ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-05 nr. 919

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Japonijos užkariavimas (44) • KRISTINA BLOCKYTĖ. Nuogų ikonų epocha (25) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • MARINA CVETAJEVA. Eilės (5) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Scanoramos“ štilis (68) • Su psichologijos profesoriumi RAFAŁU KRZYSZTOFU OHME kalbasi Pawełas Wrabecas. Viliotiniai vartotojui (4) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (78) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Mona Liza su kindersiurprizu (8) • PETRAS REPŠYS. Apie Audrių ir jo paveikslus (4) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Minčių aritmija lietuviškai (4) • PETRAS KAZICKAS. Pogrindinė gyvulininkystė Vilniuje (14) • RŪTA JAKUTYTĖ. Tavo rytojaus dienoraštis (1) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Slapti ryšiai su dievais (3) • JAMES THURBER. Naktis, kai užgriuvo lova (2) • GILBONĖ. Kiekvienas savaip (18) • čia yra labai rimtas reikalas, kurį mažai kas supranta (703) • 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. 46 (920) turinys (10) •

Pogrindinė gyvulininkystė Vilniuje

PETRAS KAZICKAS

[skaityti komentarus]

Daugelio mūsų žmonių gyvenimo kokybę, ko gero, rodo pinigų suma, kurią jie gali išleisti maistui. Gera, kai dėl jų gali nesukti galvos, blogiau, kai jauti nuolatinį stygių. Tada tenka imtis alternatyvių mitybos šaltinių. Būtent jų ir ėmėsi mano tėvai prieš kokius 55 metus, augindami du nesutramdomus mažamečius vaikus. Keisti tai buvo laikai, kai visą Sovietų Sąjungą valdė keistuolis gensekas „didysis žemdirbys“. „Neauginkit nieko – viską nusipirksite parduotuvėse“ – skelbė vienas iš jo šūkių. Bet dažnam vilniečiui, ypač po karo atbėgusiam į sostinę, neauginti reiškė ir negyventi. O auginimas siejosi su daugybe tragikomiškų nuotykių.

Anuometiniam Vilniaus pakrašty, dabartinės Krivių gatvės gale, iki šiol tebestovi senas namas, nugara atsirėmęs į vieną Kalnų parko kalvą. Iš gatvės jis – trijų aukštų, o nuo kalno šlaito pusės pirmas aukštas sulenda po žeme. Toliau į kalną lipa terasos. Pirmoje – daržas, ant antros – medinių sandėliukų eilė. Juose ir klestėjo draudžiamoji gyvulininkystė. Kadangi su broliu vaikystėj labai sirgom kokliušu (nuo jo skiepų tada dar nebuvo), tėvai mums laikė dvi ožkas. Jų pienas su kitokiais vaistais gerokai apramindavo baisų kosulį. Sodininko tėvo atlyginimas iki pinigų keitimo tesiekė vos 360 rublių (po 1961 m. – 36 rublius), taigi, mėsos reikėjo prasimanyti kaip nors kitaip. Laimė, tėvų gimtinėse dėdės ir tetos augino kiaules, tai kasmet mums padovanodavo po du paršelius. Jie ir kriuksėdavo mūsų sandėliuke, kol sulaukdavo skerdžiamo amžiaus. Iš kaimo parsiveždavome ir viščiukų – jie paaugdavo ir, visų mūsų džiaugsmui, dėdavo kiaušinius.

Bet Vilniuje auginti kiaules buvo griežtai draudžiama. Grėsė 10 rublių bauda ir priverstinis paršų skerdimas visai netinkamu laiku. O paršus ir ožkas laikė dauguma mūsų gatvės gyventojų. Kad draudimo būtų laikomasi, tuometinėje namų valdyboje, įsikūrusioje prie pat Užupio esančiame Baltajame skersgatvyje, buvo įsteigtas specialus inspektoriaus etatas. Maždaug kartą per 1–2 savaites inspektorė išeidavo tikrinti visų mūsų ir gretimų gatvių sandėlių. Čia ir prasidėdavo absurdo teatras. Iš gretimo minėtos griežtos įstaigos namo išbėgdavo ilgakojis vaikiukas ir pirma tikrintojų aplėkdavo visus kiemus, perspėdamas žmones, – už tai jis visada gaudavo saldainių. Mama skubiai įpildavo kiaulėms dvigubą pagardinto jovalo porciją, užrakindavo sandėlį didele spyna, o mums liepdavo tyliai sėdėti namie. Kiaulės prisiėdusios sumigdavo, o inspektorė ilgai klausydavosi prie uždarų sandėlio durų. Paskui eidavo į namus ir įkyriai belsdavo į duris, bet mama neatidarydavo. Po kurio laiko, nieko nepešusi, eidavo į kitą kiemą, bet ir ten būdavo tas pat. Taip paršus išsaugodavom iki didžiojo skerdimo – vieno prieš Kalėdas, kito prieš Velykas.

Paršo skerdimas būdavo tikra šventė. Kaip kiaulę nuduria, niekada nežiūrėdavom. Būdavo gaila savo auginto ir glostyto gyvulio, bet mama sugebėdavo paaiškinti, kad paršelis negali gyventi be galo be krašto. Jei jo tėtis nepapjaus, neturėsim ko valgyti. Tėtis į skerdimo šventę visada kviesdavosi kaimyną – didelį, labai širdingą rusą dėdę Kolią. Kaimynas visada prašydavo tėčio pagalbos savo kiaulei skersti. Kiek laimės vaikams būdavo tupinėti apie svilinamą kiaulę, paskui žiūrėti, kaip ją doroja! Savotišku šou tapdavo krūtinės ląstos atvėrimas. Į jos ertmę iš pradurtos širdies pritekėdavo nemažai kraujo. Kaimynas dideliu emaliuotu puoduku jo pasisemdavo ir čia pat garuojantį gerdavo. Mūsų mama į kraują berdavo druskos ir sukdavo jį dviem mediniais pagaliukais, kol juos aplipdavo klampi masė. Ją išsukus, kraujas nebekrešėdavo. Krauju mama šiek tiek aplaistydavo miežines kruopas, skirtas vėdarams, o iš likusios dalies virdavo labai keistą sriubą, vadinamą juka. Nuo kiaulės kūno atidalintą galvą kišdavo pjūvio puse į sniegą, kad išvarvėtų kraujas. Kartą kaimynų vilkšunis stvėrė galvą už šnipo ir nurūko laukais. Bet su gana sunkiu nešuliu netoli tenubėgo. Mes, vaikai, suskubom atimti.

Kai kiaulė jau būdavo išdarinėta ir sunešta į vidų atvėsint ir sūdyt, tėvas eidavo pas kaimyną, nešinas butelaičiu. Susėdę prie stalo skerdikai užkąsdavo gan keistu kaimynės pagamintu rusišku patiekalu – keptuvėje kepto sukrešėjusio kraujo gabaliukais. Su prieskoniais jie būdavo pusėtinai skanūs.

Po keleto dienų, kai lašiniai, prikimštos dešros, šonkauliukai ir liesa mėsa įsisūrėdavo ir apdžiūdavo, mūsų su mama laukdavo didelė kelionė į Užupį, kur viename name, virtuvėje, žmogus buvo įtaisęs rūkyklą. Skerdieną veždavom didelėm rogėm, mama traukdavo, o mudu su broliu stumdavom. Kiek pamenu, mėsą, dešras ir lašinių paltis sukabindavo į kažkokį gaubtą virš pakuros, panašų į didžiulį gartraukį. Sutartu laiku vėl traukdavom rogutes parsivežt rūkytų gėrybių. Atsiskaitoma būdavo natūra – lašinių paltele, dešra ar mėsos bryzu. Namo grįždavom ypač pakilios nuotaikos, nes žinodavom, kad Kalėdų ryto ar Velykų stalas bus gausus skanių valgių. Prieš Velykas mėsą į rūkyklą gabendavom brolio jau seniai išaugtu faneriniu vaikišku vežimėliu.

Kitoje mūsų gatvės pusėje terasomis kilo visų gyventojų šiokie tokie daržai su keliais vaismedžiais. Ten neštuvais sunkiai nešdavom ir dėdavom į krūvą kompostuoti kiaulių mėšlą su šiaudų ir ant kalno surinktų medžių lapų kraiku. Kuo ne ekologinė žemdirbystė?

Iš ožkų gyvenimo įdomiausia būdavo jų ruja ir mums, vaikams, paslaptingas ožkiukų atsiradimas. Beveik kasmet tam tikru laiku mama nuspręsdavo, kad vieną iš ožkų reikia vesti pas ožį. Į mūsų klausimą, kam to reikia, įtikinamai atsakydavo, kad dviem mergytėms ožkytėms labai nusibosta vienoms, retkarčiais reikia susitikti su berniuku. O tas ožkų berniukas gyveno gretimoje Filaretų gatvėje, labai senos, raukšlėto veido, į pasakų raganą panašios bobutės tvartelyje. Mama ožkelei prie ragų pririšdavo virvę ir šaligatviu vesdavo „į Filaretus“. Iš paskos sekdavo kleganti keliolikos vaikų minia. Priėjus Filaretų gatvės tvartelį mama rikteldavo: „Ša! Palaukit lauke!“, o pati su bobute ir ožkele pradingdavo tamsiam pastate. Po kurio laiko linksmasis vaikų pulkas parlydėdavo mus su ožkele namo. Paaugęs sužinojau, kad mūsų draugė „ragana“ už ožio paslaugas iš mamos imdavo po 3 rublius. Ožkų melžti mama pasiimdavo ir mudu su broliu. Man tada buvo gal šešeri, broliukui – vos treji metai. Kartą ryte nuėję radom ožkelę su dviem ožkiukais. Puikiai prisiminiau, kad melžiant iš vakaro jų tikrai nebuvo. Paklausta, iš kur jie atsirado, mama gražiai paaiškino, kad Kalnų parke yra didelė gili duobė. Joje gyvena labai sena ožka, turinti daugybę mažų ožkiukų. Ji nebeturi pieno, tad ožkiukai geria tik vandenį iš duobėje trykštančio šaltinėlio. Kai kokia nors jauna ožkytė užsimano turėti ožkiukų, ji prirauna žolės, kiek gali panešti ant ragiukų, ir nueina prie duobės. Pagal gautos žolės kiekį senė ožka ir atseikėja jaunajai ožkytei ožkiukų: jei žolės gauna daugiau, duoda du mažylius, jei mažiau – tik vieną. Staiga man akyse nušvito nuo puikios minties! Kai mama grįžo namo, paėmiau maršką, su kuria ožkoms nešdavom nupjautą ir sudžiovintą šieną, čiupau už rankos broliuką ir – užkopėm į kalną. Maniau, kad mudu senajai ožkai prirausim tiek žolės, kad ji mums duos ne du, o krūvą ožkiukų! Visa bėda, kad niekaip negalėjom rasti tos paslaptingos duobės. Gerokai po pietų, išlaipioję visus kalnus, nuvargę ir susibraižę kojas, grįžom namo. Mama jau seniai buvo mūsų pasigedusi. Išklausiusi mūsų norus, nusivylimus ir nuoskaudas, ji liūdnai šypsodamasi palingavo galvą ir pasakė, kad nemokėjom ieškoti. Buvo baisiai apmaudu. Tik pradėjęs eiti į mokyklą iš savo klasės draugo, irgi pirmokėlio, kurio mama buvo medicinos sesuo, sužinojau, kad ir žmonių, ir gyvulių vaikai yra „iš mamos pilvo“. Toks rimtas ir suprantamas buvo mano draugo paaiškinimas.

Kai 1961 m. keitėsi (buvo stambinami) rusiški rubliai, tėvas sukrapštė santaupas, gavo iš uošvio „negrąžintiną“ paskolą ir kartu su pažįstamu automechaniku iš Maskvos parsigabeno naudotą mašiną „Pobeda“. Ji gerokai pakeitė mūsų „pogrindinės gyvulininkystės“ pobūdį. Mes iš kokliušinio amžiaus jau buvome išaugę, taigi ožkų auginimo būtinybė atkrito. Kaimą pasiekdavom daug dažniau, todėl, nuvežę kažkokių pašarų, parsiveždavome jau gerokai paaugintą vieną paršą, o vėliau – tik skerdienos. Kartą tėvams parūpo pasimėgauti šviežia aviena, tai parsivežėm ir pjovėm jauną avį. Daugelis kiemo vaikų tokio gyvulio nebuvo nei matę, nei čiupinėję, tai ateidavo pas mus su duonos ar batono kampu baltajai avytei.

Didžiausi „gyvulininkystės“ nuotykiai susiję su telyčios auginimu. Kartą kaime apsiveršiavo močiutės karvė ir atsivedė du teliukus. Dvejetą išžindyt ir užaugint kur kas sunkiau nei vieną. Taigi, močiutė vieną teliuką pasiūlė tėčiui. Gyvulėlis jau buvo kiek paaugintas, tačiau laisvai išsiteko „Pobedos“ bagažinėj. Tėvas surišo viena virvute visas keturias kojeles į krūvą ir paguldė veršelį ant šono, prieš tai patiesęs minkštą paklotą. Kiek pavažiavus bagažinėje pasigirdo barškėjimas. Pasirodo, virvelė buvo papuvusi ir teliukas ją sutraukė. Kad nesurištas gyvulėlis iš baimės nesusižalotų, tėtis išsivėrė iš kelnių diržą ir juo surišo kojeles, tikėdamasis, kad kelnės kelionėje nenusmuks ir nesujuostos. Bet nuotykiai tuo nesibaigė. Nuvažiavus gerą kelio galą, tėvas su siaubu pamatė, kad bagažinė atvira. Sustojus paaiškėjo, kad ji tuščia. Teko grįžti atgal. Už kokio kilometro ant plento pamatėm dvi stovinčias mašinas ir būrelį žmonių. Jie nustebę apžiūrinėjo gulintį surištom kojom veršelį. Kai tėvas priėjęs norėjo jį pasiimt, žmonės neleido, liepdami įrodyti, kad tai tikrai tėvo gyvulys, tačiau, pamatę viena ranka vis prilaikomas smunkančias kelnes ir diržu surištas teliuko kojeles, atidavė bėdžių savininkui. Visų nuostabai, veršelis buvo tik šiek tiek apsibrozdinęs į asfaltą. Tačiau ramų gyvenimą nugyvent jam nebuvo lemta. Gerai šeriamas mūsų sandėlyje jis tapo nemaža telyčia. Tuomet aš jau buvau „solidus“ Užupio mokyklos vienuoliktokas. Vasarą kieme būdavo daug nuobodžiaujančių darželinukų. Kai tik rasdavau laisvo laiko, visada jiems prigalvodavau kokių žaidimų. Labiausiai mažiams patikdavo vaišinti telyčią žole, duona ar morkomis, o paskui leist jai žįst pirštus. Teliukai turi stiprų čiulpimo instinktą, todėl ir gerokai paaugę jie mėgsta čiulpt pirštus, visai nekąsdami dantimis. Vienai drąsiai mergytei telyčia apžiojo rankelę iki alkūnės ir pasimėgaudama čiulpė, o vaikelis stovėjo pastiręs iš netikėtumo ir plačiai šypsojosi. „Mažąją karvytę“ jau buvo apžiūrėję visi kiemo vaikai, išskyrus ilgai sirgusią kaimynų mergaitę. Kai tik ji pasveiko ir pasiprašė pažiūrėt karvytės, į sandėlį ją nusivedžiau vieną. Maniau, pravėręs vartelius, leisiu mažajai ir paglostyt gyvulį, ir patampyt už ausų. Tačiau atsitiko kažkas neįtikėtina. Netoli žiojėjo atvira betonuotos bulvių duobės anga, kad daržovės „kvėpuotų“. Duobės gylis – per du metrus. Į angą nuleistos kopėčios rėmėsi į mažą plotelį žemės, kurį palieka du atitverti bulvių aruodai. Pamačiusi pravertus vartelius, telyčia turbūt apsvaigo nuo būsimo laisvės pojūčio ir strimgalviais šoko į priekį. Kraipydama pasturgalį, užpakalinėm kojom ji staiga įsmuko į duobę. Pripuolęs stvėriau ją, bet pavyko sučiupti tik už ausų. Į duobę smunkančio sunkaus gyvulio išlaikyti nepajėgiau – ausys slyste išslydo iš rankų. Iš duobės pasigirdo kažkoks keistas kriokimas. Pasilenkęs pamačiau, kad telyčia sėdi ant užpakalio, visu nugaros ilgiu atsirėmusi į kopėčias, o jos galva palenkta po priekine koja. Išlaisvinau galvą, vargšė žioplakarvė tik suspurdėjo, bet taip ir liko sėdėti visas keturias kojas atkišusi į priekį. Tėvas buvo darbe, o kaimynas dėdė Kolia išėjęs į pirtį. Belakstydamas kaip akis išdegęs, staiga, dideliam savo džiaugsmui, pamačiau jį begrįžtantį. Iki pensijos jis dirbo pirtininku Tilto gatvės pirtyje (dabar tame pastate įsikūrusi Centrinė hipotekos įstaiga). Kas savaitę jis eidavo išsipert, aplankyt draugų ir bufete su jais išlenkt po burnelę ar po bokalą alaus. Įkaitęs dėdė Kolia mane iškart nuramino, kad turi tvirtą virvę ir kad telyčią padės ištraukt. Skubiai nuėjom į sandėlį, jis atsinešė išties gerą ir ilgą virvę ir pro persigandusį gyvulį įlindo į duobę. Nesunkiai pavyko ištraukt kopėčias ir telyčiai ant krūtinės už priekinių kojų užnert kilpą. Aš, stovėdamas šalia duobės, suėmiau virvės galus, o kaimynas po žodžio „opa“ smarkiai pastūmė puskarvę iš apačios. Nelaimėlė nesunkiai čiūžtelėjo iš duobės ir įbėgo pro vartelius į aptvarą. Atrišęs virvę lengviau atsidusau. Bet iš duobės pasigirdo keiksmai „čiortova skatina“ ir per nuleistas kopėčias išlipo nuo galvos iki kojų ryškiai geltonai apkakotas kaimynas. Maniau, kad ant manęs labai pyks ir barsis, bet ne – jis paėmė gniūžtę šiaudų, nusibraukė nuo švarko ir kelnių telyčios išmatų didumą ir, mosuodamas rankomis, nuėjo namo. Po pusvalandžio iš darbo grįžo tėvas. Baisiai susijaudinęs jam atpasakojau nuotykį ir nuėjom apžiūrėt telyčios. O ji kuo ramiausiai kramtė šieną. Lūžių jokių, tik keli nubrozdinimai. Man nesmagiausia buvo dėl kaimyno, bet čia tėvas greit viską sutvarkė: iš spintelės paėmė butelį degtinės, dešrą ir nuėjo pas dėdę Kolią. Aš gerą pusvalandį stovėjau už durų, kaisdamas iš susijaudinimo. Pagaliau ryžausi įeiti ir atsiprašyt. Vos pravėręs duris, pamačiau abu gerai nusiteikusius, o dėdė Kolia, šluostydamasis juoko ašaras, rodė į mane ranka sakydamas: „Jis iš viršaus truktelėjo, aš iš apačios pastūmiau, o telyčia kaip driokstelėjo ant manęs skystai, vos neprigėriau.“ Virtuvės kampe stovėjo metalinis katilas su užmerktu kaimyno kostiumu, o vandens paviršiuje plūduriavo vis dar nenatūralios spalvos kaklaraištis.

Paskutinė mūsų „gyvulininkystės“ šaka buvo triušininkystė. Tačiau triušius auginom daugiausia „komerciniais sumetimais“. Keliuose narvuose tėvas laikė tris pateles ir vieną patiną. Vengdamas kraujomaišos, patinus dažnai skolindavosi iš draugų. Pertvara tarp buvusių ožkų ir kiaulių aptvarų sandėlyje buvo išardyta ir į naująjį didžiulį aptvarą tėvas suleisdavo nuo motinų atjunkytus jauniklius, patinėlius prieš tai iškastruodavo. Tame aptvare triušių būdavo maždaug po penkiasdešimt. Žolės, kopūstų lapų ir kitokių daržovių tėvas parveždavo iš savo darbovietės: Buivydiškių žemės ūkio technikumo Ąžuolyno skyriaus (dabar tai plotas tarp Saltoniškių ir Sudervės kapinių ir šalia jų). Tėvas galėjo naudotis keturiasdešimt arų žemės, taigi visko prisiaugindavo pakankamai. Triušiai kasdien gaudavo duonos ir grūdų davinį, tad sparčiai augo ir būdavo gražaus kailio. Į savo „Pobedą“ tėvas sukraudavo dėžes su penkiasdešimt maždaug 3 mėnesių triušių ir veždavo į Vilniaus mėsos kombinatą. Gerai atrodančius gyvūnėlius priėmėjas priskirdavo pirmai rūšiai ir išmokėdavo už kiekvieną po 5 rublius. Tai buvo neblogas „prisidūrimas“ prie menkos valdiškos algos, o ir namie triušienos valgydavome kasdien ir neatsivalgydavome. Aš, paauglys, mėgdavau gydyti susižeidusius triušius. Sukaliau vaistinėlę, pripirkau vaistų ir jaučiausi esąs tikras veterinarijos gydytojas. Kartą radau vieną triušiuką su užpūliavusia nerege akim. Išvaliau pūlius, išploviau furacilinu, pabarsčiau streptocidu ir akelė sugijo. Tai buvo labai guvi ir švelni rusva patelė. Per pirmąjį savo motinystės atvejį ji atsivedė 13 triušiukų, o per antrąjį – net 15. Kaimynui dėdei Koliai triušininkystė sekėsi nekaip. Iš įsigytų dviejų patelių, nors jas ir gerai šėrė, vaikus vedė tik viena, o ir ta vos po 2–3. Kaimynas supyko ir abi papjovė. Tada jam padovanojom mūsų mylimą vienaakę. Ji atvedė 15 mažylių, tuo sukeldama didžiausią džiaugsmo protrūkį. Ši dovana dar labiau sustiprino kaimynystės ryšius. Dabar, praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, smagu prisiminti gyvulių auginimo nuotykius, jų meilę žmogui. Gal jie ir nulėmė tai, kad tapau biologu.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


141390. jo :-) 2008-12-10 13:56
juokingas, mielas, nostalgiškai lyriškas tekstas. Perskaičiau su malonumu. Tiesiog sunku patikėti, kad Vilniuje gyvenimas vyko kaip mažame Lietuvos miestelyje. Bet papasakota ryškiomis spalvomis. Dėkui.

141530. uuu2008-12-11 11:04
gražu kaip triušį gydė

141719. krankt2008-12-12 01:50
siltai parasyta

141750. Rimas :-) 2008-12-12 11:26
Pasikartosiu: grazus, geras tekstas. Gerai butu, kad daugiau zmoniu galetu paskaityti.

141783. alora :-) 2008-12-12 13:51
grazu. guvuliai ir Vilniaus istorija.

141801. airida :-) 2008-12-12 14:46
tiesiog nuo pirmo zodzio sudominantis tekstas.Tiesiog nuostabus kurinys.

141844. haribo2008-12-12 19:18
makabriškos sadisto-gamtininko mėgėjo rašliavos. fui. fui. fui. BLIAT kaip šlykštu

141954. cc2008-12-13 21:17
Kaune, žaliakalnyje mes taip pat auginome ožką,kiaules, laikėme karvę. Ją ganydavau mažajame ir didžiajame ąžuolyne. Dar du vaikai ganė savo karvutes. Kai uždraudė ąžuolyne ganyti- vesdavo į Kleboniškį, labai toli. Karvė pradėjo mažai duoti pieno, todėl tėvas ją pardavė ir daugiau nieko nelaikėme. Aš dar laikiau triušius, jūros kiaulytes, balandžius. Užtat tapau statybininku.:) Pats nesuprantu kodėl. Taip, kad pasakojimas labai artimas.

141963. haribui2008-12-13 22:28
makabriškas sentimentalaus sadomazochisto vertinimas?

141985. meska2008-12-14 11:15
labai idomus vaizdingas pasakojimas, puikus tekstas

141995. ju2008-12-14 12:14
Jo tikrai, textas "lyriškas". Toksai netgi didaktiškai supropagandintas. Pasakoja žmogelis apie savo vaikystę, gėrisi, graudinasi, didžiuojasi apskrumu su rezitencja. Bet jokio supratimo, jokio nerimo, net menkiausio dilgtelėjimo sąžinėje, kieno tai buvo namai, kaip jie tapo "išlaisvinti" nuo anksčiau gyvenusios šeimos ir kaip į juos buvo susikraustyta. Įdomus atvejis, aišku, ne vienietelis Vilniue, psichlogui patyrinėti ar čia, taip sakant, reiškiasi vietinės psichės specifika, ar kažkas bendresnio?

142008. >>>>ju2008-12-14 12:42
o tau kitaip neiseina, ane? ieskai shiknoj granatu, nes gi turbut negali buti rasinys apie apie gyvulininkyse Vilniuje geras, reikia prisiknisineti butinai:)

142088. va,sako2008-12-15 10:51
kad krize bus ,``menininkai``........tai ,jei skaityt dar neuzmirsot,kiaules ir visokius kralikus auginkit ..........ir mesos bus ir visoki mena is skerdimo liekanu liks laiko gaminti.......SMC laukia........

142294. gb2008-12-16 13:52
labai geras tekstas. jau ir knygos prašosi. kaip ir komentatorius "ju" -prašyte prašosi atitinkamo mediko apžiūrimas.

Rodoma versija 30 iš 31 
7:54:00 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba