ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-05 nr. 919

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Japonijos užkariavimas (44) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Nuogų ikonų epocha (25) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • MARINA CVETAJEVA. Eilės (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Scanoramos“ štilis (68) • Su psichologijos profesoriumi RAFAŁU KRZYSZTOFU OHME kalbasi Pawełas Wrabecas. Viliotiniai vartotojui (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (78) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Mona Liza su kindersiurprizu (8) • PETRAS REPŠYS. Apie Audrių ir jo paveikslus (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Minčių aritmija lietuviškai (4) • PETRAS KAZICKAS. Pogrindinė gyvulininkystė Vilniuje (14) • RŪTA JAKUTYTĖ. Tavo rytojaus dienoraštis (1) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Slapti ryšiai su dievais (3) • JAMES THURBER. Naktis, kai užgriuvo lova (2) • GILBONĖ. Kiekvienas savaip (18) • čia yra labai rimtas reikalas, kurį mažai kas supranta (703) • 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. 46 (920) turinys (10) •

Knygų apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Nuotykiai be tiubeteikos

Andreu Martín, Jaume Ribera. Neieškok sardinių ne sezono metu. Romanas. Iš ispanų k. vertė Eglė Naujokaitytė. V.: Alma littera, 2008. 195 p.

Nieko nuostabaus, kad „įprasti kasdieniai dalykai [...] slepia baisius nusikaltimus“. Kad tuo įsitikintum, nebūtina skaityti anotacijos šios knygos viršelyje. Tačiau kiekvienas „baisus nusikaltimas“ yra kaip siūlų kamuolys – jei netyčia nenučiupsi už kyšančio siūlo galo, gali jo ir neišvynioti. Taip nutinka ir šios nuotykių knygos, skirtos paaugliams, herojui, garsaus seklio Flanagano vardu pasivadinusiam moksleiviui. Jis, tirdamas savo „bylas“ (suranda dingusius šunis, surenka duomenis berniukams apie juos dominančias mergaites ir pan.), netyčia užčiumpa iš tiesų kraupaus nusikaltimo siūlą. „Nekalti vaikiški žaidimai“ – taip galima pavadinti Chuano (Flanagano) „bylas“ – pasirodo besą naivūs ir juokingi, palyginti su tais „žaidimais“ ir bylomis, kurie priklauso suaugusiesiems.

Tiesą pasakius, tema sena kaip pasaulis, dviračio čia tikrai neišrasi. Užtenka prisiminti kad ir Astrid Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykius“, kur trylikametis Kalis, žaisdamas seklius, irgi užčiuopia ir netgi išvynioja rimtas suaugusiųjų pasaulio bylas. Dar kažkodėl prisiminiau Chudaiberdy Tuchtabajevo „Stebuklingąją kepurę“ – knygą tarybmečio paaugliams apie narsų vaikiną Chašimdžaną, kuris pasitelkęs stebuklingą tiubeteiką demaskuoja sukčių ir žmogžudžių gaują (tiubeteika mokėjo kalbėti ir padaryti žmogų nematomą). Taigi, net tais niūriais metais jau būta tokių knygų...

Bendras tokių knygų bruožas tas, kad paties „seklio“ ir jo draugų gyvybei neretai gresia visai nevaikiški ir su žaidimais nesusiję pavojai. Čia šaudoma ne mediniais šautuvėliais, ir nušautieji paliepus neatgyja. Štai todėl įdomiausias dalykas tokiose knygose ir yra ribos tarp žaidimo ir rūsčios realybės suvokimas: „tikrasis“ pasaulis yra kitoks, nepriklausantis vaikams, nepasiduodantis jų vaizduotės transformacijai. Taigi ir knygoje „Neieškok sardinių ne sezono metu“ susiduriame su siaubingu, slegiančiu, vaikų pasaulį žudančiu reiškiniu – pedofilija. Turbūt ne veltui ir tam tikras vyriškas organas čia vadinamas „sardine“ – kaip tam tikros rūšies metafora, žodis, kurio perkeltinė reikšmė ne iškelia, o „nužemina“. Ne išskleidžia prasmę, o uždusina, suspaudžia.

Gal to ir reikėjo tikėtis, nes vienas iš autorių, Andreu Martínas, įvardijamas kaip „vienas iš produktyviausių juodojo romano žanro rašytojų, sukūrusių daugiau nei dvidešimt penkis romanus“. Antrasis irgi nepėsčias: „Kūrė ir žurnaluose spausdino komiksus ir trumpas siaubo ar humoristines istorijas.“ Taigi visokie siaubai autoriams turėtų būti ne tik pažįstami, bet ir gerai įvaldyti – dvidešimt penki romanai, nieko sau!.. Temų užtektų visai kriminalinei kronikai. Žinoma, kur kriminalai, ten ir meilė, aistra, sielograuža, savęs ieškojimas etc. Ne išimtis ir jaunieji sekliai – visi jie myli, kenčia, gelbsti draugus ir panašiai. Toks yra ir Chuanas (kad jį kur, skamba visai kaip Chašimdžanas!). Kartais man gaila, kad šiuolaikinių paauglių romanų rašytojai nebenaudoja tokių netikroviškų detalių kaip stebuklingos tiubeteikos. Nes neretai romanų herojų išgyvenimai perdėm vienodi. Bet gal čia ne rašytojai kalti, gal šiuolaikiniai paaugliai tokie ir yra?.. Jeigu ne, rašytojas turėtų prisiimti atsakomybę.

Bet šiaip knyga nebloga. Ir kaip veikėjas man labiausiai patiko Barselona: Las Ramblas gatvė, Katalonijos aikštė, „metaliūgų“ kavinės etc.

Romanas kaip žurnalistinis tyrimas

Jodi Picoult. Devyniolika minučių. Romanas. Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. V.: Alma littera, 2008. 560 p.

Vienas iš „agrarinės“ lietuvių literatūros veikėjų, regis, Žemaitės personažas, dūsavo: „Ak toji Amerika, kad ji prasmegtų...“ Kodėl gi jis taip negražiai sakė?.. Vertinta kaip neribotų galimybių šalis ir vieta, kur galima sparčiai „išeiti į žmones“, Amerika mūsų klasikų kūriniuose iškyla ir kaip erdvė, kurioje gali greitai netekti savo tautinio ir moralinio identiteto. Gal dėl to mūsų senoliai taip atsargiai į ją ir žiūrėjo. O kai perskaičiau naująjį Jodi Picoult romaną, tai pamaniau, kad atsargumas ir man nepakenktų. Atsilikusi ta mūsų Lietuva, su žagrėmis kišenėse vaikšto ne tik rašytojai, bet ir politikai, tačiau kaip žvelgti į itin civilizuotą šalį, kur paauglys, atsinešęs šautuvą į mokyklą, ištaško būrį mokinių ir mokytojų?.. Gal civilizaciją reikėtų vertinti kitaip – kaip naująją barbarybę?.. Na, maždaug taip, kaip prieš keletą šimtmečių Amerikos kolonistai žvelgė į autochtonus – indėnus: laukiniai, vaikšto be batų ir kostiumų. Dabar gi neretas civilizuotasis atrodo kaip laukinis. Kas, kad su batais ir kostiumu.

Romano tema labai aktuali, ir tai, atvirai sakant, man nelabai patinka. Mat aktualijos turi savybę būti visaip išnarstomos, bet tikrąsias priežastis nurodo ne „narstytojai“, o laikas. Taigi „Devyniolika minučių“ – romanas apie šaudynes nedidelio Amerikos miesto vidurinėje mokykloje ir, aišku, apie šaudynių priežastis – patyčias. Piteris Hautonas, nepritapėlis, „jautrus vaikas“, patyčių auka, atsineša į mokyklą net keturis ginklus ir nužudo dešimt žmonių, devyniolika sužeidžia. Kai imi gilintis į priežastis, pasidaro nebeaišku, tai lemia patyčios, kompiuteriniai žaidimai ar lengvai prieinami ginklai. J. Picoult – rašytoja „narstytoja“, ji sukuria didžiulį tekstą, kuriame naudojamasi neskelbta medžiaga iš FTB archyvų, panašių įvykių liudijimais, pagaliau – įvairių sričių konsultantų pagalba (jie išvardijami „Padėkos žodyje“ knygos pradžioje), bet kai imi galvoti, o kurgi pačios rašytojos nuomonė, įvykių priežastingumo koncepcija, tai kaip ir nerandi už ko užsikabinti. Na, galbūt rašytoja išsako savo požiūrį Aleksės Kormjer, vienos iš svarbių romano veikėjų, žodžiais. O gal toks požiūris ir nereikalingas. Reikalingas „objektyvumas“, kuris, kad ir kaip būtų paradoksalu, yra šaltas ir negyvas. Ir jokios tiesos neatskleidžia. Mat tiesa yra labai subjektyvus dalykas. Patyčios juk neatsirado vakar, jos egzistavo nuo seniausių amžių, kaip ir kaltės, nuodėmės, atgailos sąvokos. Tačiau skaitant tokius bestselerius atrodo, kad šitos sąvokos ištrintos iš daugiakultūrės visuomenės atminties, ypač kaltė. Nesistebiu – neseniai atliktų tyrimų duomenimis, tik dvidešimt procentų amerikiečių sutiktų atsiprašyti Japonijos už Hirosimą. Aštuoniasdešimt procentų, regis, jokios asmeninės kaltės dėl to nejaučia. Kaip ir dėl indėnų genocido (jis pateisinamas civilizacijos, kultūros sklaida). Jei kaltės sąvoka sunaikinta, ar reikia stebėtis, kad Amerikoje vyksta tokie dalykai?..

Taigi aš visiškai nenoriu kibti ant aktualaus masalo – patyčių. Bet jaučiu pagarbą autorei už tokio milžiniško teksto išrašymą (jis profesionaliai parašytas, su detektyvine intriga, psichologiškai niuansuotas ir „žmogiškas“; juk negali nesujaudinti atsidavusios, nors ir visiškai nemokančios gaminti valgio motinos, Aleksės Kormjer, paveikslas ir tai, kaip ji suranda savo jaukią „asmeninę“ laimę). Antra vertus, J. Picoult – rašytoja, kurios vaikystė buvo „nuobodžiai laiminga“, ji netgi skambino tėvams, klausdama, ar tikrai vaikystėje nebuvę kokio „tragiško“ įvykio, kuris būtų buvęs akstinas kūrybai. Ne, nebuvo. Ir nereikia – juk nebūtinai kūryba turi prasidėti nuo tragedijos. Bet jeigu ji neišgyventa asmeninėje terpėje, ar įmanoma pakilti iki apibendrinimo?.. Gal ir įmanoma. Tačiau gresia inercija: prieš imdamasi „Devyniolikos minučių“, skaičiau J. Picoult „Dešimtąjį ratą“ ir dabar matau, kad kai kurie veikėjai, tipažai, situacijos ir sprendimo būdai kartojami. Tai nebūtų taip pastebima, jei autorė turėtų ne tik „narstytojos“ talentą, bet ir kūrybinę intuiciją beigi kalbą, panašią į E. A. Poe mistiškųjų novelių žodžio stebuklą. Bet aš tikrai per daug noriu. Mistikos, kalbos, subjektyvumo!.. Gana bus ir žurnalistinio tyrimo.

Gyvenimas „prie“

Viktorija Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus: monografija apie Joną Strielkūną. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 336 p.

Prisipažinsiu, kad nemėgstu skaityti monografijų. Nedaug jų ir esu perskaičiusi. Taigi išvadų apie šį žanrą daryti neskubu, bet visgi man atrodo, kad jose slypi per daug literatūrologinio reikšmingumo, o rašytojas paverčiamas paminklu. O juk ne teorinės analizės monografijoje yra įdomiausios. Veikiau – paties rašytojo natūros, jo paslaptingo unikalumo atskleidimas. Tam reikalinga bendra „kraujo grupė“. Panašios jausenos išgyvenimas, pasaulio matymo kampas.

Štai todėl kiek nuostabu (dėl kuklaus „kiek“ atsiprašau, juk maža pasauly dalykų, kurie „baisiai“ nustebintų) buvo paimti į rankas profesorės Viktorijos Daujotytės monografiją apie Joną Strielkūną. Nesiimu vertinti šios knygos kaip literatūrologinės (nors itin įdomių įžvalgų esama daug). Netgi – kaip monografijos (neturiu, kaip minėjau, tam pakankamai išvadų). Remsiuosi Valentino Sventicko žodžiais, kad „čia – literatūra“. O žodis „literatūra“ visų pirma aprėpia grožinę kūrybą: poeziją, prozą. Užtat vieni iš pačių unikaliausių (nesakau – svarbiausių, nes svarba yra kintantis dalykas) tekstų šioje knygoje – profesorės V. Daujotytės ir poeto J. Strielkūno laiškai beigi pasikalbėjimai. Jų nėra daug, bet kaip plačiai ir graudžiai išsiskleidžia praėjęs laikas, brangių žmonių, vaikystės prisiminimai (ypač įstrigo tas, kur Joną, einantį į mokyklą ir apsivilkusį „šviežiais“ avikailiukais, seka vilkas; profesorė įvardijo poetą kaip „amžiną Raudonkepuraitę“, bet galgi čia tiktų ir Elenytės brolelio, virtusio avinėliu, paralelė, liudijanti, kokio baisaus „sakmiško“, „pasakiško“ laiko būta). Prisipažindamas, kad laiko būta baisaus ir negailestingo, panašaus į tą vilką, nuolat sekantį iš paskos, taigi labai tinkamą „tamsiems“ eilėraščiams (o tokius, panašius į E. A. Poe „Varną“, Strielkūnas ir mėgstąs), savo kūryba poetas liudija, kad esama ir „kažko“ šviesaus. Gyvenimo stebuklo. Bendraminčių supratimo. Kūrybos jėgos, kuri prideda dvasinės sveikatos prie tos, kurią vadiname fizine. „Kažko“ – abstrakcija, kurios šiaip neimčiau vartoti, bet J. Strielkūno atveju ji tinka. Nes daugelį didžių ir paslaptingų dalykų, susijusių su kūrybine intuicija ir kūrybinės virtuvės paslaptimis, J. Strielkūnas, įvardijamas kaip vienas didžiausių XX a. lietuvių lyrikų, linkęs apibūdinti paprastai ir „abstrakčiai“ (pavyzdžiui, žodžiu „siaubas!“ – anot profesorės, „maišysis tame žodyje pasigėrėjimas ir nusivylimas, džiaugsmas, netikėtumas, nepritarimas“). Kaip ir Juozas Aputis, kuris, skaitydamas kokio mažai žinomo autoriaus rankraštį, ištaria: „Kaži kas čia yra!..“ Tas „kaži kas“ panašus į J. Strielkūno „siaubą“. Ir abu liudija paslaptį. Veikiausiai – kūrybos gyvybės, kūrybos kaip archajiško, sukurto, o ne suformuoto, išmokto dalyko.

Ši knyga – iš tų, kurias galima skaityti visą gyvenimą. Kaip ir J. Strielkūno eilėraščius – jie niekados nepasens, nes yra įsiskverbę į pačią žmogaus esaties šerdį. Esatį apibūdinčiau kaip visas žmogaus laiko dimensijas – praeitį, dabartį, ateitį, netgi laiką, kuris lieka, žmogui išėjus; juk ne veltui poeto kūryboje toks svarbus ryšys su išėjusiais brangiais žmonėmis, draugais. Vienas iš eilėraščių apskritai pribloškia laiko dimensijos išskleidimu: „Žemės laikas kaip Vėlinių žvakė / Virpa kosmoso vėjuos liūdnai“ (eil. „Žemės laikas“). „Kosminis intonacijos virpesys“, anot profesorės. Tokiu virpesiu pasižymi ir kitas eilėraštis, taip mėgstamas Romualdo Granausko: „Mano mažas brolau, / Aš žinau ko tyli. / Baisiai aukštas dangus, / Baisiai žemė gili“ (eil. „Žiedas vėjuotą rudens dieną“). O tai, kaip profesorė kalbasi su poetu, kaip „pasakoja“ apie eilėraštį (čia labai svarbus prielinksnis, kaip ir monografijos pavadinime) – nepabijosiu pasakyti – nuostabu. Apie sodus, paukščius, tėviškę; ne tik kaip simbolius ar ženklus, o kaip pačios poezijos gyvastį, nes pati poezija šiandien yra sodas, tėviškė, paukštis. O poetas... J. Strielkūnas prisipažįsta, kad giriamam jam būti baisu, net nuraustąs visas, premijų ir apdovanojimų jis nesureikšminąs ir nemiegąs ant laurų vainiko. Taigi sakyčiau, kad slinktis nuo pirmojo knygos pavadinimo „Nepripildomas amžinas indas“ iki „Gyvenimo prie turgaus“ – ganėtinai radikali, bet teisinga. Nuo kilnaus daiktavardžio, apdovanoto dviem būdvardžiais, iki abstrakcijos („gyvenimo“), kurią įasmenina ir prie kito, labai realistiško, daiktavardžio „pririša“ prielinksnis. Taip kitados ir Marcelijus Martinaitis rašė: „Prilenktas prie savo gyvenimo...“

Kačių ir moterų dienoraščiai

Asta Plechavičiūtė. Nelyginiai metai: anonsai, atspindžiai, istorijos ir t. t. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 142 p.

Nors rūstūs kritikai, ieškodami gilių prasmių ir esmių, į pirmąją Astos Plechavičiūtės knygelę gali atsainiai pažiūrėti ar, neduokdie, supjaustyti savo negailestingais analitinių metodų skalpeliais, autorei dėl to tikrai neverta jaudintis. Anotacijoje ši PK apibūdinta kaip „lakoniška, telegrafinio stiliaus proza“, patraukianti „neįprastu siužeto minimalizmu, fotografiška pasaulio stebėsena, kuriai tačiau nesvetimi vaizduotės šuorai, sąlygiškumas“ – beveik sutikčiau su šiuo apibūdinimu, tik dėl „telegrafinio stiliaus“ kiek suabejočiau. Telegramomis paprastai perduodamos itin skubios žinios, po kurių paprastai meti viską ir leki kaip pamišęs. A. Plechavičiūtės kūrinėliai tokio skubėjimo neskatina, ir ačiū Dievui, kiekgi galima skubėti šitame beprotiškame pasaulyje.

Ir skubėti jų skaityti neverta, verčiau – po kelias, pamažu (nors pono Vaclovo istorijas prarijau vienu kartu, buvo juokinga ir įdomu). Į tekstus, kurie primena receptus, iš pradžių žvelgiau įtariai („Omletas su morkomis ir pastarnokais / Pasterizuoti / Pasukos / Paštetas / Paštetas su portveinu, pipirais ir skrudinta duona / Aštraus skonio graikiškas pavilgas / Aštrus pavilgas / Paprasčiausias pavilgas / Pekino antis“) – po perkūnais, kas čia per proza?.. O paskui staiga toptelėjo, kad šis mielas minimalistinis kūrinys – kaip tyro oro gurkšnis. Tiksliau – kaip kąsnelis, kuriuo tikrai nepaspringsi, kaip kad paspringsti sunkiasvoriais tekstais, prifarširuotais ne pašteto, o gyvenimo prasmės problematikos ir vulgaraus sensualizmo. Gražios man pasirodė „Pasakos be pradžios“ – tiesiog gražios, ir viskas, nieko daugiau negaliu pasakyti, o ir nereikia, „gražus“ – labai talpus žodis. Pelių virtimas lapais, suomiškų briedžių „išjungimas“, siaubingai frigidiškos žuvys, kurios „net pakeptos karščiausiame aliejuje vis tiek likdavo šaltos“, aukso siūlais siuvinėta karaliaus kariuomenė – tekstai, kuriuos sunku apibūdinti, fragmentai, „iškritę“ iš „normalaus“ žanro (kad ir tos pačios pasakos, novelės, eilėraščio). Tarsi autorė pateiktų mums ne tekstus, o tekstų dalis, kurių svarba nėra reikšmingas dalykas (ne veltui pasakos neturi pradžios, o daugelis fragmentų – priešistorės ir pabaigos). Bet tokia koncepcija bene geriausiai atitiktų šiuolaikinio žmogaus jauseną, jo mąstymą, pasaulio suvokimą – pasaulis suvokiamas fragmentiškai, dalimis, be tęstinumo, be noro jį keisti ir tobulinti. Gal tai ir nėra labai džiuginantis dalykas, bet intencija pakankamai sveika: pasaulio tobulintojai neretai jį dar labiau sugadina.

Ir tenedrįsta „Nelyginių metų“ „pjaustyti“ koks garsus kritikas, nemėgstantis kačių ir apskritai gyvūnų – mat viršelio nuotraukoje autorė nusifotografavusi su kate, šioji panaši į autorę, ir abi labai gražios. Be to, šitai irgi kažką labai svarbaus reiškia. Nesifotografuosi juk su kate be svarios priežasties. Kad ir tokios: jei katės mokėtų rašyti, manau, rašytų tokius kūrinius, kokius rašo A. Plechavičiūtė. Nes katės irgi mėgsta fragmentišką gyvenimą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


141528. uuu2008-12-11 10:59
o, uzbeką irgi prisiminiau, įdomu buvo

141901. Nerijus2008-12-13 05:32
Lietuvos studentai, apmokestinimo laikas atėjo. Dar neseniai daugelis mūsų vylėsi, kad nepakeliami mokesčiai už nereformuotas studijas nebus įvesti. Tačiau tai buvo tik naivi iliuzija. Naujoji Vyriausybė ir jos Švietimo ministras jokios vilties nepalieka. Galutinis sprendimas dėl apmokestinimo jau priimtas. Lieka tik rinktis: klusniai susitaikyti su mokesčiais ir tempti engiamo vergo naštą arba pakilti į lemiamą mūšį už savo teises ir orumą. Nebegalima tiesiog stebėti iš šalies. Studente, apsispręsk ir būk su tais, kurie nesileis žeminami ir apiplėšiami ir kurie iškelta galva kovos iki galo. Registruokis rengiamoms protesto akcijoms ir nepasiduok be kovos. Parašyk TAIP!!! adresu mitinguok@gmail.com Studentų grupė „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“

Rodoma versija 30 iš 31 
7:54:04 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba