Slapti ryšiai su dievais

Šįkart sugalvojau, ką jums sakysiu, ko ne.

Pirmiausia reikia sugalvoti pavadinimą. Šimtus pavadinimų sugalvoti ir susirašyti ant kiniškų žaislų, prijuosčių, paklodžių ar dar kažko, kas po ranka ar po užpakaliu. Neformalioji valdžia jau skanduoja man: tvarkos tvarkos tvarkos – susitvarkyk kambarį, plaukus, rašydama tekstus-akcentus, leitmotyvus, šokdama – versk kojas kuo daugiau, tempk pėdas, „suimk“ mentes, septynias dienas daryk sukinius, taip išmoksi vieną tašką išlaikyti, piešdama – tiesk ranką į priekį kuo dažniau, matuok, nes čia per ilgos kojos, per ilgas veidas ir jos plaukai visai ne tokie, piešk, ką matai, nefantazuok, dainuodama – jei jau plėši dainas, tai dainuok taip, kad girdėtum kitą.

Pradedu liautis tikėti, kad turiu slaptų ryšių su dievais, nes ta neformalioji valdžia pradėjo mane per daug kontroliuoti – per ją imuosi žanrinio rašymo, per ją šokdama iki traškėjimo įtempiu keltį, o kai reikia, atlieku taisyklingus plačius plié, pamiršau improvizacijos dovaną. Aš – ritmui, tempui ir žanrui, ir visai smagu negalvot ir nekliedėt.

Taip ir miegasi gerai – negalvoji (kur miegi, su kuo miegi, kiek miegosi, kiek nemiegosi, lyja, nelyja), miegi. Ir valgosi neblogai – negalvoji (ką valgai, kaip valgai, sveika, nesveika), valgai. Visą gyvenimą miegi, valgai. Visą gyvenimą vidaus organuose.

Po tokio gyvenimo – miegi, negalvoji, valgai, negalvoji – sukliedėjau eiti. Taigi per dvi dienas nuėjau trisdešimt kilometrų kaip viduramžių žmogus iš neapibrėžto ilgesio. Kas nori su manim pasivaikščiot – penkiolika kilometrų per dieną. Daug? Nedaug – ėjau tik į paskaitas, akrobatinio skraidymo treniruotes, valgyti ir miegoti.

Gyvendama tokiu režimu sugalvojau keturiolika pavadinimų ir susirašiau ant paklodės, juk ji ir atlieka „šperos“ funkciją.

Viskas, susisuku į savo keturiolika baltų drobulių ir „dirbu“, imuosi darbo, tvarkos. Reikia suderinti save klausant, kaip turi skambėti suderintas garsas. Iš klausos. Iš klausos. Jei jau nori sustyguoti save iš klausos, tai pirmiausia reik sustyguoti pirmąją stygą, pačią ploniausią. Deja, save galima suderinti tik iš klausos, čia nėra kamertonų už dvidešimt litų. Kai suderini pirmąją stygą, tada pradedi derint antrąją, antroji styga, prispausta penktame skirsnyje, turi vienodai skambėti kaip ir pirma, laisva styga. Neaiškinsiu toliau, taip susiderinu tik aš.

Pavadinimas, pirmoji styga – „Šeimos elementorius“.

Seniai pastebėjau savo šeimos trifunkciškumą: vienas – žemdirbys, kitas – karys, trečias – žiniuonis. Dėl šios dermės ir mūsų Didžiųjų vandenų imperija.

Mano tėtė – baltasis ir sukasi greičiau už garsus. Jis pažįsta daug mitinių žmonių, kurie turi ką pasakyti. Seniai žinau apie mitologinę tėtės patirtį. Asmeninė mitologija.

Mano mama į gatvę visada išeina išsidažiusi veidą, apsirengusi lyg girto rašytojo sukurtos pasakos herojė. Jai patinka girti rašytojai ir pasakos. Žmonės kalbėjo, kad tai negerai.

Jie kartu ilgai lakstė miške nuo vilkų ir meškinų, raitydami beprotiškus judesius. Išėję į gatvę šokinėdavo ant bagažinių. Paskui vestuvės – nieko ypatingo, kaip visada susirinko visa klounada, akrobatika, gimnastika, drambliai, šunys ir šimpanzės. Vestuvių proga mama susigarbanojo plaukus ir apsirengė akrobate, tėtė – klounu. Tėtė, o veidas kitoks, bet man patinka – ryškių spalvų veidas, veidas, koks nori, be nuolatinių veido bruožų, be aiškios biografijos. Po vestuvių klounas su lyno akrobate dar ilgai žongliravo, visą naktį. Tokia ir jų santuoka – klajojantys, o vakarais klounas vis žongliruoja lengva lyno akrobate savo cirkolapyje. Jie ne tėvai, o gyvenimo būdas. Šitie tėvai visiems, kas pasiilgo trenkto, pasvirusio gyvenimo. Žmonės vėl kalbėjo, kad tai negerai.

Aš turiu seserį. Mano sesei labiausiai patinka tapyti vandenį. Dar nemačiau nė vieno jos paveikslo su vandeniu, bet žinau, kad jai labiausiai patinka tapyti vandenį, kuris dengia vandenį. Žmonės nežinojo, iš kur ji žino, kur tepti spalvas, bet aš žinojau, nes su ja gyvenau. Žinau, bet tik pagyvenęs baltajame name, eterinių aliejų ir tūkstančio medetkų erzelynėje, tai gali suprasti. Ji – sesė su aureole. Jei su ja susidraugausi, galėsi užkąsti jos stogų. Nuslinkusių stogų, be stogų.

Dar aš turiu brolį. Jis dainuoja vaivorykštės ritmu. Kad suprastum, koks yra vaivorykštės ritmas, turi studijuoti muzikos dangaus filologiją. Bet aš čia nieko neišmanau, tik iš fizikos pamokų prisimenu, kad spalvos gali būti nusakomos bangos ilgiu. Muzikiniai garsai irgi. Vadinasi, tereikia vaivorykštės spalvų ilgius paimti ir išgirsti. Žodžiu, nieko naujo, visi čia skanduoja „Išgirsk spalvą“ po gerai išmoktų fizikos pamokų. O pasakojo man vienas, neišmokęs fizikos pamokų, kad jis uždainuos nakties ritmu, o tu tik išgirsk nakties spalvos ilgius ir suprasi. Aiškink neaiškinęs jam, naktis išties pulsuoja, bet ne visom spalvom, o taip ypatingai – viena, kuri sugeria visas spalvas. Neišgirsi.

Dar mano močiutė. Ji nori cirko, ji ir pavadinimą cirko karavanui sugalvojusi seniai – pasirodo, jeigu būčiau jos klausiusi, būčiau seniai supratusi, kad viskas, visi gyvenimai prasideda nuo pavadinimo. Kaip jai padėti įkurt cirką? Aš ir noriu cirko. Tokio įdomaus gyvenimo. Pagalvokit, o kol kas cirką paturėsim savo pilve ir galvoj.

Šios šeimos Dievas nubrozdintais keliais, visad įstringantis automobilių spūstyje ir visur visada vėluojantis, bet visada mylintis – troleibuse troleibusų meile, pievoje pievų meile, ežere ežerų meile. Jis iškels rankas ir stabdys akimirkas – austriškas, prancūziškas, islandiškas, indiškas. Juk jis Dievas.

Įvardyti rašymo žanrą. Įvardyti judėjimo žanrą. Įvardyti paveikslo žanrą. Įvardyti vidaus organą.