ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-05 nr. 919

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Japonijos užkariavimas (44) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Nuogų ikonų epocha (25) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • MARINA CVETAJEVA. Eilės (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Scanoramos“ štilis (68) • Su psichologijos profesoriumi RAFAŁU KRZYSZTOFU OHME kalbasi Pawełas Wrabecas. Viliotiniai vartotojui (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (78) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Mona Liza su kindersiurprizu (8) • PETRAS REPŠYS. Apie Audrių ir jo paveikslus (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Minčių aritmija lietuviškai (4) • PETRAS KAZICKAS. Pogrindinė gyvulininkystė Vilniuje (14) • RŪTA JAKUTYTĖ. Tavo rytojaus dienoraštis (1) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Slapti ryšiai su dievais (3) • JAMES THURBER. Naktis, kai užgriuvo lova (2) • GILBONĖ. Kiekvienas savaip (18) • čia yra labai rimtas reikalas, kurį mažai kas supranta (703) • 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. 46 (920) turinys (10) •

Japonijos užkariavimas

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vyras su indeliu. 2000
Žygimantas Augustinas

Lyg iš nematomų rankų išsprūdęs lietus krinta į miestą, kažkaip kaltai, lyg teisindamasis; jau seniai prašvito, drėgna akvariuminė šviesa spėjo savaip subręsti, įsiskverbti į dieną, dvilypę, tarsi gyvatės liežuvis.

Ji tuoj rengsis puspaltį ir žengs į miestą, jausdama, kad miestas vėl per naktį nuo jos atprato.

„Jei čia būtų vien akmenys, jei čia būtų vien geležis, jei čia būtų vien tai, apie ką rašo žurnalai. Jei vienintelės spalvos čia ir būtų žurnalų spalvos. Jei tai būtų. Tuomet sutikčiau žmonių, į kurių sielas dar neįterptas stepinio augalo genas, ir tie žmonės nieko nuo manęs neslėptų, ir gal – sunku net įsivaizduoti – aš pati parodyčiau jiems ne tik tai, ką turiu, bet ir tai, ko esu netekus.“ Taip ji rašo ant seno voko. Iš kur tas įprotis užrašyti ir išmesti – nežinia. Bet padeda.

Atsikėlė šiandien vėlai, pro aklinai užvertus langus, pro medžių lajos filtrus, pro lyg vata sutirštėjusį orą jau sunkėsi vaikiškos dainelės fragmentai ir ji, lyg akustinė archeologė, pagal juos bandė atkurti ne tik pačią dainelę, bet ir ją kadais parašiusius žmones. Tie žmonės buvo žalsvais kostiumais ir stovėjo pasilenkę kaip gervės, nes rašė vaikui, o su vaiku ir bendraujama pasilenkus.

Ji sėdi vonioje prie veidrodžio ir žiūri. Labiau sau – atsispindinčiai – per petį, labiau į išmėtytus kambario daiktus nei į save. Kokie jie bjauriai, vulgariai akivaizdūs, galvoja ji, veidrodis juos mato, gaila, kad mato, bet apskritai veidrodis mano draugas, nes kažkaip ramina. Nors kartais geriau jis žaistų, geriau jis rodytų, kad esu graži, banali, pasidažiusi ir kvaila, kvaila, kvaila. La la la.

Ir ji eina į kambarį, ir tvarko veidrodžio atspindį. Abi vazas vėl pastato ant sekcijos, kabina nuo sienos nuslinkusią batiką, sušluoja dviejų fotografijų šukes, sykiu su pačiomis fotografijomis. Sudužusi sekundė, šypteli ji, sudužusios dvi sekundės. Du sekundės ilgio gyvenimai. Fotografija yra mirties menas, sako ji tuštiems rėmeliams, nuotraukos atgyja tik plėšomos. Tada imasi to servizo. Du puodeliai į šipulius, arbatinukas dar kelia straublį, lyg pašautas dramblys, dar bando kvėpuoti. Lauk.

Pasiautėjau aš čia vakar, galvoja ji. Štai vakar tai puikiai pasiautėjau, retai taip.

Pro lauko erdvę prasisunkia dar keli vaikiškos dainelės fragmentai, trapūs, beginkliai, kaltinantys. Vaikystė yra šantažas, galvoja ji, žvelgdama į nepriekaištingai sutvarkytus savo nagus, aš einu į miestą, pilną šantažo. Ir ji rengiasi tą puspaltį ir eina į miestą.

Ir lietus liaujasi, jai žengiant pro duris, ir paskutiniai rudeninės saulės likučiai sužiūra pro debesio kraštą, ir miestas dabar atrodo savaip lėliškas, tarsi būtų perstatytas pagal visą rytą skambėjusią vaikišką dainelę. Ant grindinio guli debesys, medžių viršūnės ir viskas, kas sugeba atsispindėti, gal net aerostatai, parasparniai bei tolstančios metagalaktikos.

Ir ji eina pro tolstančių metagalaktikų atspindžius į mažą krautuvėlę, ten perka arbatos servizą, trumpai šnekteli su iš nuobodžio mirusia pardavėja ir žodžiai dunksteli į ją kaip į karstą. Kelias namo jau artimesnis – kiekvienas kelias, grįžtant juo atgal, kažkaip tarsi susitraukia.

Ji išplauna servizą, užsipliko arbatos ir sėdasi kambary, pasistačiusi du puodelius. Pripila abu, tačiau išgeria tik vieną. Abu palieka ant staliuko, taip pat ir arbatinį. Kurį laiką tylėdama stovi prie lango. Langas nieko įdomaus nerodo, šiaip, sakytume – serialą, bet šitą seriją ji jau mačiusi.

Ir ji šypsosi tam langui, plačiai, pabrėžtinai, lyg staiga išprotėjus, šypsosi jo rodomiems laipteliams, pilkam cementiniam takui bei akacijų eilei, jai atrodo, kad tai rytinis imperijos krantas, nuo kurio atsistūmę mongolų kariai išplaukia užkariauti Japonijos. Visi žūsit, durniai, sako ji, jūs juk ir plaukiat upinėm valtim.

Štai ji stovi ant rytinio kranto, modama nutolstančiai skenduolių armijai, paskui vėl eina į miestą. Ką jau darysi, nėra daugiau kur, be to, daugiau niekur ir nereikia. Ligi pietų dirba bibliotekoje, kurios fondai jai iš esmės panašūs į nuskendusią mongolų armiją, eidama tarp aukštų saugyklos lentynų ji pati jaučiasi nuskendusi, akivaizdžiai trūksta oro; paskui priima kelis bibliotekos svečius, parodo tai, kas paprastai rodoma, svečiai pasako, kas paprastai sakoma. Svečių kostiumai tokie, kokie paprastai būna, ir iš viršaus krinta lygi įprastų lempų šviesa. Ir ji pagauna save vėl galvojant tą, ką paprastai galvoja, ir pykteli ant savęs dėl to, tačiau svečiai išvažiuoja ir ji gali ramiai stebėtis, kad egzistuoja žmonių, paskyrusių savo gyvenimus vien tam, kad atsirastų, pusvalandį su ja pabendrautų ir vėl išnyktų.

Darbas baigiasi, galima eiti kavos, gal net bandelės. Ji geria kavą vis toje pačioje kavinėje, šiandien taip pat, jos atmintis retrospektyvi, todėl pavojinga. Ji pastebi, kaip sensta kavinės lankytojai, kaip vieną dieną merginos ateina nusikirpusios plaukus arba vaikinai virsta vyrais ir pradeda kalbėti sakiniais, kurių vystymasis liovėsi. Pro kažkur sunkiasi ir naujoji karta, tačiau ji dar veik nepastebima, neperžengusi jos saugiai išstatytų barjerų.

Kaip gera žvelgti pro langą, galvoja ji. Už lango pasaulis savaip netikras, bet įmanomas patikrinti. Štai tu geri kavą ir jis nuo tavęs nepriklauso, jį rašo kiti scenaristai. Tačiau greitai išeisi pro duris ir jis bus tavo, scenaristai tau paliko visus vaidmenis, galėsi vaidinti meilužes ir suvedžiotojas, motinas ir globėjas, ištvirkėles ir išdavikes, kad tave kuo greičiau nušautų.

Miestas, į kurį ji išeina – Šiaurės miestas. Vėjas pučia į šnerves, lietus irgi palikęs savų autografų, ir šių platumų dailininkas yra Munchas, ne van Goghas, net ne Gainsborough. Ir jau niekas čia netapys Monos Lizos, netapys, nors tu ką.

