ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-05 nr. 919

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Japonijos užkariavimas (44) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Nuogų ikonų epocha (25) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • MARINA CVETAJEVA. Eilės (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Scanoramos“ štilis (68) • Su psichologijos profesoriumi RAFAŁU KRZYSZTOFU OHME kalbasi Pawełas Wrabecas. Viliotiniai vartotojui (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (78) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Mona Liza su kindersiurprizu (8) • PETRAS REPŠYS. Apie Audrių ir jo paveikslus (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Minčių aritmija lietuviškai (4) • PETRAS KAZICKAS. Pogrindinė gyvulininkystė Vilniuje (14) • RŪTA JAKUTYTĖ. Tavo rytojaus dienoraštis (1) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Slapti ryšiai su dievais (3) • JAMES THURBER. Naktis, kai užgriuvo lova (2) • GILBONĖ. Kiekvienas savaip (18) • čia yra labai rimtas reikalas, kurį mažai kas supranta (703) • 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. 46 (920) turinys (10) •

Tavo rytojaus dienoraštis

RŪTA JAKUTYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Figūros studija. 2004
Tomas Vyšniauskas

Uždegei degtuką, pasidžiaugei liepsnele, uždegei ir uždegsi antrą, trečią, dešimtą... Giliai širdyje tu trokšti liepsnos, aš žinau – nors visuomenė savo plačia vulgaria burna ir bando praryti tave už jos gyvenimo „švaistymą“. Taip, mano brangioji kažkelinto pasaulio sese, savuose troškimuose mes dažnai pasiklystame. Bet kaltinti už norą rasti – arba sukurti – ekstazę gali tik tie, kurie naudojasi kitoje upės pusėje sukurta idile. Jie, jei pastebėjai, visi vienodo veido, ir bankininkas ten atrodo lygiai taip pat kaip skarmalius. Tau bus sunku, nes jie visada neš paskui tave Priekaišto fakelą, bet tai yra rodiklis, kad elgiesi teisingai. Atsigręžk. Matai ją, tą vienodą išraišką visų veiduose? Nes tu esi tas PRIEKAIŠTAS, individualus asmuo, kuris nesitenkina svetima ugnimi ir sėja teisėtą, vienintelį teisingą nerimą prisitaikėlių širdyse: galbūt ir jie turi ko nors ieškoti, ko nors siekti? Visi paskui ją, ir nepamirškit akmenų!

Taip lengva eiti kubo be briaunų paviršiumi (arba jų nematyti). Žinau, kad dabar šypsaisi. Kuo mėgaujiesi? Keistesnis saulės spindulys, paslepiantis kasdienybę, rausvos švelnios ūkanos, be jokios priežasties nusėdusios ties horizontu. Laikraštiniai savaitgaliai ir tavo tuščias šaldytuvas, leidžiantis bent trumpam apsimesti, kad nesi toks beviltiškas savo kūno portjė. O tos keistos minutės, kai kažkas verčia tave rašyti? Įsisupi giliau į savo netvarką, vienintelį turtą, nes tik vertigo yra artimas, nesuvaidintas, ir vedžioji save po pačią save, bet niekad neradai nei didžiosios raidės, nei taško. Jauti tą mintį, tik nežinai, kas tuomet stovėjo už nugaros ir ją išrėkė garsiai. Nori, kad ji būtų tavo, ir visas savo minutes paskiri kažkokios nežemiškos (ar tai tu?) būtybės pažinimui. Tu nori būti ja, nori, kad tie žodžiai būtų tavo, bet negali pasiduoti savininkiškumui, nes esi čia tik pašalinė, o siela tuoj išslys iš kavos puodelio ir paliks tave – skudurą.

Šiandien atsikėlei, nusiprausei pastelinį sapną, kurį tau pasiuntė kažkoks keistuolis sapnų kūrėjas, ir išėjai į gatvę. Kur tu ėjai? Ką tu matei? Ar niekad savęs neklausei, kodėl dėvi tą nerimą, kuris gena lauk iš namų, iš draugijos, iš visur, kur yra žmonių? Tu šneki žmogui tiesiai į veidą, bet jis tavęs negirdi, lyg kambariai staiga būtų prisipildę vandens. Jūs juokiatės, tu norėtum sužinoti iš ko, bet niekad nepaklausi. Tik nuliūsti, kad šioje nuotraukoje tavęs nėra. Ir pabėgi, brangioji, kaip norėčiau dabar paglostyt tavo nuo minčių išsipūtusią galvą.

Jaunatviškas nerimas. Numirti, nurimti. Numirti. Camus sako, kad viskas absurdas, o tu myli geltonkasę mergaitę ir matai prasmę jos batų kulniukuose. Ir gyvenimą matai amžiną, nes pasikliauji, kad už tankaus paakių pilkšvumo rūko dar yra rytojus. Taip, tu teisus – du arba trys.

Nukrito dar keli lapai, auksiniai drebantys lašeliai, vėjui papūtus į susitraukusį nuo šalčio beržą. Mielas drauge, džiaugiuosi tavimi, nes aš pats esu nykus nevykėlis. Aiškinu tau apie beprasmybę (šis žodis man vienintelis šventas), nes nenoriu likti vienas su savom atgrasiom mintim. Tik bandau atimti iš tavęs viltingą duonos plutą, kurios pats taip gyvuliškai geidžiu. Vienintelis mano išsigelbėjimas – maras, visa niokojanti visuotinė epidemija. Tai vienintelė prielaida man susitikti su kitais, paliesti jų nepasiekiamus šiltus paltus ir švelnius šviesius plaukus, nes į mano nužydėjusį pasaulį suplūs žmonės, supratę save kaip laiką, kiek jo ten dar liko.

Pavydžiu, kad gali gyventi su viltimi ir troškimais: šie du neišskiriami draugai seniai atsuko man užpakalius. Tad pasikliauju tik šia rodyklėle ant naktinio stalelio. Tik šia minute esu gyvas, ir kai laikrodis sustos, numirsiu ir aš. Ir paaiškės, kad abu buvome vaiduokliai, net savo garo stikle nepaliekantys. Nes pasaulis nesustos padėti gėlytės prie mūsų kapų, niekas mūsų nė nepasiges. Kam žmogui laikrodis, jei jis gyvena ateitim, kuri niekad jokiai gyvai būtybei dar nepasirodė, taip ir neišlipo iš mūsų galvų.

Kaip vieniša dabar stovėti čia vienam, ant kažkokio atšiauraus skardžio, nepatikėtum. Bet nukrenta dar keli lapai ir aš mąstau – kad tik greičiau ateitų maras...

Ilgainiui supranti, kad neverta brautis į kitų gyvenimus, jei niekad negalėsi atidaryti savo durų. Ir nebenori ieškoti kambario, kur būtų bent viena kėdė, nes pavargai. Ir pasakei sau: „Jūs laimėjot. Aš tikrai pilka.“ Teisingas sprendimas, juk galėjai ir pamiršti savo balsą.

Kadangi nebesi paauglė, negaliu tau priskirti jaunatviško nerimo diagnozės, bet aš visgi žinau, kas tau yra. Tu turi savy naštą, kurios nebepaneši, o kiti lyg kokiam kupranugariui vis krauna ir krauna nešulius. Saulė kepina ir dykumoj nebesirodo net miražai. Taip, gera gera mokinė švaisto laiką dykinėdama ir stebėdama piktžoles. Kaip nuostabu jausti tą piktdžiugą, kad gali numarinti protą, kurį turi, ir sunaikinti kitų lūkesčius, bent tiek juos įskaudinti, kiek jie skaudina tave. Apsimesdami, kad negirdi.

Kaip laikas, praleistas pasimatyme su savimi, gali būti veltui? Brangioji, kažkelintoji nerami mano sielos paveldėtoja, viską turėsi išgyventi pati, tačiau privalai prieiti vienintelę tikrai svarbią išvadą: neleisti pasauliui pamesti tavęs. Nes net jei žmonės šneka kita kalba, čia (kažkur netoliese) turi būti tavo ramybė. Ieškok jos ir nenustok ėjusi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


141531. uuu2008-12-11 11:06
mielas dienorašti, dabar aš tave parašysiu

Rodoma versija 30 iš 31 
7:54:07 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba