ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-20 nr. 929

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIAS CANETTI. Moteris už grotų. Asilo džiugesys (16) • -er-. Šventos karvės (6) • -vt-. Sekmadienio postilė (15) • MARIUS PLEČKAITIS. Būtų netiesa sakyti (4) • BERNHARD KAISER. Romos katalikybė (276) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (40) • RENATA DUBINSKAITĖ. Įprasti kultūrų skirtumai ir neįprasti fantazijų pasauliai („Bendrasis kodas“ ŠMC) (5) • JURGITA BUTKYTĖ. EilėsRIMAS DRIEŽIS. Didžiuotis ar gėdytis? (2) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (2) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? (8) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Prie svirno (5) • MICHAEL MILLER. Ar laisvosios rinkos kapitalizmas mirė? (30) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie gražiausia, ką turim, arba Laimingi sūpuoklių nutikimai (141) • iš kelionių žmonės negrįžta, grįžta jau visai kiti žmonės (627) • 2009 m. vasario 27 d. Nr. 8 (930) turinys (5) •

Įprasti kultūrų skirtumai ir neįprasti fantazijų pasauliai („Bendrasis kodas“ ŠMC)

RENATA DUBINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Visi kartu. 2008
Harry Dodge & Stanya Kahn

Paroda išėjo tikrai kultūriškai marga. Ir susirūpinusi dėl kultūros reprezentavimo bei turistinio požiūrio kritikos. Žinau, kad šiuolaikinės antropologijos ir menininkų-etnografų etinis jautrumas yra labai pagirtinas. Jau kažin kada pradėta kalbėti apie tai, kad reprezentacija paverčia Kitą objektu, kad vaizdavimas yra prievarta, kad komentaras yra nedovanotina galios, žinojimo pozicijos išraiška. Daug pati apie tai rašiau ir labai sau atsibodau. Tačiau būdų, kaip išvengti nepageidaujamų Kito vaizdavimo palydovų, tiek kino / videomeno teorijoje, tiek praktikoje, atrodo, siūloma ne tiek jau daug... Švedė Annika Eriksson bienalėje „Dak’Art“ visai atsisakė kurti savo pačios kūrinį, tad atvežė mums garsų ir gražų Senegalo kino režisieriaus filmą (ačiū jai už tai), o Grace Ndiritu nekukliai pavadino savo videodarbą „Atsakingu turizmu“ vien dėl to, kad nepanaudojo jokių komentarų ir tekstų. O kas daugiau? Malaizietis Wong Hoy-Cheongas pamėgino prieiti prie Stambulo romų bendruomenės per, taip sakant, nekalčiausią, natūraliausią visuomenės dalį – vaikus, kviesdamas juos pasakoti apie savo žaidimus, pramogas, namus. Jo taktika turi prasmės – vaiko nepasmerksi už jo kitoniškumą, negebėjimą integruotis ar spręsti skurdo problemos ir apskritai ne taip lengvai paversi kritinės analizės objektu – besijuokiantis, šokantis mažius išsyk sukelia žiūrovo simpatiją, užmezga tarpasmeninį ryšį. Žinau dar kelis galimus išsisukimo iš reprezentacijos prievartos variantus. Arba kamerą perima vietos gyventojas ir nusitaiko į atvykėlį turistą, arba menininkas vietoj tolimosios, egzotinės kultūros tyrinėjimo pasirenka sau artimiausios aplinkos – dažniausiai savo paties ir savo šeimos bei artimųjų – antropologiją. Norėčiau, kad variantų būtų daugiau... Ar mes, įstrigę mūsiškiame reprezentacijos etose, išties nebegalime tikėtis reikšmingų, prasmingų, bet nebūtinai vieną centralizuotą tiesą perduodančių kūrinių apie svetimas mums kultūras? Ar turime tenkintis vien atsisakymais reprezentuoti? Atsisakymais komentuoti ir kitomis „aukomis“? Kiek tokių pasikartojančių atsisakymų įmanoma vis iš naujo priimti kaip reikšmingą meninį gestą? Ar ne sizifiškas buvo dviejų lietuvių tapytojų darbas pačioms išrinkti ir nutapyti „Neringos“ freskos kopiją tam, kad kanadietis Scottas Lyallas, besijaučiantis išdidus dėl to, kad kaip pašalietis nesiėmė interpretuoti mūsų kultūros ir istorijos, pridengtų jas perforuota lipnia plėvele? Kartais galvoju, kad verčiau jau menininkai nebijotų klysti interpretuodami, teigdami, reprezentuodami, nes savo klaidomis mus paveiktų labiau nei savo teisumu... Tiesa, amerikiečiui Matthew Buckinghamui pavyko sukurti išties gražų, kinematografišką Liverpulio paveikslą (sutikime, peizažai kelia mažiau etinių problemų), o tie, kurie pasakoja apie savo pačių kultūrą, turbūt ir negali labai prašauti pro šalį – pavyzdžiui, kokia įsimintina palestinietės Raedos Saadeh metafora – moteris, „siurbliuojanti“ kalnuotą dykumą...

Tačiau ilgesniam laikui mintyse įstrigo visai kitokie videodarbai. Būtent mažiausiai dokumentiški ir antropologiški, daugiausiai siurrealistiški ir psichofiziški. Vienas daniškas ir vienas amerikietiškas sapnas apie susvetimėjimą ir klajones niekieno žemėje. Tiesa, tai jau tapo vieša paslaptimi, kad dramatiškas Jespero Justo personažas blaškosi Rumunijos miestuose, o Harry (Harriette) Dodge’o ir Stanyos Kahn „ateiviai“ su maišeliais ant galvų tyčiojasi iš kino žanrų ir tradicijų šventojoje Holivudo žemėje.

Išpurtusio, melancholijos pagraužto veido vyriškis važiuoja didmiesčio gatvėmis. Mums miestas vis skleidžiasi turtingame trijų ekranų dialoge, o jis – įsmeigęs į stiklą savo nieko nematančias šlapias akis. Jespero Justo personažas jau pats savaime yra siurrealistinis – baisuokliškas ryškus posovietinis treningas ir padirbti sportbačiai „Nike“, apsiverkusią seną kekšę primenantis makiažas, perregimi apatiniai marškinėliai be rankovių, per kuriuos šviečia suvytusią krūtinę (?) laikanti liemenėlė. Jis pats sau yra tragedija, kuri kartu su miesto atšiaurumu, anonimiška turistų mase ir apleista istorinio pastato didybe, regis, veda tiesiai į anapus – štai jis sklendžia palei pat grindis, ranka liesdamas jų marmurą, akimis klajodamas po byrančias lubas ir dainuodamas aimanų dainą. Bet tai tikrai pats vienišiausias ir liūdniausias iš visų Justo filmų.

Šiaip jau Justas yra tragikomedijų, sentimentalių groteskų meistras. Jo personažai, dažniausiai vyrai (įprasta schema – vienas jaunuolis, vienas pagyvenęs veikėjas ir palaikančioji vyrų grupė), netikėtoje filmo vietoje uždainuoja ką nors už širdies griebiančio. Pavyzdžiui, tąsomi agonijos užkimusiais balsais perkuria finalinę Traviatos mirties sceną, kiniškame sode mušant pionieriškam būgneliui ir byrant rožių žiedlapiams sklendžia Elvio Presley „Only You“ melodijos vingiais, tamsioje bažnyčioje įaudrinti klausosi vyrų choro agresyviai skanduojamos Franko Sinatros dainos „I Have Got You Under My Skin“, niūrioje aludėje užtraukia Royaus Orbisono „Crying Over You“ ir paprastai iš tikrųjų verkia. Blizgančiomis nuo ašarų akimis, apsipylę nerviniu prakaitu ir įsmeigę akis vienas į kitą, tankiai alsuoja aukštai kilnodami krūtines. Akivaizdu, kad centrinė Justo tema yra intymus ryšys (dažniausiai homoerotinė meilė) ir norminio vyriškumo (kartais ir moteriškumo) subversija (tačiau be queer diskursui būdingos rimtos minos ir atviro sekso). Savo specifinį, individualų žanrą – siurrealistinę muzikinę melodramą – jis perpratęs nepriekaištingai. Nors juokiesi ir iš formos, ir iš pačių personažų, tuo pat metu „nepažeidžiamo“ vyro pažeidžiamumas, intymaus santykio trapumas ir senstančio kūno drama smelkiasi iki plaukų šaknų svogūnėlių. Kad ir kokia būtų personažo lytis, užtikrinamos visos sąlygos emociškai susitapatinti. Kartu su Justu lyg muilo operoje (arba operoje) išvysti savo paties tragikomišką sentimentalumą ir priklausomybę nuo Eroto rengiamų pasijų.

iliustracija
Romantiškos apgaulės. 2008
Jesper Just

Štai kodėl šioje parodoje pasirodęs veikėjas yra neįprastai vienišas, tarsi praradęs visus būtus ir nebūtus mylimuosius (greičiausiai ir save). Kaip ir kituose filmuose, kamera kartais prislenka taip arti jo veido, kad matai kiekvieną vibruojančią odos porą ir gniuždantį senstančio kūno mėsiškumą, besipriešinantį formai (koks kontrastas šiaip jau tobulai kinematografinei stilizacijai, turinčiai muzikinio klipo ar net operinės patetikos bruožų). Kad ir kokios kultūros atstovas būtum, vieniša senatvė, nešanti myriop, yra visiems suprantamas „bendrasis kodas“. Nors šis filmas nėra pats tipiškiausias Justo kūrinys, man tai buvo ypatinga pažintis su originaliu ir užburiančiu šiuolaikinio videomeno muzikiniu žanru.

Harry Dodge’o ir Stanyos Kahn pora sapnuoja priešingo stiliaus sapną – labai pigų, bjaurų ir absurdišką. Pusvalandžio trukmės siužetiniame (bet neaiškaus siužeto) fantastiniame filme nėra nė vieno žodžio, vien greitas šokčiojimas nuo vienos scenos prie kitos. Atlaikius susierzinimą dėl vaikiškai kvailų personažų su maišeliais ant galvos, kažkur rūsio ar olos prieblandoje užsiimančių destruktyvia veikla, ima ryškėti labai savita poapokaliptinio pasaulio vizija.

Ištuštėjusių dangoraižių miesto pašonėje sulaukėjusios purvinos būtybės renka pagalius, plastikinius maišelius, augalus, pastipusias žuvis, išmestas baterijas, kasa žemę, tamposi su karučiais, veža vandenį, per kojinę košia dumblą. Jų darbas atrodo tiek pat susijęs su išgyvenimo būtinybe, kiek ir absurdiškas, tarsi žmogaus sąmonė būtų staiga pasukusi primityvaus, vaikiško elgesio link. Neperprantami veikėjų motyvai susipina su atpažįstamomis būtojo, žmogiškojo kasdienio gyvenimo detalėmis. Dodge’as ir Kahn, kaip tikri Mike’o Kelley ir kai kurių kitų „abjektininkų“ kraštiečiai, sodriai naudoja šlykštumo estetiką, kuri ypač išryškėja dėl kontrasto su sterilia balta (civilizacijos) spalva. Negalėtum prikišti, kad tai labai dirbtinės priemonės. Pilkšvas ir drėgnas pajūrio smėlis tikrai negailestingai bjauroja baltutėlius tarp jūržolių besikapstančių vaikučių rūbelius. Čia pat verdami dumbliuose rasti moliuskai su savo slidžiais ir sprangiais vidurėliais. Vandenynas retsykiais išmeta banginių, kurių milžiniškas kūnas ilgai ir galingai pūva. Gelžbetoninio miesto pašonėje tekanti upė tikrai nėra toji Gamta iš didžiosios raidės, kuri galėtų sukelti pagarbią baimę ir susižavėjimą – iš jos siurbiamas, vežamas vanduo ir burbuliuoja žalsvais, rusvais tonais. Augalija, prasikalusi pro asfaltą, – tikrai ne ta, kurią rinktum maistui. Miesto pakelėse nestinga sutraiškytų gyvūnų. Visa tai yra čia pat, kasdien, pašonėje, tačiau pastebima tik į civilizacijos vaikystę grįžusio žmogaus, prisiliečiančio prie gamtos pavidalų paprastuoju „pačiupinėk, paragauk, patirk“ metodu. Kaip ir Larso von Triero filme, nukvailėjimas gali būti viena iš sąmoningai pasirinktų išlaisvinančių strategijų. Stebint Dodge’o ir Kahn absurdo performansą ar katastrofų filmo parodiją taip pat reikia įjungti savo vidinį idiotą. Gal ne tokio „bendrojo kodo“ tikėjotės, bet jis turėtų padėti susikalbėti su kūriniu, nepanašiu į nieką, ką esate matę.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


151901. vilie sucky2009-02-26 16:34
Pop=Girls

151903. klausimas2009-02-26 16:38
sveiki, noriu paklausti autores, kur galima pamatyti (kur ji pati mate) daugiau just`o darbu?

151905. pastaba2009-02-26 16:39
beje, prie pirmosios iliustracijos klaida. autorius - j.just

151906. oj2009-02-26 16:40
prie antros irgi.zodziu ten sumaisyta

152011. korna2009-02-27 10:55
ŠMC, ŠMC. Tik dėl Ozarinsko.

Rodoma versija 28 iš 28 
7:52:52 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba