Ar laisvosios rinkos kapitalizmas mirė?

Ar prieš dvidešimt metų – kai griuvo Berlyno siena ir šventėme socializmo mirtį – kas būtų įsivaizdavęs, kad kapitalizmas bus šitaip smarkiai puolamas? Pranešama, kad Vestminsterio kardinolas Cormackas Murphy O’Connoras yra pareiškęs, jog 2008-ieji – kapitalizmo mirties metai.

Tad ką mums visų šių krizių, melagysčių ir valdžios kišimosi akivaizdoje manyti apie kapitalizmą, jeigu net kai kurie tradiciniai rinkų rėmėjai ima pritarti subsidijų skyrimui?

Prieš atsakant į šį klausimą, svarbu paminėti, kad „kapitalizmas“ yra marksistinis terminas. Jis kuria įspūdį, tarsi rinka būtų kokia miglota jėga. Šitoks nuasmenintas suvokimas gali mus paskatinti manyti, kad dėl visų negerovių derėtų kaltinti rinkas, užuot panagrinėjus sunkiau diagnozuojamas priežastis.

Popiežius Jonas Paulius II vietoj pastarojo termino buvo linkęs vartoti sąvokas „rinkos ekonomika“, „verslo ekonomika“ ir „laisvoji ekonomika“. Tokiu būdu jis parodė, kad rinkos yra žmonių tarpusavio santykiais pagrįsti tinklai. Šitaip atskleidžiamas moralinis rinkų pamatas.

Rinkos yra bendra milijonų individų veikla. Kitaip tariant, rinkos nėra vien kažkokie Volstrito vyrukai; rinkos – tai mes visi. Kaip ir bet kokia žmogaus veikla, rinkos gali žlugti. Jei pernelyg susitelkiame į pelną ir manome, kad kainos gali tik augti, anksčiau ar vėliau tikrovė mus pamoko – taip nutiko sprogus Tulpių burbului 1637 m., „Dot.com“ burbului 2000 m. ar būstų paskolų burbului pastaruoju metu.

Vis dėlto, nors būta nemažai nesėkmių, laisvosios rinkos labiau nei bet kuri kita sistema iš skurdo pakėlė daugybę žmonių ir padėjo sukurti klestėjimą ir taiką.

Šiomis finansinės sumaišties dienomis dažnai girdime kritikus kalbant apie reguliavimo nebuvimą arba „nežabotą kapitalizmą“. Tačiau pamėginkit įvardinti bent vieną valstybę, kurioje nebūtų jokio reguliavimo. Juk tam, kad rinkos veiktų sėkmingai, būtinas pamatas, kuris remiasi įstatymo viršenybe, sandorių laikymusi ir užtikrintomis nuosavybės teisėmis.

Taigi tikrasis klausimas yra tai, kokio pobūdžio reguliavimą ir kokio lygio valstybės kišimąsi turėtume pasirinkti.

Daugybę šios krizės veiksnių kaip tik ir lėmė pernelyg didelis valdžios kišimasis. Federaliniai reguliuotojai reikalavo, kad bankai teiktų paskolas klientams, kurie jų nepajėgia grąžinti; Federalinio rezervo manipuliavimas pinigų pasiūla sukėlė gyvenamųjų būstų nuomos bumą, o politikų žadamos subsidijos paskatino neatsakingą elgesį.

Kokia daugybė mūsų iš godumo, besotiškumo ar puikybės pasinaudojome kreditinėmis kortelėmis, kad įsigytume daiktų, kurie mums nereikalingi arba kurių negalėtume sau leisti? O kaipgi Volstrito bankininkai, neprotingai rizikavę savo klientų pinigais? Jei žmonės neturi tvirto moralinio pamato, rinkos negali veikti sėkmingai.

Tačiau ir vėl girdime raginimus didinti reguliavimą ir valdžios kišimąsi.

Ėmęsi pernelyg reguliuoti, vis didesnę rinkų galią sutelksime vis siauresniame rate. Tokia praktika veda į visokiausią blogį ir korupciją. Socialistinės ekonomikos, karteliai, oligarchijos ir profesinių sąjungų kontroliuojamos industrijos sukelia stagnaciją ir kuria korupcijos prielaidas. Bergždžia viltis, kad reguliavimas viską sutvarkys.

Lygiai taip pat naivu manyti, kad pakanka vien tik rinkų. Mūsų valstybės kūrėjai mus mokė, kad be dorybės politinė laisvė nebus ilgalaikė. Lygiai tas pats pasakytina apie ekonominę laisvę. O be ekonominės laisvės neįmanoma ir politinė laisvė. Kaip ir laisvė, rinka privalo būti morali, kitaip ji negalės egzistuoti.

„The Detroit News“, 2009.I.27