ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-20 nr. 929

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIAS CANETTI. Moteris už grotų. Asilo džiugesys (16) • -er-. Šventos karvės (6) • -vt-. Sekmadienio postilė (15) • MARIUS PLEČKAITIS. Būtų netiesa sakyti (4) • BERNHARD KAISER. Romos katalikybė (276) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (40) • RENATA DUBINSKAITĖ. Įprasti kultūrų skirtumai ir neįprasti fantazijų pasauliai („Bendrasis kodas“ ŠMC) (5) • JURGITA BUTKYTĖ. EilėsRIMAS DRIEŽIS. Didžiuotis ar gėdytis? (2) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (8) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Prie svirno (5) • MICHAEL MILLER. Ar laisvosios rinkos kapitalizmas mirė? (30) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie gražiausia, ką turim, arba Laimingi sūpuoklių nutikimai (141) • iš kelionių žmonės negrįžta, grįžta jau visai kiti žmonės (627) • 2009 m. vasario 27 d. Nr. 8 (930) turinys (5) •

Knygų apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Matymas – privilegija ar yda

Jaroslavas Melnikas. Tolima erdvė. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 260 p.

Rašytojo stilius pagal kultūrines šiandienos madas turėtų būti priderintas prie jo gyvenimo būdo ir interjero. Ir kuo eilinis skaitytojas daugiau žino apie pastaruosius, tuo geriau gali spręsti apie paties rašytojo vertingumą knygų rinkoje... Apie Jaroslavą Melniką žinoma nedaug. Koks nors moterų žurnalas prilipdytų jam „kosmopolitinio“ rašytojo etiketę (gimė Ukrainoje, studijavo Lvove ir Maskvoje, išleido knygą Paryžiuje), o gal dar, žiūrėk, ir rūškanu egzistencialistu pavadintų. Bet kadangi egzistencializmas, o dar rūškanas, disonuoja su prabangių apatinių reklama, nemanau, kad Melniką greitu metu išvystume kokioje nors gyvenimo būdo skiltyje.

Trumpai tarus, Melnikas nėra iš tų rašytojų, kurie nustebintų savo stiliumi. Tačiau jis – vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių autorių (bent jau man). Kiekviena jo knyga tarsi „nesibaigia“ – palieka kankinantį klausimą, kodėl visa tai vyko, kaip tai atsitiko ir kas mūsų laukia toliau. Toks buvo „Rojalio kambarys“, tokia ir „Pasaulio pabaiga“ (abi knygas išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Panaši ir „Tolima erdvė“ – ji ir vėl kelia tuos pačius klausimus, stulbinančius paprastumu, bet įsiskverbiančius į pačią egzistencijos šerdį. Vaizduodamas niūrų megapolį, kuriame nematomą, tik „artimosios erdvės“ pripildytą gyvenimą gyvena aklieji, valdomi išrinktųjų kastos – būrelio reginčiųjų, Melnikas atveria „tolimosios erdvės“ sąvoką, kuri pasirodo baisi ir nesuprantama eiliniam aklam megapolio gyventojui ir nereikalinga patogiai gyvenančiam valdančiojo elito atstovui – reginčiajam. Nori nenori į galvą ateina H. G. Wellso novelė „Neregių šalis“ („Anglų novelės“, 1982, vertė K. Šidiškis). Šios novelės veikėjas Nunjesas, atsitiktinai patekęs į atskirtą nuo išorinio pasaulio neregių šalį, pamano, kad tarp aklųjų jis bus karalius. Vien dėl to, kad mato. Deja, žmonėms, kuriems regėjimą seniai pakeitė kiti pojūčiai, tai nesuprantama – jie Nunjesą laiko pamišėliu, kurio pamišimo pagrindas – keisti, akimis vadinami organai, užtat vienintelė išeitis pritapti neregių slėnyje – akis pašalinti.

Panašių siužeto posūkių esama ir „Tolimoje erdvėje“: jos veikėjas Gabras – aklasis, kuris praregi ir su siaubu išvysta, kokiame pasaulyje gyvena. Ieškodamas išeities, jis prisideda prie grupelės aklųjų teroristų, norinčių sunaikinti megapolį, o paskui netgi tampa ministru reginčiųjų vyriausybėje (taigi autoriaus valia jis tampa savotišku „karaliumi“ – Wellsas savo personažui tos laimės nesuteikė). Tačiau „tolimoji erdvė“ pasirodo mįslinga ir nepaaiškinama sąvoka ne tik aklajam. Grupelė elito, gyvenanti gražiame išpuoselėtame gamtos kampelyje ir valdanti megapolį, irgi sukaustyta savotiškos „artimosios erdvės“. Ne veltui autorius savo herojų išveda ir iš šio kampelio – tolyn, į kalnus, į tolumas, į viršūnes. Ant viršūnių mirė ir Wellso Nunjesas – sušalęs ir žaizdotas, bet laimingas, nes neleido savęs apakinti. Atimti dovanos, kurios kiti neįstengė suprasti.

Aklumas, rega ir erdvė – tai akivaizdūs simboliai, liudijantys mūsų laiką ir mūsų gyvenimą. Ir nors autorius teigia, kad „tolimoji erdvė, susijusi su pačiu Dievu“ – „erdvė, kur valdžios nėra“, būtų galima su tuo nesutikti. Jeigu yra Dievas, tai yra ir teokratija. O jeigu Jo nebūtų, „tolimoji erdvė“ liudytų sąmonės ir individo pabaigą. Šiaip ar taip, Melniko romane nėra tiesaus atsakymo – tai sąžininga. Šis romanas ne atsako, o kelia klausimus. Tokia yra geros literatūros prasmė.

Mini sijonai ir maišto dvasia

Laima Vincė. Lenino galva ant padėklo: amerikietės studentės dienoraštis, rašytas paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais. Iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 168 p.

Gal tai ir negerai, bet jau spėjau primiršti, koks tas sovietmetis buvo pilkas ir nykus ir kaip ten nieko nebuvo. Laimos Vincės (Laimos Sruoginytės) knyga „Lenino galva ant padėklo“ neabejotinai turėjo tai priminti. Bet galbūt taupi kalbėsena ir racionalus stilius šiek tiek pakišo autorei koją – juk patys įdomiausi dalykai atsiskleidžia per subtiliai pajaustas detales, o pajausti specifinio sovietinio laikotarpio „spindesį ir skurdą“ poros metų vargu ar pakanka. Nesmagu prisipažinti, bet aš net nesupratau, kodėl ir kaip Lenino galva atsidūrė ant padėklo Minsko metro, ir dar apdėliota garnyru. Reikėtų suprasti, kad tai – dar vienas socrealistinio meno šedevras. Na, prisiminus patį Vadą, užmarinuotą mauzoliejuje, gal tuo stebėtis ir neverta. Senasis socializmas turi keisto kanibalistinio žavesio.

Betgi vieno – sakyčiau, esminio – sovietinio gyvenimo principo Laima Vincė neakcentuoja, matyt, jis jai nesuvokiamas: „deficito“, „blato“, turgaus ir kontrabandos (tiesa, pamini „juodąją rinką“). Užtat su teiginiu, kad niekur nieko neįmanoma gauti (į rausvą angoros megztuką, ištrauktą iš siuntinio, visi pašte buvę žmonės vos akių neišsisvilino), niekaip negaliu sutikti. Kaip ir su tuo, kad merginos nevartojo „jokio makiažo“, nešiojo ilgus austus sijonus ir linines arba medvilnines palaidinukes. Nieko panašaus. Dar būdama paauglė, taigi kokiais 1986-aisiais, turguje iš čigonės pirkau neapsakomai ryškius akių vokų šešėlius ir madingą bluzoną beigi žydras „banankes“ (tokios kelnės, labai madingos tuo laiku). Ir siuvausi iš žalios užuolaidos itin ekstravagantišką mini sijoną, kurį mano miestelis sutiko gana gūdžiai: pasukiojo pirštą prie kaktos, ir viskas. Žodžiu, mano patirtis truputį panaši į Paulinos Pukytės: jinai, nesutikdama su Laimos Vincės nuomone apie ilgus lietuvaičių sijonus, pasakoja apie žydrus getrus ir iš tėvo džinsų pasisiūtą mini sijoną, kuris iširo, autorei bebėgant nuo milicininkų ir belipant per tvorelę.

Tačiau kitokio, sovietmečio nepagadinto žmogaus žvilgsnis visgi įdomus. Nors kai kur ir kelia šypseną: taksistas rauda gavęs dovanų amerikietiškos kramtomosios gumos – čia jau man pakvipo amerikietiškais serialais. Gal taip ir galėjo būti – bet gal tas žmogus apsiverkė iš pažeminimo ir siaubo, juk ne visi verkia iš laimės, kaip amerikiečiai. Gražūs puslapiai apie Laimos draugus folklorininkus ir jų šventinius ritualus – čia tinka ir ilgi sijonai, ir lininės palaidinės, ir ypač – dainos, nes tai siejasi su pasipriešinimu rusifikacijai ir tautų niveliacijai. Betgi nereikėtų pamiršti, kad, pavyzdžiui, vadinamuoju „gūdžiu sovietmečiu“ Ryšininkų klube K. Antanėlis suorganizavo pusiau slaptą roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ atlikimą. Kad buvo klausomasi ir „Beatles“, ir „Rolling Stones“, ir „Metallicos“, ir „Nirvanos“, ir visų kitų garsių grupių. Taigi rokas ir maišto dvasia gyvavo. (Užtenka prisiminti „Roko maršus“ per Lietuvą.)

Antra vertus, visiškai įtikina puslapiai, kuriuose jaunoji „amerikonė“ atvažiuoja pas draugę į Vilkaviškį ir jos pasitikti išgarma visa šventiškai pasipuošusi draugės giminė, ogi stalas viduje atrodo taip, tarsi „jie mano garbei išskerdė visus galvijus“. Paskui pasižiūrėti „amerikonės“ ima plaukti vos ne visas „aūlas“. Visi su išeiginiais drabužiais, moterys – su aukštakulniais ir plisuotais sijonais. Juokinga, bet ir kažkaip gražu. Juk civilizuotose šalyse tokio gentinio svetingumo papročių nebėra. Užtat man kartais gaila civilizacijos. Ir nors mes vėliau išmokome naudotis vienkartinėmis nosinaitėmis ir tualetinį popierių Nepriklausomybės pradžioje iš viešųjų įstaigų vogdavom, papročių gaivališkumą išlaikėme. O tai kartais svarbiau nei išmoktos buities kultūros pamokos.

Mūsų santykiai su grybais ir britais

Paulina Pukytė. Netikras zuikis. Esė. V.: Apostrofa, 2008. 152 p.

Cituodama D. J. Tayloro straipsnį apie satyrą (ji vis mažiau suprantama ir nyksta kaip žanras, negana to, kai kurios „elito“ figūros jau senokai atsidūrusios už satyros ribų ir jas parodijuoti be galo sunku, nes „kvailybės apgyvendintame peizaže“ jos yra sektiniausi pavyzdžiai visuomenei), Paulina Pukytė imasi sunkios ir klastingos užduoties – reanimuoti šį žanrą ir – kas iš tiesų atrodo neįtikima – paversti jį suprantamu. (Daugelis vadinamųjų „satyrų“, kurias rašo ir išleidžia sovietinio satyrikų klano nariai arba beveik niekam nežinomi autoriai, yra tik pigūs bandymai šmaikštauti.) Ir nors autorė, viename tekste skrupulingai aprašydama savo aprangą (nuo „auksinių gėlėtų batelių“ iki auskarų, sukabintų „iš sidabrinio blynelio ir žalsvo pusiau peršviečiamo daugiabriaunio rutuliuko iš išardytų karolių“), nesiima įvardyti žanro, kuriam atstovauja („Neaiškumas yra viliojantis dalykas“), nereikėtų manyti, kad jai svarbiau įvaizdis, o ne žanras. Pukytės žanras panašus į jos aprangą – laisvas, kiek anarchiškas, šokiruojantis ir kiek beprotiškas, bet žaviai drąsus. Ne kiekvienas drįstų taip rengtis. Juolab – taip rašyti. Mat tokiems tekstams neužtenka vien drąsos. Čia reikia dar ir humoro jausmo, saiko pajautos ir intuityvaus žinojimo, kad visa tai, apie ką rašai, ne juokinga, o tragiška. Viena iš lietuviško humoro bėdų – ta, kad labai norima prajuokinti ir tam pasitelkiami paviršutiniški dalykai, plokšti paviršiai ir lėkštos situacijos. Ir juokiamasi, aišku, iš viso to, kas nesusiję su paties „juokintojo“ asmenine erdve. O juk dar klasikas sakė – ponai, iš ko juokiatės?.. Nepamirškite – iš savęs!..

Autorė, gyvendama ir dirbdama Londone, bet neretai apsilankydama Vilniuje, turi unikalią galimybę palyginti dvi „savastis“ – lietuviškąją ir britiškąją. Kuo juokingi (tragiški) mes ir kuo – britai. Ir tik pasižiūrėkit, kokių įdomių dalykų atrandama!.. Dėl tūkstantmečius trukusio incesto britai išrado geležinkelį, kuriuo važinėjančių traukinių durys atsidaro tik iš išorės, be to, jie dar bijo grybų – laiko juos kvaišalais. Mes grybų nebijome – prisimenu, kaip per televiziją praėjusio grybų sezono metu buvo rodomas vyriškis, persivalgęs pilkųjų meškučių. Motina jam sakiusi, kad šitie grybai geri. Žinoma, geri (pati vaikystėj jų valgiau) – tik kam reikėjo šitiek prisiryti?.. Saiko neturėjimas – štai kuo mes skiriamės nuo britų. Antra vertus, mes vis dar beviltiškai provincialūs – net Nacionalinę premiją gavęs rašytojas rašo esė apie besiveršiuojančią karvę, o kitas rašto brolis žinią apie Presley mirtį išgirdęs kaime, klėtelėje. Kaip suprantate, tai nedovanotina. Bent jau būtų į vietinį barą nuėjęs ar į tautodailės muziejų. Na, agrarinė toji mūsų kultūra, girinė ir laukinė. Bet ar verta iš to juoktis?.. Kaip tada bus su grybais?.. Kas gi juos atpažins, jei ne toji laukinė liaudis?.. Esu tikra, Paulina neatskirtų pilkosios meškutės nuo rudosios. Gal jai tas ir nesvarbu, grybas – ne intelektualus tekstas ir ne meno objektas. O grybavimas – ne menas. Tik ko tada bandos miestiečių, užuot sukusios ratus ŠMC aplink alternatyvaus meno objektus, rudenį kaip vandalai nusiaubia vargšų grybų karalystę?..

„Netikras zuikis“ – akivaizdžiai feministinė knyga, feministinė be jokios ironijos. Užtat gali nepatikti ne tik daliai vyrų, kuriuos galima apibūdinti kaip patriarchalinės kultūros mūrus, bet ir daliai moterų, remiančių tuos mūrus it gebenės (ar tiesiog kabančių ant jų). Mat daugelis Pukytės tekstų skirti savarankiškos, stiprios, nepriklausomos moters savivokai skatinti – ir man patinka, kad autorė nesislepia už įmantrių išvedžiojimų, o tiesiai ir šmaikščiai įvardija situaciją („nuostabusis“ Giedrius ir jo „nematoma“ žmona, plaukais plaunanti grindis). Būti iš tiesų nepriklausomai ir laisvai nėra taip lengva, kaip atrodo – nes reikia kalbėti apie tai, kas pamažu nyksta už žanro ribų.

Poema apie smėlį ir laiką

Jean-Marie Gustave Le Clezio. Dykuma. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Birutė Gedgaudaitė. K.: Trigrama, 2008. 272 p.

Jeigu Le Clezio nebūtų gavęs Nobelio premijos, kažin ar visą jo „Dykumą“ būčiau įveikusi: dabar gi snobizmas tiesiog įpareigojo ją visą perskaityti, nors didingi beduinai, keliaujantys smėlynais su ožkomis, vaikais ir moterimis, vakarais labai migdydavo. Nė nepajunti, kaip po eilinio gražaus aprašo („taip jie ėjo mėnesių mėnesiais, galbūt metų metais. Žengė kopų vilnimis laikydamiesi kelio, kurį rodė dangus: kelio iš Dra, iš Tamgruto, iš Erg Igidi...“ – vietovardžiai kiek primena J. R. R. Tolkieno) knyga iškrinta iš rankų ir miegas sulipdo blakstienas. Bet ką padarysi, kad tie užsienio rašytojai taip mėgsta vaizduoti laisvus dykumų ar kalnagūbrių žmones – egzotiškus, kilnius, mėlynos odos – turbūt eilinio prancūzo gyvenime nieko įdomaus nebenutinka. Šioks toks kartėlis ir pavydas – kada gi mes, lietuviai, pribręsime tokiai situacijai (ir Nobelio premijai)?..

Tiesą pasakius, kaltindama Le Clezio nuobodumu, buvau neteisi. Pirmoji dalis (su įpinamais 1909–1910 m. kelionės vaizdais ir legendomis) vadinasi „Laimė“: o juk laimė ir yra tasai nepaaiškinamas ramybės ir darnos pojūtis, kurį išgyvena veikėjas (dykumų mergina Lala), nors skaitytojui jis gana monotoniškas. Jeigu ne nebylio piemens meilė ir Lalai pirštis atėjęs valdingas pagyvenęs vyriškis, intrigos beveik nebūtų. Taigi skaitytojas, kuris geidžia dramatiškų įvykių, bus nuviltas. Ir nepasakysi jam, koks metafiziškas dykumos grožis, liudijantis žmogaus kaip vėjo nešamos smilties gyvenimą, kaip atsiskleidžia ir susiskliaudžia šviesos, jūros, oro, paukščių, raudonų krosnelių ir retų vasaros liūčių, nuo kurių barška dervuoti lūšnų stogai, metaforos!.. Neribotos laisvės ir laiko pojūtis, legendos ir pasakos, dainos ir sakmės – nejaugi tai jau egzotika?.. Kam?.. Dykumų žmonėms?.. Mums?.. Prancūzams?..

Antroji dalis, kuri vadinasi „Gyvenimas tarp vergų“, suteikia knygai trokštamų dramatiškų įvykių (Lala atsiduria Marselyje, ji nėščia, gyvena skurdžiame viešbutyje, draugauja su elgeta berniuku, paskui netikėtai tampa vieno fotografo drauge ir žurnalų viršelių gražuole), tačiau dingsta ramus laimės pojūtis. Šiuolaikinis miesto pasaulis atsiveria ne Eliziejaus laukų bulvarais, o pabėgėlių knibždančiais purvinais ir skurdžiais priemiesčiais (autorius, minėdamas afrikiečius ir vidurio bei rytų europiečius, pamini ir lietuvius – „taip pat ir keistų žmonių, nepanašių į kitus: jugoslavų, turkų, armėnų, lietuvių“). Dykumos ir miesto disonansas (o gal – savotiška paralelė) akivaizdus. Ir natūralu, kad laukinis gamtos vaikas, šarifės palikuonė, Mėlynojo žmogaus ainė sugrįš į savo dykumą kaip į įsčias, kurios ją pagimdė, šaukiama gyvybės instinkto. Užtat ir paskutiniai romano puslapiai, kur Lala gimdo viena dykumoje, įsitvėrusi galingo figmedžio šakos, ir tekant saulei maudo kūdikį jūroje – užburiantys ir rituališki, atkartojantys amžiną gyvenimo ratą ir vėl grąžinantys skaitytojui „laimės nuobodumo“ pojūtį.

Jeigu romanas kada būtų ekranizuotas, turėtų pasižymėti ypatinga vaizdo plastika – žodžiai čia tarsi ir nėra labai reikalingi, užtenka muzikos, sekamos legendos šnabždesio ir senos dainos nuotrupų. Ir labai daug smėlio. Įkūnijančio ir laiką, ir mirtį, ir laisvę.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


151849. archyvaras2009-02-26 11:54
Praturtino...O P.Pukytės " Netikrą zuikį" kuo skubiausiai nuspirksiu...A girdž, Mieste, nebekepk savojo, o pirk Pukytės knyginį!

152307. Trys šimtai dešimt2009-03-01 00:47
pasiilgstam c&p, blin.

Rodoma versija 28 iš 28 
7:52:59 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba