ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-11-20 nr. 965

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Konstantinopolis, tabu ir Brodskis (13) • KAZIMIERZ BRAKONIECKI. Tėvynė (66) • KAZIMIERZ BRAKONIECKI. Ateologinis traktatas (1) • -gk-. Sekmadienio postilė (6) • Su BIRUTE KULNYTE kalbasi Juozas Šorys. Pirmoji iš muziejininkų luomo (4) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Iš pokario nutikimų (8) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (11) • LAIMA KREIVYTĖ. Sapnų monumentai (11) • STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. Eilės (8) • SILKĖ. Jaustis šviežia skerdiena (48) • TAUTVYDAS MIEŽINIS. Tabakas ir kulkos. Domas (6) • DAINA OPOLSKAITĖ. Žiedūnė, Robertas ir kt. (8) • Pokalbis su MARINA TARKOVSKAJA. Arsenijaus duktė, Andrejaus sesuo, Michailo motina (2) • JONAS KIRILIAUSKAS. Literatūros salonas krizės metu (6) • ŽYDRŪNAS DRUNGILAS. Šimtas terabaitų (4) • PRENUMERATA (17) • tikroves reikia bijoti (405) •

Žiedūnė, Robertas ir kt.

DAINA OPOLSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Karolis Medzikauskas
Be pavadinimo 1. 2003

Štai jie. Jų daug. Šviesiaplaukiai ir tamsiaplaukiai, mėlynakiai, rudakiai, žalių ir pilkų akių, neprakalbinami tyleniai ir akiplėšos, nepraustaburniai keikūnai ir tikri viešojo etiketo pavyzdžiai, turintys abu tėvus arba tik vieną, arba nė vieno, visai vieni. Jie žino atsakymus į visus klausimus, nes savo rankomis kuria pasaulį, kaskart karštligiškai spindinčiomis akimis ir neįgudusiais pirštais geisdami sudėlioti tobulą jo maketą. Jiems nežinoma tai, ko jie negalėtų šioje žemėje. Jie tikrieji dievai ir demonai, nelinkę analizuoti gyvenimo ir aplinkinių, jie tiesiog gyvena. Manoma, kad kaip tik dėl to yra itin lengvai pažeidžiami ir reikalingi visokeriopos globos. Jų istorijos primena sudėtingo siužeto filmus su netikėta pabaiga. Būtinai tokia, kokios mažiausiai tikiesi ir lauki.

Jos vardas yra Žiedūnė. Jai apie dešimt metų, o gal nė tiek nėra. Palyginti su bendraamžiais, ji smulkaus kūno sudėjimo, mažutė. Kai medicinos sesuo ateina visų išsivesti pasverti ir pamatuoti (tai įprasta kiekvienų naujų mokslo metų pradžioje), o paskui išspausdina ir pateikia klasės duomenis, paaiškėja, kad ji nesveria nė keturiasdešimties kilogramų ir yra pati mažiausia klasėje. Atrodo, jai trūksta vitaminų ir gero maisto: matyti, kokia ji liesa ir išsekusi, pro plonytę baltutę odą pastebimai persišviečia melsvas kapiliarų tinklelis. Kai mergaitė prieina arčiau, įsižiūriu jai į veidą ir pamatau, kad jos akys nevienodos spalvos: viena žalia, kita rusva. Ji drąsi ir mėgsta kalbėtis tiesiog šiaip sau, kai pastebi, kad turiu laiko. Aš klausiu, kur ji gyvena, ko gero, neseniai atsikraustė, nes nepažįstu jos, matau vos antrą kartą.

Mes gyvenam prie miško, sako ji ir nušvinta, naktį pas mus ateina kiškiai ir iškapsto morkas, negali susilaikyti nesijuokusi į nešvarų delną. Visos panagės juodut juodutėlės, nagai nulūžinėję. O mama išėjo pas Rutkauską, dar priduria ji.

Klausiu, kas tas Rutkauskas. Mūsų kaimynas, šnypščia ji pro nosį. Gintaro tėvas, taigi. O jo mama atėjo pas mus.

Man reikia eiti, bet ji mane pasiveja ir pasako, kad aš šiandien labai gražiai apsivilkusi ir iki pasimatymo.

Ilgainiui ją pamirštu, mokykla jau ūžia kaip bičių avilys. Socialinė darbuotoja ir psichologė gerai žinančios tos šeimos padėtį, ten tokie spektakliai dedasi, kad net nesusapnuosi. Jos buvusios tuose namuose, pas Žiedūnę, ir savo akimis mačiusios tokio laisvamaniško ir modernaus gyvenimo pavyzdį šeimoje, kad sunkiai patikėjusios tomis savo akimis. Ten esą viskas kaip tame holivudiniame „Plačiai užmerktos akys“. Provincijos svingerių gyvenimas. Reikia informuoti vaiko teises. Vargšai vaikai, Žiedūnė ir du broliukai. Jos dirbančios ne pirmi metai ir jau seniai pastebėjusios vieną dėsningumą: kuo skurdesnė tokių žmonių moralė ir baisesnis gyvenimas, tuo vaikai „brangesniais“ vardais – Deimantai, Deimantės, Žiedūnės, Auksės. Psichologija paprasta: vardas yra kodas, jis atspindi gyvenimo gerovės siekiamybę. Per porą dienų jos surašysiančios aktą.

Žiedūnės panagės atrodo vis taip pat, ji aiškina, kad jie neturi šilto vandens ir kaip tik baigėsi dujų balionas, o tėtis išvažiavo į miestą jau užvakar, bet dar negrįžo. Ji su broliais tarkuoja iš lauko virtuvės parsineštus runkelius ir valgo salotas. Ar jūs tokių ragavote, klausia manęs, runkeliai cukriniai, salotos saldžios, lyg cukrumi pabarstytos. Tėtis kažkada sakė, kad tokias valgo tie suknisti purmanai graikai. Gurmanai, pataisau ją ir ji linkteli. Atsakau, kad ne, niekada nevalgiau, ir ji negali manim patikėti. Žinote ką, staiga rimtai sako, o jūs sužinokite, ar tas Odisėjas, apie kurį kalbėjot, valgė tokių salotų. Jis juk buvo graikas, ar ne? Aš nežinau, ką jai atsakyti. Bet ji greitai pamiršta Odisėją, nes nėra linkusi ko nors ilgai laikyti galvoje. Jos atmintis prasta, ji sunkiai įsimena, vos paskaito ir užduoda tokių keistų klausimų, kad nežinau, ką jai atsakyti. Pavyzdžiui, kodėl mano toks vardas. Ji pirmąkart tokį girdinti. Iš tikrųjų.

Kelias dienas ji nesirodo mokykloje ir niekas nežino, kur ji. Socialinė pedagogė ketina dar kartą vykti į jos namus. Neprireikia. Po savaitės mergaitė pasirodo ir praneša, kad viskas gerai, mama grįžo į namus, nes jai nusibodo pas Rutkauską, ten nėra miško, tik kelias pro pat langus ir juo nuolat kas nors eina ar važiuoja. Dieną ir naktį. Taip gali greitai išprotėti. Jai reikia miško ir ramybės. O čia dar namuose svetima moteris, to Rutkausko žmona. Bet jos nesipyksta, vietos abiem užteks, mama lieka apačioje, pagrindinėje namo dalyje, o kaimynė, susirinkusi savo daiktus, kiek ten jų turėjo, nekeldama balso užkrebžda ant aukšto, įsikuria palėpėje ir kartais gulėdama ant seno spyruoklinio čiužinio rūko pigias kontrabandines cigaretes, parsineštas nuo pasienio.

Siaubas, tikras siaubas, sako man psichologė, kai vieną dieną Žiedūnė išvadina aštuntoką visais įmanomais vyriško lytinio organo vardais ir įkanda jam į ranką. Įkanda taip, kad prireikia tvarstyti.

Per pamokas ji klauso, bet jai sunku suvokti, apie ką aš kalbu. Iš kur jūs išmokot taip kalbėt, klausia ji. Daugybė nesuprantamų žodžių. Jai nuobodu ir ji pavargsta. Pasiima pieštuką ir piešia į sąsiuvinį vis saugodamasi, uždengdama piešinį ranka. Kai nepastebėta prisiartinu, pamatau tris nuogus žmogelius, susikibusius už rankų.

Nėra tokio mokinio, kurio negalėtum išmokyti. Tokie paprasčiausiai negimsta. Tačiau pradėti sunku. Rudenį dar sunkiau.

Robertas niekaip nesupranta, ko iš jo noriu. Pirmiausia istorikas, dabar jūs, niršta jis pūsdamas orą pro suspaustas lūpas. Ko jūs norit?

Aiškinu jam, kad dabar mokysimės linksniuoti, tai būtina, išmokti linksniuoti labai svarbu, jam to prireiks.

Eikit jūs šikt, sako jis. Aš nenoriu linksniuot, manęs laukia Mindė.

Jam keturiolika ir jis turi sveikatos sutrikimų. „Ribotas intelektas, nežymus protinis atsilikimas“, – įrašyta jo asmens byloje ir medicinos kortelėje. Jis adaptuotas, taip sako dūsaudami mokytojai, specukas. Jam būtina kas mėnesį sukurpti adaptuotą kiekvieno dalyko mokymo programą ir numatyti individualų ugdymą. Jo raštas be raidžių, jam neegzistuoja jokios taisyklės, jį veda iš proto tie puspročiai mokytojai, kurie nežinia ko prie jo lenda ir kažko moko. Jis nori eiti parūkyti už parduotuvės su Minde, šis jo seniausiai laukia, paskui jie susiveiks gerą pornografinį įrašą, o jeigu ne, tai paprasčiausiai įlįs į internetą, kur pilna prikišta visokių dalykėlių, ir praspoksos į juos iki vėlyvo vakaro.

Aiškinu jam, kad linksnių yra septyni, kiekvienam keliamas vis kitas klausimas. Matau, kaip jis manęs nekenčia.

Nekenčiu jūsų, sako jis, žinokit, nekenčiu jūsų.

Mudu išsiskiriam pakartoję septynis naujus žodžius. Kai susitinkam kitą kartą, jis daug ramesnis, beveik nekalba, lėtai čiaumoja kramtomąją gumą ir net nežiūri į mane. Žiūri į laikrodį ant sienos. Palaukia, kol pasikalbėsiu su savimi, ir tada klausia: jau galiu eiti?

Linksniuoti mokomės apie du mėnesius. Pasiūlau paprastą žodį draugas. Noriu tikėtis, kad jis geriausiai įsitvirtins jo sąmonėje. Draugas, draugo, draugui... Kartais jis ateina visai neblogai nusiteikęs, netgi suraukia kaktą, bandydamas įsiminti tai, ką prašau. Atrodo, jis stengiasi. Visaip bando suvokti, kokį klausimą reikia iškelti, kai atidarau duris ir rodau į tuščią koridorių: ko nėra? Kilmininkas. Draugo.

Po dviejų mėnesių skiriu jam pirmąjį savarankišką darbą. Pusvalandį inkšdamas jis linksniuoja tą patį žodį. Išeina lyg po pirties. Atsiverčiu. Vardininkas – draugas, kilmininkas – draugelis, naudininkas – drugelis...

Nepažįstu jų nė vieno. Jie visi dvidešimt manęs taip pat. Akyse vieni kitų nesame matę. Todėl kalbamės apie Oscarą Wilde’ą ir jo „Doriano Grėjaus portretą“. Daugiau nėra apie ką kalbėtis. Jie žiūri į mane ir galvoja, ką su manimi reikės daryti ateityje. O aš prisimenu, kaip baigusi vidurinę ilgai svarsčiau, ar nevertėtų stoti į aktorinį. Dabar sulaukusi tokios akimirkos, kai prieš mane dvidešimt naujų žiūrovų, laukiančių mano spektaklio, suprantu, kad aktorinis jau seniai yra baigtas, esu mažų mažiausiai gera statistė, galėčiau būti nominuota už geriausią antro plano vaidmenį profesinėje aplinkoje.

Laikui bėgant visai neblogai sutariame. Jie šešiolikos septyniolikos metų, šiais metais baigs pagrindinę mokyklą ir gaus pažymėjimus, todėl yra beveik suaugę ir ganėtinai brandūs. Be to, jie gerai žino mokiniui leistino elgesio ribas, todėl pamažu pradedu jais pasitikėti. Jie juokiasi, kad Šeiniaus kuprelių dabar nė su žiburiu nerastum ir apskritai – kodėl vadovėliai nepateikia paskaityti nieko šiuolaikiško, ko nors panašaus į Burgesso „Heroiną“. Ten gera knyga, jie visi ją skaitė. Pasiūlau jiems Bankso „Širšių fabriką“ apie prigimties seksualumo dvilypumą ir jie nuoširdžiai pažada, kad pamėgins. O jei tarp kitko, tai aš labai keista. Toji mokytoja, kurią jie prieš tai turėjo, nematė nieko, be Maironio, ir jie turėjo skaityti tą Maironį, o dieve, netgi turėjo daryti jo eilėraščių išrašus į sąsiuvinius. O čia nebus Maironio?

Atrodo, ir jie pradeda manimi pasitikėti. Vaikinai sveikinasi susitikę koridoriuje. Nežinau, kuo jiems patinku. Bet jie man irgi patinka. Vieną dieną likus vos porai minučių iki pamokos pradžios prašo išleisti į vieno jų namus, nes jis laukiąs siuntinio, kaip tik šiuo metu kurjeris jam turėtų pristatyti į namus internetu užsisakytą nešiojamąjį kompiuterį „Acer“. Ar galėčiau išleisti? Leidžiu, pati nežinau kodėl. Ir dar: ar galėčiau neprasitarti jų auklėtojai, jei kas. Pažadu, kad neprasitarsiu. Jie net sustaugia iš džiaugsmo ir dingsta iš akių.

Vasaris ateina nelauktai, pavasaris taip pat. Aplinkui spurdėte spurda galybė liepsnojančių širdžių ir iš visų kerčių laksto aštrios amūro strėlės. Mokiniai kaip pamišę: prisiperka galybę popierinių širdelių ir apklijuoja jomis visa, ką tik galima apklijuoti, net tualeto sienas pirmame aukšte, net mokytojus. Nuožmi šventė. Visus apėmusi tikra jausmų agresija, išreiškiama netikėčiausiais būdais. Pavyzdžiui, vienas dvyliktokas savo merginai padovanoja pagalvę. Ji netelpa į jokį dovanų krepšelį, todėl jis tiesiog atitempia ją, perrištą raudonu kaspinu, ir įteikia. Ji vaikšto apsikabinusi tą pagalvę visą dieną, nešiojasi iš kabineto į kabinetą.

Aš gaunu laišką. Nenustembu nė kiek, esu jų šimtus gavusi ir šimtus išmetusi. Kasmet. Bet šis kitoks. Vokas be jokių pagražinimų, nėra jokių rožinių zuikučių ir kačiukų, net širdelės nė vienos nėra, tik baltas, paprastas vokas. Ir mano pavardė. Skaitau ir palengva stulbstu. Rašantysis ganėtinai mandagus, kreipiasi į mane žadėdamas apsieiti be įprastų banalybių ir nereikalingų postringavimų. Mintis dėsto koncentruotai ir blaiviai, aiškiai išsakydamas motyvus: jus iš kitų išskyriau, nes jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų mintys šviesios... Kai jūs mums kalbėjote apie Oscarą Wilde’ą, aš jau tada supratau, kad esate mano idealas. Be to, jis dar ir įžvalgus: žinoma, jūs galite pagalvoti, kad čia tik kokio paauglio nevykęs juokelis, bet kažin ar dar kada esu rimčiau kalbėjęs... Pajuntu, kad norėčiau ko nors išgerti, jaučiu, kad kūnas ir kraujas virsta stiklu, galinčiu lengvai sudužti nuo menkiausio atsitiktinio prisilietimo. Manau, prisistatinėti nereikia, tegul lieka šiokia tokia intriga, nors jūs esate labai protinga ir įžvalgi ir mane pažinsite iš rašto... Mane sutrupina ir iš naujo sukuria to jauno žmogaus drąsa. Jis klysta: aš jo nepažįstu, net neįsivaizduoju, kas jis.

Bet tai nesvarbu. Šį laišką paslėpsiu giliai tarp vaikiškų knygų, jis glūdės tolimiausiame lentynos kampe ir jį galbūt kada nors aptiks mano smalsus provaikaitis, guvus it žebenkštėlė ir įkišantis nosį į visus seniausiai neverstus kampus. Jam bus mirtinai įkyrėjęs internetas ir visi dar neaplankyti portalai, visi imtuvai ir grotuvai ir dar nežinia kas, jis užsigeis pauostyti rastą seną popieriaus lapą, prikeverzotą ranka. Negalėsiu prisiminti, kaip jis ten atsirado, ir negalėsiu jam paaiškinti, kas rašė tuos žodžius, tik paprašysiu perskaityti paskutinę eilutę. Žinokite, kad jūs esate man be galo brangi ir jei kas jums nutiktų negero, aš negalėčiau gyventi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


175526. Aka2009-11-24 21:05
Pagarba, Daina... Sėkmės Tau.

175549. Burum.2009-11-25 11:16
Įstrigo atminty. Laukiu daugiau.

175820. акабурум2009-11-29 08:53
pati sau komentarus pasirase.

175825. mindaugas2009-11-29 11:10
Sveikinu, labai grazus tas jusu realizmas siuolaikinis ar kaip ji pavadinti...

175845. Kometa :-) 2009-11-29 18:43
Įspūdingas straipsnis,mokytoja!

175880. vik :-) 2009-11-30 09:58
Vargu, ar tai menas. Ne labai Atenietiskas formatas, bet skaityti idomu.

175899. Lara2009-11-30 13:35
"Kelias dienas ji nesirodo mokykloje ir niekas nežino, kur ji. Socialinė pedagogė ketina dar kartą vykti į jos namus. Neprireikia. Po savaitės mergaitė pasirodo ir praneša, kad viskas gerai, mama grįžo į namus, nes jai nusibodo pas Rutkauską", - viskas ok toj jūsų mokykloj, - taip gyvenimiška, a ne? Problemos sprendžiasi nesprendžiamos... Ir dvyliktokams nykiai pataikaujate, - prasta esate mokytoja, jau geriau eikite į rašytojas.

175954. zioma from haifa2009-12-01 05:29
bravo

Rodoma versija 26 iš 26 
7:49:02 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba