Apie gražiausia, ką turim, arba Laimingi sūpuoklių nutikimai

Sūpuoklės. Apie 1767 Jean-Honoré Fragonard

Žinau, žinau, jūs man pasakysit: barono de Saint-Julieno erotinės fantazijos. Štai kas ten nutapyta. Tipiškas rokoko paveikslas. Išlepusi aristokratija, neturėdama ką veikti, leidžia paskutines senojo režimo dienas visaip išdykaudama. Bet kaip jie tai daro!

Ak, prašau jūsų, leiskit sau nors trumpą akimirką pamiršti įkyrų moralizuojantį toną, feminisčių priekaištus ir lygių teisių gynėjų skvarbius žvilgsnius, suinteresuotų asmenų grūmojantį pirštą, dorovės policijos surašytą protokolą ir švietėjų reikalavimą. Kad ir tokį: menas turi parodyti moralinio elgesio pavyzdį, žmogų aukščiausiu kilnumo laipsniu.

Prašau. Nustumkim į šalį ideologiją, moralę ir lygias teises. Juo labiau kad abu pagrindiniai veikėjai scenoje, kur malonumas asocijuojamas su slaptumu, akivaizdžiai dalyvauja savo noru. Negana to, su dideliu džiaugsmu ir pasitenkinimu. Jeigu vyriškis užsimiršęs mėgintų pasiekti reginį ranka, kaipmat jį suterštų, palaimingoji akimirka dingtų, ir mes jau nagrinėtume visai kitokio pobūdžio kūrinį.

Epikūras būtų buvęs maloniai nustebintas: tai ne šiaip eilinio malonumo ragavimas, tai reto subtilumo mėgavimasis akimirka, kol trapus reginys nepradingo. Linijos grakščiai išsirietusios, tiesą sakant, jų visai nelikę, spalvos sušvelnėjusios iki pastelinių, gėlės praradusios dyglius, pritrūkusi žodžių tiesa, kurios, atvirai pasakius, niekas nėra savo akimis matęs, nerišliai murmėdama akimirksniu užleidžia vietą grožio adoravimui. Liudviko XV valdymo metais net baldai amatininkų, atvirtusių į menininkus, rankose ėmė koketuoti, ką ir kalbėti apie moteris, metusias Dievui iššūkį, kas turi būti labiau garbinamas. Grožio paieškos nustelbė pamaldumo apraiškas ir šiaip jau nenugalimą potraukį kariauti.

Bet ar matėt tą paveikslą? Kur vaizduotė sukyla prieš realybę? Kur Erosas vaikšto įsikibęs Panui į parankę?

Taigi baronas de Saint-Julienas, užsakęs laimingus nutikimus sūpuoklėse, davė Jeanui-Honoré Fragonard’ui labai specialias instrukcijas. Du vyriškiai stovi ant žemės, kur jie paprastai ir praleidžia didžiumą gyvenimo. Dama sūpuoklėse, t. y. virš jų. Pagal pradinį sumanymą supėjo vaidmuo buvo paskirtas vyskupui. Dvasininkų ir vienuolių vaizdavimas panašaus pobūdžio kūriniuose šiaip jau nėra retenybė. Buvo manoma, kad dorybės saugotojų buvimas padidina erotinę įtampą. Dėl jų misijos beviltiškumo. Damos bendrininkas slepiasi krūmuose. Kai ji, pastūmėta vyresnio vyriškio, pakyla iki aukščiausio taško, pasislėpusiajam dėl vėjo gūsio atsiveria dangiškas vaizdas... Mūsų vujaristas rokokiniuose rožynuose be dyglių ne vienas. Apačioj matyti du kupidonai (rodos, ant delfino), paprastai atlikdavę pažų vaidmenį traukiant Veneros vežimą. Gerokai aukščiau įsitaisęs angelas, kuris pridėjęs pirštą prie lūpų, matyt, ragina bendrininkus pernelyg neįsijausti. Per vėlu: meilužis jau tiesiogine ir perkeltine prasme pargriautas, jis primena šv. Teresę, pervertą mistinių dangiškojo sužadėtinio strėlių. Negana to, viliokės kurpaitė, tas mielas fetišas, tarsi visai netyčia palieka grožio altoriaus papėdę ir nusklendžia oru. Neapsigaukite, meilės scenoje niekas nevyksta atsitiktinai, tai pasiuntinys, prie kurio tuoj pamaldžiai prisilies meilužio lūpos. Primena malonumą lūpoms priglundant prie pirštinėtos damos rankos. Tas pilnas pažado prisilietimas, užuomina, kvietimas per tarpininką, trumpai mestas žvilgsnis, meilės istorijos pradinė stadija. Čia labai svarbi kruopščiai pasverta dozė diskretiškumo, kurio vibraciją gali pajusti tik tas, kuriam jis skirtas. Bent trupinėlis daugiau, ir apsunkusi flirto banga užgesintų momento estetinį žavesį. Beje, dama puikiai žino, kad yra stebima. Negana to, ji žiūri tiesiai į mūsų mielą vujaristą. Tai nugalėtojos žvilgsnis, noras būti pamatytai, susidūręs su noru pamatyti. Nors sūpuokles siūbuoja vyriškis, t. y. pagal taisykles jis rodo iniciatyvą, tikroji iniciatorė išlieka dama. Tai ypatinga privilegija, leidimas pažvelgti į savo kūną, drauge neįstumiant pavojun reputacijos ir savigarbos. Sąmoningai surengtas „(ne)laimingas atsitikimas“ gali būti palaikytas išdykėlio vėjo šėlionėmis. Pačios sūpuoklės, nuo antikos laikų turinčios erotinį atspalvį (jose supdamiesi kūnai ritmiškai juda pirmyn ir atgal), deja, yra akimirkos pabaigos pranašės. Besisupančioji tuoj nirs žemyn – akimirka gali nebepasikartoti. Tačiau stebėtojui visai ne tas rūpi. Jis visiškai atsidavęs akimirkos žavesiui. Prie pasislėpusiojo galvos matyti pjedestalas, dekoruotas nuogų moterų kūnais. Sustingdytosios akmeny akivaizdžiai supriešinamos su nėriniuose paskendusia, gyvybe trykštančia išdykėle, sūpuoklėse subtiliai neriančia pažadų tinklą. Nejudri, pastovi, dangiška laimė negali konkuruoti su grakščiomis viliokės kojytėmis, nors šiaip scenoje nėra laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų – čia laimi visi. Neužmirškite, čia švenčiamas markizės de Pompadour, Claudine Alexandrine de Tencin, du Deffand laikotarpis, precedento neturintis amžius, kai, protui konkuruojant su grožiu, garsiuosiuose moterų salonuose dėl jų dėmesio varžydavosi Fontenelle’is, Montesquieu, Helvetius, Condorset, Chesterfieldas, Voltaire’as ir daugelis kitų. Jie turėjo liautis mosikavę kardais, nes buvo reikalaujama grakščiai naudotis peiliu ir šakute. „Manieros, kalbos ir aprangos elegancija, neįtikėtinas intelekto ir šmaikštumo lygis, – 1741-aisiais rašė Hume’as, – prancūzai iki neregėtų aukštumų iškėlė meną, naudingiausią ir reikalingiausią – l’art de vivre.“ Tai cherchez la femme laikas, kai, norėdamas sužinoti, kas yra tikrasis šalies politikos ar finansų tvarkytojas, turėdavai sužinoti, kas yra atsakingo asmens mylimoji. Akordeonas siauroj Paryžiaus gatvelėj, romantiškos vakarienės prie žvakių, mažytis staliukas ir mikroskopinės tauraus gėrimo taurelės – tik menkas, tačiau vis dar pilnas gyvybės ano pasaulio atšvaitas, bandymas pratęsti sūpuoklių kulminacinį momentą, išsilaikyt viršuje kuo ilgiau...

Bet grįžkime atgal.

Būtina atkreipti dėmesį į meilės sceną supantį peizažą. Gamta nepaprastai vešli, tarsi priešprieša perregimam flirto voratinkliui. Tačiau iš tiesų ji taip sutirštinta, kad savaime verčia mus koncentruotis į tai, kas paveiksle svarbiausia ir nerealiausia, nors kartu visiškai neregima plika akim. Rokokiniai, kone iki mikroskopinių detalių nutapyti foniniai lapeliai užpildo didesnę paveikslo dalį, palikdami tik siaurą tarpelį šviesos pluoštui. Jis – niekas turbūt nenustebo – skirtas pagrindinei scenos veikėjai apšviesti. Vujaristas rožynuose – tarsi mėnulis, nutviekstas saulės ir tik saulės dėka pažįstantis šviesą. Veiksmas gamtoj įgauna pirmapradžio nekaltumo. Gamta pasižymi gebėjimu ištirpdyti gremėzdiškas žmogaus sukurtų taisyklių konstrukcijas (ar ne dėl tos priežasties Dievo garbinimas buvo perkeltas į žmogaus sukurtą erdvę, nemokšiškai išplėšus iš konteksto, kur jis geriausiai regimas).

Paveiksle vaizduojamas rafinuotas, iki begalybės išpuoselėtas pasaulis, kur subtili grožio adoracija pasiekia aukščiausią tašką.

Dešinėj pusėj, apačioj, sunkiai pastebimas, nepaisydamas angelo prašymo, skalija šunėkas. Jūs turbūt jo net nepastebėjot. Tik dabar pasigirdo... Matyt, akimirka jau baigėsi.

Ačiū, kad patylėjot.