Sekmadienio postilė

VII eilinis sekmadienis (Mk 2, 1–12)*

Kas lengviau?

Kristus, prisiliesdamas prie žmogaus, drįsta kalbėti ne apie ligą, ne apie negalią, išorę, bet apie tai, kas yra slapta, paslėpta – apie nuodėmę. Aplinkiniai atidžiai stebi ir laukia „stebuklo“. Frazė „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ aplinkiniams per paprasta, papiktinanti. Nes paaiškėja „stebuklo“ genezė – nuodėmė. O juk šito nereikia. Negalima. Stebuklas turi būti tie nesuprantami „abrakadabra“. Ką gi, Kristus patenkina aplinkinių norus.

„Nuodėmė“, regis, hebrajų kalboje reiškia „nepataikymą į tikslą, paklydimą“. Taigi Kristus kalba apie tai, kad ligos priežastis – klaidos – yra atleidžiamos. Susiduriame su daug kartų diskutuota ir neišdiskutuota tema, kad ligos paskata pirmiausia kyla viduje, sieloje, kuri suklysta. Tačiau kaip dažnai čia matomas tik vienas kaltininkas – Dievas. Mes Jį kaltiname, esame nepatenkinti Jo atsakymais, per mažu veikimu... Jis tyli. O jei mes norime, Jis prisiima „kaltę“. Kristus čia prabyla taip, kaip nori žmonės. Jei ir toliau jie nori nesuvokti, nesuprasti – tegu. Jis dar paklausia: „Kas lengviau?..“ Ir jei nesuvokiate, apie ką reikia kalbėti, ką reikia gydyti, kam reikia pagalbos – prašom, bus „abrakadabra“: „Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“

Tampa nebejauku, nesuvokiama, sunku, jeigu pamatomas žmogaus vidinis gyvenimas, paprastai paslėptas nuo kitų akių. Išpažintis daugeliui nemalonu. Jei kas nors pastebi mūsų klaidas (nuodėmes) – nemalonu. Galiausiai dėl kai kurių dalykų – gėda. O Kristus savo žodžius projektuoja tiesiai į žmogaus paslaptį – jo sieloje paslėptą, užtemdytą šviesą... Tarsi dar kartą mus norėtų informuoti, kad ligos – tai klaidų pasekmė. Nuodėmių pasekmė. Ir visa tai sukelia tik žmogus. Jei ne pats, tai kiti. Dievo čia nerasime.

Dieviškoje šviesoje pažvelgus į tai, kas vyksta, visa regima kaip visiškai tarpusavyje susiję dalykai, tiek išoriniai, tiek vidiniai: mintys, prisiminimai, darbai, svajonės. Viskas atrodo lyg be galo gražiame, šiek tiek sulėtintame kino filmo kadre, kuriame visi garsai, visos spalvos – tarsi gražiausias muzikos ar tapybos šedevras. Žmogaus gyvenama erdvė ir laikas patys savaime sakralūs, jau pašventinti Dievo prisilietimo tuomet, kai buvo sukurti. Tame kūrinyje svarbiausia yra gyvybė, žmogus. Galbūt besiprausianti katė. Žaidžiantis vaikas. Vakarienę verdanti jo motina. Iš rankų iškrintantis šaukštas. Kažką murkiantis radijas. Nuo vėjo lauke besidaužanti langinė. Visa yra gyva, perpildyta sunkiai pastebimos begalinės meilės. Ir kaip visa sudarko, suardo – visą tą harmonijos skraistę suplėšo net paties menkiausio negatyvo invazija. Pavyzdžiui, kažkieno nekontroliuojamas ir visiškai bevertis pyktis. Melas. Apgaulė. Blogos mintys. Tarsi harmonijos spalvų paletėje kas būtų išliejęs juodą rašalo dėmę, tarsi kas būtų švelnių stygų melodiją sutraukęs surūdijusios vielos gergždimu. Tuomet apima liūdesys, kad ir vėl buvo „nepataikyta į taikinį, tikslą“. Galbūt – tik papiktinimas. O galbūt daug daugiau. Ir vėl nuodėmė. Ir tas liūdesys kažkam giliai įsiskverbia į širdį. Regis, yra tokia Onės Baliukonės eilutė – „pasauliu pirmiausia apsinuodija paukščiai ir poetai“.

Daugelis iš mūsų negalime atsakyti už tuos, kurie serga nepagydomomis ligomis, rodos, už nieką. Mes negalime atsakyti už vaikus, kurie gimsta jau sergantys. Arba sovietinių represijų aukas... Kai kurie suserga, rodos, būdami angelai. Bet nejau tai stebina? Nejau kažkam vis dar kyla mintis dėl to kaltinti Dievą? Nejau keista, kad mūsų žemėje, kur taip mažai paliekam tos dieviškos harmonijos, labiausiai ir sunegaluoja angelai? Nejau stebina, kad klaidos, nuodėmės, pažeista aplinka gali labiausiai paveikti tą, kuris dar neįgavęs imuniteto visam purvui žemėje ištverti.

Ko gero, kančia ir liga yra bendroji nuoroda, kad mūsų aplinkoje yra per daug padaryta klaidų. Kurias padarė niekas kitas, tik žmogus. Dažnai mums tenka kentėti dėl kitų žmonių didelių klaidų, nuodėmių. Kaip mus paveikė, pavyzdžiui, sovietinės represijos, galite paskaityti D. Gailienės naujausioje knygoje „Ką jie mums padarė“. Ne Dievas padarė. Žmogus. Laisva valia. Žmogus, kuris pasirenka būti Šėtono pusėje. Ištaria „Ne“ vietoj „Taip“. Per daugelį dalykų – jei ne per tiesioginį pakenkimą, tai per pakenkimą istorijai, žmoniškumui, aplinkai, gamtai, žemei. Žinoma, negalime visko taip lengvai ir paprastai suprasti – net mokslas negali daugelio dalykų paaiškinti. Tačiau net ir nesistengia aiškinti. Jis paduoda tik galutinį receptą – vaistą. Piliulę. Teoremą. Išvadą. O Kristaus receptas be užuolankų kalba apie nuodėmę. Kaip apie klaidą, nepataikymą į tikslą. Tad labai norisi palinkėti gyvenime visada pataikyti į tikslą. Jei lavintume mūsų dvasinę klausą, ryšį, atitrūkimas nuo tos dieviškos harmonijos paveikslo būtų kur kas mažesnis. Išsukimas iš kelio – mažiau skausmingas. Nuodėmė, kaip klaida, kur kas mažesnė. Taigi ir pasekmė – galbūt tik mažas rūpestis, o ne katastrofa. Tai akivaizdu ne tik žmogaus, bet ir tautos likimo pavyzdžiuose.