O jei jau taip, reikia eiti į parką, parkas tokiomis dienomis ypač intensyvus, savaip tarpplanetinis, košiamas kosminio vėjo, jei jau kada įvyks tarpplanetinių civilizacijų kontaktas, tai tik jame ir dažnai ten atrodo, kad šiandien.

Ji paneria pirštus į plaukus, tai ir yra vienintelis jai patinkantis jos bruožas: plaukai, nebylieji liudininkai. Visatos laidininkai. Juk visa žvaigždžių informacija ją pasiekia būtent per plaukus.

Tačiau per visus kitus jos bruožus informaciją siunčia granitas, šlynas, anglis ir lauko špatas – įkyrieji elementai.

Štai pro šalį praeina jauna pora, tokios visada lyg įklijuotos į kraštovaizdį, net truputį atsiklijavusios, eina nematydamos. Ji nulydi porą savaip dėkingomis akimis, pakyla nuo suolelio ir eina tuščia, pusamžiais klevais apsodinta alėja, vedančia link properšos, kurioje spindi šviesa ir atrodo, kad, išskyrus ją, daugiau ten nieko nėra. Jai norisi išnykti ten, kur nėra nieko.

Ji išnyra kitoje properšos pusėje, eina lengvai, mėgaudamasi savo jauna ramios katės eisena, palipa laipteliais, ant kurių vasarą mėgsta pasėdėti, ir per petį nužvelgia miestą. Miestas atsukęs jai nugarą. Rudenį visada taip, nenustemba ji, rudenį visi pasisukę viens į kitą petimi, alkūne, net nugara.

Jai atrodo, kad perpieštų šitą parką, perbraižytų takus, laiptus, pertapytų šlaitus ir krūmus, aštriais teptuko kirčiais iškirstų medžius tam, kad atsodintų juos kitose vietose ir parkas taptų tarsi kortų malka, iš kurios galėtum išsitraukti vis kitą kelią namo. Kas gali būti geriau nei eiti vis ten pat vis kitu keliu. Geriau jau nieko nėra, galvoja ji, nie-ko-nė-ra.

Apsidairiusi, ar niekas nematė jos šokčiojant grindiniu, ramios katės eisena ji palieka parką ir eina palei savo akacijas, ir lipa savo laiptais, ir rakina savo duris, ir krinta ant kėdės už jų, ir laikosi už galvos, nes buto tyla spengia, klykia ir laužo jai kaukolės skliautą.

Kažkokie pavargę mes, apsiraminusi sako pusbalsiu, vos įžengsi pro namų duris – ir jau pavargęs. Niekad nebūni pavargęs išeidamas. Kokia neteisybė.

Šypteli ant staliuko tebestovinčiam arbatos servizui, prisileidžia vonią ir lenda skaityti žurnalo. Neįmanoma čiaudėti atsimerkus, rašo žurnalas. Kaip įdomu, galvoja ji, niekad nesusimąsčiau. Pabando. Užsimerkti išeina, čiaudėti ne. Na ir nereikia. Tada ji stebi, kaip žurnalas, trumpai paplūduriavęs putose, skęsta, paskui lipa iš vonios, supasi į chalatą ir, darydama duris, žvilgteli į laikrodį: gal jau? Ne, gal dar ne.

Atrodo, kad jos bute nėra daiktų, tų, kurie puoštų visas įmanomas horizontales, mistų dulkėmis, liptų vieni ant kitų ir, be dulkių, rytų dar ir vieni kitus. Kur jie, galvoja ji, galvoja vis dažniau – kur jie, kodėl taip sterilu, gal aš gyvenu lemputėje? Ant lentynėlės guli medinis obuolys, atrodo, kad iš liaudiškos mugės. Nedūžtantis. Atrodo, kad suaugusiai merginai mažoka vieno medinio obuolio, tačiau ką jau padarysi, kad visur kitur vien tik knygos. Na, ir tai ne visai tiesa, apieškojusi visus užkaborius, kerteles ir stalčiukus, ji rastų aibes persigandusių daikčiukų, kurių pakaktų... Kam?.. Kam čia pakaktų?..

Ji žiūri į laikrodį ir dabar jau gali šelmiškai palenkti galvą, porą sekundžių svarstyti, paskui šelmiškai pūstelti: tiek to, dar ne. Kadaise ji paisydavo laiko: jei jau tada, tai tada, dabar – žaidžia, tampo jį kur panorėjus.

Kažkur skrenda nematomas, tik vos girdimas lėktuvas ir ji įsivaizduoja, kaip tie pririšti žmonės geria pomidorų sultis, už borto minus šešiasdešimt, o kai jie nusileis savo konvejeriniuose kurortuose, juose bus plius daug daug. Bet juk saulės branduolyje apskritai plius trylika milijonų.

Štai rytoj nubusiu, – graužia ji nepriekaištingai sutvarkytus nagus, – ir vėl man švies trylika milijonų. Tai gal jau, atsibodo laukti, šiandien tebus paprastai. Ir milžinišką jėgą savyje sugniaužusios ramios katės eisena ji eina į kambarį, prie stalelio ir išdidžiai trenkia jį į kampą su visu servizu ir rytine arbata. Ji žino, kad puodeliai nesuduš, teks pribaigti juos padu, kad tik arbatinukas liktų kelti straublį, lyg pašautas dramblys. Dabar ji jau viską žino ir viską stengiasi numatyti iš anksto.

Kadaise pirkdavosi po kelis šiuos pigius servizus, dabar kas rytą po vieną. Kad žinotų, kuo prasidės kita jos diena. Nes gera žinoti. Bloga, kai nutinka tai, ko nenumanei.

Ji išgriebia sumirkusį žurnalą, išleidžia atvėsusį vonios vandenį ir žiūri į veidrodį. O visgi jis labiau mano draugas nei priešas. Vis dar. Todėl gulasi miego lengva, lyg sniegas, nužvelgia prieblandoje dūluojantį arbatinuko straublį ir šypsosi net tamsoje įžiūrima taisyklinga, tobula šypsena, kurios ne iš karto išmoksi. Paskui užsimerkia.

Ir girdi, kaip už lango, lyg sulytas šuo, vėjas prabėga palei akacijų eilę, rytiniu imperijos krantu, nuo kurio atsispyrę pavojingais plokščiadugniais laivais užkariauti Japonijos vis dar išplaukia jos puodelių šukėmis ginkluoti jauni mongolų kariai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


141346. krankt piktinasi2008-12-10 05:58
tai kodel naujo sedevro nekomentuojate, jus, kriuksai! o taip fainuoliskai parasyta, subudavota, per atvira nerva pertraukta. ech, tas supistas lietuviskas santurumas. tiek jau to - patinka man indus dauzancios moterys! patinka. nemazai pati esu sudauziusi, dabar galvoju, ka didesnio sudrapalinti.

141354. jz2008-12-10 10:35
Ir kaip galetu nepatikti? Aisku patinka :)Man kazkaip keistai istrigo ciaudulys... net pati pabandziau, ir niekaip nenustatau, ar per ar po... chi chi chi Skaiciau nejudedama, net kava atsalo is pasiutimo, kad ja viena palikau, mano akys prilipo prie eiluciu... smegenys bando sugerti kiekviena fraze, sakini, zodi, judesi... Aciu uz puiku ryta :) Dziuagiuosi, kad perskaiciau butent tada, kai uz lango sviecia trylika milijonu... :)

141415. ne, nu negaliu2008-12-10 16:50
jūs ką, bobos, kito ikonostaso neturit? šitas visiems limpąs, prie žaizdos dedamas. matyt, nevykę lietuvių bobų gyvenimai, kad net okololiteratūrščinoj gero diedo ieško.

141419. to ne, nu negaliu2008-12-10 17:20
lansbergio, valstybinio architekto nėra, belieka marginalai - rašytojai.

141421. Li2008-12-10 17:22
Geras, geras diedas :) Delnus sovietus pažeria, gražių-gerų žodžių nestokoja, ... O kad jau bobos leidžia sau makaronais pasilepint - pasvaigt tai reikia, tai Kęstutis nekaltas. Pagaliau kiek pasvaigsta , o vėliau atsirenka čto k čemu i počemu. Taip ir toliau varyk ,Npl, varyk :)

141428. to Li2008-12-10 18:18
jei diedą, tai tegu - spręsk, kaip nori, galvok, kaip nori - šūdą gausi džiaugsmui, tik nusvyrusį bybį, kuris patenkins tąvąjį paauglišką ego. Stenėsi eilinėse cinizmo balose su vis savuoju AŠ..

141429. Li2008-12-10 18:46
Nu, ir prajuokinai 141428."to Li", skaniai pasijuokiau. Ko gero Tave atredaguos. Jaučiasi, kad dar nežinai kur savo AŠ dėti? Mielai patarsiu - nei į altruizmą, nei į egoizmą, ar dar kokį -izmą. Tuomet ir nepasitenkinimo labirintuose nereiks klaidžioti. AŠ - pati savaime pilnavertė būtybė. Tik nereikia jos menkinti , nei savo , nei kitų
Na, tiek jau to pasinervavai , tai pasinervavai. Ir į sveikatą :)

141440. am2008-12-10 20:42
štai ką reikia statyti, o ne kokią ten urvinę moterį! Na-va-kas! (->141415: aš ne moteris ir ne gėjus, bet vis tiek tvirtinu, kad šitas tipas pavarde Navakas - ne grafomanas ir ne koks bezdalius)

141459. klaida,2008-12-10 22:08
as tureciau buti 141414

141460. cc2008-12-10 22:10
Pasigedau npl prisiminimų apie siauraakę gražuolę geišą, paliktą verkiančią Fudzijamos saloje.

141463. npl - cc2008-12-10 22:41
o tai dėl ko, tu manai, aš kasvakar einu paverkti į nemuno salą? per tą geišą darbininkai negali statyt kauno arenos, nes aš apsižliumbęs sėdžiu aikštelėj akmenis grauždamas.

141468. ragana Kornelija2008-12-10 23:01
rizikuodama, kad nplas ir mane parašys, gal net ne į komentarus, bet į popierinius, ir kur kas bjauriau nei šitą "visi žino ką", kaip sako pats kn, žodžiu, baisiai rizikuodama vis tiek pasakysiu: visiškai man svetimas gabalas. nors parašytas meistro. nors tikrai gerai parašytas. netgi nors viena kita detalė patiko, o kai kurios vietos tobulai navakiškos. bet merga isterikė ir blanki. gyvybės jai trūksta, nple. romano apie tokią neskaityčiau. ir nebandyk už šitą pavarymą mane bjauriai parašyti, nes pats gali nujausti: pasislėpsiu su visu savo gyvybės intensyvumu už kokio viešbučio kolonos ir patykojusi tave paprasčiausiai užmušiu, o paskui pakasiu prie Kipro Petrausko stovylos - galėsi ilsėtis mieloj kompanijoj nuo savo rašinėjimų.

141472. cholera2008-12-10 23:06
knavaka reikia nusauti su visu apgailetinai nerisliu siuzetu- kad nebe sikankitu- neatatpilinetu hipertrofuotu abstrakciu aliuziju, nebemasturbuotu alegoriniu metaforu, nebegalvotu apie seksa su ateiviais...

141473. jz - cholerai2008-12-10 23:08
Nusisauk pats! tiesiai i kiausinius (savo, jei tokius turi , o jei ne tai pasiskolink is ateiviu) ir nesikabinek ten kur nekimba

141477. krankt :O2008-12-10 23:14
vaje, kiek smurto! o viskas prasidejo nuo sudauzyto arbatinuko su straubliu...

141478. kranktei nuo is kitos puses veidrodzio(jz)2008-12-10 23:22
Matai kas darosi? I npl`a kesinasi, siaubas, tas choleras su dichlofosu purksti reikia arba dar kaip nors kitaip...

141499. melžėja2008-12-11 00:43
O aš tai susigraudinau beskaitydama. Sakau - gi čia apie mane, apie mane! Bet labiau pasipūst turbūt kaži ar įmanoma.

141508. uuu2008-12-11 08:33
o tai kaip dabar žmonės turi komentuoti, jei autorių pažįsta, vieni būtinai komentuoja gerai, o kiti būtinai komentuoja blogai, kad nepagalvotų, jog pataikauja, nu neįmanoma tokiu atveju objektyviai komentuoti

141512. Katė2008-12-11 09:10
Lyg veliūras, pro kurį pasakotojas vyras stebi (ir vertina!) moterį.Ne toks drastiškas vertinimas, bet panašus į Gambrovičiaus.

141513. ragana Kornelija2008-12-11 09:28
nesutinku su uuu, aš komentavau objektyviai, visai ne būtinai gerai ar būtinai blogai. ir jokių "kad nepagalvotų, jog pataikauja". o Katei pritariu, aš irgi pagalvojau: va, žiūri nplas į moterį ir ji jam toks nesuprantamas pasaulis atrodo. kad net reikia truputėlį pritempti pagal save, nes kitaip kaip gi tu užrašysi tokią nesuprantamybę :)

141518. kvailutė2008-12-11 10:05
perlų vėrinys, kuriuo grožiesi vitrinoje, nes prie kaklo neprilipo.

141577. cholera2008-12-11 13:57
apgailetinas, burzuazinio skurdo apniktas sieliukstes, visad maloninanciai jaudina rafinuotai nimfomaniskas provincijos knavaku pseudoaristokratiskas susireiksminimas- nepamirskite savo skonio receptoriu pasitikrinti klasiku lentynoje, grafomanijos ciulpikai.

141589. uuu2008-12-11 14:25
liabukas

141605. jz - uuu2008-12-11 15:07
laba laba :)

141762. apgailetina, buržuazinio skurdo apnikta sieliūkštė2008-12-12 12:36
per grafomaniją - į klasikus

141764. katė2008-12-12 12:59
Nesakykit, turi Dievo dovaną. Vieni dalykai gal labiau patinka, kiti mažiau. Nebūna taip, kad viskas patktų. Man patinka jo moderni sentimentalumo (sentimentalumo mes visi baidomės kaip atgyvenos, bet iš tiesų tik jis mus ir palaiko) forma, meistriškas sudedamųjų teksto dalių susiejimas. Floberas, paklaustas, kas ta ponia Bovari, atsakė: ponia Bovari - tai aš. Jis nenorėjo pasakyti, kad jis moteris. Jis norėjo pasakyti, kad jis yra tas, kuris elgiasi taip, kaip liepia širdis, be baimės iššaukti ugnį į save (juk iš tiesų kiekvienas kada nors, jei ne nuolat, esame pagalvoję apie meilužį/ę, bet kreivai šypsomės arba negražiai šnekame, sužinoję, kad kažkas ne tik svajoja, bet ir turi). Kęstutis nebijo būti sentimentalus. Vien jau dėl to jam karūna.

141790. ragana Kornelija2008-12-12 14:07
nebijoti būti sentimentaliam ir nebijoti turėti meilužį/ę - visai ne tas pat. xXas yra gerai pasakęs: neištikimybė ištinka. bet ji ištinka ne tik tą, kuriam kažkas neištikimas, bet ir tą, kuris neištikimas. ir ne be reikalo - "ištinka". nes "ištinka" paprastai bėdos ir nelaimės, nes buvimas neištikimu turi savo skaudžiąją pusę su visais sąžinės priekaištais ir t.t., ir p.p. tai neverta taip jau romantizuoti to elgimosi kaip liepia širdis. gal ir visai ne širdis ten liepia, gal tik šeimos ramybėje išaugęs nuobodulys, naujų įspūdžių ieškojimas. tai ir tos kreivos šypsenos ir negražus šnekėjimas gal ne taip jau vienareikšmiškai blogis ir niekybė :). o romanas yra romanas, ne gyvenimas, ir dar neaišku, kiek Floberas iš tikrųjų buvo ponia Bovari - o gal daugiau troško ja būti :)

141793. katė2008-12-12 14:22
Xxas taip ginasi. Neištikimybė neištiktų, jei neturėtų tokių lūkesčių.

141836. to katė2008-12-12 18:57
nesigina, brangioji Katyte, jis yra taip priėjęs Šv. Augustino išminties. Gal laikinai, gal išeities korekcijos yra nuobodžiodos, bet bent jau laiptuotai bet yra šiok tokio judėjimo iš Alžyro Dykumos.

141837. Noėjai2008-12-12 19:00
ar bananų nori ar šiaip dėmesio trūksta? beždžionytei, šiais laikais ne tik jūrininkai maisto duoda. Ar kas kailiukui negerai, Noe?

141845. informacija 2008-12-12 19:18
mirė Sigitas Geda

141851. imformacijai2008-12-12 19:47
šaize

141854. Nepatiko :-( 2008-12-12 20:13
Kodel SA butent tokius rasinius deda i pirma puslapi? Butent todel ir nesinori ju atsidaryti. Nuobodus manierizmas ir tiek.

141878. kafka (maza kava)2008-12-13 00:54
Vienas geriausiu jusu pirmo psl tekstu.

141897. Nerijus2008-12-13 05:30
Lietuvos studentai, apmokestinimo laikas atėjo. Dar neseniai daugelis mūsų vylėsi, kad nepakeliami mokesčiai už nereformuotas studijas nebus įvesti. Tačiau tai buvo tik naivi iliuzija. Naujoji Vyriausybė ir jos Švietimo ministras jokios vilties nepalieka. Galutinis sprendimas dėl apmokestinimo jau priimtas. Lieka tik rinktis: klusniai susitaikyti su mokesčiais ir tempti engiamo vergo naštą arba pakilti į lemiamą mūšį už savo teises ir orumą. Nebegalima tiesiog stebėti iš šalies. Studente, apsispręsk ir būk su tais, kurie nesileis žeminami ir apiplėšiami ir kurie iškelta galva kovos iki galo. Registruokis rengiamoms protesto akcijoms ir nepasiduok be kovos. Parašyk TAIP!!! adresu mitinguok@gmail.com Studentų grupė „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“

141903. Kauniete2008-12-13 07:35
Kęstuti, aš jus suprantu. Kiek skaitau jūsų rašinius, jie man sukelia lūdesį, ilgesį,tokie jausmai ir jus apėmę, bet viskas praeina, meilė, aistra, susižavėjimas, o tai, Kęstuti norisi mylėtiir būti mylima. Atrodo daug turi, bet kaip rusai sako "skuka". Myliu jus už liūdnus, bet dūšią virpančius jausmus.Labai jau bijome būti nuogi savo jausmuose.

141934. Grebo2008-12-13 15:20
Labai silpnas darbas, net nustebau:( kabinamasi už šiaudo, o pastarasis nuskęsta

141955. archyvaras2008-12-13 21:19
Daug gražių detalių, metonimijų ir metaforų, kaip ir dera poetui, bet visuma nesulimpa, pabira ji, fragmentuota, vos laikosi neaiškiu leisgyviu pretekstu...Vien tas poetinis stiliaus manierizmas ir gelbsti/išgelbsti tekstą.

142018. archyvaras, pamokslėlis nuo lūžtančio tiltelio2008-12-14 13:54
Nuogi esame savo įsivaizdavimuose, apie kuriuos net neprabylame, o pasiimame Kaukes, šiuo atveju, jaunos miesčioniškai lakmusinės moteriškės, o ir kuri mėlynųjų tartų:" Pavaizduotoji tekste -aš", vėlgi būtų veidmainystė, nes vien teksto jėga įtaigauja, o ne vien tapatybė/ susitapatinimas...

142038. melžėja įlūžusiam archyvarui2008-12-14 17:21
kai skaitomas tekstas pasirodo baisiai gražus, na, toks Ali Smit`iškas, visada sakysiu "čia gi apie mane!". Tegu toks virpulingai gražus pasirodys kad ir karpio drebučiuose receptas. Ožys ant liepto, archyvaras ant tiltelio, pamanyk tik. Fi.

142040. melžėjai nuo archyvaro2008-12-14 17:33
Apie grožį teksto - daug pasakei, pažiūrėk pati, ką parašei, apsimetėle...

142164. korna2008-12-15 15:19
Už meilužę reikia uždegti atvirkščią žvakutę, bažnyčioj. Ir viskas. Mano draugei Loretai sena žydė sakė.

142166. korna2008-12-15 15:20
Į bažnyčią neškitės peiliuką, neuždegsit kitaip.

142267. archyvaras2008-12-16 10:13
Ne į bažnyčias, o į tavernas ir smukles neškitės peiliukus ir durklus, kitaip neapsiginsite ir užgesite nelyg žvakutės ūmaus užpuolimo skersvėjyje...

Rodoma versija 30 iš 31 
7:54:03 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba