ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2009-02-20 nr. 929,
www.culture.lt/satenai/

Moteris už grotų. Asilo džiugesys

ELIAS CANETTI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės nuotrauka

Moteris už grotų

Praėjau pro mažą viešą šulinį, iš kurio gėrė paauglys berniukas. Pasukau kairėn ir išgirdau iš viršaus sklindantį tylų, švelnų, minkštą balsą. Pažvelgiau aukštyn į namą priešais ir antro aukšto lange už grotų pinučių pamačiau jaunos moters veidą. Ji buvo be šydo, tamsaus gymio, veidu prigludusi prie grotų. Lengvu srautu liejosi sakinys po sakinio, ir kiekvieną šių sakinių sudarė meilingi žodžiai. Man buvo nesuvokiama, kad ji be šydo. Moteris buvo kiek palenkusi galvą, jaučiau, ji kalba man. Ji nė karto nepakėlė balso, šis visą laiką išliko toks pat tylus; jame buvo tiek švelnumo, tarsi ji glostytų rankomis mano galvą. Tačiau rankų nemačiau, ji parodė tik veidą, galbūt rankos buvo kažkur pririštos. Patalpa, kurioje ji stovėjo, buvo tamsi, gatvėje, kurioje stovėjau aš, plieskė saulė. Jos žodžiai sruveno tarsi šaltinis, pereidami vienas į kitą, niekada nebuvau girdėjęs meilingų žodžių šia kalba, tačiau jaučiau, kad šie žodžiai kaip tik tokie.

Norėjau prieiti arčiau ir pamatyti namo, iš kurio sklido balsas, duris, tačiau pabūgau, kad bet koks mano judesys nubaidys balsą tarsi paukštį. Ką daryčiau, jei ji nutiltų? Pasistengiau būti toks pat švelnus ir tylus kaip tas balsas ir žengtelėjau keletą žingsnių taip, kaip dar niekada nebuvau žengęs. Man pavyko jos neišgąsdinti. Jau stovėdamas prie pat namo ir negalėdamas matyti veido už grotų, balsą tebegirdėjau. Siauras pastatas atrodė tarsi apgriuvęs bokštas. Galėjau pažvelgti pro plyšį mūro sienoje, kur buvo iškritę akmenys. Vartai be jokių puošmenų, sudurstyti iš varganų lentų, buvo užkabinti viela ir atrodė, tarsi būtų retai varstomi. Tai nebuvo svetingi namai, į juos negalėjai įeiti, viduje buvo tamsu ir tikrai visai apšepę. Iškart už kampo vėrėsi aklagatvis, tačiau ten buvo tylu, jokios gyvasties, nemačiau nė vieno žmogaus, kurio galėčiau paklausti. Ir šioje gatvikėje meilus balso srautas nenutrūko, jis sklido iš už kampo tarsi tolimas čiurlenimas. Grįžau atgal, vėl atsistojau tuo pačiu atstumu nuo namo ir pažvelgiau aukštyn, ovalus veidas tebebuvo prigludęs prie grotų, o lūpos judėjo dėliodamos meilingus žodžius.

Man atrodė, kad dabar jie skambėjo kiek kitaip, juose girdėjosi kažkoks prašymas, tarsi ji sakytų: nenueik. Turbūt ji pamanė, kad visiškai nuėjau, kai pradingau norėdamas apžiūrėti vartus ir namą. Dabar vėl buvau čia ir privalėjau pasilikti. Kaip nupasakoti tą poveikį, kurį padaro neuždengtas moters veidas, žvelgiantis žemyn pro langą šiame mieste, šiose gatvėse. Nedaug langų čia išeina į gatvę ir niekad niekas pro juos nežiūri. Namai – tarsi mūro tvoros, kartais tiesiog neapleidžia jausmas, kad eini tarp mūro tvorų, nors ir žinai, kad tai namai: matai duris, retsykiais ir niekada nevarstomus langus. Panašiai ir moterys, jos juda gatvėmis tarsi beformiai maišai, nieko neįžiūri, nieko nenumanai, netrukus tiesiog nusibosta vargti stengiantis jas įsivaizduoti. Atsižadi moterų. Vis dėlto atsižadi nenorom, todėl ta, kuri staiga pasirodo lange ir net kalba, kuri palenkia galvą ir nenueina, tarsi visada čia būtų tavęs laukusi, kuri tebekalba, kai atsuki jai nugarą ir atsargiai nueini, kuri kalbės, būsi čia ar nebūsi, ir visada kalbės tau, kalbės kiekvienam, – tokia moteris yra stebuklas, reiškinys, ir esi linkęs ją laikyti svarbesne už visa, ką apskritai galėtum pamatyti šiame mieste.

Būčiau čia stovėjęs daug ilgiau, tačiau tai nebuvo visiškai ramus kvartalas. Moterys uždengtais veidais ėjo man priešais ir visiškai nesipiktino savo bičiule už grotų viršuje. Jos praeidavo pro bokšto pavidalo namą taip, tarsi niekas ten nekalbėtų. Nesustodavo, nepažvelgdavo aukštyn. Tolygia eisena artėdavo prie namo ir tiesiog po kalbančiosios langu įsukdavo į gatvikę, kurioje stovėjau aš. Tiesa, jaučiau, jos smerkiamai dirsteli į mane. Ką čia veikiu? Kodėl čia stoviu? Kodėl spoksau aukštyn?

Pro šalį praėjo grupė mokinių. Eidami jie žaidė, pokštavo, apskritai elgėsi taip, tarsi negirdėtų garsų iš viršaus. Jie stebėjo mane: buvau jiems mažiau pažįstamas nei moteris be šydo. Kiek susigėdau, kad stoviu čia ir spoksau. Tačiau jaučiau – nueidamas nuvilčiau tą veidą už grotų; žodžiai vėl liejosi tarsi paukščio čiulbesio upokšnis. Tačiau dabar jį kartais nustelbdavo šaižūs lėtai tolstančių vaikų šūksniai. Vaikai buvo su mokyklinėmis kuprinėmis, jie ėjo iš mokyklos ir visaip stengėsi prailginti kelią namo, išsigalvodami žaidimų, kurių taisyklės reikalavo šokinėti gatvike tai pirmyn, tai atgal. Todėl jie stūmėsi pirmyn sraigės greičiu, ir per juos balso klausymas man virto kančia.

Moteris, vedina mažulyčiu vaiku, sustojo šalia manęs. Veikiausiai ji prisiartino iš už nugaros, anksčiau jos nepastebėjau; po šydu įžiūrėjau senos moters bruožus. Ji stvėrė vaiką, tarsi mano kaimynystė galėtų jam pakenkti, ir nesiteikusi ištarti man nė žodžio nušlepsėjo tolyn. Pasijutau nemaloniai, todėl pasitraukiau iš tos vietos ir lėtai nuėjau įkandin. Moteris paėjėjo gatvike žemyn per porą namų ir pasuko į šoną. Pasiekęs kampą, už kurio ji išnyko, pamačiau aklagatvio gale mažos kubos kupolą. Taip šioje šalyje vadinami šventųjų kapai, prie kurių traukia piligrimai išsakyti savo norų. Senoji moteris sustojo prie uždarų kubos vartų ir iškėlė mažylį aukštyn. Priglaudė jį lūpomis prie daikto, kurio neatpažinau. Pakartojo šį judesį keletą kartų, paskui pastatė vaiką ant žemės, paėmė už rankos ir pasisuko eiti. Pasiekusi aklagatvio kampą vėl turėjo praeiti pro mane, tačiau dabar nesiteikė manęs apdovanoti net piktu žvilgsniu ir nuėjo atgal ta kryptimi, iš kurios abu buvome atėję.

Prisiartinau prie medinių kubos vartų ir pamačiau tarpuvartės viduryje žiedą, apmuturiuotą senais skarmalais. Juos bučiavo vaikas. Viskas vyko visiškoje tyloje, sutrikęs nepastebėjau, kad mokiniai stovi man už nugaros ir stebi mane. Staiga išgirdau jų skardų juoką, trys ar keturi prišoko prie kubos vartų, stvėrė žiedą ir pabučiavo skarmalus. Jie garsiai juokėsi ir kartojo šią procedūrą šokinėdami iš visų pusių. Netrukus juos nustūmė kiti. Kiekvienas norėjo man parodyti, kaip tai reikia daryti; galbūt jie tikėjosi, kad imsiu mėgdžioti. Tai buvo švarūs, tvarkingi vaikai, neabejotinai prausiami keletą kartų per dieną. O skarmalai atrodė tokie purvini, lyg jais būtų plauta gatvė. Tikintieji laiko juos paties šventojo drabužio skiautėmis, išsaugojusiomis šiek tiek jo šventumo.

Prisibučiavę iki soties, berniukai priėjo ir apspito mane. Vienas jų patraukė mano dėmesį protingu veidu, pastebėjau, kad jis norėtų su manimi pakalbėti. Paklausiau prancūziškai, ar jis moka skaityti. Jis atsakė labai mandagiai: „Oui, Monsieur.“ Nešiausi rankoje knygą, atverčiau ją ir atkišau jam; jis skaitė prancūziškus sakinius lėtai, tačiau be klaidų. Tai buvo veikalas apie marokiečių tikėjimo papročius, puslapyje, kurį atverčiau, buvo pasakojama apie šventųjų garbinimą ir jų kubas. Atsitiktinumas ar ne, tačiau dabar jis man perskaitė tai, ką su draugais ką tik parodė. Vis dėlto neišsidavė tai pastebėjęs; galbūt stropiai skaitydamas net nekreipė dėmesio į žodžių reikšmę. Pagyriau jį, suaugusio žmogaus orumu jis priėmė mano pripažinimą. Berniukas man taip patiko, kad nevalingai susiejau jį su moterimi už grotų. Parodžiau apleisto namo kryptimi ir paklausiau: „Tą moterį ten už grotų – pažįsti?“

„Oui, Monsieur“, – atsakė jis, ir jo veidas labai surimtėjo.

„Elle est malade?“ – dar paklausiau.

„Elle est très malade, Monsieur.“

Tas „labai“, sustiprinęs mano klausimą, skambėjo tarsi skundas, tačiau skundas dėl kažko, su kuo jis visiškai susitaikė. Berniukas buvo gal devynmetis, tačiau dabar atrodė taip, tarsi būtų nugyvenęs su sunkia ligone dvidešimt metų gerai žinodamas, kaip reikia elgtis.

„Elle est malade dans sa tête, n’est-ce pas?“

„Oui, Monsieur, dans sa tête.“ Jis linktelėjo sakydamas „galva“, tačiau, užuot parodęs į savo, parodė į kito, ypač gražaus berniuko galvą: šis buvo pailgo, blyškaus veido ir išplėstų juodų, labai liūdnų akių. Nė vienas iš vaikų nesijuokė. Visi stovėjo tylėdami. Jų nuotaika pasikeitė akimirksniu, vos užvedžiau kalbą apie moterį už grotų.

Asilo džiugesys

Iš naktinio pasivaikščiojimo miesto gatvikėmis dažniausiai grįždavau per Džema el Fna aikštę. Keista būdavo žingsniuoti aikšte, dabar bemaž tuščia. Nei akrobatų ir šokėjų, nei gyvačių kerėtojų ir ugnies rijikų. Vienut vienutėlis žmogelis tupėdavo ant žemės priešais pintinę su mažučiais kiaušiniais. Aplink jį nebūdavo nieko. Šen bei ten degdavo acetileno lempos, jų kvapas sklido po visą aikštę. Užkandinių būdelėse dar pasitaikydavo vienas kitas sriubą srebiantis vyras. Atrodydavo, tarsi jie būtų vieniši, neturėtų kur eiti. Aikštės pakraščiuose matydavosi sumigę žmonės. Vieni gulėdavo, dauguma tupėdavo, visi užsismaukę apsiaustų gobtuvus ant galvos. Miegodavo nekrustelėdami, niekaip nebūtum įtaręs, kad po tamsiais apsiaustų gobtuvais kažkas kvėpuoja.

Vieną naktį aikštės viduryje pamačiau didelį, glaudų, acetileno lempų keisčiausiai nutviekstą žmonių ratą. Visi stovėjo. Tamsūs šešėliai ant veidų ir figūrų greta ryškios šviesos, kuria juos apšvietė lempos, teikė jiems kažkokio žiaurumo ir klaikumo. Išgirdau dviejų vietos instrumentų garsus ir vyro balsą, griežtai kažką įkalbinėjantį. Priėjęs arčiau atradau tarpą, pro kurį galėjau pažvelgti į rato vidų, ir pamačiau ten stovintį vyrą su lazda rankoje, įsakmiai klausinėjantį asilą.

Šis asilas buvo varganiausias iš visų vargšų šio miesto asilų. Kaulai barkšojo, jis buvo visiškai perkaręs, nusišėrusiu kailiu – tikrai nebūtų pajėgęs pakelti menkiausios naštos. Keista, kad jis apskritai laikėsi ant kojų. Vyras kažkaip keistai jį kalbino. Tarsi įtikinėjo. Asilui užsispyrus, pradėjo jį klausinėti; šiam nesiteikus atsakyti lempos nušviesti vyrai garsiai nusikvatojo. Veikiausiai tai buvo kažkokia istorija, kurioje ir asilui buvo skirtas vaidmuo. Mat po ilgų derybų liūdnasis gyvulys labai pamažu pradėjo suktis pagal muziką. Lazda visą laiką švytavo virš jo. Vyriškio greitakalbė vis garsėjo, jis tiesiog šėlo stengdamasis, kad asilas judėtų, tačiau man jo žodžiai skambėjo taip, tarsi ir jis pats įkūnytų keistą personažą. Muzika netilo, vyrai jau kvatojo be perstojo, subedę akis rato vidun tarsi žmogėdros ar asilėdros.

Neilgai užtrukau, tad negaliu pasakyti, kas vyko toliau. Pasibjaurėjimas nustelbė smalsumą. Šio miesto asilai jau seniai buvo užkariavę mano širdį. Kas žingsnį pasitaikydavo dingstis pasipiktinti tuo, kaip su jais elgiamasi, vis dėlto buvau visiškai bejėgis. Tačiau tokio nelaimėlio dar neteko matyti, todėl eidamas namo mėginau guostis bent tuo, kad jis neišgyvens iki ryto.

Rytojaus diena buvo šeštadienis, ir aš anksti patraukiau į Džema aikštę. Šeštadienį ji ypač pagyvėdavo. Grūste grūdosi žiūrovai, aktoriai, pintinės ir būdelės, buvo keblu prasiskinti kelią pro minią. Priėjau tą vietą, kur naktį stovėjo asilas. Žvilgtelėjau ir nepatikėjau savo akimis: jis tebestovėjo. Visiškai vienas. Atidžiai apžiūrėjau jį, apsirikti negalėjau, tai buvo jis. Netoliese šeimininkas taikiai šnekučiavosi su pora žmonių. Aplink juos dar nesibūrė žiūrovai. Muzikantų nebuvo, vaidinimas dar neprasidėjo. Asilas stovėjo visiškai taip pat kaip praėjusią naktį. Tvieskiant saulei jo kailis atrodė dar labiau nusišėręs nei naktį. Asilas pasirodė man dar varganesnis, dar labiau perkaręs ir nukaršęs.

Staiga už nugaros išgirdau piktus žodžius, kurių nesupratau. Atsigręžiau, akimirką išleisdamas asilą iš akių. Vyrą, kurį išgirdau, minia buvo prispaudusi prie manęs, tačiau paaiškėjo, kad jis grasino kažkam kitam, ne man. Vėl atsigręžiau į asilą.

Jis nepajudėjo iš vietos, tačiau tai jau nebuvo anas asilas. Tarp užpakalinių kojų staiga įstrižai pirmyn išsišovė milžiniškas įnagis. Galingesnis už tą lazdą, kuria asilui grasino praėjusią naktį. Per trumputį laiko mirksnį, kol buvau nusisukęs, įvyko didžiulė permaina. Nežinau, ką jis pamatė, išgirdo ar užuodė. Nežinau, ką prisiminė. Tačiau šis varganas, senas, silpnas padaras, ši tik bukoms kalboms tinkama gaišena, engiama labiau už bet kurį kitą Marakešo asilą, ši būtybė, niekų niekas, netekusi mėsos, jėgų, kailio, dar buvo kupina tokio džiugesio, kad vien šis reginys privertė mane pamiršti jo vargus. Dažnai apie jį pagalvoju. Primenu sau, kiek daug jo dar buvo čia, kai aš jau nemačiau nieko. Linkiu kiekvienam engiamajam varge patirti savą džiugesį.


Iš: Elias Canetti. Die Stimmen von Marakesch. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 1980

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Skaitytojų vertinimai


151549. npl2009-02-25 02:09
na va, canetti už mane parašė. liuks. elle est malade? non, think again, atsakė asilas.

151565. AišV (replika npl)2009-02-25 08:56
joa, žiūriu, skaitai, npl`e. Bet manęs neišprovokavo - gyvulių ženklai (asilas, ožys, višta. ...) mane suvaro į rezignacinę "pasakotojo" nepriimimą. Liūdna, kad be sexo insinuatyvių išraiškų, rašliavoj sunku ką be daugiau. Bliat.

151596. npl-ui2009-02-25 12:31
į dešimtuką! Juk tuoj pat ir atsakė, ar ne?!

151611. AišV to 1515962009-02-25 13:54
žinoma, o ką tu galvoji, viskas tvarkoj. Ir su tavimi viskas numatyta buvo. O ką, gal kitaip galvojai?

151621. AišV to 151596 +2009-02-25 14:15
8 min. Štai kiek reikėjo pranešti savo džiugų atradimą. 8 min. Think again

151679. laikrodis2009-02-25 16:42
jomarkus rodo? Ar krintantį dolerį?

151809. Katė2009-02-26 08:07
Kai myli, tai ir sauskelnių turinys kvepia...

151847. bevardis2009-02-26 11:26
įdomus musulmonų santykis su "beprotybe". Neužmūrija lango, neuždeda "tramdomosios čadros", net vaikai nesišaipo ir neerzina?

151863. cc2009-02-26 14:01
Prisiminiau kai siaura ankšta gatvele, suspausta aukštais pilkais namais, eidavau į paskaitas Kauno Rotušėje ar į Vyskupų rūmus. Tada ten buvo statybos fakultetai. Eidavau gatvele, nes siauru šaligatviu nebuvo galima prasilenkti. Viename pastate antrame ar trečiame aukšte langai buvo su grotomis, pro kurias matydavosi kažkokios žmogystos siluetas. Skirtingai nei Maroke, iš lango sklido vyriškos šlykščios blevyzgos, keiksmai, beprasmių žodžių kratinys.Žmonės pro tą namą preidavo tylomis, žemai panarinę galvas.

152183. geroji feja2009-02-27 16:14
Kolonojine, seksistine, isnaudotojiska white male rasliava.

152201. neblūdyk,2009-02-27 17:51
"fėja".

152316. kafka (maza kava)2009-03-01 09:27
Vienas geriausiu 20 a. rasytoju.

152337. feja2009-03-01 14:21
O kas pasake? Tokie patys kaip ir jis. "Nemoki skaityti prancuziskai? Vadinasi, skaityti NEMOKI". Grazus sakiniai - dar ne viskas.

152338. "fejai"2009-03-01 14:57
Kolonojine -- cia su kolonom kazkas?

152364. fėjai2009-03-01 19:10
užtat mąstymo klišės - jau viskas, ar ne?

152378. dar truputį "fėjai" iš Wikipedijos2009-03-01 19:49
"Französisch wird im gesamten Land als Handels- und Bildungssprache benutzt" - visame Maroke prancūzų kalba yra prekybos ir švietimo kalba, taigi 337 - visiška "kliauza". Neišmanant padėties šalyje klijuoti savo štampus labai "originalu". Beje, dar, vargu ar galima Canetti, sefardų žydą, visą gyvenimą išsaugojusį Turkijos pilietybę, pravardžiuoti "white man". Greičiau jau panelę (ponią) "fėją" - white woman.

Rodoma versija 28 iš 28 
7:52:53 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba