackaus ar A. Škėmos kūryboje. A. Mackaus eilėraštyje „Pokalbis su mirusiais vaikais“ „angelas rėkia stiklinės moteries“; „Ėriukėlyje stiklo ragais“ stikliniame Adomės kūne raitosi „baltas mažulėlis kirminas“, čia „jis jaučiasi saugus: džergšt džergšt džergšt...“ Stiklinis skausmas, stiklinė moteris praradę organišką prigimtį, tai – nebe gamtos, o civilizuoto, Didžiojo pasaulio baltųjų varlinų „naujadarai“. Žaidimas mitais senojo pasaulio nebeprikelia. Telieka kriauklėj užrakinta atmintis: „Man, kaip ir tėveliui, labiau kriauklytės patinka. Dabar jos nejaučiu, bet žinau: turiu tą kriauklelę, ji graži, perlamutrinė. Tuoj pamerksiu į vandenį, sušlaps, pasipurtys džiaugsmingai. Ji bebalsė. Niekas tokios neturi, tik aš.“ Ši atmintis, kaip ir A. Škėmos tekste („ir kriauklėse aidi senas prisiminimas: / uostas, vanduo, žuvų akyse / mano meilė“), kalba prisiminimais, mirusiųjų šešėliais, sena meile. Istorijos triuškinamųjų, egzilų, nužemintųjų patirtis kartojasi. Praradimas, tremtis tampa žmogiškosios būties sinonimu, nesvarbu, kada, kur ir kieno ištartu: „Atstumtieji virė vakarienę visus metus, po to valgė iš didelio katilo, iš didelio tarsi dangaus, jų viduriuose giedojo paukščiai, dūzgė bitės, lindo pro nosis, pro burnas, kol atėjo paskutinė žiema. Sakau, paskutinė – ir netikiu: juk visa tai tik sapnas, tik paika iliuzija ir gražiausias pasaulis yra tas – senasis, geriau būčiau jo nematęs“ (G. Aleksa).

„Ėriukėlis stiklo ragais“ – iškrikusių iš laiko vertikalės, poetiškai dėliojamų minčių aritmija. Ją net knietėtų pavadinti eilėraščių proza knyga: „Tu kalbi medžio balsu. Toks medis. Gražus rudenį, kai grumiasi su mirtimi. Jo šaknys dubenyje. Baltos jūrų žolės plakasi tarp kaulų. Viršūnė pro gerklę į dangų stiebiasi. Mirtis lapuose staugia. Ryja varinius lapus. Lapai – tavo veido oda.“ Savitas, gal kiek ekscentriškas kūrinys. Jo simboliai, vaizdiniai neretai išsiveržia už logikos, materialaus dėsningumo ribų, ima priklausyti poezijai, pasakai, vaizduotei. Norisi tikėti, kad tokie tekstai kada nors bus įdomesni už nūdienos Lietuvoje dideliais tiražais leidžiamus svajonių romanus, moterų melagystes, milijardierių paslaptis...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


141357. Li2008-12-10 11:13
Kaip be sukinėk, bet lietuvių kalba mąstyti , bendrauti - normalu. Kartais ir nuostabu :)

141358. archyvaras, liūdesys senas2008-12-10 11:23
Niekas, jokie kitokie tekstai, nenurungs moterų svajonių ir jnusivylimų istorijų...

141529. uuu2008-12-11 11:02
kodėl taip supriešinama "lietuvių" ir "užsienio", taigi lietuvių tik viena tauta, o užsienis iš daug dalių susideda, savaime jau didesnis asortimentas, knygą skaitai ne todėl, kad ji lietuvių, o todėl, kad ji įdomi

144541. Ego :-) 2009-01-02 07:19
Kad Gasparas rašo puikią prozą man senai aišku. Pagaliau pirma puiki recenzija. Žinoma, jo kūryba labai stichiška, skirta išprususiam skaitytojui. Lietuvoje taip dar niekas nerašė. Sveikatos Tau, Meistre. Kada nors didžiuosimės, kad Tu gyvenai. Ir ačiū Jurgai, kuri intelektualiai ir drąsiai perskaitė jau ne pirmą nenaują knygą.

Rodoma versija 30 iš 31 
7:54:08 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba