ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-20 nr. 929

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIAS CANETTI. Moteris už grotų. Asilo džiugesys (16) • -er-. Šventos karvės (6) • -vt-. Sekmadienio postilė (15) • MARIUS PLEČKAITIS. Būtų netiesa sakyti (4) • BERNHARD KAISER. Romos katalikybė (276) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (40) • RENATA DUBINSKAITĖ. Įprasti kultūrų skirtumai ir neįprasti fantazijų pasauliai („Bendrasis kodas“ ŠMC) (5) • JURGITA BUTKYTĖ. EilėsRIMAS DRIEŽIS. Didžiuotis ar gėdytis? (2) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (8) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Prie svirno (5) • MICHAEL MILLER. Ar laisvosios rinkos kapitalizmas mirė? (30) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie gražiausia, ką turim, arba Laimingi sūpuoklių nutikimai (141) • iš kelionių žmonės negrįžta, grįžta jau visai kiti žmonės (627) • 2009 m. vasario 27 d. Nr. 8 (930) turinys (5) •

Būtų netiesa sakyti

MARIUS PLEČKAITIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Singer“. 2005
Darius Misiūnas

Būtų netiesa sakyti, kad Tomas, žmogus, tiesa, įstabaus proto ir visai neproblemiško charakterio, gebėjo nors kartkartėmis padėti kitiems. Tai, kas, ko gero, neretam mūsų pasirodytų menkiausias darbas, o kartu nebloga proga užsitarnauti kopėčias į dangų, Tomui štai vaidenosi baisiai atgrasiu pavidalu, besiruošiančiu tuoj pat kąsti. Antra vertus, juk neprivalu vedžioti senutes per gatvę, medžioti prievartautojus, atlikti herojaus pareigą degančiame mediniame namely. Visgi čia lieka šiokia tokia sociumo ir apskritai net vidinė konfrontacija – tarp to, kas privaloma kiekvienam (kiek tik tai gali būti įmanoma), ir asmenybės, šiuo atveju – Tomo, kitoniškumo. Jeigu pagirdyti troškulio kamuojamą neįgalų brolį – lyg ir pirminė atsakomybė bet kam (net nebūtinai vargšelio artimiesiems), tai visai neįpareigojanti situacija – sąrėmių suimtą žmoną nugabenti į ligoninę, juk dar sveikiau gimdyti namie. Bet ar Tomas sutiks būti pribuvėju? Matyt, metas stabtelti ir nutapyti ryškesnį jo paveikslą. Vaikinas aukštas, išstypęs ne pagal metus, jų turi devyniolika su trupučiu. Visuomet laukiamas įvairių džentelmenų draugijose. Gal dėl kumpos nosies, kuri turėjo būti mažytė, bet štai bėgant metams tapo tikra Tomo išskirtinumo preambule. Kas atrodytų visai neįtikėtina, tačiau yra tikrų tikriausia tiesa, patvirtinta tiek empirine, tiek atstovaujamąja žmonių sąmone – ypatingas vaikino susivaldymas net pačiose karščiausiose situacijose. Šios iš pirmo žvilgsnio teisingos ir savaime suprantamos savybės nevertėtų laikyti tiesioginiu Tomo atsisakymo pagelbėti anyplace anywhere anytime padariniu. Juk žmonai vyrą išvadinus kvailu stuobriu, nesugebančiu net vinies dorai įkalti, šiam kur kas parankiau ją aprėkti, smogti į pilvą, o vėliau prie lovos kalbėti visokias saldybes: „Mažyte, aš to tikrai nenorėjau, saldainiuk, ar atleisi man?“ Jeigu tai pernelyg drastiška, visada galima nusigerti iki paskutinės apysveikės sinapsės ar kaip arsenalą pasitelkti grasinimus. Bet Tomas elgdavosi visai kitaip. Tiksliau, jis išvis niekaip nesielgdavo. Ir nekinkuodavo it depresijos kamuojamas keturiasdešimtmetis į vonią masturbuotis. Jis toliau žvaliai smulkindavo daržoves ir klausinėdavo pačios, kaip šiai sekėsi darbe, ar mažieji šįkart vėl buvo triukšmingi. Trečias stebėtojas, ko gero, jaunąjį šeimos vyrą būtų palaikęs priekurte bejausme mašina. Tačiau nebuvo viskas taip tragiška. Moteris nepyks visą amžių ant savo antros širdužės pusės dėl jos keistumo. Anaiptol. Marcelė girdavosi darbe kitoms auklytėms: maniškis dažniausiai kaip partrenktas, bet, žinokit, tas veža! Tai kol kas ir nulemia pirmąjį raundą ir jo nugalėtojus; ontologiškai patikrintas ir ideologiškai visai nemotyvuotas būties sąlygas.

Na kas gi kitas, jei ne tėvas, taip gerai išmano savo sūnų aistras, pagundas ir nuopuolius? Tiesa, vyras nelinkęs suprasti moterų, ypač saviškės, tačiau atžalas jis pažįsta kaip nuluptus. „Kvaily, tu ničnieko apie tai nerauki“, – sakysite jūs, turėdami mintyje asmenines gyvenimo ištraukas, kartais tokias nepakaltinamas ir spaudžiančias ašarą. Bet, jei tik leisitės, aš, kaip tikras rūmų pajacas, pertrauksiu jus viduryje tirados rikteldamas: „O ar nesusimąstėte, mielosios (ir mielieji?), kad vyras dažnai daug ko nemato, nes nenori matyti, neverkia, bet viduje jau skęsta?“ Ir štai dėl ko kai kurie tėveliai ne tik kad nesako blogo žodžio jaunėliui ar vyresniajam, bet ribiniu momentu tiesiog at random paleidžia televizoriaus bangas ar radijo trikdžius, o kai tie veda ar apvaisina (ne ne, ne bangos ir ne trikdžiai – sūnūs!) jauną, dailią ir ne pagal metus protingą merginą su didžiuliu palikimu – tada jau tegu giminėms užtenka kantrybės. Iš čia atsiranda įvairiausio plauko insinuacijų ir neapibrėžto protesto bangų, bet tai jau visai kita, net ne ateinančio prisėdimo tema, o, sakykime, panašesnė į palestiniečio ideologo ir žydo pochuisto dialogą. Net amerikietis, storas ir vakarietiškai solidus mėsainių baronas, puikiausiai nutuokia, kada jo sūnus pradėjo masturbuotis, kada jaunėlis slapčia pro vonios durų ir staktos plyšį stebėjo, kaip didysis Timotis skuta barzdą, visai nekreipdamas dėmesio į labai pagirtiną dalyką – taupymą, šiuo konkrečiu atveju – putų. Tačiau nežabotas tėvo, kaip neabejotino sūnų suvokimo eksperto, įžvalgumas (padiktuotas, matyt, gamtos, kaip lygiavertis priešininkas moters saugumo reikalavimo schemai) ničniekuo neprisideda prie bendros šeimos gerovės, jos tolesnio komunistinio (gerąja prasme) vystymosi ir kerojimosi lygiašoniais kristalais. Šis, sakykime, tėviškasis nuopuolio ir atradimo pusparadoksis prisideda nebent prie nevisaverčio atžalų gyvenimo pamato: vienatvės, polinkio į alkoholizmą ir, nepabijokime šios sąvokos, baltosios demokratijos, kai moteris (šioje paradigmoje – labiau apčiuopiamas, kūniškasis jos rodiklis) – tik šlakelis vaitspirito spermlaužiui įsidegti. Sutiksiu, per greitai nuo vyriško prakaito perėjome prie moteriškųjų atributų: mėnesinių, visų patinų mylimos gimdos ir kartais taip laukiamo „paimk“ – nešifruojamo tiesmuko žodžiūkščio. Čia ir vertėtų laikinai sustoti, pagirdyti minties žirgus gėlu, bet uždraustu poetinės menopauzės vandeniu, rieškučiose ir pamėlusiose burnytėse sugromuliuoti apmąstymo tiesas: kartais taip laukiamą vyro atsivėrimą (kuris šiaip sau neišauš, nebent – gera motina), moters, kaip tikrosios sūnų (kol kas – tik sūnų) likimo kalvės, graudžią ir skaudžią dalią, ir kodėl termitai kartais atsiranda tyčiom. Kas nesuprato paskutinių žodžių intencijos, siūlau dar kartą viską perskaityti, susitaikant su, na, patogiausia tai vadinti – „pūkai nelinkę kandžiotis“.

Kiek kartų esi nakties tyloj ką nors prižadėjęs, meldęsis, galų gale maigęs save be jokio tikėjimo pasikeisti? Kaip dažnai ryte pamiršti tai, kas iš vakaro buvo didžiausias po 01 09 11 galvaskaudis? Leidžiu sau pažaisti rašytoją ar mėgdžioti LNK reklaminį klipą ne šiaip sau. Turiu tam tikrų planų. Pavyzdžiui, artritas. Arba mylimoji. Dar nematot? Na gerai, pokyčiai. Pašlijusi ir iškart po ... atsigavusi sveikata ... – ne tai, ką dažnas pagalvojot. ··· – – – ··· – ne SOS. Tai kelio ženklai į išsilaisvinimo miestelį. Kitaip sakant, per prisitaikymą (net jeigu šio būtinybė abejotina, o pats faktas virtęs tiesiog faktotumu) ateina didesni ar mažesni dividendai. Net jei tai bedantė šliundra, nieko daugiau gyvenime nematanti, kaip savo nugrybeliavusią putę (atsiprašau jautresnių skaitytojų). Juk iš kito šono tai – moteris, Dievo stebuklas, gyvybės nešėja ir šilumos, namų židinio saugotoja. Galbūt ydingą kelią jai parinko kiti, stipresni už vargšelę. O argi ne krikščionybė ir kiti rinktiniai raštai moko mylėti artimą savo kaip save patį. Gerai, galbūt ne moko, o paliepia. Gerai, ne paliepia – pasiūlo. O juk tada jau sunku rasti priežasčių, dėl kurių nepatektum į Dievo karalystę, į širdžių vakarėlį išganytų sielų šulinyje. Ar atvirkščiai? Čia kaip su karštom širdim ir švariom rankom. Nors, ko gero, retas įvardins didžiausią troškimą – kuo greičiau patekti į Dievo karalystę! Suprantu, yra tikinčių, yra tikrai dvasingų žmonių (visi mes dvasingi, jeigu jau žaidžiam veidrodžiais), bet noras dar porą metelių pagyventi nuodėmių lende – tikrai nieko smerktino. Amžinasis gyvenimas būtent ir yra amžinas. O šis, dabartinis, – laikinas. Tai katrą pravarčiau pataupyti? Taigi ir taikymasis prie kito eina ne tiesia, grakščia tiese, o susisukusia it reumatininkas kreive, į senatvę keistai pagaunančia begalinį liniuotės tiesumą. Ir vis tiek prisitaikyti pravartu, kaip jau išsiaiškinome polemikos pradžioje. Gal ne tiek prisitaikyti, kiek taikytis. „Nesisuk per greit – stuburą išsilauši“, – pasakytų koks nors privačios klinikos daktariukas. Ir senokai minėtam Tomui niekaip nesisekė prie ko nors prisitaikyti, besąlygiškai, vien su kontraktu širdyje priimti svetimas sąlygas. Jis, tiesa, nebuvo kaltas. Niekas čia apskritai kaltas nebuvo. Nebent verbalinės fiziologijos iškamuoti veiksmai; juk mums visiems patinka retkarčiais, o kai kuriems tiesiog būtina bent kartą per dieną įskaudinti artimą, specialiai užminti ant kojytės, o paskui pulti į ašaras kur nors vonioje, slapčia šluostantis svetimu kojų rankšluostėliu veidelį. Tomui, kaip jis pats mėgdavo sakyti, nėra nieko neįveikiamo mintyse. Tiesą sakant, tą dovaną turi kiekvienas. Tomas tai žinojo ir jį tai trikdė. Vaikinas tikėjo esąs išskirtinis. Toks ir buvo, tačiau vis persistengdavo. Štai ką kartą pasakė viena gerbtina Tomo draugė – tave sugadino ta A klasė. Istorija.

Gatvės lyga neatsiejama nuo autobusų tvarkaraščių, nuo nuolat vėluojančio išsiblaškiusio kunigo pamėlusiais paakiais, o be karosiukų mėtymo – tai jau visai neįsivaizduojama. Gatvės lygą galima šablonizuoti net per turgaus prekeivius, džinsininkus ir laikrodininkus, centro kebabines. Net prabangiausiai apsitaisęs šveicorius – mažytė didelės gatvės lygos dalis. Tačiau apsigavote, jei pamanėte, kad šįkart kalbėsiu apie kurią nors iš gatvės lygų – tikrąją tariamų mokinių trainiojimosi vietą ar „G&G Sindikato“ muzikinį albumą tokiu pačiu pavadinimu. Tai tebuvo apsižvalgymas, apsiuostymas, atsargus vedimas prie sofistiškai svarbesnio reikalo. Nesmagu, kad didžioji Homo sapiens dalis taip menkai vertina tai, ką vienas vokietis aprašė savo glasperlenšpyle. Net jei pradedi nevykusiais sąmojais, pusiau tiksliomis alegorijomis, o taiklus silogizmų išvedimas tave varo į neviltį. Kada žmonės suvoks tikslias daiktų reikšmes, meistrų potėpių žavesį, kada įsiklausys į tylą ir išgirs tikrai ne Andrių Mamontovą, o sodrų patronos Marijos Akvinietės kvietimą užeiti vidun, – tai įmanoma tik pusiau laužtuose skliaustuose, – tik tada bus galima pjauti transcendentinį pyragą, išdalinti jį dabarties apaštalams, t. y. mums. Bet užteks religinių intarpų. Šerkšnas – bulvės. Nemiga – bažnyčia. Išvažiavo gimnazistas bulvių kasti – bet pakando jį šaltukas. Buteliai – kaip nors. Tai tik keli. Ne. Tai viskas. Turime įsisąmoninti. Viską. Jeigu bakalėjininkas neateina, vadinasi, prakiuro jo nykštys, vadinasi, pusseserė susapnavo košmarą, vadinasi... Vadinasi, viskas, išskyrus: susirgo, motina mirė, pramigo. Viskas, išskyrus viską. Jaučiate skirtumą? Gamta prieš chaosą. Chaosui nesvarbu. Tai mūsų chaosas. O mes iš prigimties – pochuistai. Tačiau sergame nemiga ir skaitome Kafką, neturime ko prarasti – renkamės Beckettą. Dirbdami mes įkinkome gatvės lygą, įpareigojame nusenusį šveicorių kilnoti autentiško likimo plytas, nenutuokdami, kad rytas – tik penktas vakaro atspindys. Todėl ir toks praskiestas. Vis dėlto balkšvumas irgi turi žavesio. Kartais filosofai ką nors sugalvoja girti. Kartais pasikaria. Pieno vonia turbūt ir bus atsakymas į kubą. Aplink mus – gatvės lygos. Aplink mus – žaislai. Būk su mumis.

Ne naujiena, kad alkoholis pakeičia ne tik rašymo, bet ir mąstymo kampą. Net nebūtinai alkoholis, bet kas, pradedant per ilgai rūgusiu pienu, baigiant psichodeline meskalino riekele – visi žaislai turi unikumą ir savotišką laipsnį. Todėl iš esmės nėra svarbu, ką deklaruoji ir ko sieki kaip individas – žaislas sužais tavyje individualią partiją, nelyginant varnas išėjusio duoneliauti kurmio narve. Tai, matyt, viena priežasčių, kodėl dažnam mūsų sudėtinga išlaikyti autentišką savižiūrą. Supanašėjimas šį kartą reiškia ne kokią nors individualybės pabaigą ar naujo slenksčio priėjimą (visa tai jau seniai apdainuota), kur kas paprasčiau – tai negirdėtos neregėtos sąvokos alcothinking įvedimas. Ši, sakykime, ne tiek nauja, kiek novatoriška išvestinė, o galgi pasižymėjimas, reiškia ne ką kita, kaip scholastikos eros pabaigą arklius girdant atgijusios natūralizmo jūros druska. Dalį šių tekstų aš irgi rašiau lengvai apsvaigęs, padaręs apšilimą prieš tikrąjį, demokratinį raidžių ir garsų sujungimo meną. Taigi. Nors pastaruoju metu madinga nemėgti Vakarų, dengiantis rastais farais ar neišsenkančiu Ramos žavesiu, turbūt nieko neįžeisiu pasakydamas, kad būtent minėti Vakarai mus išmokė laisvaliežuvavimo ir blaivaus nusigėrimo pagrindų. Nesakau, kad taip daryti yra gerai. Tiek mokyti iškrypėlį toksikologijos, tiek leisti netikusiam šamanui miksuoti su čiobreliais yra pavojinga, būtent dėl to ir buvo sukurta pseudonihilistinio programavimo mokykla, repatrijavusi Atlanto pusėn. Kalbant apie vitališkumą ir manos bazę (kaip kiekvieno tikro kurmio pranašautojo pagrindą), būtina prisiminti, kad augūru netampama ir net negimstama, užtenka chiromanto iškrypėlio kaukės. Pavyzdžiui, Tomas, nors ir neturėdamas vienos ryškios maskuotės, nuolat sugebėdavo įsibrauti į priešo vidų, jį išnarstyti ir smogti pašvinkusį, nuobodulį keliantį smūgį. Nors manevras būdavo ir nevykęs, nereikėtų nuvertinti unikalios Tomo atakos preliudijos technikos – baras, alus, aras. Alcothinking jame veikė kaip taurus padėjėjas, nuoširdus savojo riterio ginklanešys. O gal kaltos vaikino ausys, visuomet virpėdavusios ir ieškodavusios reikiamo dažnio pliurpalų? Šiaip ar taip, Tomas buvo neeilinis, kad ir bukas, bet planams kurpti medžiagos turėjo per akis. Visai kaip nesibaigiančio meksikano turinys, keistai pasviręs, bet su fotogeniškais keblumais. Devyniolikamečiui (prisiminkime – tai Tomas) net nereikėjo raumenų ar gaivaus kvapo, visus jauno tėvo trūkumus atpirko riebus pliusas – reikiamoje sąlygoje reikiamu kampu. Sutinku, ne per didžiausias atradimas ar stabas denominantams, bet ir ne tradicinis „noriu gerti“. Štai dėl ko kartais spynos atrodo tokios trapios, tačiau prisikapstęs arčiau imi justi beprotišką tvaiką. Ir tai tikrai ne kojinės. Tai tavo išvargusios sielos dūzgesys, prašantis manos. Prašantis kito, subtilesnio, mąstymo kampo.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


151931. po palme2009-02-26 17:59
idomu

151971. >po palme2009-02-27 00:46
kodel

157712. trik :-) 2009-04-18 19:47
bet paveiksliuką tai visai tinkantį užkabino. bbz kas čia bus jei dabar kas mėgins viską TIKRAI išsiaiškint. iki nemiga - bažnyčia iki pseudonihilistinio programavimo mokyklos. čia būt tas pats kas nevažiuot nobelio nes esi užsiėmęs žiūrėt kaip ten tos pačios muselės stiklainy dauginas. geriau tegu tauta mato visumą. arba nieko nemato, nes ne jų nosims. sveikinu tave ir sveikinu save kad pagaliau perskaičiau.

157713. trik2009-04-18 19:48
o. dabar jau žinau kaip ten tos šypsenos su nosim viršuj atsiranda.

Rodoma versija 28 iš 28 
7:53:01 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba